Medis lietuvių etnografijoje užima ypatingą vietą, atspindėdamas ne tik praktinius, bet ir dvasinius mūsų protėvių poreikius. Liaudiškieji papročiai, tikėjimas ir medyje išraižyti, išpjaustyti, nupiešti dangaus, gamtos, gyvūnų atvaizdai bei figūros iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams ir tikėjimą simbolių nežemiška galia. Šiame straipsnyje panagrinėsime medžio simboliką, remdamiesi parodos „Žemė kėlė žolę: apie augalus ir gyvūnus lietuvių liaudies mene“ eksponatais ir senovės lietuvių tikėjimais.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaryta paroda „Žemė kėlė žolę: apie augalus ir gyvūnus lietuvių liaudies mene“ - džiugus Vilniaus kultūrinio gyvenimo įvykis. Atsirado reta proga pamatyti gausius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus liaudies meno rinkinio artefaktus. Didžiulėje buvusio Arsenalo erdvėje rodoma arti penkių šimtų eksponatų, sukurtų XVIII-XX a. pirmojoje pusėje. Parodos koncepcija remiasi universaliu archajiniu pasaulio (visatos) modeliu, būdingu ir baltiškajai kultūrai.
Pagal jį visatos struktūros ašis yra Pasaulio (Gyvybės arba Kosmoso) medis, stovintis pasaulio centre ir sujungiantis tris sferas. Jo šaknys tapatinamos su požemio pasauliu, kamienas siejamas su žeme, o lapija - su dangumi. Pasaulio medis visatą susieja į aiškią struktūrą, rodo, kad kosmosas yra vientisas. Jis, kaip ir medis, nuolat atsinaujina, todėl yra amžinas.
S. Valius, inspiruotas Žemaitijos piliakalnių vaizdinių, parodos erdvę sąlygiškai suskirstė į tris sferas - požemį, žemę ir dangų, o jas atskyrė spalvotomis (juoda, žalia ir šviesiai žydra) įstrižai viršun kylančiomis juostomis, kurios grindis ir lubas jungia tarsi žemę ir dangų. Pro šias juostas, lyg pro vartus, įeiname į tam tikras plotmes, kurių erdvėse pagal potemes išdėstyti eksponatai kuria mažus pasakojimus.
Medis kaip gyvybės simbolis
Žemės sfera, į kurią įeiname pro žalius vartus, parodoje yra pati gausiausia, spalvingiausia. Juk žemė apima visa, kas ant jos yra gyva, - augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Lietuvių tautosakoje ir folklore galima atrasti išskirtų konkrečių medžių: ąžuolą, uosį, beržą, liepą, šermukšnį ir kitus, bet vaizduojamojoje ir taikomojoje liaudies dailėje medžiai nekonkretizuojami. Nebent liaudies tekstilėje galime aptikti ąžuolo lapus.
Parodoje žemės tema prasideda nuo kuklaus stilizuoto medžio, primenančio eglutę. Tokį medelį pavaizduoti lengviausia. Nors liaudies kultūroje eglė, kaip amžinai žaliuojantis medis, simbolizavo ir gyvybės amžinumo idėją, buvo siejama su likimu, vestuvėmis bei laidotuvėmis, vargu ar minimo laikotarpio baldų, medžio ir molio dirbinių puošyboje eglutės vaizdinys turėjo panašias prasmes. Stilizuotos eglutės ar jos šakų pavidalo medžio vaizdavimas labai senas, atsiradęs priešistoriniais laikais. Kartais apibendrintas medžio motyvas yra kitokio nei eglė silueto.
Tradiciniai mediniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais.
Augalas vazoje - senas, universalus Gyvybės medžio simbolis. Lietuvių liaudies mene šis motyvas plačiai naudojamas, vaizduojamas kaip augalas, gėlė, rečiau - medis, kuris išauga iš įvairių formų indo, simbolizuojančio žemę, požemį, šaknis. Jo šakos gali būti puoštos žiedais, abipus, ant šakų ar viršūnėje gali tupėti paukščiai. Kažin ar liaudies meistras droždamas, raižydamas ar tapydamas augalo vazoje motyvą galvojo apie Gyvybės medžio struktūrą. Greičiausiai tai buvo per vaizdavimo tradiciją perduotas vaizdinys. Lietuvoje augalo vazoje motyvas pradėjo plisti XV-XVI a. Simbolinis Gyvybės medis dažnas liaudiškų baldų dekoratyvinėje tapyboje ir drožyboje, moterų darbo įrankių, margučių, keramikos dirbinių puošyboje, aptinkamas siuvinėjimuose, audiniuose.
Vaizduojant augalus svarbi vešlumos, gausos, žydėjimo idėja, nes ji reiškia vegetacinę augalo funkciją, nuolatinį gyvybės atsinaujinimą. Žydintis, gausiais žiedais aplipęs augalas ant dirbinių simbolizavo ne tiek visatą, kiek gyvenimą.
Augalas gali būti panaudojamas kaip dekoro ir kaip daikto formos elementas. Tai vaizdžiai liudija kelios rankšluostinės ir prieverpstės. Vienoje jų išdrožtos išraiškingos skulptūriškos medžio šakos su tupinčiu paukšteliu, kitos rankšluostinės priekis traktuotas kaip vešlus žydintis augalas. Augalo arba jo žiedo formos gali būti molinės vazelės, prieverpstės, skulptūriškas lelijos žiedas, panaudotas sukučiuose.
