Ar po liudytojo mirties pareigūnas gali būti apklausiamas kaip liudytojas?

Audrius JuozapavičiusVilniaus universiteto Teisės fakultetoBaudžiamosios justicijos katedros lektoriussocialinių mokslų daktaras, LL.M.Saulėtekio al.Straipsnyje analizuojamas BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies reguliavimas, pagal kurį asmuo jo sutikimu gali būti apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, taikant liudijimo ypatumus - kaip specialusis liudytojas. Article 80 § 1, Article 82 § 3 of the CCP providing that persons who might give testimony about their own possibly criminal activity may be questioned as witnesses with their consent, applying particular rules - so called “special witness” - are being analysed in this article.2007 m. birželio 28 d. priėmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymą, nuo 2007-09-01 baudžiamajame procese atsirado galimybė liudytoją apklausti apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, taikant tam tikrus liudijimo ypatumus. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijose, priimtose Papildymo įstatymo pagrindu, netrukus taip apklausiamas liudytojas pavadintas specialiuoju liudytoju, teigiant, kad tai „sąlyginai naujos rūšies liudytojas, kurio procesinė padėtis yra sąlyginai tarpinė tarp neturinčio procesinio intereso liudytojo ir įtariamojo procesinės padėties“ (Rekomendacijų 1, 5 p.). Teisinėje praktikoje, panašu, šios naujos rūšies liudytojas pamėgtas ir gana plačiai taikomas.Taip pamėgtas, kad viešojoje erdvėje pasirodo ir Papildymo įstatymo kūrėjų abejonių dėl šio įstatymo pagrįstumo ir (ar) jo taikymo tinkamumo. Ir ne be pagrindo. Papildymo įstatymas galioja jau daugiau negu dvylika metų, tačiau ir šiandien iki galo nėra aišku, kas gi iš tiesų buvo padaryta šiuo įstatymu: sukurtas naujas proceso subjektas ar „patobulintas“ liudytojo institutas; jeigu sukurtas naujas proceso subjektas, kodėl jo reikėjo, arba, kitaip tariant, kodėl nepakako esamos proceso subjektų sistemos; jeigu tai liudytojas, kodėl jam būdingos įtariamojo teisės; teigiant, kad tai kažkas tarp liudytojo ir įtariamojo - kiek toks asmuo yra liudytojas, o kiek įtariamasis, ir apskritai ar esama baudžiamojo proceso teisės sistema pateisina tokio tarpinio subjekto egzistavimą, etc. Taikant Papildymo įstatymą, vėlgi neaišku, siekiama labiau saugoti taip apklausiamą asmenį ar turima kitokių tikslų. Papildymo įstatymas priimtas be didesnės mokslinės diskusijos. Dabartinėje doktrinoje savo įžvalgas tam tikrais specialiojo liudytojo aspektais yra pateikę G. Goda ir R. Merkevičius. Vis dėlto išsamesnės šio „tarpinio“ subjekto mokslinės analizės dar nėra.

