Artėjant pavasariui, daugelis pradedame galvoti apie sodybos atnaujinimą ir įrengimą. Sodyba - tai ne tik vieta poilsiui, bet ir erdvė, kurioje galime įgyvendinti savo idėjas, susijusias su gamta, tradicijomis ir komfortu. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius sodybos įrengimo aspektus - nuo pamatų stiprinimo iki aplinkos apželdinimo.
Pamatų stiprinimas ir rekonstrukcija
Pradedant sodybos rekonstrukciją, svarbu įvertinti esamų konstrukcijų būklę. Jei planuojate namą paaukštinti ar keisti stogo konstrukciją, būtina pasirūpinti pamatų sutvirtinimu. Atsakant į šį klausimą, būtų naudinga sužinoti šiek tiek daugiau apie pačios sodybos bei jos pamatų būklę. Jeigu pagrindas sudarytas iš smėlinių gruntų, tai mažas pamatų įgilinimas nėra toks reikšmingas.
Pamatus sutvirtinti būtina. Tikėtina, kad esami pamatai nebus tinkami Jūsų planams. Į šiuos klausimus Jums atsakyti gali tik konstruktorius - projektuotojas. O kalbant apskritai, galima būtų ne tik namą paaukštinti, bet ir įsirengti normalų mansardinį aukštą. Net ir esant nekokiai trobesių būklei, įmanoma visa tai atlikti ant naujų, atskirai stovinčių pamatų, ant kurių besiremiančias naujas karkasinės sistemos atramas būtų galima panaudoti ir senoms sienoms sutvirtinti.
Suprantama, kad pats atsakingiausias darbas šiuo atveju - tai tinkamo konstrukcinės dalies projekto parengimas. Be jokios abejonės, svarbi čia būtų ir architektūrinė mintis. Būtina įvertinti rekonstruojamo pastato apkrovas ir vadovaujantis tuo spręsti, kaip rekonstruoti pamatus.
Sodybos aplinkos planavimas ir apželdinimas
Jaučiant, kaip šaltos dienos vis labiau traukiasi iš Lietuvos ir kalendorius rodo artėjantį pavasarį, kirba mintys apie sodybos augmeniją, labai norisi greičiau pradėti sodinimo darbus, tačiau tam reikia pasiruošimo, o laiko vis mažėja. Tad, ko čia ir belaukti?
Planuojant sodybos aplinką, svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius aspektus:
- Kraštovaizdis.
- Gruntas. Būtina įvertinti sklype esantį gruntą, jo kokybę, rūgštingumą. Grunte esančias medžiagas galima ištirti pasitelkus dirvožemio tyrimų laboratorijas, o rūgštingumą nustatyti galima naudojant daržo prekių parduotuvėse įsigijus specialias juosteles.
- Stichijos. Įvertinkite ar nėra sklype luomų, kuriose užsistovi vanduo. Būtinai atsižvelkite į saulės trajektoriją, kadangi parenkant augalams vietas, šis faktorius yra itin svarbus. Na tarkim sodinant sodą, aukščiausius medžius reikėtų sodinti šiaurinėje pusėje, o žemiausius - pietinėje. Neužmirškite atkreipti dėmesį į vyraujančius vėjus, kad nuo jų galėtumėte šiek tiek prisidengti augmenija ar mažąja architektūra, o vyraujančius vėjus, jums gali sufleruoti kaimyniniai gyventojai arba brandžių medžių pasvyrimo kryptys (itin gerai matosi, kai medžiai yra be lapų).
- Architektūra. Kad sklypo apželdinimas būtų darnus, itin svarbu apželdinimo stilistiką visoje sodyboje suderinti su statinių architektūrą.
- Šeimos poreikiai. Prieš planuojant sodybos zonas, būtina aptarti su šeimyna, ką jums yra svarbu turėti savame sklype, pavyzdžiui, krepšinio aikštelė ar tiesiog krepšinio lankas, didelis daržas, grilio zona ir panašiai.
- Takai. Takų būtinumas ir jų naudojimo dažnumas aptariamas ir pasirenkama, kur tikrai jie yra būtini, o kur veją bus galima pereiti ir basomis kojomis. Jeigu turėsite labai nedidelį daržą, tai galbūt nėra būtinybės tiesti trinkelių taką link jo, o tarkim iki voljero, tiesiog būtinas takelis, kadangi ten keliaujate net kelis kart per dieną.
