Nuo senų laikų muzika ir poezija buvo neatsiejamos. Šiais laikais poezija ir muzika paprastai siejama su dainos žanru. Dainuojamoji poezija yra vienas intymiausių muzikos žanrų.
Muzikos ir poezijos sąveikos esmė
Taigi muzikos ir poezijos sąveikos esmė - sumaniai išryškinti tai, kas svarbiausia. Kartais paprastas ir net banalokas dainų tekstas, nuspalvintas muzikos garsais, tampa populiaria daina. Gilūs poezijos tekstai, pritaikius nepretenzingą melodiją, virstą nuostabiais dainuojamosios poezijos kūriniais.
Dainuojamosios poezijos atstovai Lietuvoje
Apie dainuojamosios poezijos žavesį ir prasmę nusprendėme pasikalbėti su tais, kurie dainuojamąją poeziją „valdyti“ moka geriausiai - tai muzikantas ir poetas Domantas Razauskas bei jaunas perspektyvus muzikantas, jau tapęs ir Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu, Kristijonas Ribaitis.
Domantas Razauskas apie dainuojamąją poeziją
- Domantai, kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika, ypač dainuojamosios poezijos žanras?
- Muzika mano gyvenime neatsirado, tai aš gimiau jos pasaulyje. Kitokio nepažįstu. Kas yra dainuojamosios poezijos žanras, aš nežinau. Esu apie tai rašęs ne vieną straipsnį, pasakojęs begalę kartų. Visus atsakymus į klausimus apie šį terminą reikia peradresuoti Gediminui Storpirščiui, jis tikrai žino. O aš ne (šypsosi).
- Jūs esate ne tik muzikantas, vedate radijo laidas. Ką Jums duoda tokia patirtis? Ar mieliau apie muziką kalbėti, diskutuoti, ar ją kurti?
- Viskas, kas susiję su muzika, man yra miela. Dešimt metų kiekvieną savaitę rašau apie muziką, kartais atsiranda tokios aferos kaip „Pakartot“ (laida per LRT radiją, - autorės pastaba), susijusios labiau ne su muzika, bet su man įdomiais bičiuliais. Mat iš tiesų kalbėti apie muziką yra toks pats absurdas, kaip šokti apie architektūrą, tačiau net šis absurdas mielas! Dar yra nesibaigiantys koncertai, repeticijos, įrašai, tai taip pat miela. Užvis sunkiausia yra išmokti klausytis muzikos. Vis dar to mokausi.
- Kaip manote, ar šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje dainuojamoji poezija dar randa kelią į žmogaus širdį, priverčia sustoti ir susimąstyti?
- Šiuolaikinis pasaulis nėra daugiau ar mažiau chaotiškas, nei kada nors. Priemonės, įrankiai keičiasi, bet stereotipai, klišės, klausimai lieka tie patys, senas geras chaosas taip pat. Ir paprastai jo kiekis išorėje priklauso nuo kiekio viduje. Taip pat ir ausys tos pačios. Tiesa, greičiau pavargstančios, nes „muzikėlė“ mus persekioja didžiąją dalį dienos, net perkant žuvį. Tačiau jei labai labai įdėmiai pasižiūrėsime į muzikos raidą, tai nieko iš esmės naujo nevyksta jau nuo 1970-ųjų pabaigos. Visi žanrai, visos kryptys, visi eksperimentai, net radikaliausi, jau yra buvę. Tam tikra prasme muzika yra pasibaigusi, traukinys nuvažiavęs ir dabar tegirdėti tolstantis dundėjimas. Tai nėra nei gerai, nei blogai, taip tiesiog yra, nes visi kultūriniai fenomenai istorijoje turi savo ciklus. Ar kokia nors muzika randa kelią į kieno nors širdį, man atsakyti sunku. Jei kalbėčiau apie save, tai mano širdis muša ritmą. Vadinasi, ji pati neišvengiamai yra daug didesnės už mane muzikos dalis.
- Poezijos pasaulyje Jūs esate aktyvus jau maždaug nuo 2002-ųjų. Ar per tiek metų vis dar lengva atrasti įkvėpimo kūrybai?
