Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdis
Žvejybos tradicijos Ignalinos krašte
Žvejyba Ignalinos krašte - vienas seniausių ir svarbiausių verslų, kurį paežerių gyventojai perduodavo iš kartos į kartą. Daugeliui prie ežeringų vandens telkinių įsikūrusiems gyventojams tai buvo pragyvenimo šaltinis. Apie tai liudija archeologinės iškasenos. Žinomas to meto žvejybos įrankis buvo kaulinis žeberklas. Seniausi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko aptinkami žvejybos įrankiai pasiekė mūsų dienas iš viduriniojo akmens amžiaus - mezolito (VIII-V tūkstn. pr. Kr.).
Yra žinoma, jog Kretuono ežero apylinkių gyventojai žvejodavo žeberklaudami, tinklais, kuriuos gamino iš liepos ir eglės karnų bei šaudydami iš lanko. Pakretuonės senovės gyvenvietėse aptikta tinklų pasvarų. Žiemą ar badmečiu žvejyba tapdavo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Gyventojai žvejodami naudojo medines upelių užtvaras, pliauškynes, tinklus, bučius, žeberklus, lankus, ietis, meškeres. Bučių liekanų aptikta senovės gyvenvietėse prie Kretuono ežero. Į bučius žuvys buvo vejamos pliauškynėmis.
Apie tinklų naudojimą neolite byloja tinklų pasvarai ir plūdės, kurias darė iš pušies žievės. Žuvys gaudytos ir meškerėmis (jų kabliukai gaminti iš kaulo), žeberklais. Žuvims laikyti, apeigų metu naudoti indai, ant kurių sienelių pavaizduotos žuvys. Du tokie indai aptikti Kretuono gyvenvietėje. Archeologiniai tyrimai rodo, jog Ignalinos krašto gyvenvietėse daugiausia randama lydekų, šamų, ešerių, lynų kaulų. Neabejojama, jog luotai, tinklai ir kitos žvejybos priemonės naudotos žvejybai tiek žalvario ir geležies amžiais, tiek ir vėliau.
Etnografinė ir tradicinė žvejyba seniau ir dabar Ignalinos krašte yra pristatoma Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina). Ekspozicija įrengta įgyvendinus projektą „Ignalinos krašto senosios žvejybos paslaptys...“
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Ignalinos krašto ežerai
Statistika byloja, kad beveik 8% Ignalinos rajono savivaldybės ploto tenka ežerams. Daugiau mėlynai nuspalvintų plotų yra tik Zarasų savivaldybės žemėlapyje. Kita vertus, antrasis pagal dydį Lietuvoje ežeringumo rodiklis slepia teritorinius kontrastus, nes išties itin ežeringi yra tik Ignalinos žemės pakraščiai.
Šiauriniame pakraštyje spiečiasi didieji Ignalinos rajono ežerai (Dysnai ir jo prielypas Dysnykštis, Apvardai, Visaginas, Dūkštas), plytintys ledyno liežuvių ir jų paliktų ledo luistų išgulėtose dubumose. Plačiaerdvių, taigi santykinai seklių ežerų vandenį vėjo sukeltos bangos ir sūkuriai lengvai išmaišo iki pat dugno; iš paviršiaus priedugnio link keliauja ir šiluma, vandenyje ištirpęs deguonis.
Ežerotyrininkai šitokius ežerus vadina termiškai sekliais, o ichtiologai, pagal mitybos sąlygas ir vyraujančias žuvų rūšis, - karšiniais, kuojiniais-lydekiniais, starkiniais. Kiekvienas žvejas mėgėjas turės, žinoma, savą pavadinimą - žiūrint kas tą dieną kibo arba...
Nedidelę, bet žemėlapyje labai ryškiai išsiskiriančią ežerų sankaupą atrandame toliausiai į rytus nutolusiame Ignalinos rajono (ir Lietuvos!) iškyšulyje - molingoje Dysnos lygumoje. Pastarosios pamatas - kadaise tyvuliavusių prieledyninių marių dugnas, kurio reljefui būdingi pailgi žemi gūbriai ir tarp jų tįsančios lomos - lobai. Manoma, kad lobai yra ledo tuneliais tekėjusių upių vagos (rinos).
