Nacionalinės dailės galerijos pastato istorija Lietuvoje

Nacionalinė dailės galerija (NDG) - daugiafunkcė meno ir kultūros erdvė Vilniuje, pristatanti Lietuvos bei užsienio XX-XXI a. meną. Ilgalaikėje ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su moderniąja ir šiuolaikine Lietuvos tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, objektais, instaliacijomis, videomeno kūriniais. Keičiamų parodų salėse rengiamos Lietuvos ir užsienio dailės parodos. Renginių salėje vyksta konferencijos, kultūros renginiai, Lietuvos ir užsienio dailininkų kino ir videofilmų peržiūros, paskaitos. NDG organizuoja edukacinius užsiėmimus, kūrybines dirbtuves skirtingo amžiaus, taip pat specialiųjų poreikių turintiems lankytojams, rengia ekskursijas, susitikimus su muziejaus darbuotojais ir Lietuvos bei užsienio dailininkais. Galerijoje veikia informacijos centras-biblioteka ir kavinė.

Oficialia muziejaus istorijos pradžios data laikoma 1921 m. gruodžio 14 d., kai Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė "M.K.Čiurlionies vardo galerijos įstatymą". Pagrindinis akstinas kurti muziejų buvo poreikis išsaugoti M.K.Čiurlionio kūrybinį palikimą.

1922 m., remiantis šiuo įstatymu, Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M.K.Čiurlionio kūrinius (193 vnt.) už 65 tūkst. vokiečių aukso markių. Muziejaus steigimo būtinybė buvo įsisąmoninta, tačiau realių veiksmų imtasi tik praėjus dar porai metų. Iki to laiko galerija egzistavo tik dokumentuose.

Nebeapsikentę valdžios neveiklumo, 1923 m. vasario 21 d. aktyviausi menininkai pradėjo dvi su puse dienos trukusį visuotinį streiką. Streiko komitetas, kurį sudarė dailininkai Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis, Petras Kubertavičius ir Paulius Galaunė, tuometei valdžiai metė rimtus kaltinimus dėl abejingumo kultūros ir meno reikalams.

Tik po tokio drąsaus žingsnio 1924 m. prelato Mykolo Krupavičiaus (tuomečio žemės ūkio ministro) iniciatyva ministrų kabinetas skyrė 190 tūkst. litų laikiniems galerijos rūmams statyti pagal Vladimiro Dubeneckio parengtą „Meno mokyklos fligelio - laikinosios Čiurlionies galerijos projektą”.

Kaip tik tų metų kovą prie kuriamos M.K.Čiurlionio galerijos vairo stojo tuomet vienintelis Lietuvoje muziejininko išsilavinimą Paryžiaus Luvro mokykloje įgijęs dailininkas Paulius Galaunė. Tų pačių metų liepos 25 d. imtas sprogdinti Ąžuolų kalne buvusios rusų tvirtovės (vadinamos IX baterija) fortas, o iš taip gautų plytų pradėta statyti galerija.

Statybos darbai vyko sparčiai ir jau 1925 m. rugsėjį dar nebaigtuose rūmuose buvo eksponuota jubiliejinė M.K.Čiurlionio kūrinių paroda, skirta menininko 50-osioms gimimo metinėms. Nors paroda truko tik keturias dienas, ją aplankė 1 044 žmonės. Oficialiai galerija buvo atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d., savo rinkiniuose ji turėjo beveik 4 500 eksponatų.

Naujos patalpos pasirodė per ankštos, paveikslai iškabinti per daug arti vienas kito, o ir kitų eksponatų erdvės stipriai perpildytos. Be to, sparčiai augo naujai įsigijamų eksponatų skaičius ir darbo sąlygos labai greitai tapo sunkios.

Nauja proga muziejaus statybai atsirado tik 1930-aisiais, paskelbus juos Vytauto Didžiojo metais. Naujai projektuojamas statinys turėjo tapti tautos ir valstybės vienijimo simboliu, o savo išorės stilistika atitikti bendrą tautišką pobūdį.

1930 m. lapkričio 23 d., užbaigiant Vytauto Didžiojo metų iškilmių renginių ciklą, Vienybės aikštėje buvo padėti Vytauto Didžiojo muziejaus (arch. Vladimiras Dubeneckis, Kazimieras Kriščiukaitis, Karolis Reisonas) kertiniai akmenys. 1936 m. statybų darbai buvo baigti ir laikinoji M.K.Čiurlionio galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų.

1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, tuoj pat pasikeitė ideologiniai orientyrai. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. švietimo komisaro įsakymu buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas. Vėliau užgriuvusi nacių okupacija leido muziejui susigrąžinti sovietų atimtą Vytauto Didžiojo vardą. Antroji sovietų okupacijos pradžia muziejų pavertė ideologiniu bastionu.

