Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas iš tiesų yra vertinga šiame pasaulyje, remiantis Tomo Kempiečio veikalu "Kristaus sekimas". Knygoje teigiama, jog Jėzaus Kristaus gyvenimo apmąstymas tebūna svarbiausias mūsų rūpestis.
"Kas mane seka, nevaikščioja tamsybėje" (Jon. 8, 12), sako Viešpats.Tai yra Kristaus žodžiai, kuriais jis mus ragina sekti Jo elgesiu ir gyvenimu, jei mes norime būti tikrai apšviesti ir laisvi nuo kiekvieno širdies aklumo.
Jėzaus mokslas viršija kiekvieną šventųjų mokslą; kas turėtų Jo dvasios, rastų paslėptą maną.
Tačiau daugelį Evangelijos klausymas neuždega, nes jie maža turi Kristaus dvasios. Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Jėzaus gyvenimo.
Tuštybė ir Tikrasis Turtas
Ką tau padės gilus protavimas apie Švenčiausiąją Trejybę, jei nesi nusižeminęs ir dėl to nepatinki Švenč. Trejybei? Ne gražūs ir skambūs žodžiai daro žmogų teisų ir šventą, bet Dievui brangus yra skaistus gyvenimas.
Verčiau yra jausti gailestį Dievą įžeidus, negu mokėti jį žodžiais išreikšti. Ką tau padės, jei žinosi visą šv. Raštą ir visų filosofų išmintį, bet neturėsi Dievo meilės ir Jo malonės? Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė (Eccl. 1, 2), išskyrus mylėti Dievą ir Jam vienam tarnauti. Aukščiausia išmintis yra siekti dangaus, paniekinant pasaulį.
Tuštybė tad rinkti nykstančius turtus ir jais viltis (pasitikėti). Tuštybė yra siekti garbės ir aukštų vietų. Tuštybė yra pataikauti kūnui ir ieškoti to, kas yra griežčiausiai draudžiama. Tuštybė norėti ilgai gyventi, o nesirūpinti gerai gyventi. Tuštybė yra rūpintis tik šiuo gyvenimu, o nesidomėti amžinaisiais dalykais. Tuštybė prisirišti prie greit praeinančių dalykų, o nesiveržti prie džiaugsmo, kuris tveria amžinai.
Dažnai prisimink šį išminčiaus pasakymą: Akis niekad nepasisotina tuo, ką mato, ir ausis neprisipildo tuo, ką girdi (Eccl. 1, 8). Stenkis tad išlaisvinti savo širdį nuo regimųjų dalykų meilės ir ją pripildyti neregimųjų dalykų meile. Nes tie, kurie seka savo jausmais, sutepa savo sielą ir netenka Dievo malonės.
Kuklus Savęs Vertinimas
Kiekvienas žmogus stengiasi vis daugiau žinoti, bet kas iš mokslo be Dievo baimės. Kuklus kaimietis, tarnaująs Dievui, yra, be abejo, daug vertesnis už išdidų filosofą, kuris, užmiršęs save, studijuoja žvaigždžių takus.
Kuris save gerai pažįsta, tas nesiaukština ir nesigėri kitų jam teikiamais pagyrimais. Nors ir pažinčiau visą pasaulio mokslą, bet neturėčiau meilės, ką tas mokslas man padėtų akivaizdoj Dievo, kuris mane teis pagal mano darbus?
Juo daugiau ir geriau žinai, juo griežčiau būsi teisiamas, jei švenčiau negyvensi. Nesididžiuok turimu mokslu ar meno talentų, bet būk rūpestingas juos naudodamas. Jei manaisi daug ir gerai žinąs, atsimink, kad tai yra maža, palyginus su tuo, ko nežinai. Nesididžiuok, bet bijok (Rom. 11, 20), geriau prisipažink savo nežinojimą.
