Lietuviai nuo seno laikėsi taisyklės: jei yra miškas, bus ir namas. Mūsų miškais apaugusiame krašte mediena buvo pagrindinė statybinė medžiaga.
Lietuvos etniniai regionai. Šaltinis: Wikipedia
Lietuvos valstybės aušroje medis naudotas statyti namus, gynybinius įtvirtinimus ir maldos namus. Staliaus ir dailidės amatų paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą, o šeimos galvos namus dažnai statydavo patys. Laikas, karai, gaisrai ir modernus gyvenimas sunaikino daugybę medinės architektūros šedevrų.
Tačiau Sovietmečiu niekintas ir pigia, progresą stabdančia medžiaga vadintas medis šiandien atgauna savo statusą architektūroje - ypač dėl to, kad kuria jaukią, sveiką ir tvarią aplinką. Gražiausi ir vertingiausi senosios medinės architektūros pavyzdžiai - net ištisi kaimeliai - yra kruopščiai saugomi.
Mūrinės architektūros įtaka
Mūro statybos ir atitinkamų medžiagų gamybos technologijos iš dalies atspindi visuomenės civilizacijos lygmenį ir šalies įsijungimo į Europos kultūros arealą mastą. Didieji Europos architektūros stiliai formavosi ir plėtojosi mūro konstrukcijų pagrindu, todėl šios statybos technikos raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sudarė prielaidas perimti svarbiausius architektūros meno pasiekimus ir tapo profesionaliosios architektūros pagrindu.
Gotika Lietuvoje
Gotika (terminas kilęs iš germanų genčių gotų pavadinimo) atsirado XII a. šiaurinėje Prancūzijoje, pakeitė romaninį stilių ir iki XVI a. buvo pagrindinis architektūros bei dailės stilius Vakarų Europoje. Jo esmė ta, kad buvo statomi spindulinio ir stačiakampio plano siauromis gatvėmis miestai su katedra, rotuše, pilimi, prekybinėmis halėmis centre. Storose mūro sienose buvo šaudyti pritaikytos angos.
Lietuvoje gotika buvo pirmasis mūrinės architektūros stilius. Lyginant su Europa, Lietuvoje ji pradėjo plisti gan vėlai (XIV a. pab.-XV a. pr.). Tačiau tam nebuvo sąlygų, nes pilys ir įtvirtinimai, statyti iš lauko riedulių, karų metu buvo daug patikimesni už elegantiškus mūrinius bokštelius. Vidurio Europa mūryti pilis mokėsi iš mūro bažnyčių. Lietuva atėjo į krikščionišką laikotarpį jau su mūro pilimis.
Dėl krikščionybės įvedimo, miestų plėtros ir šaunamojo ginklo išradimo XIV a. pab.-XV a. pab. Lietuvoje pirmiausia iš Lenkijos, taip pat Čekijos, Vengrijos, Prūsijos ėmė plisti gotikinis statybos stilius. Samdomi vokiečių architektai projektavo pirmąsias gotikines bažnyčias. Gotikinė architektūra susiliejo su jau esama mūrinių pilių architektūra ir atsispindėjo bažnyčių, pilių, miestiečių gyvenamųjų namų statyboje.
Gotikinės architektūros plitimą pirmiausia paskatino valstybės krikštas ir po jo pradėta įgyvendinti Vytauto mūrinių bažnyčių statybos programa. Lietuvoje gotikinės bažnyčios statytos masyvių sienų, beveik kvadratinio arba stačiakampio plano, halinės (didelės vientisos vidinės erdvės). Buvo dažniausiai bebokštės, kai kurios pagrindinio fasado centre (Vytauto bažnyčia, Šv. Gertrūdos bažnyčia, abi Kaune) arba šoniniame fasade (Bernardinų bažnyčia Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune, XV a. pab.) turėjo aštuonkampį bokštą su kvadratiniu pagrindu.