Ežeringosios Ignalinos įvaizdį daugiausia lemia rajono pietvakarinio kampo, priklausančio Žeimenos upės pabaseiniui, ežerai. Šią smėlingą ir labai ežeringą teritoriją, plytinčią į šiaurę nuo Kaltanėnų, geografai vadina „ežeringuoju koridoriumi“, jungiančiu Kazitiškio ir Žeimenos lygumas.
Ignalinos rajono ežerai
Vėlyvajame ledynmetyje, pradėjus tirpti Kazitiškio dubumoje tūnojusio ledyno liežuviui, tirpsmo vandenys išplovė gilias rinas bei vartus juos tvenkiančiuose moreniniuose lankuose ir plūstelėjo į pietus. Čia prieledyninių upių velkamas smėlis užklojo anksčiau išplautas - nuo aukštumų nusileidžiančias rinas ir guolinius duburius su užsilikusiais ledo luistais. Šiems tirpstant ir dumbant juos dengiančių smėlių skliautams, susidarė plačios terasos, juosiančios daugelį vadinamojo koridoriaus ežerų - Baluošą, Dringį, Lūšius ir kt.
Guolinių ežerų duburius kerta įvairių krypčių rinos (pavyzdžiui, Lūšių ežeras yra Asalnų-Šakarvų-Žeimenų ir Alksno-Lūšykščio rinų sankirtoje), todėl jie yra savotiški hidrografiniai „mazgai“, surenkantys vandenį iš atokiausių Žeimenos aukštupio vietų: Ažvinčių ir Minčios girių, pelkėtos Kazitiškio dubumos, giliojo Tauragno.
Ežerus dosniai pagirdo ir požeminiai vandenys. Antai į Baluošo povandeninę duburio dalį iš požemių kas sekundė suplaukia apie 440 l, o į Dringio - net 580 l vandens. Įspūdingi spūdiniai šaltiniai - verdenės - kyla („verda“) ritinio Ilgio ežero (Ignalinos m. ŠR pakraštys) dugne.
Aukštaitijos Nacionalinio parko teritorijoje turime 126 ežerus. Apylinkės yra patrauklios turistams ne tik vasarą, bet ir žiemą. Kita grandinė - šiaurės rytų puse: Gavys, Dumblis, Asalnai, Linkmenas, Asėkas, Almajas ir kt. Ilgiausi upeliai vos kelių kilometrų: Švogina, Juodupė, Plaukinys, upeliai įtekantys į Dringių ežerą. Į Baluošo ežerą įteka upelė Būka, į Almają - Pliaušė, į Pakasą - Tauragna ir Kapyna.
Lūšių ežeras
Lūšiai - vienas žuvingiausių ANP parko ežerų. Jame meškeriojamos lydekos, ešeriai, kuojos, raudės, plakiai, karšiai, lynai, meknės, unguriai, stintos, seliavos, šamai. Lūšiai telkšo prie kelio 4 km nuo Ignalinos, prie kelio Ignalina - Kaltanėnai.
Šiaurinėje ežero pakrantėje yra Meironys, rytinėje - Palūšė. Ežeras pailgas, nusidriekęs iš vakarų į rytus. Ežeras pratakus, dubuo - nelygus, išilgai ežero tęsiasi įvairaus gylio įdaubos. Šlaitai žemi, smėlėti arba žvirgždėti, atabradas smėlingas, įvairaus pločio.
Ežere agurkais kvepianti žuvelė iš po ledo traukiama nuo senų laikų žinomu rankiniu būdu - pasitelkiant vadinamas “bobas”. Medinėmis kartimis ir virvėmis į ežero gelmes per eketes panardinamas daugiau kaip 300 metrų ilgio ir apie 16 metrų pločio tinklas, o vėliau su “boba” jis su laimikiu traukiamas ant ledo. “Boba” - statinė ant ašies su skersine kartimi, kurią sukant ir traukiamas tinklas.
