Šiame straipsnyje aptarsime, kaip nuo mažens ugdyti vaikų kalbos įgūdžius, kad jie galėtų laisvai ir turtingai reikšti savo mintis. Mes išnagrinėsime įvairius metodus ir patarimus, kurie padės tėvams ir pedagogams skatinti vaikų kalbos vystymąsi.
Ankstyvojo ugdymo svarba
Ankstyvasis ugdymas yra itin svarbus vaiko kalbos vystymuisi. Vaikai, kurie nuo mažens yra skatinami kalbėti, skaityti ir klausytis, paprastai pasižymi geresniais kalbos įgūdžiais. Tai ne tik padeda jiems geriau reikšti savo mintis, bet ir skatina jų kognityvinį vystymąsi bei socialinę integraciją.
Patarimai, kaip skatinti vaiko kalbos vystymąsi
- Skaitykite vaikams nuo mažens: Skaitymas vaikams padeda jiems susipažinti su naujais žodžiais ir frazėmis. Nors vaikui ir sunku sukaupti dėmesį ir išklausyti pasaką, tačiau skaitymas geriausiai padeda sieti vaizdinius su žodžiais.
- Kalbėkite su vaikais: Kalbėkite su vaikais apie viską, kas juos supa, ir skatinkite juos užduoti klausimus. Kalbėkite raiškiai, taisyklingai, dažnai net pabrėždami svarbiausius žodžius. Kalbą paprastinkite, bet naudokite šiek tiek sudėtingesnes konstrukcijas nei pats vaikas. Neatsisakykite įvardžių. Pratęskite vaiko mintį užbaigdami sakinį. Naujus žodžius mokykite kontekste.
- Žaiskite žaidimus, kurie skatina kalbos vystymąsi: Yra daugybė žaidimų, kurie padeda vaikams lavinti kalbos įgūdžius, pavyzdžiui, žodžių žaidimai, pasakų kūrimas ir vaidmenų žaidimai.
- Venkite "vaikiškos kalbos": Kalbėkite su vaikais aiškiai ir taisyklingai, kad jie galėtų išmokti teisingos kalbos. Kur kas labiau padėsite mažyliui, vadindami daiktus tikraisiais jų vardais. Mažam vaikui daug lengviau pasakyti „katė“, o ne „kačiukas“, „šuo“, o ne „šuniukas“.
- Būkite kantrūs: Vaikų kalbos vystymasis yra individualus procesas, todėl būkite kantrūs ir palaikykite savo vaiką.
Mokytis padeda gestai ir kitos neverbalinės priemonės, bet žodžių nekeiskite gestais. Nepamirškite dainų, skaičiuočių, pirštukų žaidimų, paprastų eilėraštukų. Lavinkite vaiko gebėjimą sieti vaizdinį su žodžiu.
Praktiniai metodai
- Pasakojimai ir istorijos: Kurkite istorijas kartu su vaiku, skatindami jo vaizduotę ir kalbos raišką.
- Dainos ir eilėraščiai: Dainuokite dainas ir mokykitės eilėraščių, kurie padeda vaikams įsiminti naujus žodžius ir frazes.
- Diskusijos ir pokalbiai: Organizuokite diskusijas apie įvairias temas, skatindami vaikus reikšti savo nuomonę ir argumentuoti.
Kada tėvams laikas sunerimti, kad jų mažylis nekalba?
Kreiptis į specialistą reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempai labai skiriasi. Vieni mažyliai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Jei vaikas pradeda kalbėti vėliau, gali būti, kad jis tiesiog vėlyvukas ir spės pasivyti savo bendraamžius.
Kai kurie vaikai kas keletą dienų ištaria po naują žodį, kiti - žodžius „taupo“. Jie gali kelias savaites nieko naujo nepasakyti, o tada žodžiai pradeda lietis. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai augantys dvikalbėse šeimose. Labai svarbus kalbinis skatinimas, kurį vaikas gauna iš jį supančių žmonių - tėvų, brolių, seserų, senelių. Kūdikį kalbinantys žmonės yra svarbiausi vaiko kalbos ugdytojai. Jų kalba yra dažniausiai girdima jautriausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu.