Išsiskirdavo profiliuotu apvadu apjuosta portalo arka, virš jos - aukštu langu. Gotikinių bažnyčių fasadų pagrindiniai puošybos elementai buvo tinkuotos įvairių formų nišos, kampu sumūrytų plytų juostos, profiliuoti apvadai, juodų perdegtų plytų ornamentai. Seniausia išlikusi gotikinė bažnyčia Lietuvoje - Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta iki 1387 m.). Puošniausia kompozicija ir formų įvairumu išsiskiria Šv. Onos bažnyčia Vilniuje (jos proporcijos atitinka Vakarų Europoje taikytus gotikos geometrinius dėsnius). Lietuvos periferijoje išskirtiniausios išlikusios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios.
Gotika reiškėsi ir pasaulietinių pastatų raidoje. Tai atsispindėjo statant gynybines pilis. Lietuvos pilių architektūra buvo monumentali, asketiška. XIV a. pab.-XV a. pilys tapo kunigaikščių rezidencijomis su gyvenamaisiais rūmais. Atsiradus šaunamiesiems ginklams, jos pritaikytos flanginei gynybai (pastatyti į sienų išorę išsikišę bokštai).
XV a. pr. Vilnių aplankęs Žiliberas de Lanua (pranc. Guillebert de Lannoy) pažymėjo, kad mieste „namai mediniai, labai negražiai sustatyti, bet yra keletas mūrinių bažnyčių“. Pilyje taip pat vyravę mediniai statiniai, tik gynybinė siena buvusi mūrinė. Trakuose keliautojas išskyrė salos pilį, pastatytą „iš plytų prancūzų pavyzdžiu“, bet pažymėjo, kad pats miestelis skurdžiai nustatytas vien mediniais namais.
Tik XV-XVI a. XVI a. pab. miestų aikštėse statytos dviaukštės puošnių fasadų su aukštu bokštu gotikinės rotušės (Kauno rotušė, Vilniaus rotušė, abi vėliau perstatytos). Kiti visuomeniniai pastatai taip pat buvo puošnių fasadų, dažniausiai asimetriškos kompozicijos, su originaliais reljefiškais frontonais (Perkūno namai Kaune, gyvenamasis namas Vilniuje, Pilies g.).
Gyvenamieji namai statyti 1-3 aukštų, galu, rečiau šonu, atgręžti į gatvę. Jų planas stačiakampis, aukštuose išdėstyta po 2-3 patalpas. Prie gatvės buvo prekybinė patalpa arba dirbtuvė, kitur - gyvenamieji kambariai, rūsyje - sandėliai arba visuomeninės paskirties patalpos. Namų fasadai dažniausiai paprasti, plokščiasieniai.
Dvarų sodybos
Dvarų sodybos Lietuvos etninės architektūros lauke užima ypatingą vietą: beveik penkis šimtus metų dvaras buvo politinės, ekonominės ir kultūrinės veiklos ašis, o dvarų ūkis − ekonomikos pagrindas.
Lietuvoje iki XVIII a. pabaigos dauguma statinių buvo mediniai. Beveik visi rūmai taip pat buvo mediniai. Iki XVIII a. pabaigos visi stambūs bajorai statė dar medinius rūmus, tik XIX a. su klasicizmo mada pereita prie mūrinės statybos. Tačiau vidurinė bajorija, ypač smulkioji, medinius pastatus rentė iki 1914 m.
Medis - vietinė, tradicinė, tvari ir atsinaujinanti, labai paranki statybinė medžiaga. Lietuvoje nuo seno buvo labai gerų medžio meistrų, mūsų dailidės statė pilis, gynusias nuo kryžiuočių. Dailidystė tarsi užkoduota lietuvių kraujyje, buvo gausu amatininkų. XVI-XVII a. inventoriuose fiksuojami dailidžių kaimai. Vėliau dvarai turėjo savo dailides, kurie būdavo atleidžiami nuo įvairių prievolių vien dėl to, kad buvo geri amatininkai.
Dvarininkai turėjo jiems priklausančių miškų plotų, todėl galėjo sau leisti išsirinkti pačius geriausius medžius ir juos ruošti statybai pagal visas to meto technologijas.
