Karjeros kelio pasirinkimas (ar jo keitimas) daugeliui žmonių yra paini ir nerimą kelianti patirtis. Turbūt ne kartą teko išgirsti patarimą “ieškok to, ką tau patinka daryti ir tau nebereiks dirbti”. Bet ar tikrai tai taip paprasta? Juk net ir užsiimant veikla, kuri mums patinka, susiduriame su kitais faktoriais, kurie gali mus trikdyti ir netikti mūsų prigimčiai - aplinka, stabilumo nebuvimas arba kaip tik per didelė monotonija, žmonės, darbo tempas, perspektyvų stoka, mažos augimo galimybės ir daugybė kitų.
Arba nutinka taip, kad veikla, kuri iš pradžių atrodė įdomi, po kiek laiko tampa nebeįdomi. Visi savo aplinkoje galime surasti žmogų, kuris iš pat pradžių pradėjo kažką daryti galvodamas, kad jam tai be galo patinka ir baigdamas tuo, kad jis jaučiasi visiškai ne savo vietoje. Prieš gerą dešimtmetį buvo atlikti įdomūs tyrimai*, parodantys, kad žmonės labai stipriai klysta prognozuodami, kaip jie jausis, darant kažką ateityje.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl nesurandame sau patinkančios veiklos yra nepakankamas savęs pažinimas. Kai nesuprantame ar nuvertiname tai, kas mums sekasi geriausiai, taip pat, kai neįvertiname ir neatsižvelgiame į vertybes, kurios yra mums svarbios, dažnai yra sunku teisingai pasirinkti ilgalaike prasme. Kai pasirenkame veiklą neatsižvelgdami į šiuos svarbius aspektus, dažnai po kažkurio laiko vėl atsiduriame toje vietoje, kai veikla nepatinka ir norime kažką keisti.
Kiekvienas iš mūsų turime kažką, ką sugebame atlikti geriau nei kiti. Gal tai sugebėjimas išlikti ramiam chaotiškose situacijose, kai visi aplinkui panikuoja, gal sugebėjimas perskaityti knygą per vieną valandą, o gal sugebėjimas suburti naujus žmones bendram tikslui. Kame tu esi geriausias? Mes visi turime savo ekspertines sritis, tik kartais to visai neįvertiname. Mums tai rodosi savaime suprantama ir atrodo, kad tai gali atlikti bet kuris kitas žmogus.
Asmeninės savybės gali būti dviejų rūšių: įgimtos arba įgytos. Įgimtos dažniausiai gali būti charakterio ar būdo savybės. Pavyzdžiui, vieni žmonės būna labiau intravertiški, kiti ekstravertiški jau nuo pat gimimo. Kaip pavyzdys, intravertiško žmogaus išskirtinė savybė galėtų būti gebėjimas susikaupti, sutelkti dėmesį į vieną kažkokią užduotį, o ekstravertiško - suburti naujų žmonių komandą vienam tikslui. Įgytos savybės įgyjamos per gyvenimą, dažniausiai į tą veiksmą ar veiklą kreipiant daugiausiai dėmesio. Įgytos savybės formuoja asmenybę.
Kaip Atsižvelgti Į Savo Esminius Poreikius?
Labai svarbu suprasti ir atsižvelgti į savo esminius poreikius. Nuolat klausk savęs: “Kokios yra mano stipriosios savybės? Daug kur yra skatinama savęs klausti - "Ko iš tikrųjų aš noriu?", "Kodėl darau tai, ką darau?" ir pan. Mumyse reiškiasi daug skirtingų vaidmenų: draugas, tėvas, mama, vadovas, darbuotojas, dukra ir pan. Psichologas, koučingo treneris Timothy Gallwey visus tuos vaidmenis vadina Socialiniu Aš. Esmė tame, kad nei vienas iš šių vaidmenų nėra Tikrasis Tu.
Dažnai tai nėra Tikrasis Tu. Dažnai atsakymai būna įtakoti tam tikro socialinio vaidmens, su kuriuo mes save identifikuoji konkrečioje situacijoje.
- Užtikrintumas, stabilumas. Tai saugumo, stabilumo, komforto poreikis.
- Įvairovė.
- Įvertinimas, reikšmingumas.
- Santykiai, ryšys su kitais.
- Augimas.
- Davimas.
Pas kiekvieną žmogų vieni ar kiti poreikiai gali būti daugiau ar mažiau išreikšti pagal tai, kiek jų patenkina ir kitose gyvenimo srityse. Tačiau šie poreikiai yra vienareikšmiškai svarbūs visiems žmonėms.