Ar nori ką nors naudingo sau žinoti? Pa-mėk gyventi nežinomas ir būti nieku laikomas. Aukščiausias ir naudingiausias mokslas yra tikras savęs pažinimas ir savęs neaukštinimas. Didelė išmintis ir didelis tobulumas nieko sau nepriskirti ir apie kitus gerai manyti.
Kada matai savo artimą darant klaidą, net didelę klaidą, nemanyk esąs geresnis už jį, nes nežinai, kiek ilgai ištversi gerame. Mes esame labai silpni, bet nemanykime, kad yra kas nors silpnesnis už mus.
Tiesos Mokslas
Mes turime akis, bet nematome. Ką mums padės žinoti gimines ir rūšis? Tas, kam kalba amžinasis Žodis, yra laisvas nuo kitų nuomonės. Viskas kyla iš to vienintelio Žodžio; iš Jo kyla kiekvienas žodis. Jis yra jo pradžia ir Jis kalba mumyse. Be Jo nėra jokio supratimo, be Jo joks sprendimas nėra teisus.
Tas, kuriam tik šis vienas dalykas sudaro viską, kuris viską veda iš šio vieno dalyko ir jame viską mato, bus stiprus ir turės ramybės Dievuje. O Tiesa, kuri esi Dievas, padaryk, kad aš būčiau viena su Tavimi amžinoje meilėje! Dažnai aš nenoriu nei skaityti, nei klausyti, nes Tavy randu viską, ko noriu ir geidžiu. Tegul nutyla visi mokytieji, tegul tyli prieš Tave visi tvariniai, tik Tu vienas man kalbėk.
Juo labiau žmogus susikaupia savy ir išsilaisvina nuo išorinių dalykų, juo lakesnė pasidaro jo dvasia ir kyla aukštyn be jokių pastangų, nes jis gauna iš aukšto savo protui šviesos. Tyra, paprasta ir gerame pastovi siela neišsiblaško net būdama užsiėmusi daugeliu darbų, nes ji viską daro Dievui pagarbinti ir niekur neieško savęs. Kas gi, pagaliau, labiau vargina ir neramina, jei ne nesutvarkyti širdies palinkimai?
Tikrai geras ir dievotas žmogus elgiasi pagal savo vidinį nusistatymą: savo veiksmais jis seka ne klaidingus palinkimus, bet juos palenkia proto kontrolei. Kas gi stipriau kovoja, jei ne tas, kuris dirba savęs nugalėjimui? Vienintelis mūsų darbas turėtų būti: kovoti prieš mus pačius, kiekvieną dieną tapti vis stipresniu prieš save, kiekvieną dieną daryti pažangos gerame. Šiame gyvenime kiekvienas tobulumas turi netobulumų priemaišų; mes viską matome tik lyg per miglas.
Kuklus savęs pažinimas yra tikresnis kelias į Dievą, negu gilūs moksliniai tyrinėjimai. Tai nereiškia, kad reikia peikti mokslą ar paprastą daiktų pažinimą, nes mokslas yra geras savyje ir Dievo nustatytoje tvarkoje; tik visada reikia atiduoti pirmenybę grynai sąžinei ir šventam gyvenimui.
Bet kadangi daugumas labiau rūpinasi žinoti, negu gerai gyventi, užtat dažnai suklysta ir turi maža arba jokios naudos iš savo darbo vaisių. O, jeigu jie su tokiu pat užsidegimu naikintų savo ydas ir ugdytų dorybes, su kokiu užsidegimu jie užsiiminėja bergždžiais klausimais, nebūtų tiek blogio ir papiktinimo tautose ir tiek palaidumo vienuolynuose. Deja, teismo dieną niekas mūsų nepaklaus, ką mes skaitėme, bet ką mes padarėme; nepaklaus, ar mes gerai kalbėjome, bet ar gerai gyvenome.
