Simboliai (gr. symbolon ~ 'sumesti kartu') - daiktiniai, vaizdiniai ar garsiniai ženklai, perteikiantys kokią nors sąvoką ar idėją, turintis tradicinę reikšmę. Pirmą kartą panaudotas homeriškame himne, skirtame Hermiui. Simboliai naudojami beveik visur aplinkui - jų galime pamatyti eidami gatve, sutikti literatūros šaltiniuose, kasdienėje kalboje ir t.t. Dažniausiai net nepastebima, kad tai, ką naudojame yra simbolis. Pvz., žodžiai tam tikra prasme yra simboliai. Matematikoje taip pat naudojami simboliai - +, = ir kt. Simbolinę reikšmę įgavę beveik visi daiktai aplinkui: nuo saulės iki paprasto darbo stalo.
Aitvaras - neramumo, padaužiškumo, pavydumo ir kerštingumo simbolis. Tikėta, kad neša turtus ir laimę, bet gali būti ir nelaimių sukėlėjas.
Akis - simbolizuoja saulę, Dievo akį ir dvasinį regėjimą, atspindi sielos ir dvasios procesus. Kartu tai amžino budrumo, kūno šviesos ir sielos lango ženklas, sielos atspindys.
Auksas - simbolizuoja amžinumą, tobulumą, pastovumą ir viską, kas turi didžiausią vertę ar ką sunkiausia pasiekti. Taip pat įžvalgumo ir proto simbolis.
Gyvūnai ir jų simbolinė reikšmė
Gyvūnų pažinimui ir globai lietuvių tradiciniame kalendoriuje skirtos tam tikros dienos - paukščių grįžimo, gyvulių išginimo ir ganiavos pabaigos, bičių ir kitos, jie veikia kalendorinėse šventėse. Profesorė Marija Gimbutienė teigė, jog senovės žmogus, teikdamas gyvūnams simbolinę prasmę, pasirinkdavo tokius, kurie jam rodė visatos ritmą. Paukščio ar roplio dinamiškumas senovės žmogui buvo ypač įdomus. Paukščiai - dangaus ir žemės tarpininkai.
Pranašiškas paukščių giedojimas, gebėjimas skraidyti padangėse, nutūpti ant augalų, ypatingas žmogaus jausmus veikiantis elgesys siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita, kosmoso dinamiškumu, gyvybės nenutrūkstamumu. Liaudies mene paukščiai vaizduojami abipus medžių ir gėlių, kryžių ar stogastulpių šonuose, o jeigu vienas - viršūnėje. Paukščiai vaizduojami kartu su ratais, koncentriniais apskritimais. Jie tupi abipus apskritimo arba pačiame apskritime. Liaudies mene tęsiama tūkstantmetė paukščiams teikiamos reikšmės tradicija.
Mitologinėse dainose arklys (ar du arkliai) neatsiejami nuo dangaus kūnų, ypač saulės. Mene arklio motyvas yra vienas iš dažniausių. Jis vaizduojamas su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ir gyvatės ženklais. Tokie motyvai puošia stogų kraigus, verpstes, prievarpstes, audimo stakles, jaunavedžių lovas, kėdes ir pan. Paskui arklį į žmogaus buitį, taip pat ir pasaulėvoką, ateina kiti prisijaukinami naminiai gyvūnai.
Gyvūnų galvos simbolika
Arklio (jaučio, ožio) galva (kaukolė) iškelta ant stulpo turėjo garantuoti gerą žmonių ir gyvulių gyvenimą, gausų derlių, ginti žmones nuo žūties, ligų, blogos akies. Šios sąvokos liko mituose, tautosakoje, papročiuose, mene. Vilkas, meška, elnias, šernas ir kiti, kadaise buvę toteminiai gyvūnai, liko žmogaus neprisijaukintoje laukinėje erdvėje, tuo įgydami savitos simbolikos, per kurią atsiveria žmonijos santykiai su ją supančiu pasauliu. Ypač daug tautosakos tekstų apie juos sukurta šaltuoju, tamsiu ir gyvenimo apmąstymams labiausiai tinkamu rudens bei žiemos metu.