Pabandyk įsivertinti, kiek išpildai šiuos poreikius savo esamoje ar buvusiose veiklose dešimtbalėje sistemoje, kur 1 - vertini labai blogai, o 10 - vertini labai gerai. Įsivertinus pamatysi, ko labiausiai trūksta ar trūko veikloje, kurioje nejautei pasitenkinimo. Taip pat pamatysi ką gavai.
Remiantis vedų psichologija, kiekvienas iš mūsų ateidamas į gyvenimą turime savo asmeninę misiją. Ji nebūtinai turi būti susijusi su darbine veikla, tačiau turi eiti išvien su ja, jokiu būdu neturi jos užgožti ar trukdyti jai realizuotis. Asmeninė misija gali būti labai plati, kaip antai “padėti kuo daugiau žmonių pasiekti harmoniją”, “padėti skurstantiems”, o taip pat gali būti labai konkreti “padėti valstybei atgauti nepriklausomybę”, “pakeisti edukacinę sistemą” ir pan.
Yra įvairių kelių savo misijai atrasti. Besirinkdamas veiklą ar jau darydamas tai, ką darai, atidžiai pastebėk intenciją - dėl ko tai darai? Jei kažką darydamas jauti nuovargį ir mažai energijos, paklausk savęs - dėl ko tai darai? Tikėtina, kad atsakymas bus labai apribojantis: “dėl pinigų”, “dėl saugumo”, “dėl pripažinimo” ir kt.
Net jei iš pradžių tokia intencija tau suteikia pasitenkinimą, savanaudiškos intencijos puoselėjimas vis vien labai greitai suteiks beprasmybės jausmą. Rinkdamasis ar pradėdamas naują veiklą visada pasitikrink, kokia pirminė intencija tave skatina tai daryti. Jei gali sau nuoširdžiai atsakyti, kad tai savanaudiška intencija, paklausk savęs - kaip šioje veikloje gali ją transformuoti į nesavanaudišką? Tik aukštesnė intencija, jos puoselėjimas gali padėti jaustis energingu ir suteikti vidinį pasitenkinimą. Tinkamos intencijos puoselėjimas yra aukščiausiai iš visų prieš tai minėtų aspektų.
Laisvės Sampratos
Dantė teigė, kad „žmogus negali būti laimingas be laisvės“. Gyvenime pasitaiko situacijų, kai būtinas labai aiškus vertybinis pasirinkimas. Vėlyvųjų viduramžių filosofai skelbė teoriją, kad gyvųjų būtybių elgsena priklauso ne nuo jų pačių valios, o nuo išorinių priežasčių.
Mokslininkas Žanas Buridanas, gyvenęs Prancūzijoje XIV amžiuje, šią mintį grindė tokiu pavyzdžiu. Jei alkanam asilui padėsime du vienodus kuokštus šieno ir vienodu atstumu nuo jo snukio, asilas negalės pasirinkti, kurį ėsti. Todėl jam teks nudvėsti iš bado. Nuo to laiko žmones, neryžtingus, ilgai svyruojančius prieš nusprendžiant, kaip pasielgti, paprastai vadina „Buridano asilais“.
Filosofas J. P. Sartre‘as, sako, kad žmogus yra pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti. Negali būti neatsakingu už savo mintis bei veiksmus. Net nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą.
Filosofas A. Arvydas Šliogeris savo veikale „Transcendencijos tyla“ aptaria kelias laisvės sampratas: laisvę kaip metafizinės patirties branduolį, psichologinę laisvę, socialinę laisvę, ekonominę laisvę, politinę laisvę ir egzistencinę laisvę.
Žmogui yra įgimtas laisvės jausmas, kurį sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė tose situacijose orientuotis. Tokia laisvė suvokiama kaip galimybė rinktis. Situacijų įvairovėje visada galimi keli pasirinkimo variantai. Parduotuvėje aš galiu rinktis raudonos ar juodos spalvos suknelę, ilgesnį arba trumpesnį sijoną, arba kelnes, duoną arba tortą, ir t.t. Ieškodama pramogų, aš galiu eiti į filmą arba klubą, skaityti knygą arba naršyti kompiuteryje. Keliaudama į darbą, galiu eiti pėsčia arba važiuoti autobusu. Panorėjusi galiu atsigulti arba atsisėsti, pakelti kairę arba dešinę ranką ir pan. Žodžiu, bet kurioje situacijoje galiu “laisvai“ pasirinkti vieną arba kitą daiktą, atlikti vieną arba kitą veiksmą.
