Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ buto aprašymas

Michailas Bulgakovas (1891-1940) - rusų rašytojas, kurio kūryba pasižymi autobiografiniais motyvais ir kūrėjo konflikto su valdžia tema. Jo kūriniai, tokie kaip „Jauno gydytojo užrašai“, „Pono de Molière’o gyvenimas“ ir pjesės, sulaukė didelio pripažinimo.

Butas Nr. 50: Paslapčių ir mistikos vieta

Romane „Meistras ir Margarita“ svarbią vietą užima butas Nr. 50, tapęs paslapčių ir mistikos epicentru. Šiame bute apsigyvena Volandas su savo palyda, įnešdami į Maskvos gyvenimą chaosą ir antgamtinius įvykius.

Tyrimas ir nesėkmės

Po Varjetė teatre įvykusio juodosios magijos seanso, valdžios institucijos pradeda tyrimą. Žmonės iš minėto aukšto pabuvojo bute Nr. 50, ir pabuvojo ne sykį, jie ne tik kruopščiai jį apžiūrėjo, bet ir išstukseno visas sienas, apžiūrėjo dūmtraukius, ieškojo slėptuvių. Tačiau visos šios priemonės jokių rezultatų nedavė, ir nė karto bute nepavyko ko nors užtikti, nors buvo visai aišku, kad tame bute kažkas yra. Reikia pakartoti: triskart prakeiktame bute Nr. 50, be abejonės, kažkas buvo. Retkarčiais butas atsiliepdavo į telefono skambučius čia blerbiančiu, čia sniaukrojančių balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, iš buto sklisdavo patefono muzika. Tačiau kiekvienąsyk jame apsilankius ničnieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo ne kartą, įvairiausiu paros metu. Ir tai dar ne viskas: per kambarius buvo traukiamas tinklas, neaplenkiant nė vieno kampo. Sargybiniai lūkuriavo ir ant stogo palei kaminus. Butas jau seniai kėlė įtarimą.

Vertas pagarbos buvo žmogus, vadovavęs tardymui. Sykiu teko aiškintis ir įvykius, nutikusius kitose Maskvos vietose, už Varjetė ribų. Dvylika žmonių tyrė šią pamėklišką bylą, lyg ant virbalo verdami po visą Maskvą išsklidusias jos akis.Taigi medžiagos susikaupė apsčiai, paaiškėjo, ką ir kur reikia gaudyti. Tačiau blogiausia, kad pagauti buvo neįmanoma.

Barono Maigelio vizitas ir katinas Begemotas

Taip viskas truko iki pusiaunakčio iš penktadienio į šeštadienį, kai vakariniu kostiumu ir lakuotais batais pasipuošęs baronas Maigelis iškilmingai nužingsniavo į butą Nr. Buvo girdėti, kaip baronas įėjo vidun.Penktadienio popietę jo bute, kuris buvo name greta Mūro tilto, sučirškė skambutis, ir vyriškas balsas paprašė pakviesti prie telefono Arkadijų Apolonovičių. Prie aparato priėjusi Arkadijaus Apolonovičiaus žmona niūriai pasakė, kad Arkadijus Apolonovičius negaluoja, prigulė pailsėt i ir prieit i prie aparato negali. Tačiau Arkadijui Apolonovičiui vis dėlto teko prieiti prie aparato. Savaime aišku, kad Arkadijus Apolonovičius, inteligentiškas ir kultūringas žmogus, supratingas ir kvalifikuotas bjauraus seanso liudininkas, puikiai nupiešęs ir paslaptingąjį kaukėtą magą, ir du niekšelius, jo padėjėjus, liudininkas, puikiai įsiminęs, kad mago pavardė tikrai Volandas, savo parodymais stumtelėjo tardytojus gerokai į priekį.Taigi, kaip jau sakyta, taip viskas truko ligi šeštadienio ryto.

Atvykęs būrys pasidalijo į du mažesnius būrelius, kurių vienas per vartus ir kiemą nuėjo tiesiai į šeštąją laiptinę, o antrasis atlupo užkaltas mažas atsarginio išėjimo dureles. Tada abi grupės skirtingais laiptais ėmė kopti į butą Nr. Tuo metu Korovjovas ir Azazelas, beje, Korovjovas apsirengęs kasdieniškai, be išeiginio frako, sėdėjo svetainėje ir baigė pusryčiauti. Volandas savo įpratimu buvo miegamajame, o ką veikė katinas - nežinia.