1944 m. jam buvo suteiktas Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vardas. Propaganda, kova su buržuaziniu menu ir religija labai greitai nuspalvino ir muziejaus veiklą. Steigėsi Stalino būreliai, muziejininkai privalėjo skaityti paskaitas, išryškinančias sovietinio meno pranašumus prieš supuvusį Vakarų Europos buržuazinį meną. P.Galaunė, kaip politiškai nepatikimas, buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Iš ekspozicijų buvo šalinami sistemai neįtikusių menininkų kūriniai.

1950 m. vykusiame vadinamajame M.K.Čiurlionio teisme buvo svarstomas mūsų genijaus kūrybos likimas. Jis išvadintas dekadentu, formalistu. 1953 m., mirus Stalinui, atmosfera kiek keitėsi, tačiau visą ilgą sovietų valdžios laiką muziejų žymėjo viena ryški linija: meno propaganda ir masiškumas.

7-9-ajame dešimtmečiais muziejus atidarė naujus filialus bažnyčiose ir vienuolynuose, steigė savo padalinius kituose Lietuvos miestuose. 1963 m. pradėjo veikti M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose, 1965-aisiais buvusioje Įgulos bažnyčioje atidaryta Skulptūros ir vitražo galerija, 1966 m. įsteigtas A.Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), perduotas Pažaislio vienuolynas. 1969 m. atidaryta nauja moderniai įrengta M.K.Čiurlionio kūrinių galerija (archit. Feliksas Vitas). 1975 m. duris atvėrė pastatyta nauja Paveikslų galerija (arch. Liucija Gedgaudienė, Jonas Navakas Ganauskas), skirta Mykolo Žilinsko kolekcijai, Vakarų Europos rinkiniams ir šiuolaikinio meno parodoms. 1978 m. Rotušės rūsiuose atidarytas Keramikos muziejus, 1983-iaisiais - Velnių muziejus.

Iki nepriklausomybės atkūrimo muziejus iš mažos laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos išaugo į didžiulį dailės muziejų. 1990-1992 m. dalį savo filialų muziejus grąžino teisėtiems savininkams, tačiau kūrėsi vis nauji. P.Galaunės šeima padovanojo muziejaus direktoriaus namus (arch. Arnas Funkas), testamentu muziejui atiteko žymaus scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės butas, skulptoriaus Juozo Zikaro namai ir studija. Druskininkuose pastatyta V.K.Jonyno galerija (arch. Algimantas Kančas). 1997 m. muziejui buvo suteiktas nacionalinis statusas, o 2003 m.

Prezidentas Valdas Adamkus 2005 m. oficialiai perdavė istorinius Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmus Kaune Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Tų pačių metų liepos 5 d. 2006 m. buvo patvirtintas projektas dėl Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pastato rekonstravimo ir priestato statybos. Plėtra buvo būtina, todėl muziejaus kieme buvo pastatytas modernus bibliotekos pastatas. Jame įrengtos muziejaus bibliotekos, archyvų saugyklos, skaitmeninimo centras, sukurta erdvi ir šviesi skaitykla, parodų salė.

2016 m. pabaigoje muziejus po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus susipažinti su tarpukariu atnaujinto pastato interjeru, įrengtu taupiojo modernizmo stiliumi. 2019 m. duris atvėrė nauja ekspozicija "Lietuvos dailė XIV-XIX a.", pristatanti beveik 600 metų senosios dailės raidą, glaustai atspindinti Lietuvos meno ir kultūros tendencijas. 2020 m. vasarą atidaryta ekspozicija "Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII-XX a." Čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Vidiniame muziejaus kiemelyje - niekam iki šiol nematytoje erdvėje įrengta unikali kryždirbystės ekspozicija "Kryžių Lietuva". Muziejaus šimtmečio proga lankytojus pakviesime į dar vieną naują ekspoziciją, kurioje bus pristatomas 1900-1940 m. Istorijos audras atlaikęs muziejus ne tik išliko, bet ir išsaugojo vertingus Lietuvos istorijos eksponatus.

Šiandien muziejus saugo daugiau nei 355 tūkst. kūrinių!

LNDM vizija - tapti įkvėpimo šaltiniu, kuriančiu vienijančią bendravimo, emocinės gerovės, savęs ir pasaulio pažinimo aplinką. 1933 m. pradėtas kurti muziejus saugo, tiria ir visuomenei atveria turtingą vaizduojamojo meno kolekciją. Ją sudaro apie 260 000 eksponatų, įskaitant istorinį ir šiuolaikinį meną, taikomąjį ir liaudies meną, retus gintaro ir juvelyrikos pavyzdžius bei kitus muziejinius objektus. Kolekcija yra LNDM šerdis ir jo veiklos pagrindas. LNDM sudaro vienuolika Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Juodkrantėje įsikūrusių padalinių. LNDM kaupia, saugo, tyrinėja ir populiarina savo kolekcijoje esančius kūrinius, kasmet surengdamas po septyniasdešimt-aštuoniasdešimt parodų Lietuvoje ir užsienyje.