- Ne, nelengva, todėl nebesu poezijos pasaulyje, nerašau eilių jau dešimtmetį ir neketinu pradėti vėl. Viskas, ką norėjau parašyti, parašiau. Yra dvi-trys eilutės, kurios man iki šiol visai patinka. Poezijos beveik nebeskaitau ir vieninteliai sąlyčiai su šia išskirtine literatūros dalimi yra muzikiniai performansai, kurių metu gyvai su bičiuliais improvizuojame elektroniniais ir akustiniais instrumentais, kam nors balsu skaitant eiles.
- O kas yra Jūsų įkvėpimo šaltiniai?
- Apsakyti šaltinį reiškia jį sustabdyti. O sustabdytas jis jau nebe šaltinis. Šiaip jau nėra nė vieno dalyko Paukščių Tako galaktikoje, kuris negalėtų įkvėpti.
- Ką Jums reiškia dainuojamoji poezija? Ar galima teigti, jog tai - savotiškas gyvenimo būdas?
- Apsaugok, Viešpatie! Kaip jau minėjau, aš nedainuoju poezijos, nežinau, kas sugalvojo šį pavadinimą ir kaip dirbtinai atsirado toks gana keistas aktorinis lietuviškas judėjimas. Lietuviškos muzikos apskritai klausau labai mažai, turiu tik keletą numylėtų albumų ir jų neįmanoma būtų pavadinti dainuojamąja poezija. Antra vertus, dabar šiuo mįslingu terminu vadinama bet kas. Štai grojau festivalyje kartu su Andriumi Mamontovu, Jazzu, Igoriu Kofu, Neda - visi bardai?! Anykščiuose grosime su grupe gana sunkaus alternatyvaus bliuzroko, taip pat scenoje bus „Baltasis Kiras“. Ką tai turi bendro su dainuojamąja poezija? Esu apie tai rašęs spaudoje. Festivalių organizatoriai dėl marketingo gali bet kam užklijuoti bet kokią etiketę. Bet šitas absurdas turi kažkada pasibaigti. Visame pasaulyje yra suprantamas terminas „autorinė daina“, „dainų autorius ir atlikėjas“, folk muzika ir taip toliau. Ir tik pas mus atsiranda kažkokie mitiniai dainuojančių poetų judėjimai… Nors nei apie muziką tai nieko nesako, nei tos poezijos ten su žiburiu nerasi. Tiesa, dar lenkai turi, bet ten viskas gerokai aiškiau. Tad kalbėdamas apie savo gyvenimo būdą, galėčiau verčiau sakyti „rokenrolas“.
- Ar turite svajonių, dar neįgyvendintų tikslų, susijusių su muzika, poezija?
- Idėjų, minčių, planų, susijusių su muzika, daile, fotografija, kelionėmis, - turiu! Bet jei tik ką bandau praskleisti, tai visada ima ir neišsipildo (šypsosi).
- Ką Jums reiškia Anykščiai, galimybė čia muzikuoti? Gal turite dar kažką bendro su šiuo miesteliu?
- Anykščiai… Nežinočiau, nuo ko net pradėti. Tad pasakysiu paprastai - labai seniai mano pažįstamas, mylimas miestas, į kurį visada grįžtu su didžiausiu malonumu. Turiu ten bičiulių, pažįstamų, mėgstu ten vaikščioti ir žvalgytis, jei tik yra laiko. O kai dar toks vienas garsus alpinistas ateina į koncertus ir po to sako „buvo gražu“, tai užsimanau ten apsigyventi (šypsosi).
Kristijonas Ribaitis apie dainuojamąją poeziją
- Kristijonai, kaip Jūs atradote dainuojamąją poeziją?
- Atradau labai netikėtai, dar mokykloje. Kurdamas dainas angliškai, iš naujo atradau Storpirščio, Kernagio ir kitų bardų dainas, kurios vaikystėje buvo kaip muzikinis fonas mano namuose. Mano abu tėvai, būdami režisieriais, ne kartą dirbo su daugeliu iš jų, ypač su Kernagiu ir „Keistuolių teatru“, todėl tuos žmones aš dažnai matydavau savo vaikystėje. Taigi, vėliau iš naujo atradęs šiuos muzikantus, išsikėliau sau užduotį rašyti tekstus lietuviškai. Šiandien man vis dar keista, bet kartu ir beprotiškai didelė garbė dalintis su šiais žmonėmis scena.