- Augalų grupės. Stambiomis grupėmis suskirstykite vietas, kur norite matyti kažką itin gražiai žydinčio per svetainės langą, o gal per miegamojo langą norisi matyti spygliuočių kompoziciją, tad nesukonkretinus nusimatykite tiesiog želdynų grupių vietas, galbūt jas visas galima sujungti į vieną didelį želdyną.
- Galutinis augalų parinkimas. Susigrupavus kieme želdynų vietas, jau galime sukonkretinti, kur ir koks augalas turėtų būti sodinamas.
- Apšvietimas. O kaip gi sodyba be kokybiško apšvietimo? Niekaip, juk mes tiek daug dirbame ir labai dažnai iš sodybos išvykstame su tamsa bei grįžtame jau temstant, tad norint pratęsti savo sklypo pasigrožėjimo laiką, būtina susiplanuoti dekoratyvinį apšvietimą.
- Pasitarimas. Susiplanavus sklypo želdynus, kodėl gi nepasitarus su artimaisiais ar labai gerais draugais?
- Medžiagų sąmata. Pasidarykite tikslų parinktų augalų sąrašą ir pasižymėkite reikalingą kiekį, tam kad išvengtumėte nereikalingų pirkinių.
Taigi suplanavus, aptarus ir nusprendus, metas keliauti pirkti sodinukų savam projektui įgyvendinti, bet dažnai susiduriame su problema, o kaip gi išsirinkti sveikus ir kokybiškus augalus. Deja, bet šiuo metu Lietuvoje yra labai daug perpardavinėtojų, kurie vežasi sodmenis iš Olandijos, Belgijos. Daug augalų yra vežama iš Lenkijos ir tikrai negalima sakyti, kad tie augalai yra labai prasti, nekokybiški ir netinkami mūsų klimatui. Net labai dažnai jie būna puikūs, nes kaimyninėje šalyje yra daugybė šeimos ūkių, kurie klesti jau daugybę metų, o tai reiškia, kad jie turi daug geros patirties.
Kalbant apie vazonus, jie turi būti kuo didesni ir ne itin lengvi, taip pat jei yra galimybė, sodmenis rinkitės keturkampiuose vazonuose, nes juose tiek nesusisuka šaknynas. Visada tokiose mugėse drąsiai prašykite patarimų, kaip teisingai pasodinti, pasidomėkite ar augalui nereikia apdulkintojo šalia, paprašykite, kad pamokytų, kaip pirmais metais reikia apgenėti augalą. Nepamirškite, kad pirmais metais būtina leisti augalui auginti šaknis ir neeikvoti maisto medžiagų žydėjimui, vaisių mezgimui ir tuo labiau jų nokinimui.
Patogumų įrengimas sodyboje
Tikriausiai kiekvienas sutiktų, kad kai kuriuos įprastus patogumus galima paaukoti vardan ramybės ir galimybės būti gamtoje, atokiau nuo miesto šurmulio. Seniau statyti nameliai sodų bendrijose, kaip ir kaimuose ar atokiuose vienkiemiuose esantys namai neturėjo daugelio patogumų, be kurių šių dienų žmogus neįsivaizduoja kasdienybės. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia įsirengti reikiamus patogumus net ir atokioje sodyboje.
Vandentiekis
Pats paprasčiausias būdas turėti vandentiekį sodyboje yra šulinys. Šulinio kasimas yra pakankamai nesudėtingas ir gana greitas sprendimas, kuris leidžia turėti vandenį, jei jo šalia namų nėra. Viskas prasideda nuo vandens gyslos suradimo. Radus tinkamą vietą ir paskaičiavus atstumą nuo gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ar dirbamų laukų prasideda kasimo darbai. Vienur šulinių kasimas atliekamas rankiniu būdu, kitur mechanizuotai. Šulinio gylis priklauso nuo gruntinių vandenų lygio, tad kuo vanduo giliau - tuo gilesnis bus šulinys ir tuo daugiau reikės šulinių žiedų.
Turint vandenį galima prasivesti vamzdžius nuo namo iki šulinio, o namuose įrengiamas vandens siurblys, dar kitaip vadinams hidroforas. Dabar dažnas vietoje vonios įsirengia dušo kabiną, tačiau čia jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Turint vandenį ir elektrą galite pajungti skalbimo mašiną, indaplovę.
Kanalizacija
Turint vandenį viduje ir norint jį naudoti kyla kita būtinybė - kur tam vandeniui nubėgti? Kanalizacijos įvedimas taip pat nėra nei sudėtingas, nei itin brangus, tačiau gyvenimą labai palengvinantis patogumas. Juo labiau, kad tiek vandentiekį, tiek kanalizaciją įvesti dažnai gali viena ir ta pati įmonė. Kanalizacijos įrengimui reikia pasirinkti kaip bus tvarkomasi su buitinėmis nuotekomis.