Roplių simbolika
Senovės žmogus roplius dėl ypatingos išvaizdos, magnetinio žvilgsnio, ilgaamžiškumo, sugebėjimo gyventi vandenyje, po žeme ar ant žemės, nepaprasto gyvybingumo, laikė pačios gyvybės esme, turinčia didelės įtakos visam pasauliui. Jų kasmetinis išsinėrimas iš odos - nuolatinis atsinaujinimas. Žalčius lietuviai laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu, jų buvimas siejamas su laime ir gerove, dirvos derlingumu ir šeimos gausa. Todėl ropliai buvo šaltinis įvairiai meninei bei žodinei kūrybai, o užmušti žaltį buvo baisus nusikaltimas.
Baltų kraštuose žaltys dažnai vaizduojamas segėse, apyrankėse, prievarpstėse, ant stogastulpių, kryžių, namų kampų, ant margučių.
Aitvaras, Žemyna ir žaltys lietuvių mitologijoje
Taikomasis menas ir tautiškumas
Genovaitė Pocėnaitė teigia, kad nacionalinis savitumas mene nėra vien šių dienų problema. Veikiama ekonominių ir politinių sąlygų, įvairių tautų vaizduojamoji ir taikomoji dekoratyvinė dailė nuolat ieškojo naujų kūrybos impulsų, naujų meninės raiškos priemonių ir dažnai rasdavo įkvėpimo savo tautos kūrybiniame palikime. Kiekvienos tautos nacionalinė saviraiška yra jos išlikimo sąlyga. Ir nuo mūsų visų, ne tik nuo kūrėjų ir mokslininkų, priklauso savos kultūros palikimo tęstinumas. Ar mes sugebėsime suprasti savo praeitį, kad galėtume objektyviai vertinti dabartį?
Supratimas apie daikto meniškumą, puošybą neatsirado iškart. Iš pradžių žmogui reikėjo paprasčiausių indų, kuriuose būtų galima laikyti ir virti valgį, reikėjo drabužių, įrankių. Štai moliniam puodui jau daugiau negu 10000 metų, ir niekas nežino, kaip jis atsirado. Neaišku, kada indus pradėta puošti. Seni puodai randami su įspaustomis duobutėmis, grūdais, virvelėmis, įrėžtais brūkšneliais. Gal tai buvo puošyba, o gal būrimas, kad puodai būtų pilni.
Lietuvių liaudies menas
Lietuvių liaudies menui būdingas monumentalumas, spalvos ir dekoro saikingumas, estetiškumas ir funkcionalumas - daiktas buvo patogus naudoti. Meistras savo kūryboje stengėsi suderinti praktiškumą ir grožį. Daiktai nebuvo skirstomi griežtai į buitinius ir dekoratyvinius. Kiekvienas kūrinys turėjo praktinę funkciją, kartu buvo meninis, dekoratyvus. Per daugelį metų formavosi estetinis supratimas, kūriniai tobulėjo, tapo jaukūs, nuglostyti, nulyginti šiltomis meistro rankomis, į juos pamažu įsiliejo tautos charakteris ir gyvenimo būdas.
Teisingai suprasdami mūsų kultūrinio palikimo dvasią, tautines tradicijas kūrybingai naudodami šiuolaikinėje dailėje, profesionalūs dailininkai išsiskiria individualiu braižu ir tautiniu savitumu pasaulinio meno kontekste.
Tautiškumo problemos taikomojoje dekoratyvinėje dailėje
Tautiškumo problemos labiau pastebimos taikomosios dekoratyvinės dailės šakose. Ne visos liaudies meno ypatybės vienodai atsispindi profesionalių dailininkų kūryboje. Pastovesnės kūrybinės ypatybės yra kompoziciniai principai (monumentalumas, funkcionalumas, estetiškumas) ir žymiai dinamiškesnės - kompozicinės priemonės (kūrinio forma, spalva, ornamentas), kurios turi daugiau tautinės specifikos, išradingumo ir įvairumo, tačiau greičiau reaguoja į pasaulio stilių, krypčių pasikeitimus.
