Kiekvieną dieną karo temos pulsuoja informacinėje erdvėje, jos apima ir žemės ūkį. Karo akivaizdoje būtų neišvengiama transporto priemonių „mobilizacija“, o kartais jos gali prireikti ir taikos metu. Laikinas transporto priemonių paėmimas arba jų rekvizicija nėra tik dabar atsiradęs reiškinys, jis egzistuoja seniai ir visose šalyse.
Seniausias artimos istorijos pavyzdys - 1939 m., kai Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija vienu metu pradėjo atakuoti Lenkiją, karinės agresijos grėsmė kilo ir Lietuvai. Tuo metu į Lietuvą internavosi 14 tūkst. Lenkijos karių, buvo daug pabėgėlių, reikėjo spręsti apgyvendinimo klausimus. Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija ir kartu pradėjo veikti rekvizicijos arba laikinojo turto paėmimo instrumentas.
Kariuomenės reikmėms atskirais atvejais iš ūkio subjektų buvo rekvizuojami ar laikinai paimami vežimai, arkliai, transporto priemonės.
„Kita istorinė patirtis - 1990-ieji, dar vadinami savimobilizacijos laikotarpiu, kai žmonės aukojosi, eidami budėti prie svarbių objektų, aukojo pinigines lėšas ir kitus materialinius dalykus, kurie buvo reikalingi kovoje. Tai buvo spontaniška ir savanoriška, - istorinėmis įžvalgomis dalijasi Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis.
Pasiekus Nepriklausomybę, man asmeniškai teko tarnauti vienoje iš komendantūrų, kurias steigė Krašto apsaugos departamentas, ir mūsų pareiga buvo perimti karinius rusų komisariatus. Ten radome ne tik šaukiamojo amžiaus asmenų registracijos sąrašus, bet ir transporto priemonių sąrašus, kurių prireiktų karo atveju. Šiandien situacija iš esmės kitokia, daugelis įmonių, žemės ūkio bendrovių ar ūkių yra privatūs, tad ir tvarka pasikeitė - ją reglamentuoja oficialiai priimti teisės aktai, iš kurių svarbiausieji - Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas ir 2022 m. sausio 5 d.
Kadangi mūsų kariuomenė augo, rėmėmės kitais standartais, realiai buvo tolstama nuo sovietinės sistemos ir karo prievolės centruose materialinių resursų ir transporto priemonių apskaita jau nebuvo vedama, nes neliko poreikio. Valstybėje sukurta registro sistema, registruojanti visas transporto priemones ir dabar, reikalui esant, kariuomenė nesunkiai identifikuoja tas, kurių tuo metu prireikia. Be to, mobilizacijos ir priimančios šalies paramos įstatyme yra įvardytas valstybės mobilizacijos išteklių katalogas, kurį administruoja mūsų departamentas.
Šiandien galiu konstatuoti, kad transporto priemonės, kurių pati kariuomenė neturi, bet kurių jai gali prireikti, yra matomos, žinomos, valdomos ir būtų labai greitai surastos reikiamoms situacijoms spręsti - kariuomenė šia informacija disponuoja“, - užtikrina V.
Savininkams, tarp jų ir ūkininkams, verta žinoti, kokia jų technika, esant poreikiui, gali būti rekvizuota ar laikinai paimta, ypač prasidėjus realiems karo veiksmams.
Išsamiau tokio poreikio nebuvimą paaiškina Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento Mobilizacijos skyriaus vedėjas Arūnas Pudžemis: „Kariuomenė negali išlaikyti taikos metu tiek priemonių, kiek gali prireikti kilus karui, tai ekonomiškai nenaudinga, be to, tai vis dėlto visų mūsų pinigai. O civilinis sektorius visada prisideda karo atveju. Todėl, kai kalbame apie laikiną paėmimą ar rekviziciją, kai turtas sunaudojamas ir negrąžinamas, tai kalbame ne tik apie transporto priemones - turėkime tai galvoje.