Šįsyk jei ir ne visiška, tai bent dalinė sėkmė buvo akivaizdi. Akimirksniu po visus kambarius pasklido žmonės, niekur nieko nerado, užtat valgomajame jie aptiko, matyt, ką tik valgytų pusryčių likučius, o svetainėje ant židinio atbrailos šalia krištolinio ąsočio tupėjo didžiulis juodas katinas. - Remizas, - suriko katinas. - Valio! - ir, padėjęs į šalį primusą, išsitraukė iš už nugaros brauningą. - Viskas baigta, - silpnu balseliu tarė katinas ir tingiai išsitiesė kraujo klane, - pasitraukite nuo manęs bent sekundę, leiskite atsisveikinti su žeme. O mano drauguži Azazelai! - sudejavo plūsdamas krauju katinas: - Kur tu? - katinas atgręžė gęstančias akis į valgomojo duris.Bet tas šaudymas truko labai neilgai ir ėmė savaime tilt i. Mat nei katinui, nei atvykėliams jis nepadarė jokios žalos. Niekas nebuvo ne tik užmuštas, bet net sužeistas: visi, tarp jų ir katinas, liko sveikutėliai. Kažkuris gaudytojas, norėdamas galutinai pasitikrinti, paleido iš eilės penketą šūvių šitam velnio gyvuliui į galvą, o katinas atsakė, ištuštindamas visą apkabą. Rezultatas buvo tas pats - šūviai niekam nieko blogo nepadarė. Katinas, kažkodėl vis pūsčiodamas į vamzdį ir spjaudydamasis leteną, suposi ant sietyno, kuris siūbavo vis lėčiau. Stovintys apačioje tylėjo, jų veidai atrodė visiškai suglumę.

Margaritos grįžimas į butą

Margarita pakilo iš krėslo, pasirąžė ir tik dabar pajuto, kaip maudžia jos kūnas, kaip lenkia ją miegas. Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos nejaudino prisiminimai apie pokylį pas šėtoną, nejaudino tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai sugrąžintas meistras, kad iš pelenų atgimė romanas, kad vėl viskas buvo kaip buvę senajam Arbato rūsy, iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlio nesužalojo jos psichikos. Ji nuėjo į gretimą kambarį, įsitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, užgesino be reikalo degantį stalinį šviestuvą ir pati išsitiesė ant sena suplyšusią paklode užtiestos sofutės, stovinčios priešingame pasienyje. Po minutės ji miegojo ir tą rytą nieko nesapnavo.

Realybė ir mistika romane

Romane M. Bulgakovas sukeičia vietomis tikrovę ir pasaką taip, kad jas tampa sunku atskirti. Manau, kad ir pagrindinės figūros simbolizuoja tą jo siekį: Margarita - legendinė herojė, kadaise atgaivinta Getės, o Meistras - realus rašytojas, kuris norėdamas pavaizduoti savo laikų tikrovę privalo uždangstyti ją bibliniais siužetais, imtis parabolių, alegorijų, ezoterijos, kitų maskaradinių priemonių. Šiame romane mitinė Jėzaus Kristaus istorija pasakojama be galo tikroviškai - jokių stebuklų, jokios mistikos.

O kita, gal net pagrindinė istorija apie Meistrą ir jo mylimąją Margaritą, gyvenančius tų laikų Maskvoje, kupina mistikos, paslapčių, prietarų, netgi juodosios magijos. Žmogus per kelias minutes nuskraidinamas iš Maskvos į Jaltą, kitam atvykėlis profesorius išpranašauja mirtį po tramvajumi ir tai tučtuojau nutinka, paprastame Maskvos bute neaiškiu būdu atsiranda rūmų salės (Margarita bando įsivaizduoti, kaip tai gali būti).Šitaip apversdamas tikrovę, M. B. tarsi įteigia - štai jums gerai pažįstama kasdienybė, bet labai norint ją galima atpasakoti taip, kad ji atrodys it nuotykinga pasaka.

