Šiandien Larisa Chochlova nebeturi namų. Prieš kelias dienas iš jų iškeldino antstoliai. Ne vienerius metus trukęs karas dėl tėvams priklausiusios sodybos pralaimėtas: vienintele turto savininke teismas pripažino Larisos brolio žmoną.
Priverstinis iškeldinimas iš namų Šiaulių rajone, Kužiuose, Ryto gatvėje, kur L. Chochlova kelis dešimtmečius gyveno, įvykdytas trečiadienio rytą. Procedūrą pagal Šiaulių apygardos teismo sprendimą vykdė šiauliečio antstolio Andriaus Liaškovo padėjėjai Rokas Urbonas ir Aurimas Aleksandravičius. Dalyvavo atsakovės atstovas, policijos pareigūnai.
Po kelias minutes trukusių derybų L. Chochlovai įsakyta susipakuoti vertingiausius daiktus ir sukrauti juos viename namo kambaryje, kurio durys užplombuotos. Beveik du dešimtmečius šioje sodyboje gyvenusi L. Chochlova kambaryje sukrautą turtą turi išsivežti per tris mėnesius ir tik su sodybos savininkės ar jos įgalioto asmens žinia. Artintis prie sodybos kužiškei uždrausta - nuo šiol apsilankymas čia tolygus įsibrovimui į svetimą teritoriją, kurią saugo įstatymas.
Neįgaliai, darbo neturinčiai ir tik iš pusketvirto šimto litų per mėnesį gyvenančiai L. Chochlovai namo durys užsitrenkė, neleista net pernakvoti - antstolio padėjėjų akyse pakeista laukųjų durų spyna. Iškraustymas iš namų skausmingas ne tik bename tapusiai L. Chochlovai. Skaudu dėl to ir jos seserims bei broliams. Sodyba Kužiuose buvo tėvų palikimas visiems vaikams po lygiai.
Iškeldinimu iš namų pasibaigusi istorija prasidėjo 1992 metais mirus namo savininkei, minėtų brolių ir seserų motinai. Moteris, kaip ir 1983 metais miręs sutuoktinis, testamento nepaliko, todėl visi dešimt vaikų tapo paveldėtojais pagal įstatymą.
Anot L. Chochlovos sesers Valentinos Valačkienės, visi išvien - kas, kiek ir kaip gali - po motinos mirties ėmėsi sodybos tvarkymo bei priežiūros darbų. Pasitarę visi vienbalsiai sutarė, kad oficialiai paveldėjimo dokumentus susitvarkys vienas brolis Arsenijus Malevanovas. Taip būsią paprasčiau ir pigiau. „Sutarėme ir toliau visi draugiškai prižiūrėti sodybą, - prisiminė V. Valačkienė. - O jei sugalvotume ją parduoti, pasidalyti pinigus lygiomis dalimis.“
Tėvų name apsigyveno tuomet besiskirianti L. Chochlova. Čia po kelerių metų apsistojo ir su Šiauliuose gyvenančia sutuoktine nesutariantis sodybos paveldėtojas A. Malevanovas. 1997 metų balandžio viduryje šeimą sukrėtė netektis. Vienintelis tėvų palikto turto savininkas, brolių ir seserų patikėtinis A. Malevanovas, rastas negyvas.
Šeima įtarė, kad A. Malevanovo mirtis galėjo būti smurtinė. Tačiau tai liko neįrodyta - mirties priežastimi įvardyti galvos sužalojimai buvo traktuoti kaip nelaimingas atsitikimas. Po laidotuvių Arsenijaus žmona artimuosius esą tikinusi į jų tėvų palikimą nepretenduojanti ir atiduosianti visą iš vyro paveldėtą giminės nekilnojamąjį turtą.
Mirus broliui, artimieji brolienės nespaudę tvarkyti dokumentų - sako, ir toliau tvarkę, prižiūrėję ir remontavę sodybą, mokėję mokesčius. Mirusiojo žmona, anot V. Valačkienės, sodyboje nesilankė.
2006 metais šeima sužinojo, kad brolienė yra susitvarkiusi mirusio vyro artimiesiems priklausančios sodybos dokumentus ir tapusi oficialia sodybos Kužiuose savininke. „Brolienė tiesiai šviesiai pripažino, kad sodybos perrašyti nebeketina“, - sakė L. Chochlova.
Teismas šeimos ieškinį atmetė. Motyvuota, kad ieškovai negali priimti savo tėvų palikimo, nes jis nebuvo niekieno - palikimą pagal paveldėjimo teisės liudijimą priėmė vienas iš įpėdinių A. Malevanovas. Anot teismo, tai, kad A. Malevanovo žmonai išduoto paveldėjimo liudijimo - taikytas ieškinio senaties terminas. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, brolienė pareikalavo jai priklausančią sodybą atlaisvinti, o name gyvenusią vyro seserį L. Chochlovą išsikraustyti.