Staškūniškio dvaras
Iki XX a. Staškūniškio dvaro rūmai - seniausias iki mūsų dienų išlikęs medinis ponų namas. Dabar pastatas atrodo skurdžiai ir varganai, bet anksčiau buvo labai gražus ir puošnus dvaras. Manoma, kad būtent šie šeimininkai suformavo dvaro valdos masyvą ir pastatė šią sodybą. Nors dvaras minimas jau nuo XV a., šis ponų namas suręstas valdant būtent Šadurskiams.
Galbūt dėl to šis Staškūniškio dvaro statinys taip ilgai išsilaikė, nors labai ilgą laiką buvo neprižiūrimas. Iš pradžių dvaras buvo labai gražus ir išpuoselėtas, bet vėliau darėsi vis mažesnis, smulkesnis. Pastatas taip pat buvo keičiamas, laikui bėgant mažėjo ir jo didybė. Tai natūrali pastato evoliucija.
Nors Šadurskiai nebuvo didikai, o tik stambūs bajorai, pretenduojantys į didikus, ponų namas tuo metu buvo įspūdingas. Bajorai pagal galimybes stengėsi namų eksterjerą priartinti prie prancūziško įvaizdžio: populiarėjo mansardiniams artimi keturšlaičiai laužyti stogai, stačiakampiai dideli langai, kurie pagal prancūziškų langų pavyzdį buvo įstatomi kuo arčiau grindų lygio.
Staškūniškio dvaro langai tais laikais, XVII a., buvo labai dideli. Stiklas tuo metu buvo labai brangus, todėl, norint taip įstiklinti langus, reikėjo turėti itin daug turtų. Tokie langai išduoda, kad tai galėjo būti XVII a. antrosios pusės pastatas - būtent šiuo laikotarpiu Lietuvos dvarų sodybas pasiekė naujos tendencijos, kurių viena ir buvo dideli prancūziško tipo langai su apatine palange arti grindų.
Dabar langai įstatyti rėmuose ir turi langines, o baroko laikotarpiu jie buvo įmontuojami tiesiai į staktą - toje vietoje, kur buvo dedami langai, buvo įstatomas statramstis. Langai atsidarinėdavo į išorę.
Barokui būdingos labai įspūdingos proporcijos, stogas turėjo būti labai aukštas, keturšlaitis arba keturšlaitis laužytas, dengtas gontais. Tačiau klasicizmo architektūroje - stogas žemas. Buvo sakoma, kad aukštas stogas negražu. Žemas stogas turėjo trūkumų - ant jo laikėsi sniegas, jei pastatas labai platus, jo konstrukcija turėjo būti labai stipri, kad būtų galima uždengti stogą. Visada buvo stengiamasi rasti pozityvumo naujai madai pateisinti. Taigi, įsigalėjus klasicizmui, stogą pažemino.
Jis dar kartą tvarkytas XIX a. pabaigoje, nes pastebimi drožinėti jo gegnių galai. Klasicizmui tai nebūdinga, nes būdavo plokščias karnizas ar mūrinio dekoro atkartojimas. Šie drožinėti galai rodo, kad stogas dar kartą keistas arba iš dalies keistas XIX a. Šalia esantis prieangis taip pat pakeistas. Prieangiai, pasikeitus madai, buvo dažniausiai keičiama medinių rūmų dalis. Baroko laikotarpiu čia galėjo stovėti prieangis su raitytu frontonu, o klasicizmo - portikas su keliomis kolonomis.
Baroko architektūroje vyravo labai didelės priemenės, nes jose paprastai stovėdavo du didieji kaminai. Tai yra senoji kūrenimo sistema. Mediniam namui pavojingas gaisras, todėl būdavo stengiamasi kažkokiu būdu užtikrinti saugumą. Ši kūrenimo sistema buvo vienas to saugumo garantų. Didieji kaminai - butelio formos patalpos, į kurias atsiveria visų krosnių pakuros. Iš krosnių sueina dūmtraukiai, kur dūmai surenkami ir saugiai išleidžiami pro stogą. Kaminams reikėdavo deguonies, todėl būdavo paprastai įrengiamos didelės, nešildomos priemenės.