Margaritos gyvenimas ir meilė

Viskas, ką meistras vargšui poetui apie ją pasakojo, buvo tikrų tikriausia teisybė. Jis teisingai nupasakojo savo mylimąją. Ji buvo graži ir protinga. Čia reikėtų tiktai pridurti - galima neabejoti, kad daugelis moterų būtų bet ką atidavusios, kad galėtų iškeisti savo gyvenimą į Margaritos Nikolajevnos gyvenimą. Bevaikė trisdešimtmetė Margarita buvo žmona labai žymaus specialisto, beje, padariusio svarbų valstybinės reikšmės atradimą. Jos vyras buvo jaunas, gražus, geras, doras ir dievino žmoną. Margarita Nikolajevna dviese su vyru gyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčiame puikiame name ir užėmė visą antrą aukštą. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Margaritai Nikolajevnai nestigo pinigų. Margarita Nikolajevna galėjo pirktis viską, kas jai patinka. Tarp jos vyro draugų pasitaikydavo įdomių žmonių. Margarita Nikolajevna nė piršto nekišdavo prie primuso. Margarita Nikolajevna nepatyrė, kaip siaubinga gyventi bendrame bute. Žodžiu… ji buvo laiminga? Nė vienos minutės! Nuo tos dienos, kai devyniolikos metų ištekėjo ir pakliuvo į šį namą, ji nepatyrė laimės. O dievai, dievai! Ko gi reikėjo tai moteriai?! Matyt, ji sakė tiesą, jai reikėjo jo, meistro, o ne gotiško stiliaus namo, ne atskiro sodo ir ne pinigų.

Net man, gryną tiesą kalbančiam pasakotojui, tačiau pašaliniam žmogui, suspaudžia širdį pagalvojus, ką ištvėrė Margarita, kitą dieną nuėjusi į meistro namelį ir sužinojusi, kad jo nebėra. Ji padarė viską, kad ką nors sužinotų apie jį, ir, aišku, nieko nesužinojo. Bet vos tik nuo šaligatvių ir grindinių nutirpo purvinas sniegas, vos tik pro orlaidės padvelkė neramus šiek tiek puvėsiais trenkiantis pavasario vėjas, Margarita Nikolajevna ėmė liūdėti labiau negu žiemą. Ji dažnai paslapčiomis ilgai ir graudžiai verkdavo. Ji nežinojo, ką jinai myli: gyvą ar mirusį? Reikėjo arba jį pamiršti, arba numirti pačiai. Juk gyventi šitaip nevalia.

Atsibudusi Margarita nepravirko, kaip kad dažnai atsitikdavo, nes atsibudo su nuojauta, kad šiandien galų gale kažkas įvyks. Sapnas, kurį šią naktį sapnavo Margarita, buvo iš tikrųjų neįprastas. Mat kentėdama ištisą žiemą, ji niekuomet sapne neregėjo meistro. Naktį jis duodavo jai ramybę, ji kankindavosi tik dienomis. Sapne Margaritai pasirodė nepažįstama vietovė - gūdi, nyki, gaubiama apniukusio ankstyvo pavasario dangaus. Akys liguistos, pilnos nerimo. Moja ranka, kviečia ją.

Vis dar tokia pat sudirgusi, Margarita apsirengė ir ėmė įtikinėti save, kad iš esmės viskas klostosi labai sėkmingai ir kad reikia mokėti sugauti tokias sėkmingas akimirkas ir jomis pasinaudoti. Vyras trims dienoms išvažiavo į komandiruotę. Tris paras ji priklausys tiktai sau, niekas netrukdys jai galvoti kas patinka, svajoti apie tai, ko širdis geidžia. Tačiau, tris dienas gavusi laisvę, Margarita pasirinko anaiptol ne geriausią kampelį šiame prabangiame bute. Išgėrusi arbatos, ji nuėjo į tamsų belangį kambarį, kuriame buvo laikomi lagaminai ir visokios senienos dviejose didelėse spintose. Ji atsitūpė, ištraukė apatinį vienos spintos stalčių ir iš po šilko atraižų šūsnies išsiėmė tą vienintelę brangenybę, kurią turėjo gyvenime. Atsinešusi šias brangenybes į savo miegamąjį, Margarita Nikolajevna atrėmė fotografiją į trisienį veidrodį ir prasėdėjo bemaž valandą, ant kelių laikydama apdegusį sąsiuvinį, sklaidydama jį ir skaitinėdama tekstą, kuris, pabuvojęs ugnyje, liko be pradžios ir be pabaigos.