Šiaulių apylinkės teismas konstatavo, kad paveldėtojos prašymas yra pagrįstas. Šiauliuose gyvenančios paveldėtojos teigimu, sodyba Kužiuose atiteks jos sūnui, kaip mirusio tėvo ir senelių palikimas. Paklausta apie moralinių ir teisinių dalykų galimą prasilenkimą, moteris patikino: „Tiesa turi dvi puses, aš turiu savąją. Patikėkite, šioje situacijoje moralė ir teisė tikrai neprasilenkia“.
Paveldėjimo teisė Lietuvoje
L. Chochlovos istorijoje - Dešimt paveldėtojų, mirus tėvams, priėmė, kaip jiems atrodė, naudingą, tačiau ne visiškai racionalų sprendimą. Devyniems paveldėtojams atsisakius paveldėjimo teisės ir taip ją įgavus dešimtajam, jie manė sutaupysią pinigų, kuriuos išleistų paveldėjimo teisės liudijimams. Tačiau notaras galėjo išduoti vieną bendrą paveldėjimo teisės liudijimą visiems įpėdiniams. Juk notaro atlyginimo dydis už paveldėjimo teisės liudijimą į nekilnojamąjį daiktą priklauso nuo to daikto vertės, bet ne nuo įpėdinių skaičiaus.
Teisingiausia būtų buvę paveldėtojams savo žodinį susitarimą įforminti notariškai. Gavę vieną bendrą paveldėjimo teisės liudijimą, įpėdiniai galėjo sudaryti paveldimo turto pasidalinimo sutartį ir numatyti, kad turtas atitenka vienam paveldėtojui, o likusiems jis išmoka kompensacijas.
Ši istorija iliustruoja, kaip svarbu tinkamai sutvarkyti paveldėjimo dokumentus ir kokios gali būti pasekmės, jei to nepadaroma. Taip pat, ji atskleidžia, kaip šeimos santykiai gali komplikuotis dėl turto dalybų.
Paveldėjimo schema Lietuvoje
Ginčai dėl kapaviečių Palangoje
Be turto paveldėjimo ginčų, Lietuvoje pasitaiko ir nesutarimų dėl kapaviečių. 2015 metų gruodžio mėnesį „Palangos tiltas“ rašė apie dvi palangiškes, kurios nepasidalija bendra kapaviete. Teisminiai ginčai per pusmetį tik įgavo dar didesnį pagreitį - kaip ir rietenos bei kaltinimai vieni kitiems.
Byla prasidėjo 2015 metų balandžio mėnesį, kai R. S. pateikė prašymą Palangos miesto savivaldybei dalinti bendrą kapavietę. Joje amžino poilsio yra atgulęs J. Jašinskienės brolis A. V., tačiau jo dukra R. S. teigia, kad Jovita kapo neva ne tik kad neprižiūrinti, bet dar ir savavališkai šalia jos tėvo palaidojo ir paskutinįjį savo brolį. Tad šalia velionio ateityje atgulti buvusiai A. V. žmonai, R. S. mamai, galimybės nebelieka.
Nesutarus, kas prižiūrės kapą, prašoma jį padalyti į dvi dalis su atskirais prižiūrėtojais. Tokiu siūlymu J. Jašinskienė piktinasi: „Esu ne tik pikta, bet ir įskaudinta dėl melo bei šmeižto. Mane R. S. kaltina kapo nepriežiūra, nors kapavietę, kur palaidoti mano abu broliai, tvarkau jau nuo 1982 metų“.
J. Jašinskienę dukterėčia kaltina visiška kapo nepriežiūra, savavališku jo tvarkymu, nors kapavietė sutvarkyta būtent J. Jašinskienės, už jos asmenines lėšas. Tai liudija ir teismo medžiaga, pagal kurią nuo pat 1974 metų bendrą kapavietę tvarko ir prižiūri būtent Jovita. Anot Jovitos, apie tai gali paliudyti ne tik giminaičiai, bet ir aplinkinių kapų lankytojai.
Kuomet 2013 metais faktiška kapo prižiūrėtoja, J. Jašinskienė, norėjo palaidoti paskutinįjį brolį S. V., ieškovės R. S. Dabar kapavietėje, dėl kurios kilo konfliktas, guli du J. Jašinskienės broliai. „Kada mano brolis, R. S. tėvas, mirė, konfliktą iškėlusiai mano dukterėčiai tebuvo vos dešimt metų, tad kapavietę nuo pat brolio palaidojimo tvarkiau ir prižiūrėjau aš, niekas ten daugiau nesilankė“, - pasakoja J. Jašinskienė.