Vandens turizmas Aukštaitijos nacionaliniame parke
Maršruto ilgis - apie 30 kilometrų: praplaukiama 12 ežerų ir 6 gražuoliai upeliai. Keliauti galima sustojant vienai arba dviem nakvynėms, bet tik tam įrengtose poilsiavietėse. Žygis vandeniu prasideda iš Palūšės kaimo, kur modernioje valtinėje galima išsinuomoti baidares ar ant vandens valtis su dviem poromis irklų bei kitą reikalingą žygio įrangą ir gauti naudingų patarimų iš čia dirbančių paslaugių valtininkų bei žygio žemėlapį.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko sostinė, kurortinė vietovė. Aukštaitijos nacionalinis parkas ir Palūšė nuo XX a. vid. yra laikoma vandens turizmo meka. Dar 1959 m. Palūšėje įkurta turistinė bazė, iš kurios buvo pradėta rengti organizuotas vandens turizmo keliones.
Palūšė
Lietuvos pasididžiavimas - nuostabus gamtos kampelis su viena seniausių medinių šventovių - Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia liaudies architektūros formų. Kartu su aštuonkampe varpine (vienintelė tokia Lietuvoje) yra architektūros paminklas. 1747-1757 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ją fundavo kunigas Juozas Baziliauskas (J. Stockis-Bazilevskis) nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje.
Nuo bažnyčios kalnelio atsiveria puikus vaizdas į Lūšių ežero platybes. Šį prie kaimelio prigludusį ežerą gaubia legenda. Ji pasakoja, kad vyrams pavojinga maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės drąsuolius kankina keistu būdu - užkutena. Istoriniuose šaltiniuose Palūšė minima nuo 1651 metų. 1815-1830 m. bažnyčia atnaujinta, 1841 m. apkalta lentomis.
XIX a. Palūšė - žymaus kompozitoriaus Miko Petrausko gimtinė( gim. 1873 m. Palūšėje, 1973 m., minint kompozitoriaus 100 - ąsias gimimo metines, M. Petrauskui pastatytas skulptoriaus J.
Lūšių ežero pakrantėje, prie Maironių kaimo, stovi 15 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P. Petronio skulptūra „Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdų - užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius.
Aukštaitijos nacionalinis parkas floristiniu požiūriu yra viena turtingiausių saugomų gamtos teritorijų Lietuvoje. Norinčius geriau pažinti įvairiarūšę parko augaliją, kviečia mokomais botanikos takas. Jis įrengtas prie Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Maironių kaimų. Tako ilgis - 3,5 km. Jo trasa pažymėta specialiu ženklu - baltu kvadratu su žalia įstrižaine.
Ši bažnyčia pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Maziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė Šv. Juozapo, savo globėjo, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje.
Paminklas kompozitoriui M. Yra Ignalinos viešosios bibliotekos Palūšės filialo patalpose. Yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, Palūšėje. Pilkapio rekonstrukcija - pjūvis vaizduoja žalvario amžiaus (IV - VI a.) kapavietę. Ekspozicijoje parodyta pilkapio sandara, palaidotos moters palaikai bei įkapės. Ekspozicijos pastate įrengti iliustruoti stendai, pasakojantys apie laidojimo tradicijas. Įrengiant pilkapio rekonstrukciją bei ekspoziciją buvo remtasi Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančių pilkapių tyrinėjimų duomenimis.
Kavinė įsikūrusi prie pat kelio Ignalina - Molėtai, Palūšės centre.
Meironys
R. gatvinis kaimas, Ignalinos r. pietvakariuose tarpuežeryje: šiauriniame kaimo pakraštyje telkšo Dringykščio ežeras, pietiniame - Lūšių. Meironis supa Palūšės ir Linkmenų miškai.