- Kuo šis žanras iš esmės išsiskiria iš kitų?
- Dainuojamoji poezija visada išsiskirs savo intymumu. Ryšys, kuris atsiranda tarp klausytojo ir atlikėjo, yra labai asmeniškas, ko, mano manymu, kituose muzikos stiliuose matome labai retai. Aš pats nedrįsčiau sakyti, jog tai, ką aš groju, yra šimtu procentų dainuojamoji poezija. Bet tas ryšys visgi išlieka, kartais toks stiprus, jį galima beveik rankomis paliesti.
- Kaip manote, ar šiandien poezijai lengva rasti kelią į žmogaus sielą?
- Ne kartą jau įsitikinau, kad šiuolaikiniam žmogui reikia poezijos, ir malonu matyti, kad šių žmonių skaičius didėja. Nebūtinai poezija turi priversti susimąstyti, poezija lygiai taip pat padeda įvertinti visą šiuolaikinį chaosą. Teigiamai, neigiamai ar ironiškai - čia jau poeto nuosprendis.
- Kas dainuojamojoje poezijoje yra svarbiau - žodžiai ar lyriška švelni muzika?
- Muzika yra svarbu, tačiau nebūtinai ji turi būti lyriška ar švelni. Savo muzikos nepavadinčiau labai švelnia - išskyrus kelias dainas, aš šūkauju, savo muzikoje naudoju daug triukšmą keliančių garsų. Tai man leidžia lengviau ištransliuoti tai, ką aš noriu perduoti klausytojams. Didelė dalis to ateina iš teksto, bet, mano manymu, vien geras tekstas yra viso labo poezija. Dainuojamoji poezija - tai aukso viduriukas tarp gero teksto ir geros muzikos.
- 2016-aisiais tapote devintosios Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu. Ar apdovanojimai įkvepia Jus siekti dar daugiau, ar tai Jums tik simbolika, laikinas džiaugsmas, kuris po kiek laiko užsimiršta?
- Tokie apdovanojimai leidžia suprasti, kad kažką darai gerai ir kad kažkam vis dėlto tai patinka. Nemanau, kad negavęs apdovanojimo būčiau kažką daręs kitaip, kita vertus, šis apdovanojimas davė man progą dirbti su nepakartojamais žmonėmis ir išleisti savo pirmąjį albumą. Svarbiausia po tokių apdovanojimų - neužmigti ant laurų.
- Ar galima teigti, jog dainuojamoji poezija yra gyvenimo būdas?
- Man dainuojamoji poezija yra toks keistas dalykas, netelpantis į jokius rėmus, nes į šį stilių sutelpa tiek daug skirtingų žanrų, nuotaikų, žmonių ir akimirkų. Dėl gyvenimo būdo - jie gali būti keli. Vienas - su buteliu rankose, kartojantis, jog jis yra bohemos dalis. Kitas - medituojantis, bandantis muzikoje ir poezijoje atrasti save, geriau suprasti žmogaus egzistenciją. Tų gyvenimo būdų yra ir daugiau. Svarbiausia, kad vienas žmogus gali per savo gyvenimą patirti juos visus, o kitas nepaliesti nė vieno iš jų.
- O ar turite muzikinių svajonių?
- Yra keletas idėjų, kurias tikiuosi įgyvendinti netolimoje ateityje. Kol kas tai viso labo idėjos, bet niekada negali žinoti..
- Šį rugpjūtį vėl grosite Anykščiuose. Kuo Jus žavi šis miestelis?
- Šis miestas įstrigo mano atmintyje nuo tada, kai pradėjau groti „Purpuriniame vakare“.
Festivalis "Prie garažų" Tauragėje
Liepos 25-osios vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos vidinis kiemelis tapo gyvos muzikos ir poezijos oaze. Jau keturioliktąjį kartą vyko tradicinis poetų ir dainų atlikėjų festivalis, subūręs muzikos ir poezijos mylėtojus.
