Moters statusas istorijoje: nuo nuosavybės iki nepriklausomybės

Istorijoje moters vaidmuo ir statusas visuomenėje patyrė didelių pokyčių. Nuo laikų, kai moteris buvo laikoma vyro nuosavybe, iki jos emancipacijos ir nepriklausomybės. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip moters padėtis keitėsi skirtingais laikotarpiais ir kultūrose.

Senovės Graikija: moteris kaip vyro nuosavybė

Senovės Graikijos kultūroje ir filosofijoje galima įžvelgti daugelį šiuolaikinės lyčių skirtumo bei tarpusavio ryšių sampratos šaltinių. Nors senovės graikų mene, mitologijoje ir literatūroje akivaizdi simbolinė moteriškumo galia, graikų polis buvo vienas iš reikšmingiausių moterų socialinio pavergimo precedentų. Moteris negalėjo tapti polio piliete.

Mitologija bei filosofija puikiai atspindi patriarchalinių vertybių dominavimą senovės graikų kultūroje. Gyvenimas ir mirtis, šventumas, bendruomenė ir civilizacija suprantama kaip akivaizdžiai sulygintos kategorijos. Senovinėse matricinėse mitologijose motina simbolizuoja gyvenimo galią; kuriantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, dievai vis labiau remia patriarchalinę valdžią, o patriarchališkumas padeda atstovauti tamsai, nepažinimui ir grėsmei.

Kaip ir daugelyje kitų mitologijų, graikų mituose visatos atsiradimas siejamas su moteriška dievybe - Gaja (Žeme). Pasaulis ir dievai atsiranda iš chaoso, o valdovo valdžia atitenka Gajos anūkui Dzeusui, vyriausiajam Olimpo dievui.

Būtent šioje antikos kultūroje galima rasti daugelį vyriškumo bei moteriškumo archetipų, kuriais remdamiesi lytį suprantame šiandien. Dzeusas simbolizuoja galingą autoritarinį valdovą, o deivės Atėnė ir Artemidė bei amazonės įkūnija tiek pat įtikinamą moterų išminties ir jėgos modelį.

Moteris buvo įsivaizduojama kaip netobulas vyras; moteris neegzistavo kaip savarankiška būtybė, o vien kaip žmogiškosios būtybės, kurios modelis buvo vyras, variantas. Tik atrodo, kad žmogus turi „lytį“, kadangi pačią kategoriją apibrėžia toks socialinių santykių aspektas, kuris nurodo lyčių skirtumą, o matas visada buvo vyras.

Geriausiai tai, jog senovės Graikijoje susiformavusi žemesnė moterų padėtis buvo institucionalizuota, įrodo jų padėtis polyje. Formuojantis ankstyvosioms politinėms visuomenėms, moterims niekur nebuvo suteiktos pilietinės teisės ir apskritai jos teisių turėjo ne ką daugiau nei vergai. Ištekėjusios moters gyvenimas buvo griežtai įspraustas į privačią namų sritį. Pasak Allen, Sokrato „Oecomenicus“ dialoge filosofas Ischomachas pirmąsyk teoriškai gynė vyrų ir moterų veiklos skyrimą į viešąją ir privačiąją sritis.

Aristotelio teoriją galima laikyti tiksliu Atėnuose, kur jis gyveno, vyravusio visuomenės požiūrio į lyčių skirtumus ir vaidmenis atspindžiu. Pasak Allen, Aristotelis išplėtojo pirmą išsamią teoriją apie vyro pranašumą prieš moteris.

Aristotelio filosofiją galima laikyti socialinių lyčių santykių, egzistavusių graikų polyje, gynimu. Platono „Valstybė“ siūlo naują visuomenės tipą - be despotiškai įtvirtintų vergų ir šeimininkų bei moterų ir vyrų santykių.

Romos imperija: moterų emancipacija ir nepriklausomybė

Respublikos laikų pabaigoje ši santuokos forma išnyko, ją išstūmė formulė sine manu, kai valdžia moteriai likdavo jos gimtojoje šeimoje. Tai reiškė, kad ir žmona bet kurią akimirką galėjo atstumti savo sutuoktinį. Jeigu moteris buvo kilusi iš turtingos šeimos, o vyras - ne, jis bet kurią dieną galėjo likti be pragyvenimo šaltinio. Tai suteikė romėnėms milžinišką galią ir nepriklausomybę.

Pridurkime pamatinį faktą, kuris jas išlaisvino dar labiau: Romos senatas nubalsavo, kad įstatymai leistų moterims perimti ir valdyti visus pinigus ir nuosavybę, kurią galėjo paveldėti iš tėvo (to anksčiau nebūdavo - turtą valdė sutuoktinis arba brolis). Žodžiu, respublikai žlugus moterys tapo ekonomiškai nepriklausomos ir turėjo tokias pačias teises, kaip ir sutuoktinis.

