Gyvenate vis ruošdamiesi gyventi ateityje, nepagalvodami apie būties trapumą. Visa kas ateis, yra neaišku, taigi gyvenkite tuojau pat. Reikia sunaudoti laiką taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Gyvenimą stengiamasi pertvarkyti jo pačio sąskaita. Veiklos metmenys nukeliami į tolybes, o juk svarbiausias nuostolis yra atidėliojimas: iš mūsų ištraukia kiekvieną dieną, žadėdamas ateiti, jis išplėšia dabartį.
Didžiausia kliūtis - laukimas: jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną. Jūs tvarkote tai, kas likimo rankose, atmesdami tai, kas jūsų pačių rankose. Ko laukiate? Mes ne mažai laiko turime, bet daug jo prarandame. Gyvename ne trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį. Mokantiems pasinaudoti, gyvenimas ilgas. Dažnai kažkam vis tarnaujame, tik nepriklausome sau.
Prisimink kada tiksliai įvykdei savo užmojus, kiek dienų praėjo taip, kaip buvai numatęs, kada galėjai atsidėti sau, kada veidas buvo ramus, kada siela nedrebėjo, koks per tokį laiką padarytas darbas tikrai priklauso tau. Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. O kas garantuoja ilgą gyvenimą? Kiek laiko skiriama apskaičiavimams, kiek laiko tykojama, kiek bijoma, kiek pataikaujama. Neleidžia atsikvėpti nei nelaimės, nei pasiekimai. Išblaškyta siela nepriima nieko aukštesnio.
Aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Veiklos metmenys nukeliami į tolybes, o juk svarbiausias nuostolis yra atidėliojimas: iš mūsų ištraukia kiekvieną dieną, žadėdamas ateiti, jis išplėšia dabartį. Didžiausia kliūtis - laukimas: jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną. Jūs tvarkote tai, kas likimo rankose, atmesdami tai, kas jūsų pačių rankose. Ko laukiate? Visa kas ateis, yra neaišku, taigi gyvenkite tuojau pat.
Filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Filosofija įvardijama kaip teologija. Egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtybė yra tai, kas yra. Aktualiai yra. Kita negu tai, kas ji yra. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje.
Anzenbacheris "Filosofijos įvadas" Vilnius 1992; 94 pusl. - mokslas apie pirmąsias priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Yra būtis, bet ne giminė. Su priskyrimu rūšiai ir giminei. Loginėmis apibrėžtimis. Kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje.
Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Materija - visų vykstančių daiktų pagrindas. Materija atlieka substrato rolę. Stoka nėra pagrindas. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas. Vartojama būties sąvoka. Suprasti iš pačių jos pagrindų. Nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame.
Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". - F. de Larošfuko. Iš tikrųjų buvimas yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio negaliu perteikti. Galiu pasakoti apie savo egzistenciją, bet negaliu ja pasidalyti. Taigi vienatvė čia pasirodo kaip izoliacija, ženklinanti patį būties įvykį. Herakleitas manė, kad viskas kinta, tačiau kaip tik dėl to yra ir kažkas pastovaus - tai kintamumas. Jis yra pastovi gamtos savybė.
Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo žmogų ir visatą. Žmogų valdo protas (λογος, logosas); vadinasi, ir visatą turi valdyti protas. Laiko trukmė nustatoma mūsų suvokimu. Erdvės dydžiai sąlygojami mūsų sąmonės. Visi daiktai iš esmės - vienas daiktas. ... neieškok visur simbolinės prasmės, nes gali ir rasti.
Šie mokymai skatina žmogų keistis, pastebėti savo vidinę galią ir išskleisti savo naujuosius gebėjimus. Šioje vietoje ir yra sudėtingiausia, nes tenka išeiti iš komforto zonos, tenka stebėti save, pereiti iš emocingumo prie tikslinės kūrybos. Šie mokslai parodo, kokią didžiulę įtaką mums daro subtilusis pasaulis, kiek esame persipynę su Kūrėjo sąmone. Galima pastebėti, kurios mintys turi realizacijos galią, o kurios ir lieka tik žodžiais. Ir kodėl vieni veiklos projektai turi gyvybingumo, o kiti visiškai nesirealizuoja. Kai supranti, kad viskas priklauso nuo tavęs, tavo pastangų ir nuo tavo pasitikėjimo Kūrėju, tai supranti, nėra lengva būti šiame procese.
