Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir veidrodis, atspindintis tautos istoriją, kultūrą ir mąstymo būdą. Lietuvių kalba, turinti gilias šaknis ir išsaugojusi daugybę archajiškų bruožų, yra išties unikalus reiškinys. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius lietuvių kalbos aspektus, nuo fonologijos iki leksikos ir gramatikos, atskleisdami jos turtingumą ir savitumą.
Fonologijos ypatumai
Fonologija tiria skiriamąją funkciją atliekančius garsus (fonemas), jų derinius, taip pat kirtį, priegaides, intonaciją. Lietuvių kalbos fonologijai būdingi tam tikri ypatumai.
Alekso Girdenio ir Vidos Karosienės atlikti skaičiavimai parodė, kad dešimt dažniausių lietuvių bendrinės kalbos fonemų yra a, i, s, ō, j, e, k, u, t ir v. Jos apima daugiau kaip pusę - 51,33 proc. - visų realizuojamų garsų. Naujesnis tyrimas atskleidė kiek kitokius rezultatus. Išanalizavus 7,5 karto daugiau žodžių, įtraukus įvairesnių tekstų, fonologiškai kitaip interpretavus sudėtinių dvigarsių (ai, au, ei, ui, oi, oi) antruosius dėmenis - jie laikyti balsiais i, u, o ne priebalsiais j, v - nustatyta, kad dažniausios fonemos yra i, a, e, ō, s, k, t, t’, m, n’. Taigi labiausiai vartojama lietuvių kalbos fonema vadintinas trumpasis-neįtemptasis balsis i (24,5 proc. visų balsių pavartojimo atvejų), o iš priebalsių dažniausias yra kietasis s (10,8 proc.
Skiemens pagrindą lietuvių kalboje sudaro balsiai - žodyje yra tiek skiemenų, kiek yra balsių arba dvigarsių. Lietuviškų žodžių morfemų sandūroje, tarp priešdėlio ar sangrąžos dalelytės ir šaknies, tarp dviejų šaknų, gali susieiti du balsiai, pvz.: pasiima, suėjo, juodaakis. Jie abu ištariami.
Paveikiuosiuose tekstuose - poezijoje, reklamoje, gyvenimo aktualijas iškeliančiuose rašiniuose ar buitiniuose pokalbiuose - kalba neretai aktualizuojama: transformuojama, pertvarkoma iš įprastinės į autorinę. Sukuriamas papildomas turinys, kuris perduoda kalbėtojo požiūrį, emocines reakcijas. Pakartojama balsė (ir priebalsė) tokiu atveju žymi ne atskirų garsų seką, bet vieną tęsiamą garsą. Pavyzdys - Gynės Dineikaitės eilėraštyje Ant sutręšusių tvorų pavartotas jaustukas Oooooooooop.
Tas pats garsas rašte gali būti žymimas skirtingai. Pavyzdžiui, ilgasis-įtemptasis balsis ē perteikiamas ketveriopai, raidėmis e, ę ir ia, ią: kelią, kęsti, žaliavo. Tai, kokia raidė bus pasirinkta, paprastai lemia garso kilmė. Bene įdomiausiu laikytinas ilgojo-įtemptojo ū žymėjimas: žodžio pradžioje šis balsis užrašomas raide ū, o gale prieš pauzę - ų, plg.: ūgis, ūbauti; vaikų, eitų. Raidė ū žodžio gale pasitaiko tik jaustukuose, pvz.: ačiū, žiū, ir ištiktukuose, pvz.: kakariekū, lingū. Kodėl jaustukai ir ištiktukai nepaklūsta bendrajam principui? Todėl, kad šie žodžiai yra specifiniai: jie nieko nepavadina. Pirmieji reiškia žmogaus jausmus ar valią, antrieji imituoja veiksmo sukeltus garsus, vaizdus ar pojūčius. Savita jų rašyba stengiamasi kuo tiksliau atliepti kalbėtojų suvokiamą tikrovę.
Iš lietuviškos abėcėlės raidžių, turinčių diakritinius ženklus: nosines (ą, ę, į, ų), paukščiukus (š, ž, č), brūkšnelį (ū), taškelį (ė), jauniausia yra ū. Ją įdiegė bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis. O seniausia tokia raidė - ė. Pirmasis ją savo gramatikoje Grammatica Litvanica, kuri išleista 1653 m., pavartojo Danielius Kleinas: pažymėjo siauresnį už e balsį. Raidė ė yra išskirtinai lietuviška, jos neturi jokia kita mums žinoma kalba. 2024 m. žiemą Kaune raidei atidengtas paminklas.