Psichologinė laisvė traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis “kaip nori”. „Aš pati“ renkuosi ir esu motyvų šeimininkė ir jų pirminė priežastis. Žmogus, kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisąmonina savo minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę, - vis dažniau tenka mąstyti ir elgtis „prieš savo valią“.
Socialinė laisvė, pasak A. Šliogerio, suprantama, kaip pavyzdžiui, galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą, net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimų; kaip galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei. Laisvės sinonimu tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Jei individas jaučiasi esąs „asmenybė“, jame glūdi originalo ir maištininko sindromas, rašo A. Šliogeris. Šio sindromo išraiška yra visiems gerai žinomi žodžiai: kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Ir šioje laisvės sampratoje laisvė tapatinama su savivale. „Turėti savo nuomonę” yra šio anarchinio sindromo formulė.
Viena iš socialinės sampratos apraiškų yra ekonominė laisvė, kuri kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė siejama su turtu, pasak A. Šliogerio, vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas turtingesnis, tuo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra laisvesnis. Šiuo principu išsakomas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti privačios iniciatyvos. Kaip rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, konkurencija. Tačiau turtas ne tik išlaisvina žmogų, bet ir sukausto.
Politinės laisvės sampratos pamatine prielaida, pasak A. Šliogerio, yra ta, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Bendruomenė tampa svarbiausia individo laisvės sąlyga. Ji saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistenciją.
Egzistencinė laisvės samprata išsiskleidžia, pasak A. Šliogerio, tarp tik ką aptartų kasdieniniame gyvenime atsirandančių laisvės sampratų ir filosofinės bei metafizinės laisvės sampratos. Ji kyla iš unikalios žmogaus padėties esinijoje suvokimo, žmogaus laisvę konstatuoja kaip prigimtinę duotį. Anot A. Šliogerio, ši samprata yra tautologinė, kadangi žmogus laikomas išskirtine būtybe todėl, kad jis yra laisvas, o laisvas jis yra todėl, kad yra išskirtinis esinys.
Egzistencinę laisvės sampratą, anot A. Šliogerio, raiškiausiai nusakė filosofas J. P. Sartre‘as, „tardamas, jog žmogus pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus. Netgi nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą, vadinasi, yra atsakingas už tai, kad atsisako atsakomybės.“ Laisvė sutapatinama su atsakomybe.
Hegelis rašė, kad vergas nesuvokia savo esmės, savo begalybės, laisvės, nepažįsta savęs kaip esmės, - ir jeigu jis savęs nepažįsta, vadinasi, jis savęs nemąsto. Jis pakartojo Aristotelį sakydamas, kad žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad mąsto, dar pridūrė, kad dvasia yra mąstymas. Hegelis neigė romantines laisvės teorijas, siejančias laisvę su jausmu ir entuziazmu. Jis, kaip ir Kantas, manė, kad valia yra tikrai laisva valia tik kaip mąstantis intelektas.
Hegelis rašė apie du priešingus sąmonės pavidalus: „Vienas yra savarankiška sąmonė, kuriai būtis-sau yra esmė, kitas - nesavarankiška sąmonė, kuriai esmė yra gyvenimas ar būtis-kitam; pirmoji yra ponas, antroji - vergas.“
Sartre‘o įsimylėjėlis nori, kad kito laisvė apsispręstų tapti meile - „kad ši laisvė būtų pavergta savęs pačios, kad atsigręžtų į save pačią kaip išprotėjusi, kaip sapnuodama, kad ji norėtų savo nelaisvės“.
Tačiau, iš kur kyla įsimylėjėliui troškimas užvaldyti kito laisvę? Sartre‘as sakė: „Tas troškimas kyla ieškant savo saugumo kito sąmonėje.“ Tačiau jei kitas mane myli, aš tampu nepranokstamas, absoliučia verte, tampu išrinktuoju. Kiekvienas trokšta, kad kitas jį mylėtų, ir nepagalvoja, kad mylėti - tai norėti būti mylimam, ir kad norėdamas, jog kitas jį mylėtų, jis nori tiktai to, kad kitas norėtų būti jo mylimas.
