Mykolas Sluckis - žinomas lietuvių rašytojas, kurio kūryba apima tiek kūrinius suaugusiems, tiek vaikams. Vartus į literatūrą jam atvėrė keletas apsakymų knygelių vaikams ir apie vaikus.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną įdomiausių jo knygų vaikams - apysaką-pasaką "Milžinai nenorėjo karaliais būti" (1958 m.). Ši knyga tapo savotiška pirmąja kregžde ne tik M. Sluckio kūryboje, bet ir pokario dešimtmečio literatūroje.
Neringos herbas, įkvėpęs M. Sluckį
Apysakos ypatumai
Apysakoje-pasakoje "Milžinai nenorėjo karaliais būti" stilizavimo tradicijos belikę menki pėdsakai - tai tik kūrinio stuburu virtę pasakų apie dosniąją žuvelę, apie milžinus motyvai. Visa kita - sava, rašytojo prigimties nulemta. M. Sluckis, pasitelkdamas padavimus apie Neringą ir Naglį, sukuria įspūdingus kadaise čia gyvenusių žmonių buities vaizdus, pasakoja, kaip nuo gamtos stichijos priklausė žvejų kasdienybė.
Kūrinys išsiskiria stipriu buitiniu psichologiniu teksto pamatu, gana netikėtu pasakai, ne visada darniai susiliejąs su jos fantastika, užtat žaižaruojantis lanksčiu, melodingu sakiniu, minties šuoliais, raiškiais šnekamosios kalbos protrūkiais. Nesvetimos rašytojui ir aukštos gaidos, romantinis jausmo pakilumas, visai tinkamas legendos žanrui.
Nors, kas be ko, justi ir gilumoj beglūdintis vidinis „cenzorius“: visi siūlai suvedami į doro, nesavanaudiško darbo bei milžinuose įkūnytų liaudies galių apoteozę, didaktika dvelkiančią juodo ir balto priešpriešą, malonią tuometinių meno teisėjų akiai.
Knygoje vaizdingai perteikiami gamtos stichijų vaizdai, tokie kaip:
,,Spjovė slibinas į dangų ir pakabino ugninį kamuolį. Negyva raudona šviesa nutvieskė krantą.“
Autorius taip pat gražiai apibūdina gyvūnų ir žmonių santykius:
,,Paukščiai mylėjo Neringą, ne kartą ją guodė ir dainomis linksmino. Iš svetimų kraštų parlėkę, pasakojo, ką tenai matę, ką girdėję.“
Milžinai prieš mus: uždrausta archeologija, kurios jie nenori, kad matytumėte
Kūrybos bruožai
Knyga po knygos pamažu ima kisti rašytojo stilius, ieškodamas savo prigimčiai laisviausio drabužio. Apsakymų rinkinyje Kaip sudužo saulė (1957), kurį autorius laikė „savo antrąja, kiek sėkmingesne pradžia“ (3, 457), vaikystės tema vėl atgyja, tik kitokiu pavidalu - ne kaip blankus įsikaltų idėjų šešėlis, o kaip aistringas išgyvenimų monologas.
Jo metmenys - bemaž natūralistinių buities detalių virtinė, neregėto šeimos skurdo, alkio, pažeminimų štrichai. Užtat ataudai - šviežias vaiko žvilgsnis, įjaudrinta jo fantazija, kibirkščiuojanti metaforomis bei hiperbolėmis, peršviečianti ir nuskaidrinanti baisią realybę. Stipraus jausmo kilstelėtos detalės tarpais sureikšminamos iki simbolių.
Mykolo Sluckio knygos "Vai tai dūda" viršelis
Septintajame dešimtmetyje tarp stambiosios prozos suaugusiesiems M. Sluckis vis pabarstydavo pasakų pasakėlių vaikams, vėliau surinktų knygoje Vai tai dūda (1972). Jose kartais dar šmėsteli vos įžiūrima giminystė su folkloru, bet visai nusigręžiama nuo Milžinų patetikos. Veiksmas perkeliamas į kitą sceną - nebe erdvią ir didingą, o žemišką buitinį ir miniatiūrinį žvėrelių, augalų, daiktų pasaulį.
Jame gyvenama kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, klesti žmonių ydos ir silpnybės. Pagyrūnas gaidys Ugnelis, tinginys vilkas, egoistė, savimi besigėrinti vištelė, besotis gandras, net žiemą terorizuojantis varles, - tokie ir panašūs šių pasakų personažai. Stebimi jie įžvalgiai ir neabejingai: ne vien šmaikščiai patraukiant per dantį, bet ir nuolat pasigėrint žaismingu buities margumynu, kuriame „visokie stebuklai kaip javai iš dirvos virsta. Tik spėk dairytis!“ (6, 21).
Dar mažiau tokios pasaulėjautos pėdsakų dviejose paskutinėse M. Sluckio pasakose Stebuklingoji rašalinė (1965) ir Laiškanešys neturi mirti (1973). Čia veikiau vyrauja giliai slypinčio vidinio nerimo ir skepticizmo dvasia, kiekvienoje tų knygų reiškiama skirtingai.
tags: #mykolas #sluckis #milzinai #nenorejo #karaliais #buti