Ką galėtų daryti tėvai, norėdami, kad jų vaikas pradėtų anksčiau kalbėti?
Nuo pat pirmų dienų bendraudami su savo mažyliu ne tik sukursite artimus ryšius, bet ir padėsite jam sėkmingai augti ir tobulėti.
- Kalbinkite kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą reikėtų pakartoti keletą kartų. Toks bendravimas skatina kūdikį mėgdžioti.
- Padėkite vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodykite ir aiškiai tarkite konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, šeimos nario pavadinimą, įvardykite atliekamus veiksmus.
- Parodykite vaikui, kad supratote jo mintį ir palydėkite tai taisyklinga kalba, pakeisdami ir išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį. Pavyzdžiui:
- Vaiko pasakymas: Bata. Tėvų pakartojimas: Taip, čia yra tavo batai.
- Vaiko pasakymas: Lialia.
Vaikščiodami, valgydami, žaisdami kalbėkite apie tuos daiktus, su kuriais vaikas veikia: „Eisim į lauką. Imk batą. Mama auna batus. Rišu tavo batus“. Vaikams patinka žiūrėti savo ir kitų šeimos narių nuotraukas. Vartydami nuotraukų albumus aiškinkite, ką vaikas veikė. Žaiskite su lėlėmis, mašinomis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais. Skaičiuokite su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai.
Kalbos raidos etapai
Kada galima sakyti, kad vaikui nėra kalbos raidos sutrikimo?
Apibendrinta informacija apie kalbos vystymosi etapus pateikta lentelėje:
| Amžius | Kalbos raidos ypatumai |
|---|---|
| 0-1 mėn. | Fiksuoja žvilgsnį ties judančiu daiktu, seka barškutį iš vieno šono į kitą, girdimi gerkliniai garsai e - eche, e - rrhe. |
| 2-3 mėn. | |
| 4-6 mėn. | Kūdikiai pradeda vograuti (taria kelias balses kartu), čiauškėti (kartoja skiemenis): aaa, aaou, ba, de-de, gu-gu-gu, agu. Dažniausiai čiauškėjimas laikomas garsinės kalbos pradžia. Pamažu kūdikis pradeda reaguoti į aplinkinių kalbą, jos intonaciją. Pasuka galvytę į kalbantįjį, šypsosi. |
| 6-10 mėn. | Kūdikiai mokosi suprasti kalbą. Pažindami vis daugiau juos supančių daiktų ir girdėdami jų pavadinimus, sieja daiktus su žodžiais. Mimika, gestais ir garsais atkreipia dėmesį į save ar į daiktus, prašo, reiškia emocijas. Nuo 7 mėn. vaikai pradeda mėgdžioti mamos tariamus garsus. Kasdien mėgdžioja vis daugiau ir įvairesnių gimtosios kalbos garsų. |
| 10-12 mėn. | Vaikai pereina nuo čiauškėjimo prie pirmųjų prasmingai tariamų garsų. Konkrečiam objektui, veiksmui įvardyti mažyliai pradeda tarti garsų junginius, vienskiemenius žodžius, žodžių santrumpas. Vartydamas knygeles, vaikas atpažįsta ir parodo jam pažįstamus daiktus, objektus. Apie pirmąjį gimtadienį mažylis jau geba ištarti nuo kelių iki keliolikos trumpų žodžių: do reiškia duok; nio - noriu; opa - pakelk, paimk; am - valgyti ir pan. |
| 1 m.-1 m. 6 mėn. | Mažyliai taria pavienius skiemenis, primenančius žodžius py, niam, au ir panašius, jungia juos į dviskiemenį žodį: mama, tete, dėde. |
| 1 m. 6 mėn. - 2 m. | Vaikas geba ištarti dviskiemenį žodį (kai skiemenys skirtingi), todėl dažnai gali praleisti triskiemeniuose žodžiuose nekirčiuotą skiemenį: mašina keičia žodžiu sina ir pan. Vaikas supranta ir įsisąmonina artimiausios aplinkos daiktų, veiksmų pavadinimus ir, mėgdžiodamas suaugusiuosius, pradeda sieti du žodžius į sakinį: ten mašina, duok tą, mano batai. |