Fonetikai pridera ir kirčiavimo dalykai. Dviejų priegaidžių opozicija ir laisvas, tame pačiame skiemenyje nefiksuotas kirtis. Kirčio vietos laisvė nebūdinga tik priešdėlį per- turintiems veiksmažodžiams ir daiktavardžiams - šis priešdėlis kirtį gauna visada, pvz.: pernešti, perpardavinėtojas, persiorientuodavome. Paskutinis pavyzdys, regis, yra vienintelis, iliustruojantis toliausiai nuo galo, 9 skiemenyje, esančią kirčio vietą. O dažniausiai lietuvių kalboje kirčiuojami skiemenys - galiniai: kirčiuotą priešpaskutinį skiemenį tekstuose turi kas antras žodis (53,2 proc.
Leksikos įvairovė
Leksika - tai kalboje vartojamų žodžių visuma. Dauguma jų užfiksuoti Lietuvių kalbos žodyne. Tai kapitalinis veikalas, leksikografų rengtas ištisus šimtą metų. 2002 m. išleistas paskutinis, dvidešimtas, žodyno tomas, bet surinkti pavyzdžiai kaupiami ir toliau. Išleistuose tomuose užfiksuota daugiau kaip 11 mln. žodžių. Jiems aprašyti panaudota apie 4,5 mln.
Nuo mokyklos laikų žinome, kad daugiausia raidžių, 37, turi iš veiksmažodžio nebeprisikiškiakopūsteliauti ‘nebeprisirinkti, nebeprisiskinti kiškiakopūsčių’ padaryta įvardžiuotinio dalyvio daugiskaitos naudininko forma nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems. Dėl ilgumo žinomas veiksmažodis nėra kasdienis: veiksmui pavadinti turime įprastesnės darybos variantą kiškiakopūstauti ir, dar svarbiau, kiškio kopūstai šiais laikais vargu ar berenkami. Bet darybos modelis gyvas: jo laikantis, sukuriami aktualių realijų pavadinimai. Visi ilgieji žodžiai susideda iš savarankiškų dėmenų ir kartais turi priešdėlių, sangrąžos dalelytę, priesagų. Iš dėmenų, žyminčių chemines medžiagas, sukomponuojami tokie terminai kaip hipoksantinguaninfosforiboziltransferazė. Tai fermento pavadinimas. Vytauto Didžiojo universiteto (toliau VDU) mokslininkų parengtame Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (DLKT) užfiksuota pavadinimo vienaskaitos kilmininko forma hipoksantinguaninfosforiboziltransferazės, sudaryta iš 41 raidės.
Trumpiausius žodžius sudaro viena raidė. Tokie yra a, e, ė, tarmėse ir y, i, ū, u (jaustukai), taip pat o (jaustukas, jungtukas, dalelytė), į (prielinksnis). Trumpiausias lietuvių kalbos daiktavardis - vienskiemenis šuo. Vienaskaitos vardininko forma turi tik tris raides. Vieno skiemens žodžius šnekamojoje kalboje linkstama pailginti, tarsi suteikti pavadinamam dalykui daugiau svorio. Funkcionuoja šuns variantai šuva, šunis, šunius, šunė.
VDU mokslininkai, remdamiesi Dabartinės lietuvių kalbos tekstynu, yra sudarę dažniausių žodžių ir jų formų šimtukus. Iš 208 387 526 Tekstyno formų dažniausios yra ir, kad, į, su, iš, buvo, yra, kaip, o, tai. Labiausiai paplitę žodžiai - ir, jis, būti, kad, į, aš, tas, kuris, iš, su; jie pavartoti nuo 1 001 813 (su) iki 5 368 178 kartų (ir). Matyti, kad iš savarankiškų kalbos dalių į pirmąjį dešimtuką pateko tik dvi: įvardis ir veiksmažodis. Pirmajai atstovauja jis, aš ir kuris, antrajai būti.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasvetainėje „Vardai“ skelbiama įvairios informacijos apie lietuvių vardus. Dažniausių vyrų vardų penketukas toks: Jonas, Vytautas, Antanas, Tomas, Juozas, moterų - Ona, Irena, Janina, Kristina, Danutė. 1889-2020 m. Jonu pavadinta daugiau kaip 47 000 berniukų, Ona - per 35 000 mergaičių. Labai reti vardai, per tą laikotarpį suteikti vos vienam žmogui, pavyzdžiui, tokie: Gaivaldas, Gendvilas, Demonas, Šerkšnas; Augtara, Jogina, Sniegina, Žemuogė. Vardas Vytautas buvo populiariausias 1958 m., Saulius - 1970 m.; tuomet juos gavo atitinkamai 1538 ir 991 naujagimiai. Nė viena mergaitė nuo 1984 m. nepavadinta Kaze, nuo 1985 m.