Konstitucinis pagrindas ir BPK reguliavimas

Priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje įtvirtinta visuotinai pripažįstama nuostata, draudžianti versti duoti parodymus prieš save (Konstitucijos 31 str. 3 d.), buvo perkelta į 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, papildant jį 781 straipsniu. Aiškindami šį papildymą (konstitucinę nuostatą), 1961 m. BPK komentaro autoriai nurodė, kad „<...> draudimas versti duoti parodymus prieš save atmeta galimybę apklausti kaip liudytojus asmenis, kurių atžvilgiu byloje yra duomenų apie jų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir apklausos metu siekti gauti apie tai šio asmens parodymus. Tokiam asmeniui oficialiai nepranešama, kuo jis įtariamas ar kaltinamas, apklausos metu iš jo atimama galimybė naudotis įtariamojo ar kaltinamojo teisėmis.Tuo pačiu įstatymu buvo pakeistas ir 1961 m. BPK 59 straipsnis, kuriame apibrėžiama įtariamojo samprata, papildant ją asmeniu, kuris apklausiamas apie jo padarytą nusikalstamą veiką. Šis papildymas (įtariamojo sampratos išplėtimas) buvo aiškiai siejamas su konstituciniu draudimu versti duoti parodymus prieš save. 1961 m. BPK komentaro autorių teigimu, juo buvo siekiama „<...> užbaigti ydingą ir žmogaus teisių apsaugos nuostatoms prieštaraujančią praktiką, kai asmuo, kuriam dar nesiryžtama pareikšti kaltinimą, apie jo padarytą nusikalstamą veiką apklausiamas kaip liudytojas.2003-05-01 įsigaliojus naujos redakcijos BPK, baudžiamojo proceso įstatyme neliko konstitucinės nuostatos, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, tačiau atsirado BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Ši naujovė buvo aiškinama iš esmės taip pat kaip 1961 m. BPK 781 straipsnio 2 dalis: „<...> Liudytojas paprastai apklausiamas apie kitų asmenų veiksmus. Apie save ir savo elgesį asmuo privalo liudyti tik tiek, kiek tai nėra susiję su baudžiamojo įstatymo numatytomis veikomis, kurių padarymas apklausiamajam asmeniui gali sukelti pavojų būti patrauktam baudžiamojo atsakomybėn. <...> Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save. Liudytojas pagal įstatymą privalo šaukiamas atvykti, duoti teisingus parodymus, o už melagingus parodymus atsakyti pagal BK 235 straipsnį. Tai yra prievartos elementai, kuriuos taikant asmeniui, įtariamam padarius nusikalstamą veiką, jis būtų verčiamas duoti parodymus prieš save. Tokia apklausa prieštarautų Konstitucijai, suvaržytų apklausiamo asmens teisę į gynybą ir būtų neteisėta. Todėl asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, turi būti apklausiamas kaip įtariamasis, o ne kaip liudytojas“.Taigi, nors BPK reguliavimas, palyginti su 1961 m. Ir ši pozicija yra visiškai pagrįsta. Tiek kontinentinėje, tiek anglosaksų teisinėje tradicijoje laikomasi nuostatos, kad įtariamasis negali būti liudytoju savo byloje. Tai lemia skirtingas teisinio statuso (teisių ir pareigų) turinys - įtariamasis, kitaip negu liudytojas, neturi pareigos duoti parodymų (turi teisę tylėti) ir neturi pareigos duoti teisingus parodymus (turi teisę nebaudžiamas meluoti).Šis gana aiškus ir pagrįstas teisinis reguliavimas vis dėlto buvo pakeistas Papildymo įstatymu, nustatant, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. BPK papildymas 82 straipsnio 3 dalimi nustato, kad asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotą atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju; tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Siekiant suprasti, kas ir dėl ko buvo pakeista, pirmiausiai analizuotini įstatymų leidėjo ketinimai (teleologinis aiškinimas).

Įstatymų leidėjo ketinimai

Aiškinamajame rašte, mėgindamas pagrįsti (pateisinti) Papildymo įstatymą, įstatymų leidėjas nurodo: „<...> BPK 80 straipsnyje taip pat numatoma išlyga, leidžianti apklausti liudytoju asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Toks projektas siūlomas dėl to, kad ikiteisminio tyrimo praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet tyrimo metu, išnaudojus visas proceso galimybes, nesurenkama pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pranešti asmeniui apie įtarimą, tačiau jį būtina apklausti apie reikšmingas tyrimui aplinkybes. Tokio asmens apklausti liudytoju neleidžia konstitucinės nuostatos ir galiojanti BPK 80 straipsnio redakcija. Asmens sutikimas dėl tokios apklausos išreikštų jo procesinę valią dėl jo bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis, tiriant galimai tokio asmens padarytą nusikalstamą veiką. Be to, pagal šias nuostatas būtų galima apklausti ir asmenis, kurie pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, bei tokius asmenis, dėl kurių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn turi būti gautas kompetentingos institucijos leidimas, kai toks leidimas yra būtinas pagal įstatymus (pvz., Seimo nariai, teisėjai ir t. t.). Tokio asmens liudijimo ypatumai numatyti BPK 82 straipsnio 3 dalyje“.

Pakeitimo esmė

Pirma, neaiški siūlomo pakeitimo (papildymo) esmė. BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kaip minėta, draudė faktinį įtariamąjį apklausti kaip liudytoją. Aiškinamajame rašte įstatymų leidėjas tarsi pritaria tokiam draudimui, teigdamas, kad „tokio asmens apklausti liudytoju neleidžia konstitucinės nuostatos ir galiojanti BPK 80 straipsnio redakcija“, ir įtvirtina „išlygą, leidžiančią apklausti“. Tačiau ar tai reiškia, kad Papildymo įstatymo sumanymas buvo leisti faktinį įtariamąjį apklausti kaip liudytoją, jeigu jis pritaria tokiai apklausai? Jeigu taip, tada nesuprantama, kodėl toks asmuo neturėtų būti apklausiamas kaip įtariamasis, suteikiant jam visas įtariamajam priklausančias teises, ne dalį teisių.Kita vertus, Aiškinamajame rašte teigiama, kad pagal siūlomas taisykles būtų apklausiamas asmuo tada, kai „nesurenkama pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pranešti asmeniui apie įtarimą“. Pagal šį teiginį išeitų, kad toks asmuo nėra faktinis įtariamasis. Tačiau, jeigu toks asmuo nėra nei įprastinis liudytojas, nei faktinis įtariamasis, tai kas jis tada yra? Jeigu įstatymų leidėjas šiuo atveju norėjo įtvirtinti naują proceso subjektą, Aiškinamajame rašte jis to nei tinkamai paaiškino, nei pagrindė. Dėl įstatymų leidėjo pozicijos konstitucinių nuostatų atžvilgiu atskirai pažymėtina, kad Aiškinamajame rašte deklaruojama (aiškiai pripažįstama), jog konstitucinės nuostatos neleidžia „tokio asmens apklausti liudytoju“, tačiau, nepaisant šio konstitucinio draudimo, siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuris tai leistų padaryti. Toks paaiškinimas (teisinis argumentavimas), pagal kurį konstitucinės nuostatos, saugančios žmogaus teises (šiuo atveju Konstitucijos 31 str. 3 d.), ir jas įgyvendinantis, jų veikimą užtikrinantis teisinis reguliavimas (šiuo atveju BPK 80 str.

Pakeitimo tikslai

Antra, neaiškūs ir siūlomo pakeitimo (papildymo) tikslai. BPK 80 straipsnio 1 punktu, minėta, turėtas aiškus tikslas - užtikrinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių, įtvirtintų Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, apsaugą. Todėl logiška, kad šios nuostatos pakeitimu gali būti siekiama tik stiprinti arba silpninti šią apsaugą. Kalbant apie žmogaus teisių apsaugą, teisinėje valstybė įstatymų leidėjas, matyt, turėtų turėti tik vieną tikslą - ją stiprinti. Tačiau Aiškinamojo rašto formuluotės, kaip antai, „būtina apklausti apie reikšmingas tyrimui aplinkybes“, „asmens sutikimas dėl tokios apklausos išreikštų jo procesinę valią dėl jo bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis, tiriant galimai tokio asmens padarytą nusikalstamą veiką“, etc., neturi nieko bendra su siekiu stiprinti savęs nekaltinimo privilegijos apsaugą, o tik rodo įstatymų leidėjo susirūpinimą teisėsaugos institucijų galimybėmis atskleisti tiriamas nusikalstamas veikas, kad asmuo „bendradarbiaudamas“ padėtų nustatyti „reikšmingas tyrimui“ aplinkybes. Kad ir kaip būtų, Aiškinamajame rašte nėra jokios užuominos apie Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės apsaugos stiprinimą. Dėl paties „bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis“ pažymėtina, kad nėra aišku, ką šiuo atveju įstatymų leidėjas turėjo omenyje. Pagal Aiškinamąjį raštą išeitų, kad jeigu asmuo sutinka duoti parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, jis bendradarbiauja su tyrimo institucijomis, jeigu nesutinka - nebendradarbiauja. Galbūt bendradarbiavimo sąvoka ir tinkama kituose teisiniuose kontekstuose, pavyzdžiui, kalbant apie BK 391 straipsnyje nustatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Tačiau analizuojamame kontekste ši sąvoka, manytina, visiškai netinkama.