Atkreiptinas dėmesys, kad paėmus transporto priemonę kariuomenė turi turėti operatorių jai valdyti, todėl laikinas paėmimas ir rekvizicija yra tik viena iš priemonių, kurią numato teisės aktai ir ši priemonė labiau taikoma, kai kitomis priemonėmis (pavyzdžiui, sutartimis) nepavyksta įveikti iškilusių iššūkių. Mobilizacijos metu, jei karo veiksmų dar nėra, transporto priemonės paprastai yra paimamos tik laikinai ir darbus atlikus grąžinamos, nes taip pigiau ir greičiau.
Karo metu - kitaip. Rekviziciją jau gali vykdyti ir dalinio vadas tam tikroje teritorijoje. Žinoma, reikšmingos yra visos gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos (gyventojų poreikių tenkinimas, kritinės infrastruktūros veikimas, viešas saugumas, valstybės valdymas, tarptautinė veikla), bet gynyba laikoma esminiu dalyku.
„Be abejo, kariuomenė ir taikos metu turi sudariusi įvairias paslaugų ir prekių įsigijimo sutartis, kurios galios ir nenutrūks paskelbus mobilizaciją ar įvedus karo padėtį. Tai matome ir Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje, kur veikia visa ūkio sistema (išskyrus civilinę aviaciją, nes jai uždaryta oro erdvė)“, - aiškina A.
Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento direktorius V. Vilkelis priduria: „Mūsų valstybės mobilizacinė sistema sukurta ir testuojama, vyksta reguliarūs mokymai ir pratybos savivaldybių, ministerijų, tarpinstituciniame lygmenyje, antri metai veikia Valstybės mobilizacijos operacijų centras.
Atrodytų, karo atveju kalbėti apie pinigus nėra prasmės, bet kompensacijos mechanizmas už paimtą privačią nuosavybę ir šiuo atveju išlieka. Štai net 1939- aisiais už panaudą valstybė žmonėms sumokėjo milžinišką sumą - daugiau kaip 1 mlrd. litų. Sovietų Sąjunga po II pasaulinio karo ilgai turėjo įsipareigojimų Jungtinėms Valstijoms už pagal lendlizo programą pateiktas prekes ir ginkluotę.
Po karų dažnai velkasi skolos ir nenuostabu, nes reikia išspręsti daug dalykų. Tačiau reikia žinoti, kad be prievartinių dalykų kare sunku apsieiti, ir net jeigu kažko labai nesinorės, sprendimus diktuos situacija. Transporto priemonių rekvizicija, būtinieji darbai ir nurodymai - viso to reikia situacijai išgelbėti, bet po karo visada stengiamasi už tai atlyginti. Tai nebūtų vien spontaniška, kaip žmonėms gali atrodyti: norėjo, atėjo ir paėmė.
Gyventojai apie tai vis dar mažai žino. Informacinis laukas labai platus, tad kartais jame tiesiog paklystame, nesužinome to, kas svarbu. Su technikos mobilizacijos klausimu neteko susidurti, neteko girdėti apie šią tvarką.
Ši tema man, kaip ūkininkui, kelia ne vieną klausimą. Norėtųsi atviresnių ir išsamesnių diskusijų. Manau, svarbu ne tik turėti technikos sąrašus, bet ir pamodeliuoti tariamas situacijas, kiek ir ko reikėtų iš vieno ar kito ūkio paimti, kad nenutiktų taip, jog iš to, kas pirmas sąraše ar pasitaikys kelyje, bus paimta viskas, o iš kito - nieko.
Kad ūkis išliktų veiksmingas, svarbi visa darbų grandinė ir tam reikalinga technika. Ūkio darbai žlugs, jei paliksime jį tik su kombainu - grūdus juk reikia kažkuo parvežti. Todėl iš anksto apgalvotos situacijos, kiek ir ko galima paimti iš vieno ūkio, kad jis ir toliau galėtų auginti duoną ir kitą maistą, yra labai svarbu. Ir dėl to dalis informacijos galėtų būti su ūkininkais suderinama iš anksto.
Žinoti daugiau visada yra gerai. Kai prasideda karas, visi nori prisidėti, bet sprendimai turi būti logiški, apskaičiuoti ir socialiai teisingi. Kitas klausimas - operatorių profesionalumas. Dalis technikos yra sudėtinga, tad būtų labai gaila, jei sugestų dėl nemokšiško valdymo. Viena, kai technika pražūva kare siekiant tikslo, visai kas kita, kai pražudoma dėl neišmanymo.