Pasakykite man, kur šiandien tie mokytieji ir tie išminčiai, kuriuos jūs pažinote ir kurie buvo garsūs savo mokslais. Šiandien jau kiti užima jų vietas, ir aš abejoju, ar jie nors pagalvoja apie anuos savo pirmatakus. Gyvendami jie manėsi ką nors reiškią, o dabar apie juos niekas net nekalba. O, kaip greitai praeina pasaulio garbė! Duok, Dieve, kad jų gyvenimas būtų atitikęs jų mokslą, tada jie ne veltui būtų buvę skaitę ir mokęsi. O kiek yra tokių, kurie žuvo per savo klaidingą mokslą, užmiršdami Dievo tarnybą!
Kadangi jie labiau mėgo būti išdidūs negu nusižeminę, jie suklydo savo mintyse. Tik tas yra tikrai didis, kuris turi didelę meilę. Tik tas yra tikrai didis, kuris yra mažas pats savo akyse ir kuriam pasaulio garbė yra tik menkniekis. Tik tas yra tikrai išmintingas, kuris Kristui laimėti visus šios žemės dalykus laiko purvu (Pilyp. 3, 8). Tas turi tikrą mokslą, kuris pildo Dievo valią, o atsisako savosios.
Numatymas Veiksmuose
Nereikia tikėti kiekvienu žodžiu ar paklusti kiekvienam savo vidaus kuždėjimui, bet reikia pagalvoti atidžiai ir išmintingai, kokia apie tą dalyką yra Dievo mintis. Deja, mes taip esame silpni, kad apie kitus daug lengviau manome ir kalbame blogai, negu gerai. Tačiau tobuli žmonės lengvai netiki tam, ką jie girdi, nes jie žino žmones esant silpnus, palinkusius į bloga ir lengvapėdžius savo kalbose.
Didelė yra išmintis neveikti skubiai ir nesilaikyti užsispyrus savo nuomonės. Taip pat yra išmintinga netikėti be atodairos visu tuo, ką žmonės kalba, o išgirdus ir patikėjus nepaskubėti tuojau kitiems pasakyti. Klausk patarimo išmintingą ir sąžiningą žmogų; verčiau duokis vedamas išmintingesnio už save, negu sek savo paties nusistatymą. Geras gyvenimas daro žmogų išmintingą Dievo akyse ir duoda jam didelį patyrimą. Juo labiau būsi pasižeminęs ir atsidavęs Dievui, tuo būsi išmintingesnis ir ramesnis dvasia.
Šv. Rašte reikia ieškoti tiesos, o ne iškalbos. Visas šv. Raštas reikia skaityti ta pačia dvasia, kuria jis yra padiktuotas. Jame labiau reikia ieškoti to, kas naudinga, o ne kalbos gražumo. Mes taip pat turime skaityti paprasto ir dievoto turinio knygas,, kaip skaitome gilaus turinio knygas. Nenusistatyk iš anksto prieš autorių; nesiteirauk, daug ar maža jis turi mokslo, bet skaityk dėl grynos tiesos meilės. Vertink tai, kas tau sakoma, bet nežiūrėk, kas sako.
Žmonės praeina, bet Viešpaties tiesa tveria amžinai (Ps. 38, 7; 116, 2). Dievas mums kalba įvairiais būdais ir per įvairius asmenis. Skaitant šv. Raštą dažnai mums kliudo mūsų smalsumas, nes mes norime viską ištirti ir suprasti, tuo tarpu kad viską reikėtų priimti paprastai. Jei iš šv. Rašto skaitymo nori turėti naudos, skaityk jį nuolankiai, paprastai, tikėdamas ir negudragalviaudamas. Noriai klausias šventųjų, širdies tylumoj klausykis jų kalbos ir neniekink senųjų autorių patarimų, nes jie pasakyti ne veltui.
Kai tik žmogus netvarkingai pradeda ko nors norėti, tuojau jis pasidaro neramus. Išdidus ir šykštuolis niekad neturi ramybės; bet neturtingas ir nuolankios dvasios visada yra ramus. Žmogus, kuris dar nėra tobulai apsimarinęs, labai greit sugundomas ir suklumpa net pačiuose mažiausiuose dalykuose. Tam, kurio dvasia dar serga, kurį kūnas sunkina ir kuris linkęs į juslinius dalykus, labai sunku visiškai išsiskirti su žemiškais norais.