Vakaro programą pradėjo Greta Ambrazaitė, viena ryškiausių jaunosios kartos poečių. Klausantis gyvai skaitomų poetės eilių atrodė, kad jos „kalba“ net ir tada, kai Gretos balsas nutildavo. Po jos scenoje pasirodė seserys Milda ir Teresė Andrijauskaitės - duetas „Baltos Varnos“, sužavėjęs publiką išskirtiniu dvibalsiu, lietuviško folkloro motyvais ir šiuolaikinių garsų sinteze. Atlikėjos kvietė publiką ne tik pritarti, bet ir prisijungti atliekant ritualinę saulės „pakvietimo“ dainą, kuri ne vienam sukėlė šiurpuliukus.
Vakaro kulminacija tapo Roko Kašėtos ir grupės koncertas. Jų atliekama muzika - savitas džiazo, roko ir alternatyvių garsų derinys - žavėjo ne tik muzikine kokybe, bet ir poetiškais tekstais, nuoširdumu bei stipria scenine energetika, kuri įtraukė klausytojus. Visą pasirodymą ryšys tarp atlikėjo Roko ir žiūrovų priminė nuoširdų pokalbį, kurį papildė ir turtino atlikėjo tarminė dzūkų kalba.
Tądien bibliotekos kiemelis prisipildė geros nuotaikos, atmosfera buvo kupina šiltų emocijų, o kasdien automobiliais apstatoma aikštelė prie garažų transformavosi į erdvę, talpinančią daug daugiau - kultūrą, bendrystę ir skambesį.
Festivalis „Prie garažų“ šiuo renginiu nesibaigia - kviečiame susitikti rugpjūčio 7 d. Kartų parke, kur vyks poetiškas ir muzikaliai jautrus vakaras „Prie garažų. Piknikas“. Jame pasirodys dainuojamosios poezijos kūrėjas Andrius Zalieska (Zala) kartu su aktore Aldona Vilutyte. O rugpjūčio 14-ąją „Šimtmečio“ kiemelyje festivalį užbaigs išskirtinis pasirodymas „Prie garažų. Aidas“, kuriame savo kūryba dalysis grupės „jautì“ vokalistas Džiugas Širvys.
Giedrius Alkauskas apie matematikos ir meno ryšį
Giedrius Alkauskas - vienas kiečiausių matematikų, Vilniaus universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas, dirbęs ir Kauno technologijos universiteto profesoriumi, atradęs tokius naujus matematinius objektus, kaip projektyvinės tėkmės ir supertėkmės, o Minkovskio „klaustuko“ funkcijos momentai yra pavadinti jo vardo konstantomis. Jis taip pat yra ir Dionizo Poškos premijos laureatas, nuskynęs laurus už debiutinę poezijos knygą „Keliaujantis akmuo“, o visai neseniai buvo priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą kaip muzikologas.
Matematikos ir meno - muzikos, poezijos - ryšys visais laikais buvo ir yra nenuginčijamas. Kai pradedi studijuoti universitete matematiką, laikas tarytum permaišomas: mokaisi formalumų, XIX ir XX a. teoremų įrodymų ir atrodo, kad viską supranti. Tik nesupranti štai ko: kodėl XVIII a. matematika atrodo gerokai gaivalingesnė nei XX a. pradžios? Tik gerokai vėliau, jei prireikia grįžti savo tyrimuose, nušvinta: a, štai kodėl! Nepilnai buvai suvokęs šį įrodymą. Pasirodo, visas svoris rėmėsi į vieną mažytę detalę, kurią lyg apžiūrėjai, bet nesureikšminai.