Įsigalėjus klasicizmui, buvo įstatomi langai su rėmais, įtaisomos langinės. Langų suskaidymas taip pat vėlyvas. Pagalbines patalpėles apšviečia apskriti barokiniai langeliai - XVIII a. mada. Paprastai juos darydavo račiai.
Bėgant laikui keitėsi ir patys rūmai. Klasicizmas - tai įžanga į mūsų dabartinę modernią visuomenę. XVIII a. Apšvietos epochos moksliniai pasiekimai suklesti būtent klasicizmo laikotarpiu. XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje pradedamas lieti ketus. Įvairios lieto keto detalės sudaro galimybę krosnis uždarinėti iš kambario pusės - padaromos saugiai ir sandariai užsidarančios durelės. Pradedamos statyti stačiamalkės krosnys. Anksčiau krosnys buvo kūrenamos rąstgaliais, o dabar joms reikėjo ruošti medį, kapoti malkas. Taigi keičiasi visa kūrenimo sistema, didieji kaminai tampa nebereikalingi, todėl atsisakoma didelių priemenių.
Staškūniškio dvaro planinė struktūra keista keletą kartų. Stambaus dvaro XVII a. antrosios pusės ponų namas turėjo tam laikotarpiui būdingą struktūrą: stačiakampis su priemene ir sale centre, menėmis ir gyvenamaisiais kambariais (apartamentais) galuose. Šio statinio patalpų aukštis artėja prie keturių metrų - tai labai aukštos patalpos, palyginti su kitais mediniais pastatais.
Dar negalime kalbėti apie visišką pastato simetriškumą, nes simetriški barokiniai statiniai pradėti statyti tik XVIII a. po karų, marų, badų. Staškūniškis dar tęsia XVII a. Ašyje už priemenės esanti salė nebūtinai buvo simetriškai įkomponuota. Dabar joje įkurta virtuvė, bet XVII a. jos čia nebuvo. Iki XIX a. vidurio didžiuosiuose dvaruose virtuvių viduje nebūdavo dėl kvapų, musių, gaisro baimės. XVII a. dar nebuvo ir valgomojo, valgydavo įvairiose patalpose, priklausomai nuo žmonių skaičiaus. Valgomasis atsiranda su klasicizmu, kai patalpos pradedamos dalinti pagal funkcijas.
Žiūrint į planą galima nujausti, kad buvo norėta tuo sekti. Užpakalinio fasado galuose yra po dvi mažas patalpėles, o prieš jas yra po vieną didesnę patalpą - tai apartamentų struktūros elementai. Baroko planą diktavo etiketas, o klasicizmo architektūroje atsiranda patalpos pagal funkcijas. Reikėjo kiekvieną patalpą pritaikyti, ir struktūros planas vėl visiškai keičiasi. XIX a. ateina naujos mados, ir rūmai vėl šiek tiek keičiasi. Dabar pagal savo planinę sistemą statinys sudarytas iš įvairių laikotarpių reliktų.
Prabangos pastato viduje dabar nebėra, bet XVII a. čia buvusi didžioji salė turėjo būti pati puošniausia. XVII a. antrojoje pusėje lubos buvo medinės, dekoruotos įvairiais piešiniais, sentencijomis. Grindys būdavo iš didelių medinių lentų suformuotas parketas. Priemenėje galėjo būti plytų arba storų lentų grindys. Salėse ir geruosiuose kambariuose buvo parketas, o paprastesniuose kambariuose - lentų grindys. Sienos buvo tinkuotos arba tapetuotos audiniais.
Prie Staškūniškio dvaro stovi nedidelis aštuonkampis statinys, įvardijamas kaip koplytėlė. Dvarininkai būdavo labai religingi žmonės, jie funduodavo bažnyčias ar koplyčias jiems priklaususiuose kaimuose ar miesteliuose. Šio dvaro savininkai fundavo Zibalų bažnytėlę, kunigui išlaikyti skyrė savo turtus. Kaip, kada ir kodėl koplytėlė buvo pastatyta prie rūmų, galima tik spėlioti. Galbūt tai buvo kažkoks simbolinis aktas. 1910 m. inventoriuje ji neminima. Galbūt ji buvo atkelta vėliau.
