Lietuva pasižymi įvairiu kraštovaizdžiu ir gamtos ištekliais, kurie turi didelę reikšmę nekilnojamojo turto sektoriui. Šiame straipsnyje apžvelgsime saugomas teritorijas, rekreacinius išteklius ir žemės ūkio paskirties žemę, atkreipdami dėmesį į jų svarbą ir iššūkius.
Saugomos Teritorijos
Saugomos teritorijos Lietuvoje užima svarbią vietą, siekiant išsaugoti unikalų kraštovaizdį, biologinę įvairovę ir kultūros paveldą. Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas yra Natura 2000 teritorija. Rezervatas buvo įsteigtas 1991 metais. Dabartinis rezervato plotas - 3216 ha. Rezervatą juosia 2459 ha buferinė apsaugos zona. Šioms žuvų rūšims saugoti skirti ichtiologiniai - Jūros, Dubysos draustiniai.
Visos valstybinės parkų teritorijos pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes yra suskirstytos į funkcines zonas - konservacines (rezervatai, draustiniai), apsaugines, rekreacines ir ūkines.
Kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimai nustatomi saugomų teritorijų tvarkymo planuose (planavimo schemose), kurie yra svarbiausi šios teritorijos apsaugą ir tvarkymą reglamentuojantys dokumentai, teisinis negatyvių procesų vyksmo galimybių pristabdymo garantas. Šiuo metu parengti ir Vyriausybės patvirtinti visų minėtų regioninių parkų ribų ir funkcinio zonavimo planai. Tuo tarpu šių regioninių parkų planavimo schemų rengimo ir jų tvirtinimo klausimai kol kas sprendžiami gana nesėkmingai. Šios RP planavimo schemos nėra patvirtintos.
Saugomų teritorijų ploto dalis nesiekia šalies vidurkio (12 %), o Jurbarko rajono savivaldybėje šis rodiklis yra beveik tris kartus mažesnis. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje saugomų teritorijų tinklo plėtojimas (iki 14 - 18 % krašto teritorijos) išskiriamas kaip vienas iš ilgalaikių uždavinių, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę šalies įvairovę, todėl Tauragės apskrityje, įvertinant jos geroką atsilikimą, šio uždavinio įgyvendinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Aplinkos būklę saugomose ir kitose gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose lemia ir ateityje darys didelę įtaką valstybės tarnautojų, naujųjų žemės ir miško savininkų bei dalies visuomenės egoistiškas požiūris į gamtines vertybes, žemas ekologinės kultūros lygis.
Valstybinių gamtosaugos institucijų veikla daugiausia susieta su realaus saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo užtikrinimu.
Aktualios problemos regioniniuose parkuose yra: vizualinė kraštovaizdžio tarša - ne vietoje pastatyti, apleisti gamybiniai centrai, technikos kiemai ir kitų objektų liekanos, kurių nukėlimas labai komplikuotas juridine ir finansine prasme; nelegalūs sąvartynai; paviršinio vandens telkinių teršimas, nerekultivuoti mažieji karjerai; žolės deginimas; savavališki užtvėrimai prie vandens telkinių; neteisėti miško kirtimai ir kitos. Taip pat savavališkos sensėjų pastatytos (iki 1940 m.) sodybos.
Tauragės apskrityje, kaip ir visos šalies mastu, aktuali problema yra ta, kad iki šiol nėra sukurtas LR Saugomų teritorijų įstatymu numatytas biosferos monitoringo teritorijų, atkuriamosios ir genetinės sklypų tinklas. Tebėra didelė painiava ekologinės apsaugos zonų tinkluose.
Tauragės regiono gamtiniai rekreaciniai ištekliai panaudojimas gali būti integruojamas turizmo rinkoje, derinant apskrities informacinę ir aptarnavimo infrastruktūrą. Jūros ir Akmenos upės tinka žvejybai ir vandens turizmui, jos įeina į II sudėtingumo kategorijos vandens trasas. Pažintinio turizmo trasa Kaunas - Jurbarkas pagal reikšmingų kultūros vertybių koncentraciją ir jų svarbą nacionaliniu mastu yra sudėtinė reprezentacinio maršruto dalis.
Saugomos teritorijos Lietuvoje
Žemės Ūkio Paskirties Žemė
Žemės ūkio paskirties žemė užima didelę dalį Tauragės apskrities teritorijos. Nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė apskrities teritorijoje užima 278,7 tūkst. ha arba 63,2 proc. bendro apskrities ploto. Iš to ploto ariamoji žemė sudaro 195,8 tūkst. ha, sodai - 2,1 tūkst. ha, pievos ir natūralios ganyklos - 42,8 tūkst. ha (iš viso žemės ūkio naudmenos sudaro 86,3 proc.). Dauguma žemės ūkiui tinkamų teritorijų yra nusausintos, sudarant palankias sąlygas racionaliam žemės naudojimui.
Pagal Žemės ūkio ministerijos komisijos duomenis nustatyta, kad Tauragės apskrityje iki 2004 m. buvo privatizuota 24,1 tūkst. ha žemės. Prognozuojama, kad iki 2017 metų žemės ūkio naudmenų plotas sumažės apie 25 tūkst. ha (10,3 proc.) ir sudarys 217 tūkst., miškų plotas padidės apie 5 tūkst. ha (3,5 proc.) ir sudarys 147 tūkst. ha; bendras apskrities teritorijos miškingumas padidės nuo 32,2 proc.
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane Tauragės apskrities teritorija priskirta keturioms skirtingoms agrarinio potencialo zonoms:
- Vidurio Lietuvos zona, į kurią įeina Jurbarko rajonas.
- Rytų Žemaičių zona, į kurią įeina didžioji Tauragės rajono dalis ir vakarinė Šilalės rajono dalis.
- Žemaitijos kalvyno zona, į kurią įeina rytinė Šilalės rajono dalis.
- Nemuno žemupio ir Pajūrio žemumos zona, į kurią įeina didžioji Pagėgių savivaldybės teritorijos dalis.
Konkretizuojant šalies teritorijos bendrojo plano sprendinius, išnagrinėta kartografinė projektavimo, tyrinėjimo ir statistinė medžiaga, apibūdinanti dirvožemio savybes, reljefą, žemės naudmenų sudėtį, gyvenamųjų vietovių išsidėstymą, kelių tinklą, saugomas teritorijas, žemės melioracinę būklę, žemės naudojimo intensyvumą. Analizės pagrindu Tauragės apskrities teritorijoje suformuotos 6 agrarinės teritorijos naudojimo funkciniai prioritetai (specializuotos žemės ūkio plėtros) zonos, kurios iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytas zonas ir pozonius.
Žemės naudojimo zonos suformuotos derinant jų ribas su numatomais apskrities generalinio plano sprendiniais plėtoti urbanistinį karkasą ir formuoti gamtinį karkasą. Tai:
- Priemiestinio ūkininkavimo zona;
- Prioritetinės augalininkystės specializacijos ūkis zona;
- Mišrios specializacijos ūkis zona;
- Prioritetinės galvijininkystės specializacijos ūkis zona;
- Ūkininkavimo kalvotose dirvose zona;
- Valstybinis parkas.
Rekreaciniai Ištekliai
Plačiausia prasme, rekreaciniais ištekliais reikėtų laikyti kraštovaizdį, kuris sujungia daugelį gamtinių - antropogeninių komponentų. Lietuvoje nėra tikslios rekreacinių išteklių apskaitos.
Pagal tyrimus, atliktus pirmojoje Lietuvos Respublikos poilsio zonų schemoje (1967 m.), Lietuvoje yra 488 tūkst. ha rekreacijai tinkamų teritorijų. Iš jų 236 tūkst. ha užima miškingos ežerų pakrantės, nutolusios nuo ežerų iki 2 km, miškingos upių pakrantės - 150 tūkst. ha ir 14 tūkst. ha pajūrio miškai. Vėliau buvo įvertinta 88 tūkst. ha siaurų juostų be miško prie rekreacijai tinkamų vandens telkinių.
Įvertinus rekreacinius išteklius pagal jų lankomumą, jie sudaro apie 33 % Lietuvos ploto. Pagal šią metodiką rekreacinėms priskiriamos teritorijos, kuriose lankymo intensyvumas viršija penkias žmogaus dienas per metus. Labiausiai lankomos teritorijos yra Pajūryje, Rytų Lietuvoje bei didžiuosiuose miestų apylinkėse. Šiam tik 0,8 % rekreacinių teritorijų ploto, tenka daugiau kaip 15 % viso lankomumo.
Vertinant teritoriją rekreaciniu požiūriu, reikia atsižvelgti į tai, kiek ji tinka rekreacijos procesui ar atskirai rekreacinei veiklai. Todėl rekreacinių išteklių vertinimo objektą sudaro rekreaciniai ištekliai rajonuose. Rekreacijos vertinimo kriterijus yra nauda, kurią įsigyja poilsiautojas rekreacijos metu. Ji gali būti išreikšta bendravimo su gamta dažnumu, t.y. lankomumu. Rekreaciniai ištekliai gali būti vertinami pagal jų kiekybę ir kokybę. Kiekybė - tai lankomumo dažnumas: kiek dienos žmogus atvyksta į 1 ha per metus. Kokybė - tai rekreacinių išteklių patrauklumas.
Rekreacinių teritorijų naudojimo ir apsaugos priežiūrą vykdo savivaldybių institucijos, vadovaudamosi įstatymais bei Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatais, kuriuos tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Rekreacinėse teritorijose draudžiama veikla, galinti pabloginti rekreacinių išteklių būklę ir kelianti pavojų asmenų saugumui ir poilsio organizavimui.
Rekreacinės teritorijos Lietuvoje užima apie 500 tūkst. ha, iš jų apie 84 tūkst. ha yra rekreacijai naudojami vandens telkiniai. Svarbiausios rekreacinių teritorijų tvarkymo problemos yra šios gamtos išteklių kokybės išsaugojimas - jų apsauga nuo kitokios ūkinės veiklos arba per daug intensyvaus rekreacinio naudojimo.