„Kaip yra didelių poetų pastebėta nuo Mallarme laikų, - poezija ir muzika beveik suvedama į matematines formules. Nėra esminio skirtumo tarp aukštosios matematikos ir muzikos ar poezijos. Giluminė mintis, tuo pačiu ir pavojinga, nes matematikai ims teigti (ir kartais teigia), jog jų mokslas - tai tikra poezija. Na ne. Arba kompozitoriai pateikia Fluxus tipo samprotavimų, panašių į fiziką ar matematiką, bet panašių tik išoriškai, panašių tik iš labai toli, teigiančių tą patį, ką ir matematikai, bet atvirkščiai. Džiaugiuosi Dievo dovanomis, jog man pavyko pačiam, ilgesio ir smalsumo vedinam, atrasti ir įsitikinti Baranausko, Gedos, Musorgskio, Rimskio-Korsakovo, Bruknerio, Gogolio milžinyste. Tad, manau, šiuos ryšius tarp poezijos, muzikos, matematikos suprantąs. Pridėčiau dar prasmės paieškas ir jų kūrimą beprasmybėje. Ir dar prie pamatų - gyvybingumą ir evoliuciją. Ne progresą. Šiuo atžvilgiu muzikinės instaliacijos, performansai ir hepeningai man visada atrodys daug skurdžiau už menkiausią atvašą ant vis dar pumpuruojančios, nors gal ir paliegusios, šakos.
Tad jei išaugi iš tų pačių šaknų, visai nereikia jaudintis, ar muzikoje tai nauja, ar nenauja. Tai visada gyva ir visada šiuolaikiška nepriklausomai nuo augalo rūšies inovatyvumo ar jo archaiškumo. Esu iš pagrindų poetinės, ne politinės ir ne poleminės sąmonės kūrėjas. Kasti šulinį juodžemyje man atrodo gerokai prasmingiau, nei sprogdinti fejerverkus paplūdimyje.
Žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“ (2020 m., 83 tomas) atspausdintas mano tekstas „Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika“, kurio pirmojo skyriaus pavadinime „(Harmoninė) Progresija (kvintų) ratu“ būtent ši mintis ir suglausta. Išmetus skliaustus atrodo, tarytum būtų aprašomas gerai temperuotas klavyras. Tačiau be žodžių skliaustuose tepalieka oksimoronas progresija ratu. Mintys apie meno ir mokslo skirtybes vidurkiškai lyg ir teisingos: šios dvi kūrybos rūšys laiko tiese juda skirtingai.
Tad ten, kur mokslas ir technologijos iš principo viršija žmogaus vidines galimybes, tarkim, naujų medžiagų atradimas ir panaudojimas, tobulesni muzikos instrumentai, rūšiavimo, skaičiavimo ir paieškos algoritmai kompiuteryje, imunologija, skiepai ir garantuotas sveikesnis gyvenimas, ir taip toliau, ką visi puikiai žino, ten menas ir mokslas juda tiese teigiama kryptimi. Jei atmesti (tikiuosi, kiekvienam tik laikiną) priklausomybę nuo technologijų, visi išradimai ar atradimai - higiena, laikrodis, žemėlapis, raštas, fonografas - vienodai veikia ir meną, ir mokslą. Jie negrįžtamai pakeičia humanoidų smegenų architektūrą.
Ankstesniame interviu minėjote, jog dauguma žurnalo „Lietuvos muzikologija“ straipsnių daug svarbesni, esmingesni, gilesni nei dalis dažnai cituojamuose žurnaluose publikuojamų matematikų ir fizikų darbų. Nebesu tuo tikras. Jau paminėtame straipsnyje žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“ aptariu porą tekstų iš „Lietuvos muzikologijos“, būtent, Kamilės Rupeikaitės straipsnį apie muzikos instrumentus lietuviškuose Šventojo Rašto vertimuose ir Vitos Česnulevičiūtės - apie muzikos ir poezijos paraleles Nykos-Niliūno eilėraščiuose, dienoraščiuose. Panašus ir kitas jos straipsnis apie Vaičiūnaitės ir Bložės poeziją. Mane šie straipsniai paveikė, bet emociškai - itin skirtingai. Tad subjektyviai galiu vertinti konkrečius tekstus, tik neįdomu apie mokslą kalbėti abstrakčiai makaluojant rankomis, juo neįdomiau matyti kitą tą darant.