Aš pati nuolat stebiu, kokį mokymosi modelį palaiko mano Subtilieji Mokytojai. Jie išbando įvairiausias formas, stebėdami kas padeda žmogui tą akimirką save geriausiai realizuoti. Todėl laikas nuo laiko keičiasi mokymosi formos. Ir kitaip negali būti, nes patys esame nuolatinio virsmo procese. „Pirminė realybė“ - tai žmogaus sąmonė virsmas pagal septynis sąmonės sklaidos ciklus. Šiuos virsmo ciklus aprašau knygose „ 7 sąmonės augimo ciklai“ arba sutrumpintoje versijoje „Pažinta sąmonė“. Šiose knygose aprašyta teorija, o mokymo metu vyksta sąmonės transformaciją skatinančios meditacijos, klausytojo dėmesio sutelkimas į savęs kintančio pažinimą, į gebėjimą fiksuoti Subtiliuosius Mokytojus, gebėjimą tiksliai interpretuoti Mokytojų žinutes.
Tai 3 mėnesių kursas, kurio metu kas mėnesį turime 4 online pamokas ir vieną gyvą susitikimą Plungėje. Be dalyvavimo pamokose yra galimybė jungtis į papildomus užsiėmimus (nemokamus), kurie skatina didesnį tarpusavio bendradarbiavimą, pasitikėjimą vieni kitais ir gebėjimą tikslingai kurti. „Antrinė realybė“ - tai naujas mokslas apie žmogaus naują sąmonės struktūrą. Apie jos gebėjimą išskleisti savo naujas duotybes ir kvantinį lauką. Apie naujos gyvybės kodus ir žmogaus naujus gebėjimus. Teorija apie antrinę realybę jau sudėtina į naujai pasirodžiusią knygą „Nepažinta sąmonė“, o mokymų metu stebima, kaip susifokusuoja Didžioji sąmonė, kaip kinta bendrystė su Subtiliuoju pasauliu. Stebime atsiveriančius žmogaus gebėjimus sutelkti energijas būsenos susikūrimui, sutelkti subtiliąsias materijas naujos realybės palaikymui. Tai 5 mėnesių kursas, kurio metu kas mėnesį turime 4 online pamokas ir vieną gyvą susitikimą Plungėje.
Vyksta meditacijos ir diskusijos mažose darbinėse grupėse, pateikiamos temos savarankiškam darbui parašyti. Savarankiški darbai skatina mąstymą, skatina savo minčių aprašymą, į kurias dažnai įsilieja ir Subtilieji Mokytojai. „Tretinė realybė“ - apima dvi esmines kryptis, kurios sudaro visumą. Sąmonė susideda iš vidinio sąmonės kanalo ir išorinės sąmonės sferos. Vidiniame sąmonės kanale atsiveria dimensijos, o išorinėje sferoje kuriasi realybė, atsiveria nauji matmenys. Tai dvi lygiavertės grupės, kurios apjungia ir pilnai išskleidžia naujos visatinės realybės struktūrą. Modeliuojasi nauji sąmonės lygiai, naujos dimensijos, kartu visa tai transformuojasi į realybę, į naujus realybės matmenis. Čia jau prisiliečiama prie stygų teorijos, prie visiškai naujų visatinės realybės dėsnių.
Abi grupės turi online pamokas, turi nuolat kintančias darbo grupeles, kurios analizuoja tai akimirkai svarbias temas ir rašomi individualūs darbai. Visados galima būti pasyviu pamokų klausytojų, bet, kaip jau sakiau, didžiausias pokytis įnešamas į savo gyvenimą per praktikas, per disciplinuotas veiklas. Kartą per mėnesį grupės turi savo atskirus gyvus susitikimus. Ir „Tretinės realybės“ mokymai vyks nuolat. Nebus renkamos atskiros naujos grupės. Naujokus, po mėnesio pasiruošimo, prisijungs prie esamų „Praktikų“ arba „Teoretikų“ grupių. Kas nori būti tik stebėtojais arba pasyviais mokymų dalyviais, gali užsiprenumeruoti dalyvavimą FB grupėje „Gyvoji Tiesa“, kurioje kas dieną įkeliu tam tikros tiesos aspektus, savo pasidalijimus. Kartą per mėnesį darau meditaciją online ir porą pokalbių, pasirinkta tema.