Sąvokos traktavimas

Taip išeitų, kad, pavyzdžiui, įtariamasis, kuris pasinaudoja teise neduoti parodymų (tylėti) arba neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, „nebendradarbiauja“, o įtariamasis, kuris duoda parodymus, - „bendradarbiauja“ (aukščiausia „bendradarbiavimo“ forma, matyt, būtų prisipažinimas padarius inkriminuojamą veiką). Toks traktavimas turi aiškų prievartos elementą: jeigu asmuo sutinka duoti parodymus, jis „bendradarbiauja“, yra vertinamas teigiamai, ir galbūt dėl to sulauks palankesnio požiūrio (pvz., švelnesnės kardomosios priemonės); jeigu nesutinka duoti parodymų, - „nebendradarbiauja“, yra vertinamas neigiamai, dėl ko tikriausiai sulauks ir konkrečių neigiamų procesinių padarinių. Tai, kaip praktikoje suprantamas „bendradarbiavimas su tyrimo institucijomis“, rodo prokuroro nutarimo, kuriuo mėginama pateisinti prievartinį lyginamųjų pavyzdžių paėmimą iš asmens, apklausto pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, vaizdingi argumentai: „<...> prokuroro sprendimas [priverstinai paimti rašysenos pavyzdžius lyginamajam tyrimui] yra ne procesinė bausmė, o priemonė, užtikrinanti normalią baudžiamojo proceso eigą. <...> Žmogaus teisių ir laisvių suvaržymo baudžiamajame procese būtinybę lemia aplinkybė, jog daugumos šiuolaikinės visuomenės narių sąmoningumas nėra pasiekęs tokio lygio, kad žmogus savo noru padėtų atskleisti padarytą nusikalstamą veiką ir prisiimtų už ją atsakomybę. Dėl to prievartos taikymas suvaržant proceso dalyvių teises bei laisves modeliuojant jų elgesį ir renkant įrodymus yra neišvengiamas. Prievarta yra pagalbinė priemonė darant išorinę įtaką asmens elgesiui, skirta teisei įgyvendinti tais atvejais, kai valstybės įtikinėjimo ir skatinimo priemonės neveiksmingos“.Apibendrinant reikia pasakyti, kad iš Aiškinamojo rašto negalima vienareikšmiškai suprasti, kokia Papildymo įstatymo esmė ir tikslai. Įstatymų leidėjas nedeklaravo jokių siekių, susijusių su asmens teisių, įskaitant Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apsaugos, stiprinimu. Vienintelis kiek aiškiau įžvelgiamas motyvas - bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis - yra aiškiai netinkamas pateisinimas modifikuoti nuostatą, skirtą konstitucinės teisės nebūti verčiamam duoti parodymus prieš save apsaugai.

Naujas proceso subjektas?

Aiškinamojo rašto teiginys, kad asmenį jo sutikimu galima apklausti apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, nors „nesurenkama pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pranešti asmeniui apie įtarimą“, matyt, sudarė prielaidų rastis proceso subjektui, kurio vieta, anot Rekomendacijų, yra kažkur tarp liudytojo ir įtariamojo (Rekomendacijų 1, 5 p.). Teisės literatūroje nurodoma, kad tai naujas proceso subjektas, asmuo, kurio statusas yra mišrus - turintis ir liudytojo, ir įtariamojo bruožų, ar „netiesioginis“ įtariamasis. Tačiau kyla klausimas, ar toks proceso subjektas - nei liudytojas, nei įtariamasis - turi vietą (pateisinimą) esamoje proceso subjektų sistemoje, ypač žvelgiant iš žmogaus teisių apsaugos perspektyvos.Analizuojant tapimo specialiuoju liudytoju faktinį pagrindą, pirmiausiai reikia pasakyti, kad Papildymo įstatymu BPK 80 straipsnio 1 dalis buvo papildyta ne tik išlyga dėl sutikimo ir apklausos ypatumų, bet ir pridėtas vienas papildomas žodis - „galimai“. Matyt, pagal šią naują formuluotę Rekomendacijose nurodoma, kad „asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas, jeigu byloje yra duomenų apie tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir kad tą veiką galimai padarė tas asmuo.

tags: #mirus #liudytojui #ar #pareigunas #gali #buti