Švedų vargonų meistras Danielis Stråhle ir jo 1743 m. pasiūlytas beveik tobulas styginių su skirsniais instrumentų derinimas, kurį, padaręs matematinę klaidą, atmetė akademikas Jakobas Faggotas. Garbė meistrui buvo grąžinta tik muzikologo J. M. Barbour pastangomis XX a. viduryje. Arba štai: kaip lietuviška daina „Išeit, pareit jaunasis bernytis“ iš Rėzos rinkinio atsirado tarp 100 britų kompozitoriaus Granvillo Bantocko 1901 m. aranžuotų pasaulio liaudies dainų? Būtų įdomu sužinoti atsakymą.
Dabar į klausimą atsakysiu taip: kiekviename straipsnyje tarp 90% to, ką spausdina Lietuvos matematikai ir už ką gauna pinigus, talento ir vertės mažiau nei viename šiame eilėraštyje. Noriu, kad manęs tai nejaudintų. Bet jaudina ir neramina. Na, tesižino patys. Tai, aišku, neliečia 10% talentingos ir vertingos matematinės kūrybos.
Esate išleidęs dvi kompaktines plokšteles - „Į sapnų ir burtų lauką“ 2011 metais ir „Užburtas laikas“ 2014 metais. Keisčiausia ir labiausiai įsiminusi patirtis - psichoakustikos dėsnių galiojimas ir smegenų interpretacijų subjektyvumas. Man, kaip perfekcionistui, nebuvo lengva su garso režisieriumi suderinti skirtingų takelių lygmenis. Atrodė, to padaryti tobulai tiesiog neįmanoma. Štai pavyzdys. Garso režisierius Arūnas Zujus atsiuntė vieno įrašo garso takelių sąrašą klausdamas, ką iš kur montuoti. Kelis kartus išklausius man pasirodė, kad penktame variante norimi taktai geriau skamba nei šeštame. Tik vėliau suvokiau, kad įvyko klaida: penktas bei šeštas variantai buvo identiški. O psichikai atrodė, kad vienas geresnis už kitą!
Kas lemia tai, jog Jūsų netraukia Mocarto muzika? Šia tema ne kartą kalbėjau su bičiuliu ir artimu poetu Rimvydu Stankevičiumi. „Žinai, kaip tik šiandien užsidėjau jo vadinamąją 6-ąją simfoniją: viskas žydi ir kvepia, viskas žalia ir čiulba, po pievą su drugeliais dūksta angelai, Velykų varpai aidi aukštybėse… Galutinė gėrio pergalė. Įsivaizduoji, o Volfgangui dar tik vienuolika metų! Taip, anksčiau manęs netraukė Mocarto muzika. Vienos Staatsoper mačiau „Figaro vedybas“ ir „Don Žuaną“, bet kažkiek kankinausi. Prisipažinsiu, man kiek nuobodu klausytis ir Bacho muzikos. Net Bethoveno „Fidelijas“ sunkiai įtraukė. Bet dabar bijau būti kategoriškesnis. Ilgai maniau, jog Tolstojus neturi nei humoro, nei vidinės siautulystės. Bet brolis Audrius neseniai baigė skaityti „Karą ir taiką“ ir pareiškė, kad dar neskaitęs autoriaus, kuris taip gerai ir su tokia meile aprėptų visų žmonių tipus. Teigiama, jog reikia vidinio paprastumo, ramumo ir kad tik su metais ateina meilė Mocartui. Taip, yra muzikos, kuri nėra itin sudėtinga technine prasme, bet yra tiesiog išmintinga. Tarkim, Šostakovičiaus 13-oji simfonija (mintį apie pastarosios išmintį pasiskolinau iš Kirilo Kondrašino), arba dano Louiso Glasso 2-osios simfonijos Adagio dalis.