Kiekvienas pastatas turi savo istoriją. Kiekvienas laikotarpis daug ką pataiso savaip. Labai retai galima aptikti statinį, kuris nuo pastatymo iki mūsų dienų išlieka toks pat. Buvo bandoma pastatą pritaikyti pasikeitusiam gyvenimo būdui, etiketui. Dabar gali atrodyti keista, kad dvaras gali būti medinis.
| Laikotarpis | Architektūros bruožai | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Gotika | Masyvios sienos, stačiakampis planas, bebokštės bažnyčios | Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje |
| Barokas | Aukštos proporcijos, keturšlaičiai stogai, dideli prieangiai | (Būdingi bruožai Staškūniškio dvare) |
| Klasicizmas | Žemi stogai, simetrija, portikai su kolonomis | (Įtaka Staškūniškio dvaro perstatymams) |
Šiuolaikinio medinio namo pavyzdys. Šaltinis: grazitumano.it
Kauno medinukai
Nykstanti Kauno architektūrinio veido dalis - senieji mediniai namai. "Kaunas - vienas gražiausių medinių miestų pasaulyje", - tikina dailininkas ir fotografas Andrius Surgailis, išleidęs fotoalbumą "Medinis Kaunas". Medinis Žaliakalnis pakerėjo ir Kristijono Vildžiūno vaidybinio filmo "Kai apkabinsiu Tave" kūrybinę grupę, ieškojusią namų, galinčių nukelti į juostoje vaizduojamus Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikus.
Šio rajono dalis prie Gėlių ir Minties ratų gatvių yra įtraukta į šalies kultūros vertybių registrą. Saugojamoje teritorijoje iki 1940 m. "Žaliakalnio kvartalai prie Gėlių rato ir Minties rato gatvių su vėduokliniu gatvių tinklu ir iš anksto suplanuota apželdinimo sistema - 1923 m. kauniečio Antano Jokimo ir M.Frandseno iš Kopenhagos sukurto plano pasekmė.
Architektūros istorikai pastebi: medinė architektūra Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje - panaši. Nuo šio regiono šalių skiriasi vadinamasis rusiškas stilius, kurio pastatų Kaune išliko vos keletas. Kita vertus, kiekvienas iki 1940 m. Naujamiesčiui (tai istorinė miesto centro dalis) būdingi XIX a. pabaigos - XX a.
Medinukai iškildavo nebūtinai dėl pinigų stygiaus. "Smulkieji ir vidutiniai Lietuvos bajorai nuo seno statėsi medinius dviejų galų namus (viena dalis reprezentacinė, kita - gyvenamoji), kuriuos vertino dėl to, kad mediniame name gyventi sveika - jis sausesnis ir lengviau apšildomas už mūrinį.
Daugelis senųjų Kauno medinių namų - gyvenami, kiti - apleisti, yrantys. Istorijos bėgyje juos ne kartą naikino gaisrai, sovietmečiu jie buvo negailestingai griaunami, vietoj jų iškildavo mūriniai namai. Daug metų Kauno architektūrą tyrinėjanti N.Lukšionytė pastebi - Lietuvoje mažai suinteresuotųjų išsaugoti senąją medinę autentiką.
"Autentiškai atkurti medinius namus brangiai kainuoja ir reikia noro. Be to, nėra ir amato specifiką gerai išmanančių meistrų. Vis dėlto medinė architektūra nemirus - ji tęsiama, tik nedažnai. Apie Kauno medinukus ji pasakoja tarsi apie gyvus žmones - daugelio jų istorijas N.Lukšionytė žino detaliai.
"Yra tekę sutikti piktų žmonių, bet tai buvo daugiau asocialios aplinkos asmenys. Architektūros tyrinėtojų, vaikščiojančių su fotoaparatu ir viską fiksuojančių, senųjų namų gyventojai ne taip vengia, kaip paveldosaugininkų. "Žmonės paprastai žino, ką daro, tačiau paveldosaugininkams teisinasi: neturėjome pinigų, dėl to naudojome plastiką ir kitas pigesnes medžiagas", - sakė profesorė.
Skirtingai nei mūrinį, medinį namą paveldo specialistai pripažįsta autentišku, jei jis pagal tą patį statybos būdą atstatomas iš medienos. Tokiu būdu Japonijoje išsaugotos VI a.
Verkių dvaras
Vérkiai, Vilniaus miesto dalis Neries dešiniajame krante į rytus nuo Santariškių; priklauso Verkių seniūnijai. Yra Verkių regioniniame parke. Verkių rūmai (juose įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija). Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas.
1975 pagal architekto A. Kunigėlio projektą restauruotoje rytų oficinoje įsikūrė Mokslininkų rūmai, dabar pastate Botanikos institutas, restoranas), paviljonas, centrinių rūmų liekanos, administracinis pastatas (visi trys, manoma, pastatyti 18 a. pabaigoje pagal architekto L. Gucevičiaus projektą), ledainė (18 a.), 2 oranžerijos (18 a. pabaigoje pastatytos trys, viena neišliko), užvažiuojamieji namai (18-19 a.), sargo namas (pastatyta apie 1840 ant buvusio pilkapio), vandens malūnas (19 a. antra pusė, nuo 1999 restauruotame pastate kavinė), vila (manoma, šioje vietoje stovėjo vyskupų I rūmai, 18 a. antroje pusėje rekonstruoti, architektas M. Knakfusas), kumetynas, karvidė, rūsiai, tvoros fragmentai, kluonas, katilinė, vandens bokštas, fontanas, stulpai, tarnautojų namai.
Verkių apylinkėse įrengtas Verkių (Vilniaus) Kalvarijų komplekso Kryžiaus kelias. 1662 paskirtas sklypas Kalvarijų statybai. 1669 06 09 koplyčios pašventintos. 1675 jos sudegė. 1755 dominikonai pradėjo statyti 20 naujų mūrinių koplyčių (1772 jos pašventintos, 1816 restauruotos, 1893 atnaujintos). 1962-63 nugriautos visos koplyčios, išskyrus 4, stovinčias prie bažnyčios (1983 šios atnaujintos, 20 a. pabaigoje restauruotos).
Verkiai žinomi nuo 14 a. pradžios, buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Lietuvos krikšto proga 1387 Jogaila Verkius padovanojo Vilniaus vyskupams; čia pastatyti mediniai rūmai tapo vyskupų vasaros rezidencija. 1658 prie Verkių įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos kariuomenių Verkių mūšis.
Vyskupas J. Bialozoras iš Verkių dvaro išskyrė sklypą, kuriame 1662-69 pastatyta bažnyčia, 1675-1701 - dominikonų vienuolynas (1850 uždarytas), 1669 įrengtas Kryžiaus kelias (dar Jeruzalė. ISTORIJA). 17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje veikė vyskupo K. K. Bžostovskio įkurtos popieriaus dirbtuvės. Po 1700 prie Neries pastatyti mūriniai rūmai, įrengti parkai.
1779 Verkiai tapo vyskupo I. J. Masalskio asmenine nuosavybe; viršutiniame parke pastatyti rūmų pastatai, įrengti tvenkiniai, vandentiekis. 1834 prie Riešės upelio įkurtas Verkių popieriaus fabrikas 19 a. antroje pusėje buvo didžiausia popieriaus gamybos įmonė Rusijos imperijos Vakarų krašte. 1920-39 dvaro pastatai naudoti kaip vasarnamiai. 1939 rūmuose įkurta gyvulininkystės mokykla, 1949-56 veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956-59 - gyvulininkystės technikumas. 1960 dvaro ansamblis perduotas Botanikos ir Zoologijos ir parazitologijos institutams (dabar Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas). 1969 Verkiai prijungti prie Vilniaus.