Buitinių nuotekų valymo įrenginiai yra bene patogiausiai, lengviausia ir gamtai draugiškiausia alternatyva. Tokie įrenginiai nuotekas išvalo ir išleidžia jau dalinai švarų vandenį, kuris nekenkia aplinkai. Sandarios gelžbetoninės nuotekų surinkimo talpyklos nuotekas iš jūsų surenka ir „saugo“ tol, kol talpyklos būna užpildytos. Tada talpyklas būtina ištuštinti.
Tiek buitiniai nuotekų valymo įrenginiai, tiek ir sandarios nuotekų surinkimo talpyklos yra saugūs, patogūs ir valstybės institucijų pripažinti, kaip tinkami nuotekų tvarkymo būdai. Kurį iš būdų pasirinkti spręskite pagal savo situaciją, arba pasikonsultuokite su specialistais.
Tradicijos ir mitologija sodybos aplinkoje
Šiame straipsnyje į sodybą pažvelgsiu vienu požiūriu, t.y. kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi.
Pagal etnografinę medžiagą, visos klasikinės sodybos (dainų dvareliai) vidurys ar centras buvo gerasis kiemas tarp trobos ir klėties. Dažnai į kiemo sąvoką įėjo rūtų darželis ir gerasis šulinys. Ypač Žemaitijoje gerieji kiemai atitverti nuo laidarių, kluonų, daržų bei blogojo kiemo. Toks kiemas buvo tarytum sakralinė erdvė, kurioje veikimą apribojo įvairūs paprotiniai draudimai. Čia vyko kultūrinis gyvenimas: vakarėliai, vestuvių ceremonialo dalis, dainos ir pasakojimai vasaros vakarais, kai kur net giedamos gegužinės giesmės.
XIX-XX a. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, būdingas reiškinys - medis vidury gerojo kiemo. Tai tarytum ašis tarp požemio, oro erdvės ir dangaus. Čia tas centras, nuo kurio prasideda tos sodybos žmonių atsakingiausioj i veikla: „Vidury marelių / Ąžuolas stovėjo / Po tuo ąžuolėliu / Du broliai stovėjo / Jie stovėdami / Jie kalbėdami / - O kur mudu josim / O kur maršyruosim ?“
Dar XX a. pirmosios pusės atminty yra išlikęs vaizdas: kiemo vidury - medis, po juo suolelis. Šventvakariais arba šiaip čia prisėdama susikaupti, pamąstyti. Dažniausiai po ąžuolėliu sėdinčius užtinkame „tėvą, motinėlę“ arba tiktai motinėlę. Akmuo, kaip ir augantis medis, yra vienas iš pagrindinių pasaulio modelį sudarančių elementų.
Dvarely yra gėlas vandenėlis (šulinys arba nukritusi ant vejelės rasa). Nesunku pastebėti, kad tai ne atsitiktinis sodybos atributų derinys. Jį žmogus kūrė šimtmečiais, galbūt ne visuomet sąmoningai suvokdamas Pasaulio modelį. Žmogus jį intuityviai atkartodavo, savotiškai kontempliavo pirmini transcendentinį pasaulį, tuo kurdamas ir palaikydamas tvarką, pusiausvyrą, chaosui priešpastatydamas darną. Kurdamas savo sodybą žmogus tikėjo dalyvaująs metafiziniame nepradėtame Pasaulyje, tuo grįsdamas savo vidinį pasaulį.
Medžio, akmens ir vandens meninė kompozicija, atsispindinti liaudies dainose, yra tarytum baltų visuomeninių šventovių prototipas. Dvarelį (sodybą) laikydami žmogaus meniniu kūriniu bei menine kompozicija, teigiame, kad dvarelis buvo individualios šeimos šventykla, kurioje kartu su žmonėmis gyveno dievai.
Pirties įrengimas sodyboje
Kalbant apie valstiečio sodybą kaip apie Pasaulio modelį, negalime neaptarti pirties kaip vieno iš jos komponentų. Išsivysčiusi sodyba yra praėjusi ilgą raidos kelią. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirtis ir jos specifinė aplinka čia nieko dėta. Tačiau giliau panagrinėjus medinių pastatų istoriją ir jų reikšmę XX a. Lietuvos kraštovaizdžio susidarymui, tenka keisti nuomonę.