Susitikimas su Azazelu

„Štai ir pavyzdys, - pasakė Margarita mintyse tam, kas buvo užvaldęs jos sielą, - kodėl aš, tiesą sakant, nuvijau šitą vyrą? Man nuobodu, o tas lovelasas nieko bloga nepadarė, nebent leptelėjo kvailą žodį „tikrai“. Kodėl esu išstumta iš gyvenimo?“ Ji visiškai nuliūdo ir paniuro. Tačiau staiga ta pati rytmetinė lūkesčių ir jaudulio banga dunkstelėjo jai į krūtinę. Pirmiausia pasirodė pro sodo tvorelę žingine jojant is milicininkas, jam įdurmui ėjo trys pėsti. Iš paskos lėtai važiavo sunkvežimis su muzikantais.

- Atleiskite! - ūmai šūktelėjo ji. - Kokį Berliozą?- Vadinasi, paskui karstą eina literatai?- Kaipgi nebus? - atsakė rudis.Taip? Bet kaip jūs galėjote atspėti mano mintis? - ji skausmingai suraukė kaktą ir pridūrė: - Sakykit pagaliau, kas jūs per vienas?- Tai bėda! - sumurmėjo rudis ir prašneko garsiau: - Atleiskite, juk aš jau sakiau, kad nesu iš jokios įstaigos!- Bet jūs ką nors žinote apie jį?- Meldžiu: pasakykit tik tiek - ar jis gyvas?- Atleiskit, atleiskit, - jau visai klusniai sumurmėjo Margarita, - aišku, aš supykau ant jūsų. Bet sutikit, kai moteris gatvėje nei iš šio, nei iš to pakviečiama į svečius… Patikėkit, nesu davatka, - Margarita nelinksmai šyptelėjo, - bet neturiu jokių reikalų su užsieniečiais ir visai netrokštu su jais susitikinėti… be to, mano vyras… Mano drama ta, kad gyvenu su žmogumi, kurio nemyliu, tačiau manau, kad gadinti jo gyvenimą būtų negarbinga.- Aš kviečiu jus pas visiškai nepavojingą užsienietį. Ir nė viena gyva dvasia nesužinos apie tą apsilankymą.- O kam aš jam reikalinga?- Kas gi tasai užsienietis? - sutrikusi šūktelėjo Margarita taip garsiai, kad į ją atsisuko praeiviai.- Ką? - sušuko Margarita, ir jos akys išsiplėtė.- Važiuoju! - ryžtingai sušuko Margarita ir stvėrė Azazelą už rankos. - Važiuoju bet kur!

- Baikite mistifikacijas, liaukitės mane kamavęs visokiausiomis mįslėmis… Juk aš nelaiminga moteris, o jūs tuo naudojatės. Štai aš veliuosi į kažkokią keistą istoriją, tačiau, prisiekiu, tik todėl, kad jūs sugundėte mane užuominomis apie jį!

- Tuomet malonėkit paimti, - tarė Azazelas ir, ištraukęs iš kišenės apvalią auksinę dėžutę, atkišo ją Margaritai, sakydamas: - Slėpkit greičiau, juk praeiviai žiūri. Jums jos prireiks, Margarita Nikolajevna.Šį vakarą, lygiai pusę dešimtos, malonėkite išsirengti nuoga ir išsitrinti šiuo tepalu veidą ir visą kūną. Paskui darykit ką norit, tik nenueikit nuo telefono. Dešimtą valandą aš jums paskambinsiu ir pasakysiu viską, kas reikalinga. Jums niekuo nereikės rūpintis, būsite pristatyta į vietą ir nieko blogo jums neatsitiks.

- Ne, palaukit… Aš žinau, kam ryžtuosi. Bet ryžtuosi tik dėl jo, nes nieko šiame pasaulyje jau nebesitikiu. Bet noriu jums pasakyti: jeigu mane pražudysite, jums bus gėda! Taip, gėda! Aš žūstu dėl meilės!- Grąžinkit, - įtūžęs sušnypštė Azazelas, - grąžinkit, ir trauk jus velniai!- O ne! - sušuko Margarita, stebindama praeivius. - Vaje!Margarita pasisuko ton pusėn, kurion rodė Azazelas, bet nieko ypatinga tenai nepastebėjo. Tada atsigręžė į Azazelą, ketindama paklausti, ką reiškia tas paikas šūksnis „Vaje!“, tačiau atsakyti į tą klausimą jau nebuvo kam: paslaptingasis Margaritos Nikolajevnos pašnekovas dingo. Margarita mikliai kyštelėjo ranką į rankinuką, kur prieš tą šūksnį buvo paslėpusi dėžutę, ir įsitikino, kad ji tebėra.

