Varnų sala, nors ir fikcinė, įkūnija daugelio Lietuvos vietovių istoriją ir kultūrinį paveldą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip tokios vietovės kaip Varnų salos dailidės sodyba atspindi Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį ir kaip tai susiję su žymių rašytojų kūryba.
Lietuvos regionų žemėlapis
Astrid Lindgren ir Varnų Sala
Astrid Lindgren yra puikiai visiem žinoma ir pažįstama vaikų rašytoja, per savo gyvenimą parašiusi apie 80 knygų vaikams.
Šioji knyga priklauso prie realistinių A. Lindgren pasakojimų. Tėvas rašytojas Melkeris Melkersonas su keturios atžalom (7-19 metų) iš Stokholmo atvyksta vasaroti į Varnų salą vien todėl, kad jam tiesiog patiko salos pavadinimas. Ne viskas čia taip, kaip sakė Dailidės sodybą įkalbėjęs išsinuomoti agentas. Apie kiaurą stogą jis, aišku, nutylėjo. Bet ką ten tas stogas, - gyvenimiškos smulkmenos.
Užtat gerų kaimynų už jokius pinigus nenusipirksi, o su jais iš tiesų pasisekė. Melkersonai ne šiaip pateko į salą it kokie svetimkūniai (kas nežino, kaip vietiniai žiūri į vasarotojus), o įsiliejo į bendruomenę, tapo savais, draugais, nors kai kas ir pripažino puse lūpų, kad mielajam Melkeriui vieno šulo galvoj trūksta - bet jis gi menininkas, galima suprasti.
Visuose A. Lindgren kūriniuose nuostabiai pavaizduota meilė gyvūnijai, tai labai ryšku ir čia. “[Pelia] mylėjo visokius gyvus daiktus, nesvarbu, ar jie vaikščiojo, ropojo, ar skraidė padangėje, paukščius, žuvis ir keturkojus padarus. „Mano mieli gyvuliukai“ vadino visus vienu vardu, prie jų priklausė net varlės, širšės, žiogai, vabalai ir kitokia smulkmė“ (p. 5).
Nuotykių knygoj gausybė, jie ir rimti, ir juokingi, ir liūdni, ypač pabaigoje, kai atrodo, kad Dailidės sodyba bus nupirkta, nugriauta, o vietoj jos atsiras naujamadiškas bungalo. Bet, žinoma, viskas baigsis gerai. Ir kodėl turėtų laimėti godūs blogiečiai vien dėl to, kad kritikai čiauposi, išgirdę žodį ‘hepiendas’?
Na, jei ne tikrovėje, tai bent vaikų literatūroje turi sektis geriems, naiviems ir draugiškiems. Ir ta tiesa kažkaip visai nesunku patikėti.
Pagrindiniai knygos veikėjai:
- Jauniausias brolis Pelia
- Vyriausioji sesuo Malina
- Vaikų draugė, mergaitė Tjorvenė
- Jaunesnieji broliai Niklas ir Juhanas
- Tėvas Melkeris
Pagrindinė mintis: Reikia džiaugtis viskuo, ką turi ir ką gauni. Nereikia vertinti namo, pagal jo išorę, pagyvenus tame name, galbūt niekada nebenorėsi iš ten išvažiuoti.
Žemaitijos Nacionalinis Parkas: Kultūriniai Draustiniai ir Archeologiniai Paminklai
Žemaitijos nacionaliniame parke yra šie kultūriniai draustiniai: Gegrėnų archeologinis draustinis, Godelių etnokultūrinis draustinis ir 2 urbanistiniai draustiniai - Platelių ir Žemaičių Kalvarijos.
Bendras kultūrinių draustinių plotas - 327 ha, t.y. Senovės gyvenvietėsSeniau gyventas žmonių vietas mena Gegrėnų ir Šarnelės senovės gyvenvietės, Platelių dvarvietė, dar vadinama Dvaro kalva arba Šventorkalniu.
Platelių dvarvietę 1986-1988, 1996,1997 m. tyrinėjo prof. Vl.Žulkus. Šarnelės senovės gyvenvietę 1965 m. tyrinėjo V.Valatka, 1973 m. - dr. R.Rimantienė,1981-1982 m. prof. A.Butrimas. Gegrėnų senovės gyvenvietė netyrinėta.
Vėlyvojo neolito Šarnelės senovės gyvenvietė yra ant buvusio Ertenio ežero kranto, kairiajame Varduvos upės krante, 2,4 km į pietvakarius nuo Šarnelės piliakalnio. Pirmieji atsitiktiniai radiniai iš Šarnelės į Žemaičių muziejų ,,Alka” pateko dar 1940 m., mokytojui Brunzai atnešus į muziejų kaulinį durklą iš perskelto kaulo gludintu smaigaliu.