Lietuvių kalba turtinga sinonimų - žodžių, turinčių tokią pat arba artimą reikšmę. Sinonimų gausą labiausiai lemia tarminis gyventojų susiskirstymas, taip pat noras ar poreikis pavadinimu iškelti reikšmingus įvardijamosios realijos požymius. Sisteminio lietuvių kalbos žodyno (SLKŽe), kurį parengė Jonas Paulauskas, duomenų peržvalga leidžia teigti, kad iš daiktą, negyvą realiją žyminčių daiktavardžių daugiausia (138) sinonimų turi pelkė ‘nuolat šlapia žemė, dažnai su durpių klodu’, pvz.: liūnas ‘liumpsinti pelkė dėl po durpėmis slūgsančio vandens’, raistas ‘klampi pelkė, apaugusi krūmais ar medžiais’, tyras ‘klampi pelkė su mažais medeliais ir kieta žole’, gyvatynas ‘vieta, raistas, kur daug gyvačių’. Iš gyvų būtybių pavadinimų skaičiumi (188) išsiskiria plepį šnek. ‘kas mėgsta plepėti, daug ir be reikalo šnekėti’ pavadinantys daiktavardžiai, pvz.: niektauza ‘kas niekus tauzija’, ošlys ‘kas daug ir tuščiai šneka’, dundulis ‘tuščiakalbis, greitakalbis’, marmeklis ‘kas greitai ir neaiškiai kalba’, peklos menturis ‘kurstytojas, kiršintojas’. Svarbiausias veiksmas lietuviams yra judėjimas kojomis, žingsniu: natūralus, įprastas ir lėtas arba greitas. Žingsniavimą žodyne žymi net 2822 veiksmažodžiai, plg.: pėdinti ‘palengva eiti’, krypuoti ‘eiti linguojant’; skuosti ‘skubiai eiti, bėgti’, bidzenti ‘iš lėto, mažais žingsniais bėgti’ ir sliūkinti ‘tyliai, pamažu eiti’, kliokinti ‘ištižusiam eiti, vilktis’. Natūralaus tempo judėjimą žymi beveik pusė veiksmažodžių - 1151.
Didelė dalis žodžių yra pasidaryti: pridėtas priešdėlis ar priesaga, sujungti du žodžiai. Dariniai, kaip jau minėta, paprastai būna gerokai ilgesni už pirminius žodžius - ypač tada, kai afiksų skaičius nėra griežtai ribojamas. Šitas ypatumas ypač būdingas deminutyvams - mažybiniams, maloniniams, o kalbant apskritai, - emocinės reikšmės priesagų vediniams, pvz.: namukas, tėvelis, plonytis, aklutėlis. Tautosakininkas Kristupas Jurkšaitis (1852-1915), regis, buvo pirmasis, pamėginęs išsiaiškinti, kiek deminutyvinių priesagų gali suimti daiktavardis, ir užfiksavęs eksperimento rezultatą raštu. Jo sukurtas žodis - 6 pakopų vedinys puodelaitukėlytėlis. Gamtininkas fotografas Marius Čepulis socialiniame tinkle feisbuke 2021 m. rugsėjo 26 d. paskelbė trylikos priesagų vedinį biškutėlaičiutulėtykėlytukėliuliukas. Pridurtina, kad neįprastas dalykas - ne tik daugybė deminutyvinių priesagų. Traukia akį ir pamatinio žodžio ir priesagos semantinė nedermė, taip pat nelinksniuojamųjų kalbos dalių: veiksmažodžių, prieveiksmių, dalelyčių, jaustukų, ištiktukų - deminutyvinimas, plg. internete aptiktus pavyzdžius pyktelis, paršelė, tendencijukytė; apkabiniukas, taiputis, dėkutis. Lietuviai turi labai daug mažybinių, maloninių priesagų. Išsamiausiame sąraše - Lietuvių kalbos gramatikoje - jų pateikta apie 80. Štai keliolika mergelės sinoniminių įvardijimų: mergaitė, mergytė, mergiukė, mergutė, mergužė, mergiotė, merguitė, mergėkė, merguika, mergička, mergesa, mergaičė, mergiočė, mergučė, mergžna, mergalė, mergiščia, mergiūkštė, mergšė. Kai kurios mažybinės, maloninės priesagos itin retos. Jas turi vienintelis žodis.