Keramikos studija Kauno meno mokykloje
Kauno meno mokykloje 1931 m. įkurta keramikos studija. Jai vadovavo Liudvikas Strolis, baigęs mokslus Paryžiuje. Mokydamas jaunus keramikus jis neneigė užsienio pasiekimų, tačiau laikėsi tvirtų meninių principų - tautinio savitumo siekimo. Dailininkų kūryboje jautėsi meninio brandumo stoka, paviršutiniškas liaudies meno savybių supratimas. Mokytojas draudė mokiniams aklai kopijuoti liaudiškų indų formas ir dekorą, skatino kūrybiškai ieškoti tautinio savitumo. 1936 m. Meno mokyklos mokinių kūrybos parodoje jau pastebima pažanga - skoningos glazūros, lietuviški ornamentai derinami prie formos.
Lietuvių liaudies taikomajam menui būdingas dekoro saikingumas. Ši savybė būdinga ir profesionaliems lietuvių dailininkams.
Tekstilės klasikas - profesorius Juozas Balčikonis savo pirmu studentišku kūriniu (rištinis kilimas „Rugiapjūtė“, 1947 m.) sudomino išskirtiniu talentu ir meistriškumu. Santūrių gelsvai pilkšvų, žalių spalvų kolorito, realistinio suprimityvinto piešinio asimetriška kilimo kompozicija labai panaši į liaudies raižinius.
Lietuvių drabužiai pasižymėjo saikingumu, skoniu, medžiagų, audimo technikos įvairumu, spalvų deriniais. Tautinis drabužis niekada nebuvo uniforma. Jo dalys keičiamos įvairiomis progomis, ieškoma įvairių derinimo būdų.
Valdemaras Manomaitis
Valdemaras Manomaitis keletą dešimtmečių kūrė keramikos etalonus, turėjo tikslą - atgaivinti senas odminių amato tradicijas. XX a. 6 dešimtmetyje jam pavyko suformuoti savitą odos dirbinių meninę stilistiką. Asortimentas buvo platus albumai, užrašų knygelės, stalo blokai, piniginės, rankinės, diržai, dėžutės. Jie buvo puošnūs, gausiai dekoruoti, spalvingi.
Meninės juvelyrikos srityje
Meninės juvelyrikos srityje bandė jėgas kitų specialybių dailininkai. Lakoniški Felikso Daukanto medalionai, pakabučiai, karoliai, žiedai iš sidabro ir gintaro, įdomus jų santykis. Kūriniui parenkami tik unikalūs gintaro gabalai, su inkliuzais arba šiaip įdomia tekstūra. Jie atrodo natūralūs, nepaliesti rankų. Gintaras apjuosiamas plonu sidabro apvadėliu arba tiesiog vielute perrišamas kryžmai, pabrėžiant jo grožį ir unikalumą.
J. Prapuolenis
J. Prapuolenis, vienintelis meninių baldų kūrėjas Lietuvoje atkakliai ėjęs nacionalinėm tradicijom grįstu meno keliu. Jis sukūrė apie 150 unikalių baldų komplektų. Dailininko kūrybinis braižas remiasi giliu liaudies meno pažinimu. Kūrė visapusiškai išnaudodamas natūralias medžio savybes struktūrą, faktūrą, spalvą. Funkcionalumas, konstrukcijos logiškumas ir paprastumas būdingi visiems jo darbams.
Lietuvos taikomasis menas visada mokėsi iš savo liaudies kūrybos. Dailininkai, išbandę modernias pasaulio kryptis, vėl grįždavo prie savo ištakų, vis giliau suvokdami kultūros palikimą, kūrybiškai jį naudodami pagal laikmečio estetinį supratimą.