Kūriniuose augalinis motyvas naudojamas įvairiai. Juo puošiamas dirbinys, užpildoma fono plokštuma, aprėminama kompozicija. Dekoruojant daiktą augalas gali būti papildytas kitais simboliais, pavyzdžiui, paukščiais, dangaus kūnų ženklais. Kartais puošybai naudojamos augalo dalys - lapai, pumpurai. Kartais jie keistai primena žalčių galvutes, o šakos rangosi tarsi gyvatės. Augalai dažniausiai perteikia pačią augimo, vaisingumo, grožio idėją, jie nekonkretizuojami.
Medžio simboliai architektūroje ir buityje
Medinės architektūros puošybos simboliai ir elementai neatskiriami nuo gyvosios amatų tradicijos kaip dvasia nuo kūno. Ne veltui dažnas senovės lietuvis sodybą vadino „mano gyvenimas“. Iš medžio - visas gyvenimas. Medinį paveldą sudaro ne tik materialios formos, medžiagos ar konstrukcijos, bet ir nematerialūs jo pavidalai, slypintys senose nerašytose statybos tradicijose.
Šeimos prieglobstis buvo kuriamas paaukojant medžio gyvastį. Namų viduje bene visi baldai ir rakandai iš medžio - stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo - mediniai indai, šaukštai. O namo statyba įsivaizduota kaip ypatingas gyvenimo aktas: žmogus kūrė statinį, kuriame prabėgs visas jo gyvenimas.
Anot etnologijos tyrinėtojų, statyba prilygdavo Dievo tvariniui, o atskiri namo išorės bei vidaus elementai - stogo kraigo, „gonkų“ puošybos simboliai, slenkstis, geroji kerčia, lova - turėjo mitologinę reikšmę. Mūsų akims paprasti ženklai, augalai, gyvūnai, išdrožti ar išpiešti ant langinių, kraigų, kraičio skrynių ar kitų baldų ir rakandų, protėviams turėjo ypatingą simbolinę reikšmę.
Pasak ekspertės, senosios medinės puošybos elementus galima skirstyti į kelias grupes: tai geometriniai, augaliniai ir gyvuliniai motyvai. Geometriniai ornamentai labai įvairūs: nuo primityviausių eglučių, kripučių, pinučių, ratukų, spiralių iki sudėtingų derinių ir pavidalų. Geometrinių ornamentų pagrindinė ašis - ratas, simbolizuojantis dinamiką, judesį. Vienur tai - apskritimas, kitur - akutė, saulutė, žvaigždė. Tarp augalinių elementų - medis arba gėlė, kurie auga iš žemės, iš puodo, iš širdies. Šis liaudies meno augalas yra vadinamas „gyvybės medžiu“, jis simbolizuoja gyvybę gimdančios žemės galią, iš jos iškilusį vaisių. Šių elementų gausu ant kraičio skrynių, varpsčių, namų čiukuro, durų, langinių, jie tapyti arba drožti. Gyvybės medžiai sodrūs, dažnai pilni žiedų ar vaisių, o medžio (gėlės) viršūnėje tupi paukštukas arba iš abiejų pusių po paukštį. Išlapojęs medis ar lelija auga tarp dviejų arklių, gaidžių ar kitokių gyvulių galvų.
Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat turėdavo „pasaulio medžio“ įvaizdį.
Medžio simboliai ir tikėjimai
Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Tarp paruoštų statybai sienojų šiukštu neturėjo būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netiko ir tie, kurie girioje augdami vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo. Jei tokį rąstą įdėsi, namuose vaidensis.
Slenkstis - ypatingas. Į trobą vedantis slenkstis turėjo ypatingą simbolinę reikšmę. Jis - tarsi riba ar simbolis tarp namų prieglobsčio ir išorės pasaulio. Todėl jam parinkdavo sunkų ir tiesų stuobrį. Manyta, jei šis bus susisukęs ar šakotas, kuriam nors iš namiškių protas gali susisukti.
Langai - atvertos namo akys. Senoliai tikėjo, kad langas yra gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta. Todėl į jų puošybą lietuviai sudėdavo visą savo išmonę ir grožio pajutimą: trobos langai aprėminti dekoratyvinėmis apylangėmis, o langinės dažnai turėdavo kokių nors pagražinimų, kartais būdavo išdažomos.
Tradiciniai mediniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais. Medžio atvaizdu dekoruoti ir buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą medį sutinkame ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių. Mediniai būdavo ir darbo padargai.
Pagrindiniai medžio simboliai lietuvių etnografijoje
Apibendrinant, medžio simboliai lietuvių etnografijoje yra labai įvairūs ir turtingi. Jie atspindi mūsų protėvių pasaulėžiūrą, tikėjimą ir ryšį su gamta. Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai medžio simboliai ir jų reikšmės:
| Simbolis | Reikšmė |
|---|---|
| Pasaulio medis | Visatos ašis, jungtis tarp trijų pasaulių (požemio, žemės, dangaus) |
| Gyvybės medis | Gyvybės, augimo, vaisingumo simbolis |
| Eglė | Amžinumas, likimas, vestuvės, laidotuvės |
| Augalas vazoje | Gyvybės medis, augimas iš žemės |
| Medis ant kraičio skrynios | Gyvybės, vaisingumo, gausos simbolis |
| Medis ant langinių | Apsauga nuo blogio, ryšys su protėviais |
tags: #medinis #ratas #lietuviu #etnografineje #sodyboje