Realus prototipas

Remiantis jo informacija, tai penkių kambarių, 260 kv. m. ploto butas aukštomis lubomis, dviem arkinėmis terasomis su baliustradomis. Šio būsto vertė, pasak „Sobesednik“ žurnalistų, 600 mln. rub. (6,5 mln eurų). Butas yra itin prestižiniame sostinės name, o dar ir jo istorija labai turtinga. Šiame name lankęsis garsusis rusų rašytojas Michailas Bulgakovas, jį pavaizdavo savo romanuose „Meistras ir Margarita“ ir „Šuns širdis“.

Ši bendrovė susijusi su didžiausia pasaulyje gamtinių dujų tiekėja „Gazprom“. Įsigyti tokį būstą nekilnojamojo turto rinkos kaina iš savo pajamų L.Kabajeva vargu ar galėjo.

Vakarų žiniasklaida yra pranešusi, jog V.Putinas ir A.Kabajeva turi bendrų vaikų. Bet ši informacija nebuvo patvirtinta oficialiai.

Bulgakovo gyvenimo įtaka kūrybai

Draugišką Bulgakovų šeimą išblaškė į visas puses. Kai du jaunesnieji sūnūs pateko į Piatigorsko ligoninę, motina nusprendė, kad juos išgelbėti gali tik Michailas. "Už ką tu mane vaikai, likime? - rašė jis. Tai buvo atsakymas valstybiniam poetui D. Bednui, autoriui poemos, kurioje Jėzus Kristus buvo parodytas kaip girtuoklis ir ištvirkėlis. Pastaruosius M. Bulgakovas žinojo puikiai! Šie jį vadino "naujaburžuazine atlieka, spjaudantį seiles ant darbininkų klasės", kaltino apgavus naująją visuomenę kuriančius žmones, vadino jo kūrybą piktybišku miesčioniškumu...

Iš baimės dėl artimųjų, M. Bulgakovas sudegino pirmuosius romano apie velnią skyrius. Rašytojo sesuo Nadežda prisiminė: "Vyro brolis, komunistas, sakė apie Mišą: "Nusiųsti jį į "dnieprostrojų" ir valgyt neduoti. Bet rašytojas norėjo būti savimi. Ir ketvirtą kartą pradėjo, jo manymu, niekam nereikalingą romaną. Tituliniame puslapyje užrašė: "Baigti anksčiau, nei mirti." Jį jau kankino mirties baimė. Jį lyg Guliverį liliputų virvės apraizgė intrigos. Iškvietė į saugumą.

1939-aisiais M. Bulgakovas ėmėsi rašyti pjesę apie Staliną, ieškojo gyvų bruožų, gaudė gandus, rinko anekdotus, tikėjosi pjesei suteikti paslėptą prasmę. Po šio draudimo M. Bulgakovo viltys gyventi pilnavertį literatūrinį gyvenimą žlugo. Jis dar diktavo "Meistrą ir Margaritą", šlifavo pavienes scenas, dialogus. Žmona Jelena prisiekė, kad gyvens tol, kol bus išleistas romanas "Meistras ir Margarita".

Pilnas "Meistro ir Margaritos" leidimas pasirodė tik 1989 metais, praėjus beveik pusei amžiaus po M. Bulgakovo mirties.

Lietuvos teatruose pastatyti M. Bulgakovo kūriniai:

• „Bėgimas" (1967, rež. E. Chigerovič, LRDT)
• „Meistras ir Margarita" (1988, rež. R. Viktiuk, LRDT; 2000, rež. O. Koršunovas, OKT; 2002, rež. J. Vaitkus, Sankt Peterburgo teatras „Baltijskij dom")
• „Moljeras" (1968, rež. J. Jurašas, Kauno dramos teatras; 1984, rež. I. Bučienė, LVADT)
• „Šuns širdis" (2005, rež. A. Čerpin, LRDT)
• „Zoikos butas" (1997, rež. L. Ryškus, Kauno dramos teatras)

tags: #meistras #ir #margarita #butas