Mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir asmenybė, turinti didelę įtaką mokinio vystymuisi. Mokytojo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai - nuo jos atstumiantis. Todėl mokytojas visada turi būti pavyzdys kitiems.
Mokytojo profesijos esminiai aspektai
Mokytojas - terminas, kilęs nuo žodžio "mokslas", apima mokymą, mokyklą ir mokinį. Pagrindinė mokytojo paskirtis - perteikti mokiniui mokslo pagrindus, išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius ir lavinti protinius gebėjimus. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą, bendrauja, veda juos į gyvenimą ir visuomenę, socializuoja. Jis ne tik moko ir šviečia, bet ir išmoko mokytis, uždega norą pažinti ir būti naudingu. Todėl mokytojas dažnai vadinamas pedagogu, vedančiu mokinius į gyvenimą.
Mokytojas kaip asmenybė
Mokytojas yra asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti harmoningą asmenybę, pilietį, humanišką žmogų. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas.
Mokytojo rankose - jauno žmogaus, tautos, žmonijos ateitis. Tai viena atsakingiausių ir sunkiausių profesijų. Meilės ir pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius. Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios bendruomenės vadovas. Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė.
Asmenybės sampratos įvairovė
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą.
Dabartinio mokytojo savybės
Dabartinis specialistas turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne tik profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėti projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.
Svarbūs pedagogo bruožai
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.
Valia ir jos savybės pedagogo darbe
Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė.
Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi.
Nurodymai geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti. Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams.
Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs.
Nuotaika ir emocijos pedagoginiame darbe
Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant.
Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja.
Empatija ir kalba pedagoginiame darbe
Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus.
Mokytojo asmenybė ir humanistinis ugdymas
Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę - koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas - tokia ir jo pamoka. Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį.
Atlikus apklausą paaiškėjo, jog patys mokytojai suvokia, kokiais bruožais jie turi pasižymėti, dirbant su mokiniais (respondentų nuomonės sutapo su psichologų reikalavimais). „Daugelio autorių nuomone, kur kas svarbiau yra mokytojo kompetencija, o ne mokymo medžiaga ar specialūs metodai. Juk tik mokytojas gali sukurti tokią aplinką, kuri didins ar slopins mokinių pasitikėjimą savimi, jų sugebėjimus, kūrybingumą, mąstymo kritiškumą, padės arba trukdys sėkmingai mokytis“ (L. Bulotaitė, 1996, p.
Vienas žymiausių XX a. šveicarų filosofas - psichologas Piaget ir jo pasekėjai teigia, jog viduriniosios vaikystės vaikų pažintinei raidai būdingas tam tikrų loginių operacijų suvokimas, kuris priklauso nuo vaiko protinio subrendimo. Piaget pasekėjai mano, jog galima paskatinti, pagerinti vaiko suvokimą. Jie pabrėžia, kad mokykla turi leisti vaikui pačiam mąstyti, o ne pateikti jau apdorotą informaciją, baigtas mintis, faktus bei taisykles. Piaget teorija turėjo didelės įtakos praktiniam mokytojų darbui. Jei priimsime nuomonę, kad vaikai mokosi aktyviai tyrinėdami aplinką, tuomet svarbiausias mokymosi klasėje akcentas turėtų būti veikla. Daug efektyviau skaičiuoti pagaliukus, įvairios vertės monetas, nei stebėti, kaip mokytojas sprendžia matematikos uždavinį ant lentos. „Į šias Piaget mintis ypač reikia atkreipti dėmesį pradinės mokyklos mokytojams, kai daugeliui vaikų būdinga pereinamoji mąstymo stadija“ (R. Žukauskienė, 1996, p. 238).
Pagrindiniai humanistinio mokymo tikslai (N. L. Gage, D. C. Berliner, 1994, p. Toliau apžvelgsime humanistinės psichologijos klasikų C. Rogerso ir A. A. Maslow bendriausiu mokyklos uždaviniu laiko pagalbą vaikui išmokti gyventi, remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, atskleisti ir realizuoti savo paties galimybes (V. Lepeškienė, 1996). Žmogus turi išmokti būti autentiškas ir sąžiningas sau, pažinti save, kad pasitikėtų savo gabumais, žinotų savo galimybes ir tuo remtųsi gyvenime. Pasitikintis savo jausmais ir jais besiremiantis yra ir kūrybingas. A. intuityviai jaučia, kas yra teisinga objektyvioje realybėje ir santykiuose su kitais žmonėmis. O nekūrybingi vaikai tiesiog laukia nurodymų iš tėvų ar mokytojų. A. Maslow mano, jog savęs identifikacija prilygsta savo pašaukimo žinojimui. Mokėjimas rinktis - viena esminių saviaktualizacijos ypatybių. Dar vienas svarbus mokyklos (o ir mokytojo) uždavinys - parodyti vaikams, kad gyvenimas yra brangus, paskatinti patirti gyvenimo džiaugsmą. A. Maslow teigia, kad net mokymasis skaityti ir skaičiuoti gali būti džiugių išgyvenimų teikiantis.
Mokykla paremta humanistiniais principais, turi skatinti bendradarbiavimą. Juo turi būti pagrįstas mokymasis. Daugybės tyrimų duomenimis, bendradarbiaujant pasiekiama geresnių rezultatų (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996, p.
Mokytojas atsakingas už psichologinę atmosferą klasėje. Tai įtakoja bendravimas su mokiniais. Kaip šio vaidmens atlikėjas, mokytojas turi būti lankstus bei atsižvelgiantis į mokinių poreikius besiruošdamas pamokai, planuodamas mokymo temą bei perteikimo būdus. Čia svarbus bendravimas su mokiniais. Didžiausią dėmesį turėtų skirti sau, kad suvoktų patį save. Nes kiek mokytojas supranta savo elgesio įtaką kitiems, tiek jis supras ir savo mokinius. Šiuo atveju, mokytojo ryšys su mokiniu yra toks glaudus, besireiškiantis įvairiose gyvenimo srityse ir apimantis platų interesų spektrą, kad gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai.
Labai svarbus faktas yra tas, kad mokytojai dažnai būna reikšmingesniu elgesio modeliu nei tėvai. Vaikai identiškai atkartoja savo mokytojų elgesį bendraudami su jaunesniais broliais ar seserimis namie. Gali būti, kad vaikai net pageidauja būti vadinami mokytojų vardais, - taip stipriai įsijaučia į jų vaidmenį. Maža to, vaikai perima mokytojų pomėgius. Tarkim muzikos mokytoja gali nemėgti matematikos, tuomet vaikas besižavintis šia mokytoja taip pat ima nemėgti matematikos (P. Salmon, 1995). Pedagogai turi būti atsargus ir nepamiršti, kad bet koks neigiamas elgesys vėliau gali atsispindėti jų klasės vaikuose.
Kiekvienas mokinys nori gerų rezultatų, bet mokymosi esmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai priklauso ir nuo vaiko „praktinio bei intelektinio patyrimo, jo sugebėjimų ir motyvacijos“ (A. Gučas, 1990, p. 187). Pirmoje klasėje vaikai išmoksta skaityti ir rašyti, skaičiuoti. Tolesnis mokymosi procesas priklauso nuo to, kaip buvo mokomasi, kas išmokta ir įgūdžių išmoktus veiksmus atlikti. Anksti ryškėja individualūs psichiniai vaiko ypatumai, nuo kurių taip pat priklauso pasisekimas moksle. Kaip teigia A. Gučas (1990), gebėjimais reiktų vadinti gerą pastabumą, orientaciją naujoje situacijoje bei sklandų minčių reiškimą.
Šalia žinių, įgūdžių ir gebėjimų reikia paminėti dar vieną svarbų mokinio veiklos našumo faktorių - motyvaciją. A. Gučas (1990) motyvaciją apibūdina kaip visumą išorinių ir vidinių sąlygų, skatinančių vaiko aktyvumą, lemiančių jo pastangų intensyvumą ir pastovumą. O N. L. Gage bei D. C. Berliner (1994) teigia, jog yra dviejų rūšių gerų rezultatų motyvacija: autonominė, kai darbai lyginami su ankstesniais savo darbais, remiantis vidiniais kriterijais, ir socialinė, kai savi darbai lyginami su kitų žmonių, šiuo atveju, mokinių, darbais.
Visuomenėje susidariusi nuomonė, jog blogai mokosi, nenori mokytis negabūs, žemo intelekto vaikai. Tačiau mokslininkai nustatė, kad mokymosi sėkmė nebūtinai priklauso nuo intelekto. Kai kurie žemo intelekto vaikai puikiai mokosi, o nemažai nepažangių moksleivių yra pakankamai gabūs. „Todėl galima daryti išvadą, jog mokymosi kokybę lemia ne tik intelektas, bet ir vaiko poreikiai, vertybinės orientacijos, interesai, siekiai, polinkiai, nuostatos ir kt. Šioms vaiko savybėms susiformuoti didžiausią teigiamą ir neigiamą įtaką turi aplinka“ (I. Šidlauskaitė, 1999, p.
Tėvai, broliai, seserys, artimiausi draugai, mokytojai ar kai kurie kiti suaugusieji turi lemiamos įtakos vaiko pasaulėžiūrai, principams, interesams bei vaiko emocinei reakcijai į aplinkos veiksnius, tam tikrus įvykius.
Svarbu pastebėti, kad patys mokiniai norėtų šilto ir draugiško bendravimo su savo mokytojais. Mokytojai turi savos gyvenimo patirties, noro suprasti ir padėti jauniems žmonėms. Tai svarbus mokyklos bendruomenės turimas resursas. Mokytojai gali padėti mokiniams geriau suprasti mokiniams save, gali padėti priimti sprendimus, gali įsikišti į konfliktus, bendradarbiauti su kolegomis bei tėvais. Tai įvertindami, mokiniai yra linkę bendrauti su mokytojais. Taip pat reikia pastebėti, kad aktyvi mokytojo pozicija padeda įveikti nesutarimus, priešiškumą, konfliktus, gali padėti burtis mokinių bei mokytojų grupėms.
Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad nereikia bijoti konfliktų, tiesiog svarbu juos tinkamai išspręsti. Mokytojų ir mokinių bendravimas, grįstas lygiavertiškumu, mokiniui suteikia pasitikėjimo ir konfliktai savaime tampa netgi naudingi, kai mokiniui yra leidžiama apginti savo interesus. Kaip teigia R. inskienė ir G. Tumosaitė (2007) per konfliktą paaštrėja prieštaravimai tarp žmonių, susiduria skirtingos nuomonės, požiūriai, interesai ar vertybės, bet pats savaime konfliktas dar nėra blogis. Šiau svarbu į juos atitinkamai pažiūrėti, o sprendžiant konfliktus svarbus teigiamas ir pagarbus bendravimas tarp mokinio ir mokytojo.
Mokytojas privalo užtikrinti mokinių saugumą, geros kokybės ugdymą, ugdyti tvirtas mokinių dorovines, pilietines, tautines bei patriotines nuostatas, suteikti pagalbą mokiniams, nešališkai vertinti mokinių mokymosi pasiekimus.
Vadovui reikia atidžiai stebėti savo pavaldinius, kad jis galėtų spręsti, kokie aktyvūs poreikiai valdo jo pavaldinius. Remiantis šia teorija žmogus motyvuotas tada, kol gyvenime dar nepasiekė tam tikro pasitenkinimo lygio. Patenkintas poreikis nebemotyvuoja.
Žmogui pirmiausia rūpi saugumas, jam reikia darbo, kuris leistų prasimaitinti. Jam būtina tinkama darbo aplinka ir normalios gyvenimo sąlygos. Šis poreikis patenkinimas yra egzistavimo sąlyga, todėl natūralu, kad kurių nors iš jų nerealizavus, kito lygio poreikiai vargu ar bus svarbūs.