Sartre‘as, mano manymu, labai taikliai apibrėžia meilės idealą - tai sąmonių susiliejimas, „kai kiekviena iš jų išsaugo savo kitybę, kad galėtų grįsti kitą. O juk iš tiesų sąmones skiria nenugalimas niekis /…/. Aš reikalavau iš jo (mylimojo), kad pagrįstų mano būtį kaip privilegijuotą objektą, laikydamasis mano akivaizdoje kaip grynas subjektiškumas, bet pamilęs mane, jis mane patiria kaip subjektą ir mano subjektiškumo akivaizdoje grimzta į savo objektiškumą.“
Mano būties-kitam asmeniui problema Sartre‘o filosofijoje lieka neišspręsta. Kiekvienas lieka sau visiškai subjektyvus. Laimėjimas slypi, pasak Sartre‘o, tik tame, „kad kito laisvė jam nebegresia /…/, kad kitas jį patiria kaip subjektiškumą ir tik taip nori patirti.“ Tačiau šis laimėjimas nėra joks laimėjimas. Tai kompromisas. Tai reiškia, kad kitas tampa objektu ir tik priemone, vien priemone, tarp kitų daugybės priemonių.
Santykį tarp manęs ir kito Sartre‘as nusako ne kaip dialektinę Hegelio „pono ir vergo‘ kovą, bet kaip ratą. Ratas yra uždaras, kurį išdrįsčiau pavadinti užburtu santykių ratu. Mano supratimu, žmonių tarpusavio santykiai yra svyruojantys: tai priartėji, tai atsitrauki; vėl priartėji, ir vėl atsitrauki; tai tampi objektu, vėliau sugrįžti į save, savo vidujybę - tampi subjektu, ir vėl išeini į išorę, paskui vėl atgal. Tai tarsi suktis/ suptis pasaulio karuselėje. Mūsų santykiai abipusiški. Gyvename intersubjektyviai: viskas, kas tinka man, tinka ir kitam asmeniui.
Tik suvokimas, kad kitą padarau savo priemone, pasak filosofės J. Sartre‘o romano „Šleikštulys“ herojus Antuanas Rokantenas savo dienoraštyje pastebi, kad žmonės nežino, jog jie egzistuoja. Šleikštulys - jam visiškas akivaizdumas. Akivaizdu yra tai, kad jokia būtybė negali paaiškinti egzistavimo. Atsitiktinumas nėra regimybė, kuri gali pranykti. Atsitiktinumas yra absoliutas. Tai tobulas nepriežastingumas. Niekas neturi priežasties. Beprasmybė atvėrė Rokantenui jo paties egzistencijos tuštumą. O drauge ir laisvę - galimybę save sukurti. Prasmė nėra duota. Ji sukuriama. Prasmės šaltinis yra radikaliai priešingas daiktų pasauliui.
Ar žmogus gali laisvai rinktis savo veiksmus? Pasak Kanto, protas negali vienareikšmiškai atsakyti. Pirmosios priežasties tampa neįmanoma ieškoti nei matematine, nei dinamine prasme.
Egoizmas: Kas Tai?
Girdimos tokios frazės „ar man užteks?“, „man nesvarbu“, „man nerūpi“, „koks skirtumas, kaip jis jaučiasi“, „kad tik man būtų gerai...“ verčia susimąstyti ir paklausti savęs - ar iš tiesų esu svarbesnis už kitus? Kokią teisę turiu gauti daugiau nei kitas? Kokią įtaką rūpinimasis tik savo poreikiais daro mūsų savijautai? Kaip išmokti gyventi pastebint ir kitus?
Lietuvių kalbos žodyne egoizmas (lot. ego - aš) apibūdinamas kaip savanaudiškumas, savimeilė, žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kuriai būdinga savų interesų ir poreikių vyravimas, kitų žmonių arba socialinių grupių interesų nepaisymas. Galima pasvarstyti, kokios situacijos, kurias patiriame kasdien, atskleidžia mūsų altruistišką arba egoistišką elgesį ir kokias pasekmes mums ir kitiems vienoks ar kitoks elgesys turi.
Tikriausiai nesunku įsivaizduoti savanoriaujantį žmogų, pavyzdžiui, besirūpinantį ligoniais, ir tą, kuris rūpinasi tik savimi, savo išvaizda ir gerove, kad žūtbūt patenkintų savo norus. Tačiau ar ir vienas, ir kitas jaučiasi tokie pat laimingi? Kada ego tampa per didelis...