Skyryboms pakako, kad vienas iš dviejų, liudininkų akivaizdoje, ištartų sakinį, ir pora būdavo išskirta. Daug greičiau nei šiais laikais. Skyrybos tapo tokios paprastos, kad ėmė plisti tarsi aliejaus dėmė. Prasidėjo „tikra porų skyrybų epidemija“, kaip tvirtino Jérôme’as Carcopino, vienas iškiliausių romėnų laikų tyrinėtojų.

Iš tiesų, jei apžvelgtume romėnų epochos „didžiuosius vardus“, susidurtume su daugelį kartų išsiskyrusiais žmonėmis, apie tai istorijos knygose nekas tepasakojama. Štai kai kurie iš jų:

• Sula: senatvėje išsiskyręs ketvirtą kartą, penktą sykį susi¬tuokė su savo ruožtu jau išsiskyrusia mergina.
• Cezaris: vieną kartą išsiskyręs.
• Katonas Utikietis: išsiskyrė su savo žmona Marcija, paskui ją vėl vedė iš esmės dėl pinigų.
• Ciceronas: atstūmė Terenciją, su kuria gyveno trisdešimt metų, susilaukė vaikų, kad vestų daug jaunesnę ir gerokai už save turtingesnę merginą Publilą.

Šių „širdies polėkių“ pagrindas, kaip supratote, dažnai buvo pinigai, nes skirdamasi moteris galėjo atsiimti visą kraitį, išskyrus tuos turtus, kuriuos teisėjas nuspręsdavo palikti sutuoktiniui, kad galėtų rūpintis vaikais, arba kaip kompensaciją.

Žodžiu, turtinga moteris imperijos ar Trajano laikais - įtakinga visuomenės veikėja: ji nepriklausoma, teisiškai vienintelė savo turtų valdytoja, už pavadžio galinti laikyti sutuoktinį (kad ir garsų), ypač jei šis ją vedė dėl pinigų...

Taigi neretai moterys nusprendžia „mėgdžioti“ vyrus ir tuoktis daug kartų. Pirmą sykį jos tai daro pačios, iš meilės, dėl patogumo, bet ne palieptos, kaip nutikdavo anksčiau jų pirmtakėms.

Aprašydamas šią visuomenę, kuri, rodos, šiuo požiūriu yra beveik toliau pažengusi nei mūsiškė, Seneka sakė: „Jokia moteris nemanė raudonuoti [iš gėdos] dėl savo skyrybų, atsižvelgus į tai, kad net ir gerbiamos ponios dažnai turėdavo įprotį skaičiuoti savo metus ne pagal konsulų, bet pagal vyrų vardus.“

J. Carcopino su šiokiu tokiu sarkazmu aprašė, kaip pasikeitė romėnės pereinant iš respublikos į imperiją: „Moteris, [anksčiau] griežtai pavaldi savo ponui ir viešpačiui, šiandien yra lygi, varžosi su juo, jei jam nevadovauja. Ji gyveno, kai turtas buvo bendras, dabar turtas beveik visiškai atskiras. Vyras taip didžiavosi jos vaisingumu, dabar jo bijo. Buvo ištikima, dabar nepastovi ir sugedusi. Ji skirdavosi retai, o dabar - taip greitai ir lengvai, kad tai tas pats, anot Marcialio, kaip naudotis „įteisinta neištikimybe“.

Gimstamumo mažėjimas Romos imperijoje

Gimstamumo mažėjimas - kitas šio laikotarpio bruožas, lydintis moterų emancipaciją. Romėnų visuomenę kartų kartas persekioja chroniškai mažas gimstamumas, panašus į šiandieninį Vakarų visuomenėje.

O kokios buvo priežastys Romos laikais? Nėra aišku. Iškelta daug hipotezių. Pavyzdžiui, paplitęs apsinuodijimas švinu, bet kažin, ar tai tikėtina, kai kalbama apie visus gyventojus. Gal tiesiog romėnės (aukštesnių luomų) sąmoningai atsisakė turėti vaikų, kad išlaikytų laisvą, motinystės nesuvaržytą gyvenimo būdą, jauną bei gundantį kūną, nenukamuotą pasikartojančių nėštumų, kaip pamatysime, labai rizikingų.