Lietuvių kalbos tarmės
Leksikai priklauso ne tik žodžiai, bet ir pastoviõs formos, vientisõs reikšmės žodžių junginiai, vadinamieji frazeologizmai. Peržiūrėjus Frazeologijos žodyną (FŽe) paaiškėja, kad frazeologizmuose dažniausiai vartojamas dėmuo yra akis; tokių leksikos vienetų užfiksuota 1339. Akimis gauname didžiąją dalį informacijos apie aplinką, tad natūralu, kad jas pavadinantis daiktavardis pirmauja. Dauguma frazeologizmų su šiuo dėmeniu - paplitę, pvz.: akių nenuleisti ‘įdėmiai žiūrėti’, akis draskyti ‘įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti’, ant akių 1. ‘matomoje vietoje’, 2. ‘akivaizdoje, matant’. Visgi yra ir labai retų, žinomų tik kai kuriose Lietuvos vietovėse, pvz.: akyse bastosi ‘vaidenasi’ (užrašytas Krinčine), akių blastelėjimu ‘bematant, greitai (ateiti)’ (Valkininkai), brūkšmes traukti per akis ‘tyčiotis’ (Šatės). Nemažai aptariamųjų frazeologizmų turi keletą reikšmių. Net septyniomis pasižymi akis pastatyti: 1. ‘atidžiai pažiūrėti’; 2. ‘įtempti dėmesį’; 3. ‘ginčytis’; 4. ‘supykti, pasipiktinti’; 5. ‘nustebti’; 6. ‘išsigąsti’; 7. ‘mirti’.
Frazeologijos žodynas: žvilgsnis į liaudies išmintį
Frazeologizmai - tai pastovūs žodžių junginiai, turintys vientisą reikšmę, dažnai perkeltinę. Jie yra neatsiejama kalbos dalis, suteikianti jai gyvumo, vaizdingumo ir emocinio atspalvio. "Frazeologijos žodynas", sudarytas Irenos Ermanytės, Onos Kažukauskaitės, Gertrūdos Naktinienės, Jono Paulausko (redaktorius), Zitos Šimėnaitės ir Angelės Vilutytės, yra nepaprastai vertingas šaltinis, atskleidžiantis lietuvių kalbos frazeologijos lobyną.
Žodyno sudarymo istorija siekia "Lietuvių kalbos žodyno" (LKŽ) laikus. Iš pradžių frazeologizmai nebuvo išskiriami kaip atskira kategorija, tačiau vėliau, LKŽ III tome, atsirado frazeologizmo sąvoka. Vis dėlto, frazeologizmų atskyrimas ir sisteminimas LKŽ tomuose nebuvo nuoseklus. Tik nuo XI tomo frazeologizmai buvo perkelti į žodžio lizdo galą už rombo, kur jie buvo aiškinami ir iliustruojami.
"Frazeologijos žodynas" yra svarbus žingsnis į priekį, siekiant tinkamai įvertinti ir išsaugoti lietuvių kalbos frazeologiją. Žodyno medžiaga buvo renkama iš įvairių Lietuvos ir už jos ribų esančių lietuvių gyvenamų vietovių. Tačiau frazeologizmų rinkimas buvo nevienodas. Daugiausia frazeologizmų užfiksuota iš Armoniškių (Baltarusija), Druskininkų, Dusetų, Endriejavo, Geistarų, Joniškio, Kuršėnų, Luokės, Miežiškių, Salamiesčio, Sintantų, Skirsnemunės, Šačių, Varnių. Tai priklauso nuo rinkėjų sugebėjimo išklausti pateikėjų ir užrašyti.