Man šis įstatymas visiška naujovė, jo tikrai turbūt niekas nežino, bent jau tie, su kuriais tenka bendrauti. Kiek pasikalbėjau su ūkininkais, niekas nesame girdėję, kad tokia tvarka yra patvirtinta. Su kariškiais yra tekę bendrauti, kai ieškojo angaro, kuriame galėtų laikyti techniką per pratybas. Kitą kartą medžiodami naktį dairėmės iš savo mobiliųjų bokštelių po mišką ir pastebėjome mišku važiuojančius traktorius su mediena. Suskubome informuoti miško šeimininkus, o paaiškėjo, kad tai buvo du savaeigiai tankai, vykę į pratybas. Rytą aptikome karių stovyklavietę mūsų ganykloje - buvo pasistatę palapines. Savivaldybė apie šias pratybas žinojo, bet informacija mūsų nepasiekė. Po to liko gilios vėžės žemėje, bet niekas nepyko.
Kalbant apie technikos mobilizaciją, nemanau, kad yra ką vertinti, nes įstatymas yra įstatymas ir jo teks laikytis kaip ir visų kitų - norime to ar ne. Kare reikia ne ginčytis, o padėti. Gerai, kad numatytos kompensacijos, grąžinimas, apskaita, nes dabar kiti laikai. O kai 1939 m. Šarūnas ŠIUŠĖ (Kėdainių r. Mano galva, čia svarbūs du momentai: technikos naudojimas taikos ir karo metu pagal susidariusius poreikius. Kaip tai veiktų gyvenime, man sunku įsivaizduoti. Esame žemės ūkis ir viskas turėtų būti daroma lanksčiai ir apgalvotai, kad darbai ūkiuose nesustotų.
Tai svarbus momentas, nes valgyti reikia visada - karo metu taip pat ir tuomet jau ne tik visuomenei, bet ir kariuomenei. Žmonės patys galėtų tiesiog teoriškai pagalvoti, kaip paskirstyti savo turimą techniką, kad užtektų ir ūkiui, ir karo poreikiams. Atsiradus būtinybei, ūkininkai tikrai neatsisakys padėti, visi esame sąmoningi žmonės ir suprantame, kad valstybę reikia ginti, bet esame žemdirbiai ir mums reikia kažkokios technikos darbams atlikti - tą balansą svarbu išlaikyti. Taip pat naudinga žinoti visą technikos paėmimo, grąžinimo, kompensacijų tvarką.
Kas yra mobilizacija?
Mobilizacija yra valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymas rengiantis individualiai ar kolektyvinei valstybės gynybai, taip pat pasirengimas suteikti reikiamą priimančiosios šalies paramą sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms. Mobilizacijos metu, kai būtina ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, taip pat numatomas karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą.
Kas skelbia mobilizaciją? Mobilizaciją skelbia Lietuvos Respublikos Seimas Prezidento siūlymu. Tinkamai pasiruošti dienai ,,X“ galima tik išmokus esmines pamokas - nuo šiol jos pasiekiamos patogiausiu būdu.
Kaip veikia mobilizacijos sistema? Mobilizacijos sistemą sudaro trys mobilizacijos subjektų grupės:
- Savarankiški mobilizacijos subjektai (Vyriausybė, Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė ir Mobilizacijos departamentas);
- Civilinės mobilizacijos institucijos (kitos valstybės, savivaldybių institucijos ir įstaigos);
- Ūkio mobilizacijos subjektai (valstybės ir privačios įmonės, kiti ūkio subjektai).
Paskelbus mobilizaciją, mobilizacijos sistemos subjektai pagal kompetenciją ir poreikį vykdo mobilizacijos planuose numatytus veiksmus (šie planai ir jų turinys nėra viešai skelbiami). Ūkio subjektai vykdo mobilizacinius užsakymus ir priimančiosios šalies paramos teikimo įsipareigojimus.