Liaudiškumo sąvoka dailėje
Liaudiškumas dailėje buvo suvokiamas daugiausiai kaip tikslus, pažodinis tautodailės ar tipinių gamtovaizdžių motyvų atgaivinimas grafikoje ir tapyboje. Diskusijos vertė prisiminti ką tik M.K. Čiurlioniui išsakytus kaltinimus, kad jo paveikslai, ir dabar ir anksčiau regėti, “nė krislelio savy neturi lietuviškumo”.
Graikų mitologija
Graikų mitologija - tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Šis sąrašas apima populiariausius graikų dievus, pusdievius ir legendines figūras - nuo galingiausių Olimpo valdovų iki užmarštyje pranykusių, bet ne mažiau įdomių personažų.
Pradžioje buvo Chaosas - beribė tuštuma, iš kurios atsirado pirmosios dievybės: Gaja (Žemė), Uranas (Dangus), Tartaras (požemio bedugnė) ir Erosas (meilės jėga). Gaja ir Uranas sukūrė titanus, o vėliau Kronas užgrobė valdžią, bet pats buvo nuverstas savo sūnaus Dzeuso.
Graikų dievai ne tik valdė gamtos jėgas - jie buvo ir žmonių gyvenimo dalis. Jiems statė šventyklas, aukodavo dovanas, maldaudavo pagalbos ar gerovės. Tačiau dievai taip pat kišosi į žmogiškuosius reikalus: Afroditė sukeldavo meilę, Atėnė suteikdavo išminties, o Aresas įkvėpdavo karo siaubų. Neretai dievai bausdavo išdidžius (kaip Prometėją, kuris atidavė žmonėms ugnį) ar netgi sunaikindavo tuos, kurie juos įžeidė.
Tačiau helenizmo laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.) romėnai perėmė graikų mitologiją, bet adaptavo ją savo poreikiams - graikų dievų asmenybės ir istorijos buvo pritaikytos romėniškam disciplinuotam pasaulėvaizdžiui.
Romėnų religijos raida dažnai apibūdinama kaip nuoseklus kultūrinis skolinių įsisavinimas, nes romėnai perėmė graikų dievus ne mechaniškai, o kūrybiškai juos pritaikydami savo visuomenės poreikiams. Graikų panteono figūros buvo pervadintos, įtrauktos į valstybinių kultų sistemą ir susietos su romėniškais politiniais bei moraliniais idealais.
Žemiau pateikiami kai kurie graikų mitologijos veikėjai
- Achilas (Achilles) - pusdievis karys, garsėjęs neįveikiama jėga ir trumpu, bet degančiu gyvenimu.
- Afroditė (Aphrodite) - meilės, grožio ir geismo deivė, gimusi iš jūros putos.
- Apolonas (Apollo) - šviesos, muzikos, pranašysčių ir tvarkos dievas.
- Aresas (Ares) - karo dievas, įkūnijantis žiaurią, chaotišką kovos jėgą.
- Artemidė (Artemis) - medžioklės ir laukinės gamtos deivė, Apolono dvynė.
- Atėnė (Athena) - išminties, strategijos ir teisingo karo deivė, gimusi iš Dzeuso galvos su šalmu ir ietimi.
- Atlas (Atlas) - titanas, nubaustas laikyti dangų ant savo pečių.
- Demetra (Demeter) - derlingumo, žemdirbystės ir motinystės deivė.
- Dzeusas (Zeus) - visų dievų tėvas, dangaus ir žaibo valdovas.
- Hadas (Hades) - požemio valdovas, bet ne mirties dievas.
- Hera (Hera) - Dzeuso žmona, santuokos ir motinystės globėja.
- Heraklis (Heracles) - Dzeuso sūnus, žmogus su dievo jėga ir mirtingo žmogaus kančiomis.
- Hermis (Hermes) - dievų pasiuntinys, gudrybės, kelių ir prekybos globėjas.
Dievai ir herojai, jų likimai ir nuotykiai - visa tai sudaro turtingą graikų mitologijos audinį, kuris įkvėpė menininkus, rašytojus ir filosofus per amžius. Tai ne tik senovės istorijos, bet ir amžinosios žmogaus būties alegorijos.