Naujokus kviečiame rinktis „Pirminės realybės“ kursą, o kurie jau anksčiau pas mus mokėsi, rinkitės pagal savo žinių lygį antrą arba trečią etapą. Jei jungsitės prie „Tretinės realybės“ teoretikų ar praktikų grupių, reiks palaukti sausio mėnesio. Tada paruošime prisijungti prie atitinkamos grupės, t.y. supažindinsime su esminėmis tiesomis, kad būtų lengviau įsilieti į esamos grupės veikimą. Kaip į „Tretinės realybės“ mokymus bus galima bet kada įsijungti, taip bus galima bet kada ir pasitraukti.
Žmogaus gyvenimas - kelionė. Šį palyginimą kartoja daugelis. Einant gyvenimo keliu, matome, kokius skirtingus pėdsakus savo kelyje palieka kiekvienas mūsų. Keista tai, kad labiau pastebimi ne žmogaus-kūrėjo, o žmogaus-griovėjo palikti pėdsakai... Per puikų žydintį sodą praėjo griovėjas - nulaužė medžių šakas, išspardė gėles, sudaužė skulptūras. Visi, kurie eina po jo - mato, kad per sodą jau eita. Jei per sodą praėjo taikus šviesus žmogus - pataisė nulinkusią gyvatvorę, paglostė gražų žiedą, nusišypsojo čiulbančiam paukščiui, einantys po jo, net nepastebės, kad kažkas čia jau buvo... Nesuardyta harmonija mums - kaip norma. Dažnai jos nevertinam, nesaugom, nebranginam, tik naudojamės. Tai - neteisinga. Ir pragaištinga pačiam žmogui.
Meilė - kas ji, kokia ji, ką ji duoda ir ką atima? Į šiuos klausimus tūkstančius metų bando atsakyti filosofai, gražiausiais vardais vadina meilės jausmą poetai, meilės kančias ir euforiją kasdien išgyvena didelė žmonijos dalis... Kaip geriausiai apibūdinti meilę? Pirmiausia meilė - paslaptis. Nei vienas mūsų nežinome kada ir kokia meilė mus aplankys, koks bus tas jausmas, kurį patirsime, ir kaip patys gebėsime mylėti. Dar meilė - svajonė. Kiekvienas norime patirti meilės jausmą, neįsivaizduojame be meilės žmogaus gyvenimo, manome, kad būti be meilės - tas pat kaip augalui skursti be saulės ir vandens... Įsivaizduojame šį jausmą kaip stulbinančią jėgą, kuri nušvies mūsų pasaulį ir pakylės mus lig dangiškos palaimos, pripildys džiaugsmo, suteiks darnos būčiai... Ir svarbiausia - tai, kad meilė - žmogaus gyvenimo stimulas, gyvenimo prasmė ir ašis, aplink kurią sukasi visa žemiškoji būtis.
Meilė, kurią jaučiam, dalinam ir priimam čia, tampa pamatu amžinam šviesios meilės skambesiui aukštosiose sferose. Tik Dievo meilė yra beribė, apglėbianti mus visus - dorus ir niekšus, klystančius ir teisuolius, tikinčius ir nusivylusius. Žemiškoje būtyje mes esame riboti, kūnas dažnai būna kalėjimu sielai - materija pajungia ir „įžemina“ dvasią. Meilė - ta jėga, kuri suteikia galimybę sutraukyt kūniškus pančius ir išskleist sielos sparnus. Kai myli, žmogus siekia būti geresnis, kilnesnis, gražesnis, jis pasiryžęs nuveikti aibę didžių darbų vardan mylimo žmogaus ar mylimos Tėvynės, vardan savo artimo draugo ar netgi brangaus ir mielo augintinio. Tikriausiai, mažai rastume tokių, kurie per visą savo gyvenimą nemylėjo. Kiekvienas išgyvena šį jausmą vienokia ar kitokia forma, kiekvienas savaip meilę išreiškia, kiekvieną vis kitaip meilė keičia - taurina ar žlugdo, dabina ar bjauroja, leidžia sielai dainuoti ar sutrypia į šukes širdį... Gyvendamas Dievo meilėje žmogus turi gebėti kaip gėlė saulės spindulius, surinkti šviesios meilės jausmą, turi išmokti perkeisti jį nuo pirminės kūniškos aistros iki darnaus sielų sąskambio.