Archeologas V.Valatka Šarnelėje rado ir daugiau radinių iš kaulo ir rago žemėse, išmestose iš Varduvos upės, gilinant jos vagą. Tyrimų metu kultūrinis sluoksnis aptiktas įvairiuose gyliuose: šiaurinėje dalyje - 50-60 cm, pietinėje - iki 170 cm. Rasta per 400 stulpaviečių, židinių, kurie sudarė antžeminių pastatų kontūrus.
Senoji Platelių dvaro sodyba aprašyta 1585 m. inventoriuje. Einant iš Platelių miestelio į dvarą, kairėje - medinis gyvenamasis namas, šalia yra buvęs ir antras, mažesnis gyvenamasis pastatas, taip pat medinis ir be pamatų.
Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Platelių senasis dvaras buvo įsikūręs Šventorkalnio kalvoje, o ant Apvaliosios, arba Dvaro, kalvos stovėjo bažnyčia. Šventorkalnio pusiasalis nuo seno buvo ariamas, todėl archeologai neaptiko nesuardytų kultūrinių sluoksnių. Daug koklių, stalo ir virtuvės keramikos, stiklinių indų fragmentų rodo, kad Šventorkalnio kalvoje XVI - XVII a.
Piliakalniai
Senasis kultūros paveldas - piliakalniai - yra ankstyvosios beraštės istorijos šaltiniai, savitas mūsų krašto kuršių ir žemaičių genčių palikimas. Tai - kalvos ir krantų iškyšuliai su šlaitais, kuriuose stovėjo medinės pilys.
Žemaitijos nacionaliniame parke yra trylika piliakalnių: Jazdauskiškių (Girkontės) (I tūkst.), du Gegrėnų (I tūkst.-XIII a.), Grigaičių (II tūkst. pr.), Mikytų (I tūkst.-XIII a.), trys Pūčkorių (I tūkst.-II tūkst. pr.), Užpelkių (I tūkst.), Žernių (I tūkst.), Žemaičių Kalvarijos (Gardų) (I tūkst.-XIII a.), Šarnelės su gyvenviete (I tūkst.-XIII a.) ir Medsėdžių su priešpiliu (I tūkst. prieš Kr.-II tūkst. po Kr. pr.).
Kitas piliakalnis - Žemaičių Kalvarijos - svarbus ir unikalus ne tik archeologine, istorine, bet ir sakraline verte. Ant Žemaičių Kalvarijos (Gardų), dar vadinamo Šv. Jono, kalno XVII amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pastatytos dvi Kristaus kančios kelio koplyčios.
Įdomų archeologinį kompleksą sudaro du Gegrėnų piliakalniai, du kapinynai ir senovės gyvenvietė. Čia prieš kelerius metus įrengtas 1,6 km pažintinis pėsčiųjų Gegrėnų piliakalnių takas.
Šarnelės piliakalnis, vad. Švedų piliakalniuŠarnelės kaime, iš Žemaičių Kalvarijos važiuojant į Barstyčius, kairėje kelio pusėje ties penktuoju kilometru yra piliakalnis. Jis apaugęs lapuočiais medžiais. Piliakalnio aukštis 15-16 m. Šarnelės piliakalnis - pailgos formos. Šiaurės ir rytų pusėje jį supa pievos, išraižytos upeliais, tekančiais iš pelkių ir durpynų.
Apie piliakalnį yra užrašyta įvairių padavimų ir pasakojimų. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi 0,5 m. skersmens skylė (ola). Kai seniau ten ganydavo kiaules, jos įlįsdavo į tą olą ir po kelių dienų išlįsdavo. Kartais ant knyslių vielos išsinešdavo sudūlijusių drabužių liekanų. Iš tos skylės eidavo puvėsių tvaikas.
Alkakalniai
Alkos kalnus reikia laikyti būdingiausiomis kuršių ir žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje - II tūkst. pradžioje. Šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu.
Mikytų alkalnis, vad. Alkos kalnuŠiaurinėje Parko dalyje, 5 km nuo Barstyčių, 200 m į pietryčius nuo kelio Barstyčiai - Salantai ir 210 m į šiaurę nuo kelio Mikytai -Pūčkoriai, vadinamajame Eglyno miške, yra Alkos kalnas. Iš visų pusių kalną supa miškai, tik šiauriniu savo šlaitu kalnas nusileidžia į Didžiąją ir Mažąją Alkos pelkes. Tame pačiame, šiauriniame, kalno šlaite yra milžiniškas 4 m aukščio akmuo su įminta „velnio pėda”.