Pirtis dažnai buvo statoma sodybos ribose ir negalėjo išsiskirti iš Pasaulio modelio. Gerasis kiemas su sodu ir gėlių darželiu, kas būdinga išsivysčiusioms sodyboms, buvo įsivaizduojamas kaip plačios marios. Ištyrus sodybinius želdinius, rasta daug atvejų, kai prie pirties, nors ji būtų prie sodo ar apželdinta krūmais, auga medis, dažniausiai beržas, gluosnis, rečiau kada sodinama eglė. Beržai dažniausiai aptinkami prie pirčių ir retai kada sodybos centre.
Prie pirčių ties durimis, jeigu pirtis stovi ne prie upės ar ežero, dažniausiai kasama kūdra. Kūdroje po vanojimosi buvo „atsivėsinama“, t.y. maudomasi. Nesunku įsidėmėti, kad medis, pirtis ir kūdra sugretinti ne tik dėl buitinio patogumo - tai gilesnę prasmę turinti kompozicija.
Sodybos atnaujinimo patarimai
Statysite sodybą kaime? Rekonstruosite seną? Leidinių apie Lietuvos kaimo architektūrą autoriai, architektai Aistė Andriušytė, Rasa Bertašiūtė ir Rolandas Bortkūnas teigia, jog „sunaikinti trapią medinės senovės būtį lengva, o saugoti ar ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių, giluminės nuovokos ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys.
Labai dažnai Lietuvoje žmonės perka senas, dažnai jau apgriuvusias, medžiais apaugusiasus sodybas. Perka dėl to, kad sodyba yra gražioje vietoje. O kai jau nusiperka, pradeda žiūrėti ūkiškai ir nebegalvoja apie tikruosius tos vietos privalumus. Tada pasirodo, kad tai niūri, gūdi vieta, be saulės šviesos. Ir puola kirsti senus, šimtamečius medžius. O kai iškerta, atsiveria dar labiau niūresni, sukiužę trobesiai ir tuštuma.
Imantis rekonstrukcijos dažniausiai pirmas darbas būna perdengti senos pirkios stogą. Dažnam atrodo, ko čia klausti architekto apie tokį aiškų dalyką kaip stogas, juk ir pačiam viskas aišku. O kad nebūtų nuobodu, blyšku, naują dangą būtinai išsirenka raudonos ar žalios spalvos ar šiaip kokią ryškią, atseit, nenuobodžią.
Jeigu žmogus turi tikslą gyventi estetiškoje, ekologiškoje aplinkoje, galima rekonstrukciją atlikti etapais. Labai svarbu nepriimti neprofesionalių sprendimų. Čia reikalingas geras skonis, nuovokiai derinti naujus dalykus su senais. Tradicinės lietuviškos kultūros bruožus į šiuolaikinę architektūrą reikia perkelti ir tęsti kūrybiškai. Šiuolaikinį statinį profesionaliai integruoti į aplinką galima ir reikia, tuo tarpu aklai mėgdžiojant senovę, neaiškų stilių, tą pačią aplinką nesunku subjauroti.
Medienos restauravimas senose sodybose
Yra šlapio medžio ir sauso medžio restauracija. Šlapio, tai gali būti net ir archeologiniai mediniai radiniai velnias žino kiek metų išgulėję kokiame vandenyje. Pagrinde Rusijoje (na, ne tik... ) naudojama senų ikonų rėmams, langų rėmams, na dar kai kam atnaujinti ir išsaugoti. Esmė- ištraukti iš medienos drėgmę nesuardant medžio struktūros ir užkonservuojant. Sausas irgi kažkas panašaus.
Paprasčiau galima paprasčiausiu lipalo tirpalu. Čia esmė - mediena turi prisigerti didelį kiekį tirpalo. Medžiui išdžiuvus, jis bus toooks kietas ir taip skambės, kad atrodys, jog tai sausas šimtametis ąžuolas. Tuo pačiu galima labai gražiai užlyginti medienos įtrūkius, idubas ir visokius pažeidimus lipalo ir medžio dulkių mišiniu. Nepalyginamo kokybė su visokiais ten (spec.)glaistais.
Jei būtų galimybė, nuvažiuokite į Panevėžio raj. Ustronės muziejų. Ten stovi klėtis irgi turbūt greitai švesianti poros šimtų metų jubiliejų. Apeikite ir apžiūrėkite sienas. Sausos, kietos, skamba su aidu, juodos, medžio struktūra tarsi specialiai išryškinta. O dar vapsvų lizdeliai kiek gyvybės įkvepia...