Modernios ekonomikos analizėje jau senokai suvokta visuomenės rekreacijos svarba. Tai vertinama kaip viena iš kiekvienos valstybės funkcijų. Be to, rekreacijai skirta socialinė ir ekonominė ūkinė veikla pasireiškia keleriopa nauda žmogui bei svarbiomis visuomenei ir valstybei funkcijomis: visuomenės rekreacijos, žmonių sveikatos, darbingumo, žmogaus gyvenimo trukmės pailginimo užtikrinimo, psichoemocinės būsenos gerinimo galimybės, žmonių suinteresuotumo rekreacija didinimas, darbo vietų darbo rinkoje kūrimas yra kaip nors naujos darbo pasiūlos ir paklausos reguliavimo priemonės, gyventojų užimtumo problemos vienas iš galimų sprendimo būdų, papildomomis įplaukomis už teikiamas rekreacijos paslaugas tiek valstybinio sektoriaus, tiek privataus sektoriaus bendroje šalies pajamų struktūroje didinimu, turimos rekreacijos infrastruktūros gerinimu, racionalios rekreacijos socialinės ekonominės veiklos planavimu, jos įgyvendinimu, išlaikant pusiausvyrą tarp rekreacijos aplinkos, rekreacijos išteklių harmonijos ir ekonominio produktyvumo.
Rekreacinių teritorijų naudojimą būtina reguliuoti pagal parengtus šios teritorijos planavimo dokumentus. Veiklą rekreacinėse teritorijose, jų rekreacinių išteklių naudojimą ir apsaugą, šios teritorijos planavimą reglamentuoja Saugomų teritorijų, Žemės, Miškų, Turizmo, Teritorijų planavimo įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos.
Rekreacinės teritorijos, kuriose lankymo intensyvumas viršija 5 žmogaus dienas per metus, sudaro apie 2,2 mln. ha viso Lietuvos ploto, o Tauragės apskrityje daugiau nei 140 tūkst. ha arba 33 % jos teritorijos ploto, t. y. atitinka šalies vidurkį. Apskrities viduje rekreacinės teritorijos plotai gerokai skiriasi - daugiausiai tokių teritorijų Jurbarko (apie 38 % ploto), kiek mažiau Tauragės (35 %) ir mažiausiai Šilalės (25 %) rajonų savivaldybėse. Labiausiai vertinamas Jurbarko, iš dalies Pagėgių, Tauragės, o žemiausiai - Šilalės rajono savivaldybės kraštovaizdis. Lyginant su labiausiai vertinamais Rytų Lietuvos ir Baltijos pajūrio rajonais, išryškėja nemažas atotrūkis. Apskrities rajonų tarpe didelio potencialo gamtiniais rekreaciniais ištekliais, palankiais rekreacijos ir turizmo vystymui, išsiskiria Jurbarko rajono savivaldybė. Jurbarko kraštas žymus tik jam būdingais kraštovaizdžio kompleksais, kurių svarbiausias elementas yra daugiau kaip 70 km rajono teritorija vingiuojanti didžiausia Lietuvos upė Nemunas. Patrauklūs poilsiui yra Mituvos tvenkiniai, Karšuvos giria.
| Rajonas | Žemės ūkio naudmenų plotas (ha) |
|---|---|
| Jurbarko | [Duomenys] |
| Pagėgių | [Duomenys] |
| Šilalės | [Duomenys] |
| Tauragės | [Duomenys] |
| Iš viso apskrityje | 278,700 |
Papildoma informacija: Meškinis česnakas
Meškinis česnakas - nuostabus pavasarinis žalumynas, kupinas ypatingo skonio ir įvairiopos naudos. Lietuvoje meškinis česnakas auga ūksminguose lapuočių miškuose, mėgsta drėgnus ir derlingus dirvožemius. Tai pavėsingų vietų augalas. Šį žalumyną galima naudoti gaminant pestą, česnakinį sviestą, dėti į sriubas, padažus, marinatus ir kt. Meškiniai česnakai populiarėja ir yra priskiriami pirmiesiems pavasario šviežiems ir naudingiems žalumynams. Meškiniai česnakai auga ganėtinai dideliais plotais, juos lengva atpažinti. Visas augalas yra valgomas ir jį galima vartoti tiek žalią, tiek termiškai apdorotą.
Meškinis česnakas
Visas augalas yra valgomas ir jį galima vartoti tiek žalią, tiek termiškai apdorotą. Vienas iš meškinių česnakų pranašumų tas, kad visos jų dalys yra valgomos tiek žalios, tiek termiškai apdorotos. Jaunais lapais, žiedais, sėklų dėžutėmis galima gardinti salotas, o stiebus panaudoti kaip laiškinius česnakus. Brandesnius lapus galima nuplikyti kaip špinatus arba išsukti su aliejumi, įmaišyti į pestą arba pagardą.
tags: #miskiniai #nekilnojamas #turtas