Kas yra lietuviai?
Kas yra lietuviai? Aisčiai, baltai? Mes nežinome. Raštas - opi problema kalbant apie lietuvių raštiją ir tapatybę. Galbūt tie, kas paliko mums įvairių dalykų ir kuriuos atrado archeologai, nebuvo lietuviai, t. y. Tačiau yra atrasta ir runų, kurios gali būti indoeuropiečių kilmės. Taip pat runas turėjo ir tiurkų tautos, kurios nėra indoeuropiečiai. Runas turėjo ir vengrai, finougrų tauta.
Mūsų manymu, kilmės prasme lietuviai - ypač sena, tačiau toli gražu ne pirmoji tauta, kuri yra (kaip ir nemažai kitų tautų) bent jau dvisluoksnė. Pirmasis sluoksnis - senieji autochtonai, ne indoeuropiečiai, garbinę Žaltį. Kaip sinonimą „seniesiems autochtonams“ galime vartoti ir Kanadoje paplitusį terminą Pirmosios Tautos (First Nations), kuriomis šioje šalyje vadinama maždaug 630 tautelių, - visos, išskyrus europiečius, inuitus (eskimus) ir metisus.
Lietuviai - senoji Europos tauta, nors ir suindoeuropietinta, tačiau mūsų šaknys, kaip ir mūsų pirmoji - Žalčio totemo - religija nėra indoeuropietiška. Esame Senosios Europos palikuonys, tokie pat keisti ir išsiskiriantys kaip kaukaziečiai, baskai, keltų tautos - ypač tokios kaip kernovijonai (kernowyon). Pastarieji mus ypač sudomino, nes savo tėvynę vadina Kernow (anglicizuotai tai - Kornvalis, Cornwall) - o tai labai primena mūsų sostinės Kernavės pavadinimą.
Mokslininkų apibrėžimai
Mokslininkų lietuviai vadinami įvairiai, priskiriami prie įvairių pavadinimų. Mums puikiai žinomi terminai aisčiai, baltai, venetai. Indoeuropiečių kalbų skirstyme lietuviai priskiriami baltų kalbų grupei, kurioje, be lietuvių, gyvos liko tik latvių ir latgalių kalbos (kai kas latgalių kalbą laiko latvių kalbos dialektu). Prūsų kalba - pusiau gyva.
Prūsų kalba
Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus (g. 1950), būtent prūsų kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei prūsų kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių kalbos laurai. Dabar jie tenka lietuvių kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.
Žodynėlio duomenys rodo, kad prūsų kalboje buvusios trys daiktavardžių giminės: vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji (pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk. azaran]). Taigi prūsų kalboje buvusi išlaikyta sena indoeuropiečių kalbų ypatybė - bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi, pvz., rusų ar vokiečių kalbose, tačiau išnykusi lietuvių kalboje: pastarojoje visi buvę bevardės giminės daiktavardžiai yra perėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojo pr.
Prūsų kalba - tai iki šių dienų neišlikusi baltų kalba, dar iki XVIII a. pradžios vartota dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje bei piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Iš visų mirusių baltų kalbų prūsų kalba visų pirma išsiskiria tuo, kad ji apie save yra palikusi ne tik fragmentinius liudijimus ja kalbėjusių žmonių gyventos teritorijos vietovardžiuose bei istorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose, bet ir rašytinių paminklų - jais remdamiesi mokslininkai šiandien gali ne tik pakankamai patikimai atkurti pačią kalbą, bet ir šį tą spręsti apie prūsų materialinę bei dvasinę kultūrą.
Archajiškiausia kalba
Šiandien, kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvoji indoeuropiečių kalba. Dėl šios priežasties prūsų kalbos faktai yra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams.
Seniausias iki šių dienų išlikęs baltiškas tekstas - ilgą laiką mokslui buvęs nežinomas prūsiškas humoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vos prieš keletą dešimtmečių Bazelio universiteto bibliotekoje atrastą XIV a.