Kuo keičiat supuvusius rąstus? Na dažniausiai rąstai turbūt, bet būna ir visokių variantų. Jei daug ir apatinis vainikas išpuvęs tai mačiau būna blokeliais. Va įdomiausias dalykas kurį neseniai mačiau (kol kas tik iš foto) pas žmones kuriems namą renovuoja darbininkai, tai išpuvusiose vietose padarytas karkasas ir apšiltinta.
9 praktiškos sodybos apželdinimo idėjos iš "Gervių sodų"
Sodybos pavyzdys: Vilmos ir Aleno istorija
„Esame keturių asmenų šeima: mes su vyru dar vis gyvenam Vilniuje ir dirbam darbus - Alenas banke aš pati grožio srityje. Jaunėlis keturiolikmetis Julius gavo progą pamatyti visą virsmą - dalyvavo įrengimo procese, šiukšlių rinkimo akcijoje ir atnaujinimo darbuose“, - savo šeimą pristatė Vilma ir prisiminė istoriją, kaip jų gyvenime atsirado idėja įsigyti sodybą. „Mūsų sodybos istorija prasidėjo nuo to, kad savaitgaliais mėgdavom sėst į automobilį ir lėkt iš miesto - nuomojomės namelius, stovyklavome prie ežero su palapinėm. Bet paskutinė išvyka buvo lemtinga: kol radom vietą, kur apsistoti, atsidūrėme net kitame gale Lietuvos. Tada ir nusprendėm - viskas, kiek galima tiek blaškytis: tas visas susiruošimas nuo prekybos centrų, daiktų susirinkimo ir oro geros valios varė iš proto. Koks čia poilsis. Todėl sėdom prie skelbimų, tiesa, tikrai ne pirmą kartą. Anksčiau taip pat vis pasidairydavom, bet išgąsdindavo mintis, ar tai nėra vien užgaida, ir kaži ar susitvarkysim su tokiu projektu. Tačiau ši mintis kirbėjo tik kol nepamatėm šios sodybos skelbimo. Papirko tas įdomus statinys, nevienodas reljefas, kūdra kieme, seni medžiai ir tai, kad iki Vilniaus - tik 40 km“, - pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, vos nuvykus į skelbimuose nusižiūrėtą sodybą, jie iškart suprato, kad ŠITA! Sodybą pirkome iš dailininko Žmuidzinavičiaus anūko Romo Žmuidzinavičiaus šeimos - nuostabi pora, gal ir tą gerą jų paliktą pajutom. Taip iš arti gamtos anksčiau niekad nejutom. Pradžioj jautėmės kaip svečiai, kol su visais susipažinom: bebrais kūdroje, stirnomis, kurios laksto kieme ir po laukus, lape, kurią kaskart 8:00 ryte stebim su kava, baltaisiais garniais, kukučiais ir varnėnais, perinčiais senuose mūsų sodybos medžiuose“.
Vilma prisimena, kad teko imtis ryžtingo sprendimo, tiesa, pasak jos, dėl to pora dar nė akimirkos nesigailėjo: Alenas paliko darbą beveik metams ir ėmėsi sodybos atnaujinimo projekto.
Pasak jos, sunkiausia buvo iškart, kai tik įsigijo sodybą: „Vyras sakė, ką mes čia padarėm, ar tikrai įveiksim, senas trobesys, daug apleistos žemės ir dar nieko nemokam. O kai pradėjom darbus, darydavos vis smagiau. Ėjom su lengvu požiūriu - žvelgėm daugiau kaip į kūrybinį, laisvalaikio projektą. Mum sodyboje buvo gera būti ir tarp statybinių medžiagų, ir nesutvarkytoje aplinkoje. Kai pavargdavom, įsipildavom vyno ir nutardavom - nebedirbam, gana“.
Pasakodama, kaip leidžia laiką sodyboje, ji neslepia - čia darbai niekada nesibaigia, tačiau kol kas jiems tai vis dar labai patinka. Ten jau nugulę kosmetikos priemonės, rūbai ir kruopos, kad tiesiai po darbų galėtume sėst į mašiną ir lėkt“, - sako Vilma ir pabrėžia, kad kartu su vyri pastaruoju metu vis pasvarsto, ar norėtų čia įsikurti „pilnesne koja“: „Norėtume pasistatyti naują nediduką namuką su indaplove, skalbimo mašina ir kitais patogumais. Net dingo noras keliauti į kitas šalis - mes visus jausmus gaunam čia. Nėra labai svarbu net oras - jeigu šalta ar lyja, susikuičiam prie židinio su stalo žaidimais ir knygutėm, jeigu šilta - į vidų grįžtam tik vakare“.