LSSR individualių namų projektai 1974 metais

Šiame straipsnyje apžvelgsime dviaukščių mūrinių namų projektus, kurie buvo populiarūs Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje (LTSR) 1975 metais. Aptarsime architektūrines ypatybes, statybos technologijas ir socialinį kontekstą, kuriame šie namai buvo statomi.

Tipinis sovietinis daugiabutis namas.

Sovietmečiu, ypač aštuntajame dešimtmetyje, individuali statyba nebuvo skatinama, tačiau egzistavo tipiniai projektai, pagal kuriuos buvo galima statyti namus kaimuose ar priemiesčiuose. Šie projektai turėjo atitikti tam tikrus standartus ir normatyvus, užtikrinant funkcionalumą ir ekonomiškumą.

Architektūrinės Ypatybės

Dviaukščiai mūriniai namai, statyti 1975 m. LTSR, pasižymėjo šiomis architektūrinėmis ypatybėmis:

• Stačiakampis planas: Namai dažniausiai buvo stačiakampio plano, siekiant maksimaliai išnaudoti erdvę.
• Paprastas stogas: Dažniausiai naudotas dvišlaitis stogas, dengtas šiferiu ar skarda.
• Minimalistinis fasadas: Fasadai buvo kuklūs, be didelių dekoracijų, kartais tinkuoti.
• Langai: Langai buvo standartinių dydžių, stačiakampio formos, dažnai su mediniais rėmais.
• Balkonai/Lodžos: Kai kuriuose projektuose buvo numatyti balkonai arba lodžos.

Statybos Technologijos

Statybos technologijos buvo paremtos standartizuotais sprendimais, naudojant vietines medžiagas:

• Mūras: Sienos buvo mūrijamos iš plytų arba silikatinių blokelių.
• Pamatai: Gelžbetoniniai arba akmenų mūro pamatai.
• Perdangos: Gelžbetoninės plokštės arba medinės sijos.
• Šildymas: Centralizuotas arba vietinis šildymas kietu kuru (malkos, anglis).

Socialinis Kontekstas

Šie namai atspindėjo to meto socialinę politiką, kurioje buvo siekiama užtikrinti būstą visiems gyventojams. Tačiau individualių namų statyba buvo griežtai reguliuojama, o projektai turėjo atitikti valstybinius standartus.

Gyvenimas tokiuose namuose dažnai buvo bendruomeniškas, kaimynai glaudžiai bendravo, o namų aplinka buvo tvarkoma bendromis jėgomis. Tai buvo savotiškas bandymas suderinti individualų gyvenimą su kolektyviniais idealais.

Namas Lietuvos kaime.

Pavyzdžiai ir Išlikę Statiniai

Nors daug originalių projektų neišliko, kai kuriuos dviaukščius mūrinius namus, statytus pagal tipinius LTSR projektus, vis dar galima pamatyti Lietuvos kaimuose ir priemiesčiuose. Šie pastatai yra svarbi to laikotarpio architektūros ir socialinės istorijos dalis.

Štai keletas pavyzdžių, susijusių su kultūros paveldo objektais ir jų priežiūra:

• Rastinio namo renovacija (1 dalis)
• Raudonosios Alovės dvaro sodybos ponų namas: Stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys.
• Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pastatai: Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba, pastatyta XX a. pradžioje, sudaryta iš trijų mūrinių statinių.
• Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas: Dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu.

Kultūros paveldo objektų priežiūros pavyzdžiai

Štai keletas pavyzdžių, kaip buvo prižiūrimi ir restauruojami kultūros paveldo objektai:

• FIXUS Mobilis: Atliko vandens nuvedimo sistemos valymą, įlajos tvarkymą, ugniasienės ir stogo dangos apibetonavimo sandarinimą, plyšių matuoklių įrengimą.
• Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia: Pakeistos supuvusios ir nesandarios bokštelio lentos, sutvirtinta medinė bokštelio konstrukcija, pakeistas skilusį stiklą koplyčios lange.
• Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas: Atlikti prevencinės priežiūros darbai.
• Žagarės dvaro sodybos koplyčia: Atlikti prevencinės priežiūros darbai.

1959 m. Lietuvoje buvo paskelbtas „Septynmečio planas“ - sparčiausias ir intensyviausias modernizacijos etapas Lietuvos istorijoje (1959-1965). 1953-1954 m., po Stalino mirties pripažinus, kad SSRS ekonomika yra atsilikusi ir neefektyvi, kritikų žvilgsniai nukrypo į „netolygų gamybinių jėgų išdėstymą“ ir „per didelį pramonės koncentravimą didžiuosiuose miestuose“.

1957 m. buvo įsteigti visų respublikų Sovnarchozai (Liaudies ūkio tarybos), atsakingos už pramonės ir statybos vystymą. Tikėtasi, kad teritorinis (vietinis) administravimas paspartins pramonės ir statybos plėtrą. Vėliau buvo įvertinta, kad ši trumpa ekonominė-administracinė reforma Lietuvai iš tiesų buvo naudinga, kadangi suteikė sąlyginę ūkio autonomiją, modernizavo pramonę, padidino vietinių planuotojų įtaką, suformavo vietinių technokratų elitą ir ištisą kartą. Net ir 1965 m. Vienas iš tokių sėkmingai įgyvendintų eksperimentų, paskatinęs visuotinę modernizaciją, buvo respublikos teritorinė pertvarka.

Lietuva tuo metu iš tiesų gerokai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos tiek pramonės išvystymu, tiek miesto gyventojų skaičiumi. 1955 m. Estijos ir Latvijos pramonėje dirbo apie 11 % visų gyventojų, o Lietuvos - tik 5,86 %. Miestiečiai Estijoje tada sudarė 54,8 %, Latvijoje - 52 %, o Lietuvoje - tik 34,6 %.

1959 m. Sąjunginis kursas į „regioninį planavimą“ suteikė impulsą krašto tolygaus urbanizavimo idėjai. Šiame procese svarbus buvo ne tik politinis atšilimas, bet ir vietinių planuotojų entuziazmas. Dar 1944 m. architekto Stepono Stulginskio pastangomis Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta Miestų planavimo katedra, kurios vedėjo vietą 1949 m. užėmė Kazimieras Šešelgis.

Pirmųjų šios srities darbų autorių - Vytenio Gubavičiaus, Stulginskio, Šešelgio, vėliau Vaclovo Miliukščio, Vytauto Saunorio ir kitų - teoriniuose siūlymuose buvo vystoma krašto vientiso urbanizavimo samprata, kurios pagrindu Architektūros ir statybos instituto specialistai Šešelgis, Vladas Stauskas ir Saunoris 1958 m. Regioninis planavimas įgavo pagreitį po 1959 m.

Šių darbų kulminacija - 1964 m. patvirtinta „Perspektyvinė pramonės išdėstymo ir miestų išvystymo schema“, LKP CK ir LTSR MT 1964 03 30 nutarimas Nr. 155 „Dėl perspektyvinio miestų plėtimo ir pramonės išdėstymo Lietuvos TSR generalinės perspektyvos laikotarpiui“, kurioje numatyta, kur steigti pramonę, statyti gyvenvietes, tiesti kelius, kaip naudoti vandens išteklius ir spręsti kitus krašto urbanizavimo ir žemės ūkio pertvarkymo klausimus. Pagal šią schemą nuspręsta tolygiai vystyti dešimt regioninių centrų tokiu principu, kad kiekvieno regiono spindulys būtų maždaug 50-60 km, regione būtų 200 000-600 000 gyventojų, o centras turėtų ne mažiau kaip 30 000-50 000 gyventojų. Laikyta, kad „tokio dydžio mieste jau gali veikti teatras, stambūs kultūros namai, sporto salės, bibliotekos, muziejai, kurie būtų regiono gyventojams autotransportu pasiekiami“.

Greta penkių stambių miestų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio - buvo patvirtinti dar penki pirmiausia vystytini pramonės miestai-regionų centrai: Alytus, Marijampolė (Kapsukas), Utena, Plungė ir Jurbarkas, bei penki papildomi pramonės miestai - Jonava, Kėdainiai, Mažeikiai, Švenčionėliai, Rokiškis.

1958 m. ir Lietuvos kaimą palietė regioninio planavimo ir architektūrinės modernizacijos idėjos, kurių esmė buvo kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenviečių stambinimas (tuo metu optimalia laikyta mažiausiai 1000 žmonių gyvenvietė). Kiekvieno kolūkio gyvenvietės buvo suskirstytos į centrinę (čia buvo sutelkiama visa infrastruktūra, administracinis centras ir ilgainiui perkeliami visi kolūkio dirbantieji), pagalbines (vystoma tik gamybinė veikla ir gyvenama) ir neplėstinas (t. y. Tokio pobūdžio žemės ūkio plėtrą Lietuvos SSR įtvirtino 1960 m. LSSR MT nutarimas „Dėl teritorijų kaimo gyvenvietėms parinkimo, jų išplanavimo ir užstatymo instrukcijos patvirtinimo“.

Šių pokyčių atspindys - pavyzdinė „Pergalės“ kolūkio Skaistgirio gyvenvietė Joniškio rajone, kuri pirmoji buvo tvarkoma pagal rajoninio išplanavimo schemą. Gatvių tinklas, gyvenvietės centras ir gyvenamoji zona čia suformuota vis dar prisilaikant aiškios stačiakampės struktūros, 15-25 arų dydžio sklypai apstatyti sodybinio tipo, daugiausia vieno aukšto su mansardomis arba dviejų aukštų individualiais namais. Įdomu ir tai, kad siekiant „pagerinti kaimo gyvenvietės estetinį vaizdą“ Skaistgiryje 1964 m. pradėtas sodinti išskirtinai miestietiškas rekreacinis objektas - parkas, turėjęs paįvairinti vienodą ir monotonišką reljefą.

Statytojas, turėdamas kolūkio valdybos nutarimą ar tarybinio ūkio direktoriaus įsakymą dėl žemės sklypo paskyrimo, rajono vykdomojo komiteto sprendimą ir visą techninę dokumentaciją, turi tuoj pat su organizacija, paskyrusia sklypą sudaryti sutartį dėl žemės sklypo paskyrimo individualinio namo statybai. Šią sutartį būtina patvirtinti notarinėje kontoroje, pateikus anksčiau paminėtą dokumentaciją ir savo pasą. Kolūkio atstovas privalo turėti valdybos, o tarybinio ūkio - direktoriaus įgaliojimą apie teisę sudarinėti šias sutartis. Organizacijų vadovai sudarinėti sutartis gali, remdamiesi savo tarnybine padėtimi (turint tam tikrą dokumentą).

Kolūkiai, tarybiniai ūkiai savo nutarimuose, įsakymuose dėl žemės sklypo paskyrimo dažnai neteisingai perrašo pavardes, vardus, tėvo vardus (ne pagal pasą). Labai dažnai nenurodomas sklypo dydis, paskirto sklypo adresas (pastarasis beveik visada!). Architektų išduoti tipiniai projektai namo statybai kartais būna nepatvirtinti. Juose nenurodoma statytojo pavardė, vardas, tėvo vardas, tvirtinimo data.

LTSR Civilinio kodekso 110 straipsnis aiškiai nurodo, kad vienai šeimai asmeninės nuosavybės teise leidžiama įsigyti (tuo pačiu ir statytis) gyvenamąjį namą, kurio gyvenamasis plotas 60 kv. m, naudingas negyvenamasis plotas - 40 kv. m. Kolūkiai ir tarybiniai ūkiai turi teisę skirti žemės sklypus kolektyvinei namo statybai (žemės sklypai turi būti skiriami tik įstatymo leidžiamo ploto).

Piliečiai, gavę žemės sklypą kolektyvinei namo statybai ir techninę dokumentaciją iš architekto, pirmiausia notarinėje kontoroje turi pasitvirtinti kolektyvinę sutartį, o tik po to sudaryti su organizacija, skyrusia žemės sklypą, sutartį dėl žemės sklypo paskyrimo namo statybai. Labai neteisingai elgiasi kai kurie statytojai, kurie turėdami visą dokumentaciją, sutartis, laiku jų netvirtina ir pradeda statybą, nors įstatymas to neleidžia. Žemės sklypų skyrimo individualių namų statybai sutarčių sudarymas ir jų tvirtinimas būtinas.

tags: #ltsr #dviaukscio #individualiu #namu #projektai #1974