| 2 m.-3 m. | Vaikai geba tiksliai ištarti triskiemius žodžius, vartoja trijų žodžių sakinius, pradeda gramatiniais ryšiais sieti žodžius, bet vis dar gausu gramatinių netikslumų, dažnai žodžius derina klaidingai: du akytės, zaiziu su kamuole. Pamažu sakiniai ilgėja ir sudėtingėja. Gali ištarti daugumą gimtosios kalbos garsų, bet vis dar linkę keisti vienus garsus kitais. |
| 3 m.-3 m. 6 mėn. | Vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g. Gali neištarti sunkiau artikuliuojamų garsų: š, ž, č, r, f, h. Garsiai planuoja savo ketinimus, mėgsta kalbėti žaisdami. Viskuo domisi, klausinėja koks, kodėl, kur, kaip. Tai laikotarpis, kai vaikas labai greitai įsimena naujus žodžius, o kai jų pritrūksta - sukuria naujų (kirvį pavadina kapokliu, sparnelius - plasneliais). Dažnai netaisyklingai taria ilgus, ypač mažai žinomus žodžius, juos trumpina, keičia vietomis skiemenis, praleidžia garsus: plaktukas taria paktukas, rankšluostis - jankuostis. Kalboje atsiranda apibendrinamųjų sąvokų: baldai, indai, žaislai; daiktų požymius nusakančių žodžių: didelis, mažas, geras, gražus. Vartoja 3-4 žodžių ir ilgesnius sakinius, kartais dar nesuderina giminės, skaičiaus, linksnių. |
| 4 m. | Vaikai kalba gramatiškai gana taisyklingai, tinkamai derina skaičius, linksnius, giminę. Mažėja garsų tarimo klaidų, tačiau kartais sudėtingesnių garsų (š, ž, č, dž, r) tarimo mokymasis šiek tiek užsitęsia. Tai lemia nepakankamai išlavėjusi artikuliacija ir nepakankamas gebėjimas skirti panašiai skambančius garsus. Dažnai vaikams sunku papasakoti savo įspūdžius ar buvusius įvykius, todėl sakinio pradžioje vartoja jungtukus ir, o, keletą kartų pakartoja (penktaisiais gyvenimo metais turėtų nebekartoti) tą patį žodį ar sustoja sakinio viduryje, negalėdami greitai prisiminti reikalingo žodžio. Sakiniai sudaryti iš 5-6 žodžių, tačiau pasakojimai nėra pakankamai nuoseklūs, logiški, kartais juos gali suprasti žmogus, gerai žinantis įvykius, apie kuriuos kalbama. |
| Iki 5,5-6 m. | Vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius. Žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų, pasakojimai tampa suprantamesni ir rišlūs. |
Smulkiosios motorikos lavinimas
Ar tiesa, kad fiziškai labiau išsivystę, judresni mažyliai kalbėti pradeda vėliau? Kodėl norint prakalbinti mažylį siūloma lavinti jo smulkiąją motoriką? Smulkiajai motorikai reikėtų skirti daug dėmesio - svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Tad lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.
Lavinkite mažylių pirštelius paprasčiausiais pratimais - masažuokite delniukus, glostykite, patrinkite, plokite katutes. Su vyresniais vaikais pieškite, spalvinkite, karpykite, lipdykite iš plastilino, minkykite tešlą, varstykite virvutes į skylutes, dėliokite dėliones, konstruokite iš lego konstruktorių, dėliokite sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verkite karoliukus ant virvutės, rūšiuokite pupeles, makaronus (dėkite į atskiras dėžutes), užsekite sagas, užtraukite užtrauktukus, riškite batraiščius.
Logopedo pagalba
Kokiais metodais dirba logopedai su nekalbančiais arba prastai kalbančiais 2-5 metukų mažyliais? Kodėl nereikia bijoti logopedo? Kaip jau anksčiau minėta, dėl skirtingų kalbinių sąlygų, kiekvieno vaiko kalbos plėtotės tempai yra nevienodi. Skirtingi garsų tarimo, kalbėjimo ir kalbos trūkumai skatina remtis įvairiais ugdymo metodais. Lavinant vaiko kalbėjimą atsižvelgiama į kelis kalbos komponentus: žodyną, gramatinę kalbos sandarą, garsų tarimą, gebėjimą juos skirti iš klausos ir rišlaus pasakojimo įgūdžius. Tiek mažieji, tiek jų tėveliai neturi bijoti logopedo, nes tai specialistas, kuris geriausiai supranta jų vaiką, turintį kalbos ar kalbėjimo trūkumų.
Dažnos tėvų klaidos ugdant vaiko kalbą
Pasak K. Jurevičiūtės, geriausia kalbos ugdymo priemonė 2-6 metų vaikui yra bendravimas su suaugusiaisiais. „Jei šiame tarpsnyje su vaiku bus bendraujama nepakankamai, vaiko kalba gali būti skurdi. Dėl to tėvai turėtų daugiau pasakoti, ką jie veikia, ką mato aplinkui ar pro langą. Patartina įvardinti beveik kiekvieną savo judesį. Tai padėtų vaikams geriau pažinti kalbą, išgirsti, kaip ji skamba. Kartais tėvai pasodina vaiką prie kompiuterio ir apskritai užmiršta, kad su juo reikia bendrauti. Tokių vaikų žodynas yra skurdus, jie nepažįsta nei gyvūnų, nei artimiausių aplinkos daiktų.
Tačiau, pasak K. Jurevičiūtės, net ir aktyvus bendravimas gali ne gelbėti, o trukdyti. Štai kelios dažnos klaidos:
- Tėvai verčia vaikus kalbėti, naudoja per griežtą, įsakmų toną. Dažnai tėvai nori greito rezultato. Dėl šios priežasties jie „perspaudžia“ vaiką, versdami jį vėl ir vėl pakartoti žodį taisyklingai. Griežtai ištartas „būtinai pasakyk“ tik užkerta kelią natūraliam kalbos vystymuisi. Dėl tokio įsakmaus tono vaikas jaučiasi negerai.
Ką daryti? Vietoje vertimo kalbėti patartina ramiu balsu paprašyti vaiko pakartoti žodį, duoti jam atsikvėpti. Tegul pavaikšto, pabūna pats su savimi.
- Tėvai neretai vartoja mažybinius ir netaisyklingus žodžius. Auginantys vaikus tėvai neretai tarsi „sumažėja“. Jie ima kalbėti mažybiniais žodžiais. Jų žodyne daugėja tokių žodžių, kaip „katinėlis“, „šuniukas“, „lėliukas“, „mašinytė“, arba, dar blogiau, suaugusieji perima vaiko kalbėjimo manierą, sakydami „niam niam“, „au au“, „ciucia“.
Ką daryti? Kur kas labiau padėsite mažyliui, vadindami daiktus tikraisiais jų vardais. Mažam vaikui daug lengviau pasakyti „katė“, o ne „kačiukas“, „šuo“, o ne „šuniukas“.
- Nemažai tėvų ir kitų šeimos narių mėgdžioja vaiką švepluodami ar kartodami vaikų susigalvotus žodžius. Suaugusieji šiuo atveju daro ypač didelę klaidą. Žinoma, švepluoti su vaiku ir pasilinksminti, kartojant jo naujadarą, gali būti smagu, tačiau tai tikrai neduos gerų rezultatų. Kai tėvai ima patys švepluoti ir netaisyklingai tarti žodžius, vaikas ima nebesuvokti, ar jis teisingai kalba ir kuo jo kalbėsena bloga.
Ką daryti?
- Tėvai apkrauna vaiką žodžių ir užduočių gausa. Vaikai vienu metu nepriima daug informacijos - nereikėtų to užmiršti. Kartais tėvai ko nors prašydami vaiko vienu metu susako daug dalykų. Vėliau jie stebisi: „Paprašiau obuolio, o jis man neatnešė.“ Jie mano, kad vaikas kažko nesupranta ar neklauso. Tokie tėvai dažnai pamiršta, kad prie užduoties „atnešk obuolį“ dar paprašė vaiko nueiti į virtuvę, virtuvėje padėti šluotą į vietą ir dar atnešti obuolį.
Ką daryti?
- Tėvai nori, kad vaikas ką nors papasakotų, nors jis tam nepasiruošęs. Kartais tėvai stebisi ar nerimauja, kad jų ketverių metų vaikas jiems nepasakoja, kas jiems nutiko kieme ar darželyje. Kartais baiminamasi, kad vaikas yra nesocialus.
Ką daryti? Iš tiesų trejų metų vaikas jau turėtų kalbėti sakiniais. Toks vaikas, klausiamas, pavyzdžiui, ką veikia berniukas, turi atsakyti „Berniukas žaidžia su mašinyte“. Tačiau kai kuriems reikėtų padėti pasiekti šį kalbėjimo lygį. Jei vaikas vengia kalbėti sakiniais, reikėtų jį paprašyti tai padaryti. Tėvams šiuo atveju padėtų klausimai. Patartina užduoti kuo daugiau klausimų ir prašyti vaiko atsakyti pilnu sakiniu. Pavyzdžiui, į klausimą „Ką veikia berniukas?“ vaikas atsako „Žaidžia“. Tuomet tėvai turėtų klausti „Kas žaidžia?“. Kai vaikas atsako, kad „berniukas“, reikėtų dar sykį perklausti: „Tai ką berniukas veikia?“.
Neverbalinė kalba
Įžvalgomis apie jų svarbą ir ugdymą ankstyvaisiais gyvenimo metais dalijasi ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ Kaune įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė. Tyrimais įrodyta, kad, norėdami suprasti kitų žmonių emocijas, dažniausiai pasikliaujame jų veido išraiška. Balso tonu perduodame maždaug 30 proc. informacijos, o kūno kalba - net 60 proc. informacijos. Taigi, nors kalba yra bendravimo pagrindas, išties didelė dalis mūsų bendravimo priemonių yra neverbalinės: balso tonas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, net aprangos stilius.
Vaikai ankstyvajame amžiuje aktyviai lavina kalbos, komunikavimo, socialinius ir emocinius, kitus raidai svarbius įgūdžius. O suprasdami kūno kalbą, jie po truputį mokosi atpažinti emocijas ir bendrauti su bendraamžiais. Įvairūs tyrimai rodo tiesioginį ryšį tarp vaiko turimų bendravimo įgūdžių ir jo pripažinimo tarp kitų vaikų. Tuo tarpu vaikai, darantys neverbalines klaidas (tokias kaip stovėjimas per arti, silpnas akių kontaktas ir pan.), dažniau nepritampa prie bendraamžių. Vaikai mokosi stebėdami mus, suaugusiuosius, tad atitinkamai valdydami kūno kalbą galime padėti jiems gerinti savo bendravimo įgūdžius, ugdyti emocinį intelektą.
Kūno kalba kalbame nuo kūdikystės
Neverbalinę kalbą visi naudojame jau nuo kūdikystės, tad ir ankstyvajame ugdyme ji turi užimti labai svarbią vietą. Su vaiku bendraujantys suaugusieji gali ne tik geriau jį suprasti, bet ir pagilinti ryšį atidžiai stebėdami neverbalinę kalbą - vaiko kūno, rankų padėtį, žvilgsnį. Visa tai padeda iššifruoti vaiko emociją ir siunčiamą žinutę. Paprastai tariant, susikalbėti su vaiku, kai jis dar negali kalbėti pats. Žvelgiant iš ugdymo perspektyvos, daug konfliktinių situacijų su vaikais galima išspręsti būtent kūno kalbos pagalba, t. y. rodant aiškius signalus.
Pavyzdžiui, vienas pirmųjų signalų, kuriuos vaikai išmoksta „Istorijų namuose“ - tai su ištiestu delnu parodyti stop. Toks ženklas kitiems signalizuoja, kad vaikui kažkoks veiksmas yra nemalonus ir jis prašo sustoti. Dar neįvaldžius kalbinių gebėjimų, vaikams taip paprasčiau išsireikšti vietoj to, kad kilus nepasitenkinimui pradėtų šaukti, stumdytis ir pan. Pastebiu, kad tėvai kartais „užstringa“ ties ilgais moralizavimais apie netinkamą vaikų elgesį. Svarbiau trumpai ir aiškiai pasakyti apie galiojančią taisyklę ir parodyti, kaip savo nepasitenkinimą išreikšti kultūringai. Visa kita reikėtų stengtis įvardinti pozityviai, nepamiršti pastebėti vaiko pastangas elgtis tinkamai ir už jas pagirti.
Įvaldyta kūno kalba stiprina vaiko pasitikėjimą savimi
Ikimokyklinio ugdymo programa „Kimochis“ taip pat moko bendrauti neverbaliai - šypsenos, mojavimo vienas kitam ir kitų ženklų pagalba. Tai leidžia išreikšti ir pozityvumą, džiaugsmą, kurio mūsų kultūroje tikrai galėtų būti daugiau. Tokiu būdu kuriama jauki atmosfera, bendruomeniškumo jausmas, o ypač darželio aplinkoje tai labai svarbu. Kuo anksčiau vaikas supranta ir įvaldo įvairius ženklus, tuo geriau jaučiasi, gali parodyti savo poreikius, norus. Jis tampa savarankiškesnis ir labiau pasitikintis savimi, gerėja jo komunikavimo įgūdžiai. Po truputį įvaldoma kūno kalba padeda pagrindą ir verbalinės kalbos vystymuisi. Svarbu atkreipti dėmesį į vaiko siunčiamus signalus, reaguoti į juos ir taip prisidėti prie vaiko motyvacijos išmokti kalbėti. Tuo tarpu mūsų rodomus signalus lengviau suprasti kai tuo pačiu metu garsiai įvardijame savo veiksmus. Taip po truputį vaikai ima sieti žodžius su jų prasmėmis.
Kūno kalba - svarbi emocinio intelekto lavinimo dalis
Įvairūs kūno kalba siunčiami signalai - tokie kaip „stop“ (ištiestas delnas), „palauk minutėlę“ (pakelta ranka ir ištiestas rodomasis pirštas), nusiraminimo mostas pakeliant ir nuleidžiant rankas leidžia ne tik komunikuoti tarpusavyje, bet ir valdyti savo emocijas. Vaikams darželyje dažnai sakau, kad liūdesys ateina ir praeina, o mes visi galime savo nuotaiką pakeisti patys (turbūt tai dažnai galime priminti ir sau, tiesa?). Toks paprastas pratimas kaip gilus kvėpavimas ar fizinis pykčio „nusipurtymas“, padeda kūnui atsipalaiduoti ir ramiau žiūrėti į situaciją. O jei supykęs vaikas nori į darbą paleisti kumščius, užuot sakę „nepyk, nesimušk“, siūlome situacijos sprendimui naudoti draugiškas, o ne piktas rankas. Toks konkretus įvardijimas vaikui leidžia geriau suvokti, kokio elgesio iš jo tikimės, o koks yra nepageidaujamas. Išmokęs suvaldyti situaciją vaikas pasijaučia brandesnis, įgauna pasitikėjimo susidoroti su panašia situacija ir kitą kartą. Išmokti pačiam susitvarkyti su kilusiais iššūkiais galima ir žaidžiant.
tags: #mokykime #vaikus #taisyklingos #vaizdingos #ir #turtingos