Visiems gerai žinoma situacija, kada tėvai skatina vaiko norą jaustis svarbiausiam, reikšmingiausiam: „Karolis valgo tik mamos virtą košę ir tik pusryčiams, taigi darželyje jis košės nevalgys“ arba „Kokia mūsų Miglė gabi. Žinoma, mylinti mama ir mylintis tėtis nori savo vaikui geriausio ir net nepagalvoja, jog tokios frazės tampa kelio į egoizmą pradžia. O kai kalba pasisuka apie kitus jį supančius žmones, paprastai toks asmuo nukreipia kalbą, neturi ką pasakyti ar išreiškia abejingumą kitais. Egoistui kiti žmonės yra tiesiog neįdomūs. Tikriausiai nenuostabu - juk didžiąją gyvenimo dalį buvo laikomas svarbiausiu, geriausiu, gražiausiu, gabiausiu ir t.
Kitas kraštutinumas - per mažas egoizmas, dar kitaip vadinamas hipoegoizmu taip pat sukelia neigiamas pasekmes. Šiuo atveju žmogus atsisako savo interesų, norų ir troškimų tam, kad kitiems būtų geriau. Greičiausiai toks žmogus vaikystėje turėjo „stengtis“, kad gautų iš tėvų dėmesio ir meilės, kad būtų pastebėtas ir suprastas. Taigi, egoizmas vargiai prisideda prie geresnės emocinės būsenos ir psichologinės savijautos. Taigi tampa aišku, kad egoistas dažniausiai nemyli ir savęs (nors kartais gali atrodyti atvirkščiai).
Galime svarstyti apie už egoizmo besislepiančias vidines žmogaus būsenas, tokias kaip nesaugumas, nerimas ir baimės, emocinės pusiausvyros nebuvimas. Tai skatina kelti prielaidas, jog viena iš egoizmo atsiradimo priežasčių gali būti nepatenkinti asmens psichologiniai poreikiai (pvz., saugumo, meilės, pripažinimo ir t. Deja, ne vien nepatenkinti poreikiai ar anksčiau minėtas vaikų auklėjimo stilius skatina vystytis egoizmą. Regis, netiesiogiai, tačiau subtiliai ir kandžiai žiniasklaidoje ar kt. yra pasakoma: jei nebūsi geriausias, talentingiausias, gražiausias ir išmintingiausias, tu tapsi niekuo arba geriausiu atveju - vidutinybe... Tačiau juk beveik niekas nenori būti vidutinybe, dauguma iš mūsų siekiame kažko daugiau. Kyla klausimas - ar blogai rūpintis savimi? Ne, tačiau svarbu neperžengti ribos.
Kai tampama svarbiausiu savo paties gyvenimo centru, kai atsisakoma pastebėti kitus ir jų problemas, pasielgti taip, kaip nėra patogu ir įprasta, pažvelgti kitam į akis ir pasistengti suprasti, kai manoma, jog man priklauso, o kitam - ne, kai santykiuose nebelieka meilės, o tik vartotojiškumas... Egoizmas reiškiasi labai įvairiai. Pradedant nenorėjimu suprasti kito, naudos sau ieškojimu visame kame, baigiant narcisizmu, kuomet paisoma tik savo norų ir poreikių, kuriuos privalo patenkinti kiti.
Turbūt vienas labiausiai paplitusių egoizmo atvejų - abejingumas kitam ir visai visuomenei. Galiausiai bendravimo stoka prisideda prie prastesnės tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos, kol prieinamas lemtingas taškas, kada žmogus suserga liga, nesvarbu, kas tai būtų, - depresija ar skrandžio opa... Visa tai veda prie ankstyvos mirties.
Būdų užmegzti ir palaikyti kontaktą yra įvairių, telieka pasirinkti priimtiniausią. Galima pradėti nuo paprasto veiksmo, t. y. žvilgsnio kitam į akis... Taip kokias 1-2 min. žvelgti vienas kitam į akis. Tai ne tik puikus būdas užmegzti santykį, bet ir palikti savąjį pasaulį bent trumpam tam, kad pažvelgtum į kitą pasaulį, kuriuo taip pat reikia pasirūpinti. Be to, paprastas skambutis telefonu ar pokalbis akis į akį gali būti veiksmingi vaistai vienišumui ar depresyviai nuotaikai gydyti. Ir nors kiekviename iš mūsų slypi bent dalelė egoizmo (ir tai gerai, nes savimi privalome pasirūpinti), tačiau dar svarbiau žvelgiant į savo problemas pamatyti ir kitų, išties mažai besiskiriančių nuo mūsų pačių, norinčių būti suprastiems ir mylimiems. Juk atiduodami save kitiems, mes tampame žmogiškesni, geresni ir laimingesni.
tags: #mano #pasirenkimas #butu