Piliečiai savanoriai, norintys prisidėti savo žiniomis ir darbais prie valstybės gynimo, gali kreiptis į Raudonojo Kryžiaus draugiją, kitas nevyriausybines organizacijas, kurios talkina valstybės institucijoms užtikrinant tam tikrų darbų atlikimą ir paslaugų teikimą, t. y. teikiant pirmąją, psichologinę ar medicinos pagalbą, atliekant gelbėjimo ir kt.
Paskelbus visuotinę mobilizaciją, visi Lietuvos kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkai - 18-55 metų karo prievolininkai, vyrai ir moterys, kurie yra įgiję pradinį karinį parengtumą, šaukiami į karo tarnybą ir turi atvykti į teritorinį karo prievolės ir komplektavimo skyrių (adresai nurodyti interneto svetainėje www.karys.lt/kontaktai). Paskelbus dalinę mobilizaciją, karo prievolininkai šaukiami tik tada, jei tai nurodoma skelbiant mobilizaciją.
Šiuo metu karinį parengtumą jaunuoliai kviečiami įgyti savanoriškumo pagrindais - pasirinkdami tarnybos būdą. Lietuvos visuomenės, civilinių institucijų, įmonių atstovų ir darbuotojų palaikymas, pagalba ir bendradarbiavimas yra labai svarbus tiek nepaprastųjų situacijų, mobilizacijos atvejais ir teikiant priimančiosios šalies paramą, tiek vykdant kitas kariuomenės ar valstybės institucijų užduotis.
Paskelbus mobilizaciją, užsienyje gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams galios ta pati tvarka, atsakomybė, teisės ir pareigos, kaip ir Lietuvoje gyvenantiems piliečiams. Atsižvelgiant į paskelbtos mobilizacijos mastą, karinį parengtumą ir amžių, pagal poreikį piliečiai būtų šaukiami atlikti karinę tarnybą Lietuvoje.
Priimančiosios šalies parama - tai civilinė ir karinė pagalba, kurią taikos metu ar krizės atvejais suteikia priimančioji šalis sąjungininkų pajėgoms, atvykstančioms ir veikiančioms priimančiosios šalies teritorijoje arba vykstančioms tranzitu per šalį. Lietuva, būdama NATO narė, turi būti pasirengusi priimti NATO pajėgas, paruošti visą šalies infrastruktūrą - geležinkelius, oro uostus, uostus, kelius ir žmones, kad kiekvienas žinotų savo atsakomybę ir pareigas valstybei rengiantis ir vykdant mobilizaciją bei teikiant priimančiosios šalies paramą.
Tačiau pagrindinis pasirengimas teikti priimančiosios šalies paramą vis dėlto yra pratybos, kurių metu yra įgyjama bendro darbo patirties, įvertinama infrastruktūra, civiliniai ir kariniai paramos teikimo pajėgumai ir galimybės, paramos teikimo procedūros.
Patriotiškai nusiteikę ir savo krašto saugumui neabejingi Lietuvos jaunuoliai kviečiami atlikti tarnybą trijų mėnesių baziniuose kariniuose mokymuose. Sėkmingai baigusieji šiuos mokymus įtraukiami į parengtojo rezervo karių sąrašus. Planuojama, kad 2014 metais baziniuose kariniuose mokymuose galės dalyvauti 900 jaunuolių. Taip pat galima rinktis kario savanorio tarnybą. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantys jaunuoliai kviečiami dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose. Juos baigusiems suteikiamas atsargos karininko laipsnis, jie taip pat yra įtraukiami į parengtojo rezervo sąrašus.
Į šias parengtojo rezervo karių žinių atnaujinimo pratybas privalomąja tvarka arba pareiškus norą, kviečiami asmenys, atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą. Karo prievolininkai apie šaukimą dalyvauti kartotinėse pratybose turi iškart informuoti ir aptarti tai su darbdaviais. Asmenims, pašauktiems į kartotines pratybas, už pratybų laikotarpį yra mokamas turimą karinį laipsnį atitinkamas tarnybinis atlyginimas arba asmens gaunamas vidutinis darbo užmokestis, jei jis didesnis nei atlyginimas pagal turimą karinį laipsnį.
tags: #mobilizacija #ir #turto #valdymas