Todėl kai jis atsisako tuos norus patenkinti, jis jaučia liūdesį, ir kai jis kovoja su jais, dažnai netenka kantrybės. Išpildęs tą norą, jis jaučia sąžinės graužimą, nes pasidavė aistrai, kuri jam atėmė ieškomą ramybę. Tik kovojant su aistromis, o ne joms pasiduodant, įgyjama tikra širdies ramybė. Taigi, niekad neviešpataus ramybė širdy kūniško ir išoriniams dalykams atsidavusio žmogaus - taika myli tik dvasišką ir susitelkusį žmogų.
Neprotingas, kurs pasitiki vien žmonėmis ir tvariniais. Dėl Jėzaus meilės nesigėdink tarnauti kitiems ir šiame pasaulyje rodytis neturtingas. Nepasitikėk savimi, bet vienu Dievu. Daryk, ką gali, o Dievas parems tavo gerą valią. Nepasitikėk nei savo žinojimu, nei kito apsukrumu, bet tik Dievo malone, kuri padeda nuolankiesiems ir pažemina puikuolius.
Nesigirk turtais, jeigu jų ir turi, nei galingais draugais, bet pasitikėk Dievu, kurs duoda viską, net pats save. Nesididžiuok jėga ar gražumu savo kūno, kurį menka liga gali sunaikinti. Nesigėrėk savo išmintingumu ir savo sugebėjimais, nes gali nepatikti Dievui, kuriam priklauso visa, ką esi gavęs gero iš prigimties.
Nelaikyk savęs geresniu už kitus, kad Dievas, kuris mato visa, kas yra žmoguje, nerastų tave blogesnį. Nesididžiuok savo gerais darbais, nes Dievas sprendžia kitaip, negu žmonės, ir tai, kas patinka žmonėms, dažnai nepatinka Dievui. Jei nori būti kuklus, nemanyk tik save vieną esant gerą. Nieko nenustosi manydamas esąs žemesnis už visus, bet daug pralaimėsi manydamas esąs aukštesnis nors už vieną. Kuklus žmogus naudojasi nuolatine ramybe, išdidžiojo gi širdį nuolat drasko pavydas ir pyktis.
Nebūk atviras visiems be išimties (Eccl. 8, 22), bet patikėk savo reikalą tik išmintingam ir dievobaimingam žmogui. Mažai bendrauk su jaunuoliais ir pasauliečiais. Nepataikauk turtuoliams ir neieškok didžiūnų draugystės. Bendrauk su kukliais, paprastais, dievotais ir gero elgesio žmonėmis; su jais kalbėk tik apie dvasią keliančius dalykus. Nesusidėk su jokia moterimi, bet visas dorąsias užtark pas Dievą. Trokšk Dievo ir angelų draugystės, o venk žmonių draugystės.
Reikia mylėti visus žmones, tačiau su nieku artimai nesusidėti. Atsitinka, kad žmogus gerbiamas jo asmeniškai nepažįstant, bet jį pažinus, nuomonė apie jį pasikeičia. Dažnai manome patinką žmonėms savo dideliu susiartinimu su jais, tačiau per tą savo susiartinimą mes pradedame jiems nepatikti, nes jie pamato mūsų ydas.
Yra kažkas nepaprastai gera gyventi vyresniojo valdžioje, jo klausyti ir nepriklausyti paties savęs. Yra tikresnis dalykas klausyti, negu įsakyti. Vieni klauso iš reikalo, kiti - iš meilės; klausą iš reikalo dažniausiai kenčia ir murma, jie niekad neturės dvasios laisvės, jei nepaklus iš Dievo meilės. Eik, kur nori, niekur nerasi ramybės; ją rasi tik nuolankiai pasidavęs vyresniesiems. Daugelis mano, kad jiems bus geriau kitur, tačiau tas vietos pakeitimas dažnai apgauna.