Žodyne taip pat atsispindi frazeologizmų sinonimija. Pavyzdžiui, greta frazeologizmų "į saują paimti" ir "į saują suimti", reiškiančių "priversti paklusti, prigriebti", galimas frazeologizmas "į saują imti", kuris kol kas neužfiksuotas. Iš grožinės literatūros kūrinių frazeologizmus teko rinkti papildomai patiems FŽ rengėjams, nes žodžių iš knygų rinkėjai, specialiai nesidomėdami fraziologija, kai ko tiesiog nepastebėjo. Frazeologizmų pavartojimo gausa rašytojų kūryboje labai įvairi. Iš visų labiausiai išsiskiria Žemaitė, kurios raštuose užfiksuota per 1700 frazeologizmų. Ievos Simonaitytės kūryboje jų rasta beveik 700. Daugelis šių frazeologizmų būdingi tik Klaipėdos krašto lietuvininkams, kitų rašytojų raštuose jų nepasitaiko. Antano Vienuolio ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės raštuose frazeologizmų rasta maždaug po 500. Juozo Apučio, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno grožinėje kūryboje jų surasta beveik po 400; Augustino Griciaus, Lazdynų Pelėdos raštuose fraziologizmų yra daugiau kaip po 300; Vytauto Montvilos ir Balio Sruogos raštuose - daugiau kaip po 250; per 200 frazeologizmų išrinkta iš Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Marcinkevičiaus, Juozo Paukštelio raštų.
Rašytojai savo kūryboje kartais vykusiai pakeičia kokio nors frazeologizmo vieną dėmenį, taip sukurdami naują frazeologizmo sinonimą. Frazeologizmų esama ir senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose bei dvikalbiuose žodynuose. Ypač daug jų yra Jokūbo Brodovskio rankraštiniame Vokiečių-lietuvių kalbų žodyne, rašytame XVIII a. FŽ - tai didelis frazeologijos rinkinys, naudingas jų tyrinėtojams ir aiškintojams, puikiai pagelbėsiantis rašytojams ir žurnalistams, oratoriams, ieškantiems tikslios ir vaizdžios išraiškos.
Gramatikos subtilybės
Gramatika apima morfologiją ir sintaksę. Morfologijos objektas - žodžių sudėtis ir formų įvairovė. Sintaksė tyrinėja, kaip iš žodžių ir formų susiformuoja junginiai ir sakiniai. 2006-2008 m. VDU buvo pradėtas rengti morfologiškai anotuotas Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas (SLKT). Tekstyno analizė atskleidė, kad šnekoje dažniausiai aptinkama kalbos dalis yra veiksmažodis (o rašytinėje kalboje, DLKT duomenimis, - daiktavardis). Dažniausias daiktavardžio linksnis sakytiniuose tekstuose yra vardininkas, o rašytiniuose - kilmininkas.
Itin reti, aptinkami vos viename savos kilmės, neskolintame, bendriniame daiktavardyje yra jungiamasis balsis uo ir priešdėlis im-.... Kalbos kultūra yra tiesiogiai susijusi su bendrąja žmogaus kultūra, o taisyklingumas ir turtingumas ne visada eina koja kojon.
Žodis "isnaikinti" yra sudėtinis žodis, kilęs iš lietuvių kalbos, kuris turi unikalų morfologinį ir semantinį pobūdį. Jis yra sudarytas iš priešdėlio „i-”, šaknies „naikinti” ir gali būti laikomas veiksmažodžiu. Priešdėlis „i-” dažnai naudojamas norint nurodyti veiksmo, kuris yra vykdomas kažkur arba nuo kažko, pobūdį. Veiksmažodis „naikinti” reiškia „panaikinti” arba „išnaikinti”, tad „isnaikinti” gali būti interpretuojamas kaip veiksmą atlikti tam, kad kas nors būtų išnaikinta ar sunaikinta. Kalbant apie kalbos struktūrą, lietuvių kalba yra labai morfologiškai turtinga, leidžianti kurti sudėtinius žodžius, kurie praturtina žodyną.
Frazeologizmų esama ir senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose bei dvikalbiuose žodynuose. Ypač daug jų yra Jokūbo Brodovskio rankraštiniame Vokiečių-lietuvių kalbų žodyne, rašytame XVIII a. FŽ - tai didelis frazeologijos rinkinys, naudingas jų tyrinėtojams ir aiškintojams, puikiai pagelbėsiantis rašytojams ir žurnalistams, oratoriams, ieškantiems tikslios ir vaizdžios išraiškos.
tags: #morfologiskai #turtinga #kalba