Būdamas šiandien - čia ir dabar - žmogus neišvengiamai vertina savo būtį - tiek materialiąją tiek dvasinę. Deja, bet materialių vertybių sureikšminimas šiandienos vartotojiškoje visuomenėje - itin ryškus. Noras turėti kiek įmanoma daugiau, siekiant gerumo tik kūnui, labai dažnai nustelbia bet kokį dvasios daigelį. Vartotojo sąmonėje pagrindinę vietą užima daiktai kaip gerbūvio iliustracija ir kitas žmogus neretai tampa tik daiktu. Savojo „aš“ akcentavimas prabangios materijos apsupty veda į neišmatuojamą puikybę kai viską įmanoma nupirkti. Parduoti - taip pat. Jausmai irgi perkami ir parduodami. Klestintis „stipriausiojo - nugalėtojo“ kultas išsigimsta nuo pirmykščio laikmečio kai laimėdavo išties stipriausi - greiti, sumanūs, pranašesni ir protu ir kūnu, iki dabarties ,,stipriausiųjų“ kai dažnai laimi mokantys prisitaikyti, sukčiauti, gebantys paminti žmogiškumą individai. Ta tuščia erdvė, kuri susidaro žmogui pamiršus dvasią, užpildoma daiktais, jausmų surogatais. Deklaruojama „meilė“ maistui, kelionėms, pinigams.
Jei žinome, kad žmogus - dvasios ir kūno vienis, tai vienodai rūpinantis dvasia ir kūnu, įmanoma darna. Tuomet galima gyventi santarvėje su savimi ir aplinka. Bet kai dvasios poreikiai neigiami ją paliekant kaip mažą krislą materijos chaose - žmogus jaučia nuolatinį diskomfortą - baimę paskęsti daiktuose ir sudaiktėjusiuose santykiuose. Žmogus svaidomas kaip mažas popierinis laivelis tarp bangų, nes palikus savo dvasią be peno, ji netampa patikimu laivu, kuris padėtų žmogui įveikti gyvenimo vandenyną. Bet rytoj gali būti ir bus kitaip. Nes nuneigti žmogaus dvasinių poreikių neįmanoma. Žmogiški santykiai, jausmai, dorinių vertybių akcentavimas niekur nedingo. Dabarties žmogus suvokia nedarnos priežastis ir puoselėja viltį ir siekį gyventi visuomenėje, kurioje vyrautų ne daiktai, o šiluma tarp žmonių - geranoriškas bendravimas, draugystė, meilė. Ir žmogaus noras ugdyti savo dvasios galias, kurios sąlygotų visavertės asmenybės formavimąsi ir darnią būtį. Rytdienos šaknys - šiandienoje.
Mūsų pasaulis labai „sumažėjo“. Jei senais laikais į kitą žemyną žmonės keliaudavo mėnesius, tai dabar lėktuvu nuskrisime per dieną ar dvi. Apie įvykius kitame pasaulio pakrašty sužinome vos jiems atsitikus. Tokia situacija sąlygoja pojūtį, kad Žemėje ‒ viskas ranka pasiekiama. Šis viso ko artumo jausmas turėtų priversti žmones susimąstyti apie tai, kaip glaudžiai mūsų planetoje susiję visi reiškiniai. Juk vienas ar kitas poveikis gamtai ar visuomenei kažkuriame lokaliame taške atsiliepia gamtai ir visuomenei už tūkstančio kilometrų. Tokia situacija akivaizdžiai parodo žmonijai pasaulio trapumą ir kviečia saugoti Žemės planetą ‒ vienintelę vietą, kurioje žmogus gali gyventi.
Deja, bet šiandienos žmonių visuomenė ‒ labai trumparegiška ir neatsakinga. Nevertina to, ką turi ir be gailesčio griauna viską aplink save. Nesuvokiama svarbiausios vertybės ‒ taikos ‒ reikšmė. Nebemokama džiaugtis, kad gali gyventi, turėdamas savo namus, kad turi sveikus artimuosius, kad nereikia bijoti neprognozuojamos karinių veiksmų baigties. Nebetausojama ir žmogaus gyvybė, siaubingai naikinami miškai, teršiamas vanduo, GMO ir chemiškai paveiktais produktais nuodijama nuo kūdikystės. Tai ‒ neatleistina ir kvaila, nes žmogus išsijuosęs kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Be švaraus oro, vandens ir maisto gyvybė - neįmanoma. Šią vienadienę vartotojišką pasaulėvoką sąlygoja ir masinis žmogaus tapimas kosmopolitu. Kai esama viso abstraktaus pasaulio piliečiu, nežinant ir nesaugant savo šaknų ‒ tai nebėra intereso tausoti, saugoti ir palikti po savęs gražų turtingą paveldą.
Jei ankstesnių kartų žmonės buvo visa savo esybe ‒ siela, širdimi ir protu ‒ prisirišę prie gimtinės, tėvų namų, savo kalbos, papročių, Tėvynės, tai šiandieną tas, kuriam visur ‒ namai, nebenori ir nebemoka branginti to, kas jį supa. Todėl viskas sunaudojama ir suvartojama. Be šaknų neišauga joks augalas, net menka žolelė, jau nekalbant apie galingą išlakų medį. Todėl pirmiausia reikia skiepyti meilę savo gimtinei ir savo šaliai. Reikia, kad žmogus įleistų gilias ir stiprias šaknis savo žemėje, taptų turtingu savo dvasia ir stipriu kūnu. Tada jokie pasaulio vėjai jam nebus baisūs. Jis gebės, išlikdamas mylinčiu savo kraštą žmogumi, kurtis ir svečiose šalyse, gebės ten įsitvirtinti ir sulaukti brandaus ir dosnaus gyvenimo vaisių. Visi mes atsakome už tai, kokį pasaulį paliksime po savęs ‒ gražų ir klestinti ar suniokotą.
Kiekvienas mūsų, gyvendamas Žemėje, turi suvokti savo paskirtį, apsispręsti dėl savo būties principų ir įsisąmoninti buvimo čia tikslą. Gimstame jau turėdami tam tikrą potencialą: atsinešame sveikatos duomenis, intelekto savybes, polinkius, gabumus ir talentus. Kaip mes visą tai panaudosime gyvenime - ar puoselėsime, tobulinsime, ar, atvirkščiai, ignoruosime, naikinsime - svarbus kiekvieno žmogaus sprendimas. Individualybės ugdymui labai didelę įtaką turi šeima - kaip tėvai auklėja vaiką, ar pastebi ir ugdo jo gabumus, ar sukuria darnią aplinką jam augti, būti sveikam, tobulėti. Šeimoje įskiepytos dorinės vertybės ‒ požiūris į žmones, visuomenę, gamtą, lydi mus visą gyvenimą. Šis pamatas yra svarbus ir fundamentalus žmogaus gyvenimo pagrindas, sąlygojantis kokį savo būties pastatą mūsų Žemėje pastatysime - žėrinčius rūmus ar sukrypusią lūšną...