Kaip kapavietės prižiūrėtojas kapinių knygoje buvo įrašytas Jovitos tėtis Justinas Vaičius, tačiau jam mirus, moteris nežinojo, kad reikia ir knygose pakeisti prižiūrėtoją. Ieškovė R. S. nori šalia savo tėvo ateityje palaidoti jau dabar sunkiai sergančią mamą, nori tvarkyti būtent tą kapavietės plotą, kuriame palaidotas jos tėtis.
J. Jašinskienė tokį dalyką sunkiai įsivaizduoja: „Man toks reikalavimas nelabai suprantamas. Niekaip nesuprantu, kaip dėl tokio dalyko galima rietis, nesutarti draugiškai, o galų gale kreiptis į teismus ir šmeižti gimines. Esu kaltinama kapo nepriežiūra, net vazų ar gėlių vogimu nuo kapo. R. S. teigia nenorinti tvarkyti „svetimo“, jos gryno kraujo dėdės kapo, bet kad ji ir taip ten niekada nesilankė. Kaip ir mano brolienė S. V. Velionių atminimas, kaip aš įsivaizduoju, joms mažai rūpi, tad kapo dalybos reikalingos tik dėl galimybės ten ateityje laidotis“.
Į teisminius procesus įtrauktas ir UAB „Palangos komunalinis ūkis“ - kaip institucija, atsakinga už kapaviečių keitimus. „Mums buvo paaiškinta, kad savivaldybė tokio leidimo išduoti negali, nes kapas yra šeimos, jame palaidoti kraujo ryšį turintys asmenys, ne svetimi žmonės“, - sakė J. Tačiau R. S. 2015 metų lapkritį J. Jašinskienė gavo raštą iš UAB „Palangos komunalinis ūkis“, kuriame pažymėta, jog kapavietės prižiūrėtojos yra dvi.
„Informacijos patvirtinimo rašte žymima, kad kapavietės prižiūrėtojos yra R. S. ir aš, bet įstatymiškai kapavietės prižiūrėtoju įrašytas gali būti tik vienas“, - teigia J. Jašinskienė. Būtent šiuo pagrindu R. S. teismuose antrą kartą bando laimę gauti leidimą dalyti kapavietę. R. S. teismo ieškinyje teigia, kad skirtingų kapaviečių nori dėl to, kad turėtų teisę ten palaidoti savo mamą, tačiau J. Jašinskienė tam kategoriškai nepritaria.
O be jos leidimo, pagal reglamentuotą Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymą, formuojant naują kapą esamoje kapavietėje arba laidojant kape pakartotinai, kapavietės ribos gali būti pakeistos tik leidus kapų prižiūrėtojui, jeigu toks pakeitimas yra galimas. Nors R. S. turėjo jau ir kapavietės dalijimo projektus, sudarytus kartu su jai atstovaujančia advokate B. M., kapavietės ribos galėtų būti keičiamos tik J. UAB „Palangos komunalinis ūkis“ atstovaujantis advokatas Petras Žekys dar 2015 metų gruodį „Palangos tiltui“ teigė, kad šioje situacijoje moterys apskritai kreipėsi ne į tą teismą: „Čia ginčas kilęs dėl kapo prižiūrėtojo, o ne kapo dalybų, kurį moterys ir kiti giminaičiai turėtų spręsti patys.
Savivaldybės teisininkas Vytautas Korsakas įsitikinęs, kad abi ginčo pusės vis tik turėtų siekti taikios ginčo išeities. „Baisu, kai žmonės varsto duris nepasidalindami brangiausiųjų žmonių kapo ir kovodami dėl galimybės palaidoti jame kitus savo artimuosius“, - „Palangos tiltui“ sakė V. Panašu, kad kaip siūlo savivaldybė ir advokatas P. Žekys, draugiškai susitarti nepavyks, nes šiandien Palangos apylinkės teismui jau pateiktas R. S. naujas ieškinys, kuriame pažerta virtinė kaltinimų ir šmeižiančių žodžių J. „Esu nuolat terorizuojama, jaučiu psichologinį spaudimą, dėl ko jau net sveikata pašlijo. Kapavietėje nuolat vykdomos fotosesijos nukritus menkiausiam medžio lapui, neva aš neprižiūriu kapo. Negi turiu kapinėse budėti ištisą parą?“ - redakcijoje pasakojo ramybės nebeturinti J.
Teisybės ieškanti moteris teigia, kad jei R. S. su savo mama nenori lankyti ir prižiūrėti savo tėvo ir vyro kapo, niekas jų neverčia: „Nevažiavo iki šiol, tegu nevažiuoja ir toliau. Tikrai puikiausiai susitvarkysiu pati ir neprašysiu nė vieno cento.