Jau apie 100 metų kaime gyva tradicija: kasmet per Sekmines gėlių vainikais papuoštos karvės plukdomos į Lūšių ežero pusiasalį, vadinamą Pabiržiu (link Pabiržės kaimo). Atgal gyvuliai parplukdomi rudenį, prieš Mykolines. Kaimas minimas nuo 1554 m. Iki XVIII a. pabaigos kaimas vadinosi Antradringe (kaimas ant Dringio ežero, tarmiškai Untadringė).
Meiros upeliu praplaukę Meironis, patenkame į antrąjį - Dringykščio ežerą. Iš jo Dumblės upeliu iriamės į Dringį. Tai - antras pagal dydį nacionalinio parko ežeras. Atsikvėpti, užkąsti galima išlipus gražioje Beržasalėje, o rytiniame ežero krante yra įrengta stovyklavietė. Ežero šiauriniame gale įplaukiame į Juodakumpio įlanką, prie kurios yra Vaišniūnų stovyklavietė. Tarp Dringio ir Baluošo ežerų yra apie pusantro kilometro sausumos ruožas, per kurį valtis, suderinus, perveš Palūšės valtinės darbuotojai. Kelionė tęsiama Baluošu, kuris su apylinkėmis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu.
Ežero saloje, vadinama Ilgasale, yra tikra retenybė: tai mažas ežerėlis, su didžiuoju ežeru besijungiantis upeliu - vienintelė tokia vieta Lietuvoje. Į mažąjį ežerėlį lėtai iriamės atsistumdami ir irklais nuo kranto.
Meironių kaimas - tikras vandens kelių mazgas, nes į pietus atviri keliai į Lūšio, Šakarvos ir Žeimeno ežerus, o jais toliau, kur nori; į šiaurės vakarus pro Ankščių sąsiaurį galima nukeliauti į Ginučius.
Ginučiai
G. kaimas Linkmenų seniūnijoje, 10 km nuo Linkmenų, tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Spėjama, kad kaimo vardas kilo nuo žodžio „gintis“. Metraščiai mini, kad kaimo apylinkėse 1373 m. siautėjo didelė kalavijuočių kariauna. Rašytiniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą minimas XVI a. 1554 m., valdant LDK kunigaikščiui Zigmantui Augustui, kaime buvo 3 ūkiai, tutėję 3 valakus ir 10 margų žemės, 1732 - 4, 1738 - 7 ūkiai 1870 m. kaime gyveno 66 gyventojai.
Spaudos draudimo metais veikė slapta lietuviška mokykla. 1917 m. visas kaimas sudegė. Nuolat veikianti mokykla įkurta 1920 m. Sovietmečiu priklausė Palūšės apylinkei. Buvo kolūkio centras. Vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Malūnas veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė - metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai.
2012 m. 9 - 12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H. Vartbergės aprašyta dar 1373 m. 175 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai - didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai.
Malūno g. 28, Ginučių k. etnografinis kaimas Ignalinos seniūnijoje, išsidėstęs prie Baluošo ežero, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Žymus tuo, kad kaime auga virš 1000 metų turintis ąžuolas. Jo aukštis 23 m, kamieno apimtis per 6 m. Sovietmečiu priklausė Palūšės apylinkei.2003 m. Žygio pabaiga arba .... pradžia. Info: www. Tai 23 m aukščio medis, kurio kamieno apimtis yra 6,1 metro. Mokyklos g. Laisvės g.
Aukštaitijos nacionalinio parko žuvys
Aukštaitijos Nacionalinio parko vandens telkiniuose gyvena 35 žuvų rūšys, priklausančios 13 šeimų. Gilius vandenis mėgsta sykai, seliavos, o lynai ir raudės mėgsta stovintį ir šiltą vandenį.
| Žuvų rūšis | Mėgstama aplinka |
|---|---|
| Syki | Gilus vanduo |
| Seliavos | Gilus vanduo |
| Lynai | Stovintis ir šiltas vanduo |
| Raudės | Stovintis ir šiltas vanduo |