Šioje individualybės formavimo ir formavimosi veikloje nemažas vaidmuo tenka ugdymo įstaigoms (darželiui, mokyklai, kolegijai, universitetui) ir, pirmiausia, ‒ žmonėms, su kuriais ten susitinkame. Jaunystėje pasirenkame gyvenimo draugus, profesiją, apsisprendžiame dėl savo būties prioritetų, imame drąsiai įgyvendinti svajones ir jau ryškėjantį tikslą ‒ t. y. toliau renčiame gyvenimo pastatą (sienas, duris, langus), renkamės jo interjerą savo pasirinktų dorinių prioritetų, socialinių santykių, užsibrėžtų planų ir kuriamų vizijų pavidalu. Taip kyla žmogaus būties pilis arba kėpso bakūžė... Viskas priklauso nuo to, kokias savybes ugdome, kiek įdedame nuoširdžių pastangų ir veiklos, puoselėdami savo gyvenimo grožį. Ir, pasibeldus brandai, jau reikia turėti savo būties namus ‒ moralines vertybes, santykio su žmonėmis ir gamta principus, darnų sąskambį savyje ir šeimoje. Tas rimties ir darnos įsigalėjimas aplink mus ‒ kaip patvarus ir saugus pastato stogas, kuris, sulaukus garbaus amžiaus, leidžia žmogui jaustis tvirtai, žinant, kad gyventa ne veltui. (Ir paskutinis atodūsis ‒ kaip žvakės dūmelis, pakylantis aukštyn pro mūsų būties namų kaminą...☺). Tokie žmogaus būties tarpsniai Žemėje...
Tad kokie turi būti svarbiausi buvimo čia pasirinkimai, žmogaus vieta, paskirtis, jo gyvenimo prasmė? Šiandien matome daug destruktyvių reiškinių: naudojant begalę cheminių medžiagų teršiama aplinka, naikinama flora ir fauna, genų inžinerijos poveikyje veši augalų, gyvūnų, netgi žmogaus mutacija, vis labiau iškreipiamas Žemės veidas šuoliais tolstant nuo pirmapradės harmonijos ir grožio. Todėl būtina išsaugoti tai, kas dar likę, atkurti tai, kas prarasta. Siekiant šio tikslo kiekvienas mūsų iš vartotojo-vandalo turi tapti kuriančiu ir atsakingu žmogumi.
Apėmė apatija ir nusivylimas savo rezultatais? Norite pasisemti įkvėpimo? Portalas huffingtonpost.com pateikia 50 motyvuojančių garsių žmonių ir mąstytojų citatų, kurios kiekvienam padės nenukabinti nosies ir judėti pirmyn. Paskaitykite ir įkvėpkite save nepasiduoti!
Nesvarbu, jūs manote, kad galite, ar manote, kad negalite. „Gyvenimas susideda iš 10 proc. to, kas man nutinka, ir 90 proc. „Jei nuolat galvosite apie tai, ką turite gyvenime, visada turėsite daugiau. „Darykite arba ne. „Po dvidešimties metų, patikėkite, jūs labiau gailėsitės dėl to, ko nepadarėte, nei dėl to, ką padarėte, tad meskite šalin visus susivaržymus, plaukite iš savo saugaus užutėkio ir gaudykite permainų vėjus. „Per savo karjerą aš praleidau daugiau kaip 9 tūkst. metimų, pralaimėjau beveik 300 rungtynių. 26 kartus man buvo patikėta mesti komandai laimėjimą galėjusį garantuoti metimą ir aš nepataikiau. „Aš nesu savo aplinkybių produktas. „Pats sunkiausias dalykas - sprendimas veikti. „Tai, kas nutiko vieną kartą, gali daugiau niekada nepasikartoti. „Viso savo kūrybingumo neišnaudosite. „Jei suprasite, kad gyvenime viskas keičiasi, nebeliks nieko, į ką nuolat būtumėte įsikibęs. „Ką tie pinigai? „Jei norite pakylėti save, pakylėkite ką nors kitą.“ (Bookeris T. „Apribojimai gyvena tik mūsų mintyse. „Kai kurie dalykai gali patraukti jūsų akį, kiti - širdį. „Kai buvau 5-erių, mama man nuolat sakydavo, kad laimė - tai gyvenimo raktas. Kai jau pradėjau vaikščioti į mokyklą, joje manę paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs? Aš parašiau „laimingu“. „Vienintelis žmogus, kuriuo jums lemta tapti.
„Gyvenimas kartais būna neįtikėtinas - dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais žmogus negauna nė vieno naujo jausmo.