Žinoma, imperija turi savo priešnuodžių. Kad susidorotų su vaikų stygiumi, aukštesniuosiuose luomuose plinta paprotys įsivaikinti. Taigi, senatvėje daugelis turtingųjų „įvaikina“ jau subrendusį žmogų, kad jų „giminė“ būtų pratęsta. Taip pat, kad būtų įveiktas mažas gimstamumas, paprotys išlaisvinti vergus dar šeimininkui gyvam esant ar testamentu suteikia naujo kraujo romėnų visuomenei, savo prigimtimi daugiatautei (ar vienatautei, nesvarbu).

Šeimos raida: nuo grupinės iki monogaminės

Manoma, kad žmonių šeimos istorija prasidėjo nuo grupinės šeimos. Deja, įrodyti to neįmanoma, nes neišliko jokių archeologinių įrodymų. Gyvenimas tokioje šeimoje, mūsų akimis, turėjo būti labai įdomus. Šeimos rate bet kuri moteris galėjo mylėtis su bet kuriuo vyru, moteris galėjo rinktis vyrą tik tam vienam vakarui. Ji galėjo ir nesutikti mylėtis, jei to nepageidaudavo. Apie sprendimą visam gyvenimui niekas net negalvojo. Taigi galima sakyti, šioje srityje moteris turėjo tikrą laisvę - ji nebuvo vyro nuosavybė, vergė.

Vėliau šeimos evoliucijoje prasidėjo naujas etapas - porinės šeimos kūrimas. Egzistavo įvairūs jos variantai, iš jų visų labiausiai paplito 1 vyro ir 1 moters šeima. Vyras įgauna privilegijų, jis gali turėti keletą žmonų (daugpatystė), nors ši forma retesnė dėl sunkių ekonominių sąlygų. Paprastai savo privilegijomis vyrai naudojosi būdami neištikimi pagrindinei žmonai. Tuo tarpu moterys tokios teisės neturėjo, už neištikimybę jos būdavo griežtai baudžiamos. Vienintelė moters privilegija buvo ta, jog vaikai priklausė tik jai.

Tikroji patriarchalinė šeima ima egzistuoti antikiniais laikais Graikijoje ir Romoje. Didelėje šeimoje buvo nemažai giminių, palikuonių ir vergų. Svarbiausia šiuo laikotarpiu tai, jog žmona tapo vyro - patriarcho - verge. Šioje didelėje, 2-3 kartas apimančioje šeimoje moters valdžia buvo minimali. Patriarcho žmona galėjo nurodinėti tik jaunesnėms moterims (dukroms, marčioms). Vaikai jau nepriklausė moteriai. Jos teisės rinktis partnerį neliko, kaip ir teisės išsiskirti.

Monogaminės šeimos atsiradimas reiškė visišką moters pavergimą. Ji neteko iš esmės visų anksčiau turėtų teisių: vaikai tapo vyro nuosavybe, pati moteris prarado bent kokią pasirinkimo laisvę. Moteris turėjo paklusti visiems vyro norams, nurodymams. Būdama išlaikytinė, ji visiškai priklausė nuo jo, jos materialiniai poreikiai galėjo būti tenkinami tik vyrui leidus. Moters seksualiniai interesai visiškai ignoruojami.

Šiuolaikinė moteris: nepriklausomybė ir teisės

Vėlyvaisiais viduramžiais susiformavo individuali lytinė meilė, deja, dažniausiai egzistavusi už šeimos ribų. Moterys dabar tampa vis laisvesnės. Labai svarbus tapo susipažinimo laikotarpis, kurio metu galima geriau sužinoti, koks žmogus gyvens kartu galbūt visą gyvenimą. Dabar būsimasis sutuoktinis imamas vertinti pagal tris svarbiausius kriterijus: emocinį, dvasinį ir seksualinį artumą (atitikimą). Būtent mūsų laikais ypač pradėta vertinti ir motinystė.

Moterys tampa vis labiau nepriklausomos. Jų kritiškos šiurkščios pastabos yra tarsi atpildas už ilgaamžę priespaudą, jų interesų ignoravimą. Dabar jos taip pat aktyviai įsitraukia į neištikimybės žaidimą, neretai pačios inicijuoja atsitiktinius lytinius santykius. Po karčių gyvenimo pamokų moterys jau nesiekia prieraišumo, ima pačios manipuliuoti vyro jausmais. auginti vaikus po skyrybų. Jei nepavyksta rasti tinkamo kandidato, vis populiaresnis tampa pastojimas neištekėjus.

Šiuolaikiniam vyrui sunkiau negu moteriai prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų, neatlaikę konkurencijos kai kurie vyrai ima gerti. Taip tampama žmonos išlaikytiniu. Madinga moteriai siekti karjeros, o vaiko priežiūrą palikti savo vyrui.

tags: #moteris #vaizduojama #kaip #v #yro #nuosavybe