Kiekvienas mėgsta turėti savo nuomonę ir linksta prie tų, kurie jai pritaria. Tačiau jei Dievas yra mūsų tarpe, kartais reikia atsižadėti savo nuomonės taikos labui. Kur rasi tokį išmintingą žmogų, kuris viską tobulai žinotų? Nepasitikėk per daug savo nuomone, bet noriai klausykis ir kitų. Jei tavo ir gera, tačiau jei jos atsisakai dėl Dievo ir pritari kitai nuomonei, tai daug laimėsi savo sielai.
Aš dažnai girdėjau, kad geriau yra klausyti ir kito patarimą priimti, negu jį duoti. Nes gali atsitikti, kad abi nuomonės yra geros, bet nenorint nė vienam nusileisti, kai to reikalauja protas ar yra tam proga, pasirodome esą išdidūs ir užsispyrę.
Kiek tik gali, venk pasaulio triukšmo, nes pavojinga kalbėti apie pasaulio dalykus turint net ir gryną intenciją. Tuštybė greit pagauna ir suteršia sielą. Dažnai aš norėčiau verčiau tylėti, negu su žmonėmis kalbėti. Kodėl mes taip mėgstame kalbėti ir kalbėtis, nors žinome, kad tas, dažniausia, sudrumsčia mūsų sąžinę? Mat, tais pasikalbėjimais mes ieškome abipusės paguodos ir norime palengvinti širdžiai, kuri kenčia dėl minčių gausumo.
Mes mėgstame kalbėti ir mąstyti apie tai, ką mes mylime, ko mes norėtume ir apie tai, kas kliudo mūsų norams. Deja, dažnai visa tai veltui, nes ta išorinė paguoda dažnai sutrukdo patirti Dievo duodamos vidinės paguodos. Reikia tad budėti ir melstis, kad laikas neitų veltui. Jei kalbėti leista ir tinka, kalbėk apie tai, kas kelia dvasią. Blogas įprotis ir mažas rūpinimasis dvasine pažanga kliudo valdyti liežuvį. Tačiau pamaldūs pašnekesiai tarp asmenų, kuriuos vienija Dievas ir viena mintis, labai padeda dvasios pažangai.
Mes turėtume didelę dvasios ramybę, jeigu nesistengtume domėtis tuo, ką kiti sako ar daro, ir nesirūpintume tuo, kas mums nepavesta. Ar ilgai gali turėti ramybę tas, kuris užsiima svetimais rūpesčiais, kuris išsilieja išoriniai ir retai arba ir visai nesusitelkia savy? Laimingi paprastieji, nes jie turės didelę dvasios ramybę!
Kaip kai kurie šventieji pakilo į tokį aukštą dorybių ir kontempliacijos laipsnį? Dėl to, kad jie atsisakė visų žemiškų norų, širdies gilumoje gedėjo susivienyti su Dievu ir laisvai užsiimti tik savimi. Mes gi esame per daug atsidavę savo aistroms ir per daug rūpinamės tuo, kas praeina. Retai mes nugalime tobulai nors vieną ydą; mes karštai netrokštame kiekvieną dieną padaryti nors kiek pažangos ir todėl liekame šalti ir drungni.
Jei būtume visiškai apsimarinę ir mažiau susirišę su išoriniais dalykais, mes galėtume skonėtis dieviškais ir patirti nors truputį dangiškos kontempliacijos. Didžiausia ir vienintelė kliūtis įžengti į šventųjų tobulybės kelią yra vergavimas savo aistroms ir įgeidžiams. Sutikę nors ir mažiausią kliūtį, tuoj nuliūstame ir ieškome žmonių paguo...
Apibendrinant, Tomas Kempietis skatina mus ieškoti tikrojo turto ne materialiniuose dalykuose, bet dvasiniame tobulėjime, meilėje Dievui ir artimui, nuolankume ir tiesos pažinime. Tik tokiu būdu galime pasiekti tikrąją ramybę ir laimę.