Kryžių kalnas - svarbi piligriminė vieta Lietuvoje
Akmenys su pėdomis
Akmenys su pėdomis yra mitologinio pobūdžio paminklai, susiję su senojo tikėjimo apeigomis. Žemaitijos nacionaliniame parke yra du tokie: Mačiūkių, vad. Laumės akmeniu ir Mikytų (Mikytų alkakalnio šiauriniame šlaite), vad. Velnio akmeniu.
Padavimai apie Laumės akmenį pasakoja apie Laumę, bėgusią su savo dukterimis per akmenį ir jame įmynusią pėdas.
Kitos Vertybės
Platelių Senovės Tiltas
Mokslininkų dėmesį patraukusieji poliai - liekanos seno tilto, jungusio Pilies salą su vakarine ežero pakrante - pusiasaliu, vadinamu Šventorkalniu. XX a. septinto dešimtmečio pradžioje patvenkus Babrungą, visos tilto liekanos atsidūrė po vandeniu. Kai ežero paviršius lygus, kai kurių polių viršūnės matosi iš valties.
Ištyrus medienos pavyzdžius, paaiškėjo, kad tiltas buvo pastatytas XVI a. pradžioje, o XVII a. viduryje perstatytas arba remontuotas.
Šiek tiek į šiaurę nuo tilto liekanų, ties Šventorkalnio pakrante, buvo aptikta kita nedidelė polių sankaupa. Čia galėjo būti sena prieplaukėlė. Panašios nedidelės prieplaukėlės liekanos (taip pat polių sankaupa) aptikta šiaurinėje Pilies salos pusėje 4-5 m gylyje.
Negausūs radiniai aptikti tarp tilto polių: molinių indų bei koklių šukės, plytos, pypkės galvutė, gyvulių kaulai, keletas patrankų sviedinių, pagamintų iš nugludintų akmenų, irklas, pora peiliukų, galąstuvas, akmeninio kaplio nuolauža, peikena , rogės.
Platelių ežere rasti ir trys luotai. Du luotai rasti netoli tilto liekanų, vienas - netoli Šventorkalnio prieplaukėlės. Pirmasis apie 3,6 m ilgio luotas buvo ištrauktas 1987 m. Pagal jame rastą peiliuką luotas datuojamas XVI a. antra puse arba XVII a.
Platelių Piliavietė
Archeologinių ekspedicijų metu saloje ir šalia jos rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbto titnago skeltė, akmeninis kirvukas, - rodo, kad žmonių čia gyventa jau neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečiai prieš mūsų erą).
Yra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Platelių apylinkės labai ištuštėjo, taigi „šeimininko“ galėjo ir visai nebūti.
Žinant šiuos faktus, kyla mažai abejonių, kad XVI a. pilis, kurios pėdsakų daugiausiai randama saloje ir šalia jos, buvo pastatyta Kęsgailų iniciatyva. Pilis saloje yra pavaizduota 1526 m., 1539 m., 1585 m. žemėlapiuose .
Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.
Vykdytų archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog šioje vietoje galėjo stovėti pagrindinis dvaro pastatas, kuris greičiausiai buvo mūrinis - tai rodo atkastos grindinio liekanos, pastatų pamatai.
Salos rytinėje pusėje yra nemaža pelkė, dabar apaugusi krūmais. Seniau čia yra buvęs tvenkinys-vandens saugykla.
Negausūs šaltiniai rodo pilį saloje neabejotinai stovėjus XVI a. Šiuo laikotarpiu vyko intensyviausias gyvenimas saloje - tą patvirtina ir tilto liekanų datavimas (XVI a.). Vėliau ji neteko savo reikšmės, pradėjo griūti ir nykti.
Kultūros Paveldo Objektai
Lietuvoje gausu kultūros paveldo objektų, liudijančių šalies istoriją ir tradicijas. Štai keletas iš jų:
- Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas - tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys.
- Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas - išskirtinis dėl priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūro.
- Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas - buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba.
- Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia - romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys.
- Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas - reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis.
- Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas - išsiskiria savo originalumu.
- Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas - atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu.
- Mikytų palivarko sodybos ledainė - artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai.
- Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia - vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių.
Šie objektai yra svarbūs ne tik kaip architektūros paminklai, bet ir kaip istorijos bei kultūros liudytojai.