Žavitės lietuviška ir rusiška muzikinėmis kultūromis. Puikus poetas ir muzikantas Viktoras Cojus dainavo: „kadangi tie, kurie prieš tuos, kurie prieš mus, vieni be mūsų nebesusitvarko“. Pritaikysiu šią formulę išsakydamas tokią mintį: šaipausi iš tų, kurie šaiposi iš sakančių „nemaišykime politikos ir kultūros“. Gal hunų invazijos į Europą metu lankininkystė ir buvo politika, kaip kad politika buvo senųjų slaviškų skolinių atsiradimas lietuvių kalboje ar baltiškųjų - suomių. Bet dabar niekam į galvą neateitų stiklą, Rėzos vokišką negelkatę ir žėglius, suomiškus burę bei laivą, visą skolintą-perskolintą terminiją pavadinti politika. Taip yra ir su Rusija - seku visas Navalno laidas, kas dieną po valandą ar daugiau klausau „Radio Svoboda“ (apie Jelcino epochą, terorizmą Rusijoje XIX a. pabaigoje ir pan.). Dažnai dėl to lieku nesuprastas, net turėjau aiškintis, kodėl Rusija, o ne Čekija ar Prancūzija? Sutrikau. Niekada negalvojau, kad viena meilės forma išeliminuoja kitą. Tad lygiai taip pat myliu ir Čekiją, ir Vengriją, ir Ispaniją. Tik meilė yra darbas, kuriam reikia ugnies bei pakurstymo.
Jus domina lituanistika rusų muzikoje. Lituanistika rusų muzikoje - lyg legato pedalas. Kaip ir ne apie mus veiksmas vyksta, o susijungia gaudesiai, net jei kontekstas nėra istorinis ar autentiškas. Na, ar nemalonu kirgizui, jog trys ministrai Pingas, Pangas ir Pongas jų tautybę pamini operoje „Turandot“? Manau, malonu. Daug yra galimų lituanistikos pjūvių muzikoje: istorinis, mitologinis, geografinis, literatūrinis, muzikinis. Štai keletas to apsireiškimų vokalinėje muzikoje.
Esate išleidęs poezijos knygą, kurioje save įvardinate kaip „kompozitorių ir muzikologą“. Vėlgi, pacituosiu Cojų: „yra žmonių, kuriems teorema teisinga“. Aš suprantu, kad Giodelio nepilnumo, Čebotariovo tankio ar Brauerio nejudamo taško teoremos galioja visiems ir galioja absoliučiai. Bet kai kalbame apie sąmonę, net absoliutas nėra privalomas. Bartóko „Mikrokosmosas“ yra toks pat makrokosmosmas, kaip ir pati Visata. Bet vis tik tamsioji matematikos pusė slegia. Išties, yra tokių taip vadinamų Tiuringo mašinų su n būsenų, kurių generuojami įrašai juostelėje neturi jokios loginės struktūros ar dėsningumų. Tokios Tiuringo mašinos sustoja tik f(n) žingsnių, kur funkcijos f(n) iš esmės negalima matematiškai užrašyti, nes ji auga greičiau už bet kokią simboliais užrašomą funkciją. Bet ar būtina visą tai žinoti klausantis beribio skaidrumo „Parsifalio“ finalo ar „Chovanščinos“, kur tamsioji žemės jėga viršija visas keturias fizikinės gamtos jėgas? Tikrai nebūtina. Tad sąmoningai vengiu minėti matematiką ten, kur jos nėra. Tebūna kiekviena iš žmogaus veiklų kaip archetipinė kaukė, be kurios gero meno nesukursi. Kitoje knygoje-poemoje (jau yra apie 170 puslapių iš planuojamų 400) net muziko profesijos neminėsiu.
Atskiras poetinių kvėpavimų šaltinis - lietuvių liaudies dainos. Žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“ (2019, 81 tomas) buvo išspausdintas vienas šios poemos skyrius, skirtas Liudvikui Rėzai ir jo kūrybai. Į tekstą integraliai įsilieja daina „Vai kilo, kilo“ bei jotvingiškas sakinys iš Jeronimo Meletijaus užrašų „Kails poskails ains par antars“, kurį išmokau iš Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Iš jotvingių akmens“.
Esate minėjęs, jog muzikinės medžiagos eskizų pavidalu turite dar trims kompaktinėms plokštelėms. Vieną kompaktinę plokštelę, pavadinimu „Seniai prasmegusių dienų šokiai“, t...
Festivalio "Prie garažų" akimirkos: