Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio ekspertų-vertintojų patirtimi.
Šie principai išskiriami į keturias kategorijas [ 19;65]:
- Įmonės naudotojo principai.
- Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.
- Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.
- Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas.
Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali skirtis.
Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.
Įmonės naudotojo principai
Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo principus.
- Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją - gaminti tam tikrą produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.
Naudingumas - tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.
- (Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau, nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną laikotarpį.
Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas, nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių, charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus. Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su ekvivalenčiu naudingumu.
- Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.
Laukimas - tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gautaiš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas, gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo, dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike pataisa.
Žemės, statinių ir kito turto vertinimo principai
Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų, subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo išskaidymo ir sujungimo.
- Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo ir žemės. Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi atsiipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.
Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra “pririšti” prie jos. Visų pirma apmokami trys “pririštieji” gamybos veiksniai, o po to žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos mokestį. Tokiu būdu žemė turi “likutinę vertę” (“likutinį produktyvumą”), t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš likusio pelno.
Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasispelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo išlaidos.
Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta, leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui, įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas už šią įmonę sumokės didesnę...
- Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Įmonė, gaminanti baldus, nusprendė aptverti ir nudažyti savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Po aptvėrimo ir nudažymo ekspertas-vertintojas įvertino ją 25,45 mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. padidino 450 tūkst. jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas.
Indėlis gali būti ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę.
- Didėjantis arba mažėjantis našumas.
Įsivaizduokime žemės sklypą. Tarkime, kad į jį investuojama siekiant įdiegti technologijas, viršijančius normatyvinius. Šiuo atveju bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais.
- Įmonės subalansuotumas (proporcingumas).
Įmonės gamybos veiksniai turi būti subalansuoti. Tai galioja ir santykiams tarp darbininkų ir valdančiojo personalo ir pan.
- Optimalus dydis (mastelis).
Kiekvienas gamybos veiksnys turi būti optimalus kuriam gamybos veiksniui. Tai galioja ir žemės sklypui, kuriame įsikūrusi įmonė.
Rinkos išorinės aplinkos veiksniai
Priklausomybė priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan. Atitikimas standartams, būdingiems tam tikram regionui. Pasiūla ir paklausa stabilizuojasi. Konkurencija kapitalas juda ten, kur yra didelis pelnas. Pasikeitimas ekonominė, socialinė, techninė, politinė įmonės veiklos sfera. veikiama vidinių veiksnių, supančios aplinkos ir rinkos kitimo.
Verslo vertinimo sistema
Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas - nešališkas verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje.
Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas, susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė [16;1186]. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų įvertinimui.
Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo sampratos [17;5]. Pagal pirmąją verslo vertinimas - tai įmonės, turinčios juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas - tai ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių, technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų, kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės, technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.
Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.
Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė - prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos požiūrį į naudingumą. Kaina - pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.
Atstatomoji vertė (išlaidos) - vertinimo metu nustatyta pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti.
Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant tų “nefunkcionuojančių” įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo linijose, rinkos vertę.
Verslo linija - tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų (dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu projektu.
Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip sinonimus.
Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:
- įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;
- nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą, kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);
- įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė (neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos vienintelės verslo linijos verte;
- nustatyti investicinio projekto, sutampančio su nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;
- nustatyt…i orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo kapitalo rinkos vertę.
Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo tikslus [17;14]:
- patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;
- sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;
- ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo- pardavimo;
- suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.
Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas
Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos Sąjungos bendrąją rinką.
1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir įgyvendinimas.
Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL), Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.
1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie leidiniai: TEGOVOFA parengtos “Pagrindinių fondų vertinimo metodinės pastabos” bei TIAVSC parengti “Tarptautiniai vertinimo standartai”. Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė “Turto vertinimo laikinuosius metodinius nurodymus”. Šio dokumento tikslas - pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.
Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 “Dėl turto vertės nustatymo”. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino “Bendruosius turto vertės nustatymo principus”. Šių principų tikslai ir paskirtis yra:
- reglamentuoti vienodus visai Lietuvos Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo profesionalumo bei etikos reikalavimus;
- nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;
- sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.
Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m. birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 “Dėl Turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų patvirtinimo”. TVAK tikslas - diegti Lietuvos Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansinių, informacinių, metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus. Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.
1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu “Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo” buvo patvirtinti Turto vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims - turto vertintojams.
Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė dvi laikinąsias darbo grupes “Turto vertinimo metodikai” ir “Turto vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams” parengti.
1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 “Dėl Turto vertinimo metodikos” LRV patvirtino “Turto vertinimo metodiką”, kuri reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.
Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 “Dėl Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo” patvirtino Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką.
Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir atsakomybė.
Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali būti vertinami, kai:
- keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas, perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas, paveldimas;
- jis apdraudžiamas;
- jis apmokestinamas, deklaruojamas;
- jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;
- jis įkeičiamas;
- jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus;
- jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos pagrindais ar patikėjimo teise;
- jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams;
- jis pripažįstamas bešeimininkiu;
- įmonei taikomos bankroto procedūros;
- vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys įkeistą turtą parduoti iš varžytinių;
- to pageidauja turto savininkas arba turto vertinimo užsakovas.
Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.
Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu
Diskontuotų pinigų srautų metodas (DPS) - aut. požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Šis metodas, kaip ir rinkos (rinkos analogų) požiūris kurio esmė yra palyginimas, t.y. dabartinė vertė. Metodas yra universalus, tačiau jo taikymas priklauso nuo įmonės ir turto tipo. Todėl rekomenduojama verslą vertinti keliais metodais.
Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės:
- specialiosios paskirties turtą, t.y. ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto .
- izoliuotai, jie vienas kitą papildo, t.y.
- šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami.
- rinkoje.
- vertinimui, atsižvelgiant į būsimus pinigų srautus.
- interesų vertinimo procesui.
- (kapitalizavimo) normai.
- diskontuoti planuojamą srautą į dabartinę vertę [13;20].
- tikimasi gauti seriją pinigų srautų.
- pasižyminčioms konkrečiomis charakteristikomis, situacijoms.
- artimiausioje aateityje veiksiančias įmones, t.y. įmonės veiklos tęstinumo principu.
- vertinama įmonė kaip būsimų pinigų srautų šaltinis.
- tinkantis „jaunų“ įmonių vertinimui.
- turinčius aiškiai išreikštus konkurencinius pranašumus.
- pinigų srautai rodo aiškią augimo tendenciją, t.y.
- nuomonę apie verslo ar produkto gyvavimo ciklo kreivę (žr. 2.2.
- ekonomikai būdingu rizikos lygiu, t.y.
- kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t.y.
- pardavimo kanalų visumą [16;48].
- know-how.
- reikia tinkamai pasirinkti verslo vertinimo momentą.
- nutraukimo.
Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas
Pelningumo kitimas jo gyvavimo ciklo metu. Produkto gyvavimo ciklas prasideda nuo produkto kūrimu. Pradedant gaminti naują produktą, įmonė turi atlikti mokslinius tyrimus, patentų ir pan. išlaidos apyvartiniam kapitalui. Produkto įdiegimo į rinką stadijoje, kai dar didelių sąnaudų pelningumas nedidelis. Tai vadinamu „naudingu produkto gyvavimo laiku“ [16 ;50]. mažėjimo stadiją, tačiau produktui dar netapus nuostolingu. ar įmonė laiku ėmėsi naujo produkto kūrimo. pasiūlo naują produktą, kuris jau yra diegiamas į rinką. galima nagrinėti ir produktų linijas.
Investicijų I0 iki laiko t* piniginės įplaukos bus neigiamos. Teigiamomis ir toliau didėja, po to sstabilizuojasi ir ima mažėti. Diegimui į rinką. Tikrą investicinį projektą. Į du periodus: prognozuojamą ir tęstinumo (žr. 2. pav.). Įmonės vertinimo momentutnp. skirtumų arba grynųjų pinigų srautų sumai. Sumą.
Verslo vertė tai investitoriai bus motyvuoti investuoti į įmonę.
Pinigų srautų prognozavimas
Pinigų srautai (investicinio projekto) projektuojamais pinigų srautais. Būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas [2;7]. Nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kaip kiti sąnaudų staraipsniai. Kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Naudojami pinigai. Įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Investitoriams bei kreditoriams. Dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. „Pelnas“. Srautu be.
Sudėtine ddalis būtų finansinis planas. Nustatyti verslo vertės. Smulkiai pinigų srautų planavimą nagrinėjo G. Kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Lėšų. Normai. Ženklu - didinantys pinigų kiekį. Straipsnis. Specialiai tam parengtą lentelę [8;47] (žr. 1. Investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavimo formulėje. Gaunamas realizavus produkciją.
Bazinio periodo, t.y. produkto kainos. Greičiausiai skirsis atskirų prekių ir paslaugų rinkose. Tyrimais, adekvačiai įvertina būsimą konkurenciją. Nenaudoti nominalių pinigų srautų. Kainomis, saldo. Srautų prognozavimui, nesikeis. Reikėtų įvertinti ir įmonės pasirinktą kainų politiką. Diskonto norma turi būti nominali, t.y. periodo metu. Bent jau diskonto normoje. Supažindinami su projektu. Atsispindi planuojamose sudaryti arba jau sudarytose kredito sutartyse.
Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams
Skaičiavimo metodas. Apskaičiavimo formulės elementų, t.y. įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Mažesnis, o esant mažesniems - didesnis. Atitinkamuose norminiuose aktuose. Metodai. Suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method). Taikoma šiam aktyvui. Metų skaičiaus sumos ribose. Skaičiaus suma, t.y. bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Dokumentuotų atitinkamų aktyvų rinkos ir likutinės verčių kotiruočių.