LNDM kultūriniai renginiai ir edukacinė veikla yra skirti didinti visuomenės ir kultūros supratimą apie meną. LNDM taip pat restauruoja ir konservuoja meno kūrinius atnaujintame ir itin moderniai įrengtame Prano Gudyno restauravimo centre.

LNDM Generalinis direktorius - dr.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus - valstybės išlaikoma pelno nesiekianti kultūros įstaiga, turinti nacionalinio muziejaus statusą.

Dailės muziejus pradėtas kurti 1907 m. kaip visuomeninė institucija kartu su Lietuvių dailės draugija. 1940 m. iš Vilniaus miesto muziejaus (veikė nuo 1933 m.) įkurtas valstybinis kultūros profilio muziejus, kuris 1941 m. reorganizuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 m. - į Lietuvos dailės muziejų. 2020 m. vasario 28 d.

Moksliniai Lietuvos dailės muziejaus muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statusas suformuluotas ir įtvirtintas 1944-1949 metais.

1953-1979 m. muziejui vadovavo profesionalus restauratorius, iškilus muziejininkas Pranas Gudynas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos dailės muziejaus struktūra buvo pakoreguota. Vykdant Restitucijos akto nuostatas, iki tol muziejui valdyti pavesti buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti teisėtiems savininkams. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taip pat buvo išmontuota ir perkelta į saugyklas Verkių rūmų ekspozicija.

Tuo laikotarpiu Dailės muziejus nutarė atsisakyti ir dviejų didžiausių savo padalinių - Dailės parodų rūmų bei Teatro ir muzikos muziejaus.

Pagrindinis muziejaus uždavinys XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo išspręsti muziejaus ekspozicijų ir saugyklų poreikiams tinkamų patalpų problemą. 1994 m. suremontuotuose Chodkevičių rūmuose įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija.

Buvęs centrinis Lietuvos dailės muziejaus pastatas (Vilniaus miesto rotušė) perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Šiuo metu čia veikia Menininkų rūmai, vyksta įvairūs priėmimai ir kt. 1998 m. sausio 1 d. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose iš viso buvo sukaupta 200 237 eksponatai.

XIX a. II pusėje, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo. XX a. pradžioje pradėjo kurtis mokslo ir meno draugijos, prie jų steigėsi muziejai. Aktyviausios šiuo laikotarpiu buvo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus, Vilniaus mokslo bičiulių, Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės draugijos. Daugelį metų jos rinko, kaupė ir meno vertybes.

Taip į muziejų pateko ir nemažai archeologinių radinių, Vakarų Europos dailininkų kūrinių, antikos meno eksponatų. Steigėjas buvo numatęs muziejuje kaupti vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius.

Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija, taip ir negavusi muziejui tinkamų patalpų, visus savo muziejaus rinkinius 1914 m. perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.

1930 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugija, nepaisydama tautinių skirtumų, bendradarbiavo su Lietuvių mokslo draugija.

Lietuvą okupavus sovietams, Vilniaus mokslo bičiulių draugija 1940 m. spalio 1 d. buvo prijungta prie Lituanistikos instituto, o įkūrus Mokslų akademiją priklausė jai. Vėliau draugijos ir muziejaus rinkiniai buvo paskirstyti įvairioms mokslo ir kultūros įstaigoms.

1907 m. Draugijos muziejui pradžią davė 1900 m. Pinigų eksponatams pirkti draugija beveik neturėjo.

1938 m. lenkų valdžia Lietuvių mokslo draugiją uždarė. Atgavus Vilnių, draugijos veikla buvo atgaivinta.

Nuo 1907 m. iki 1914 m. draugijos iniciatyva įvyko aštuonios dailės parodos. Jų metu draugija gaudavo dovanų ir pati nupirkdavo darbų būsimajam muziejui. Turtas pamažu augo, o draugija nuolatinės vietos, kur būtų buvę galima įrengti muziejų, neturėjo.

Po M. K. Čiurlionio mirties (1911 m.) Lietuvių dailės draugija norėjo iš velionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės įsigyti visus jo tapybos darbus. Dailininko kūriniai, anot Pauliaus Galaunės, būtų buvęs lietuvių tautos paveikslų galerijos pagrindas.

Tais pačiais metais Dailės draugija muziejui padovanojo 292 lietuvių dailės kūrinius, apie 1 000 tautodailės darbų.

Pirmasisasis pasaulinis karas nutraukė draugijos veiklą: meno kūriniai buvo išvežti į Maskvą (1920 m. M. K. Čiurlionio kūriniai buvo parvežti į Kauną, o 1925 m. Kaune atidaryta M. K. Čiurlionio galerija - pirmasis valstybinis dailės muziejus Lietuvoje), kiti meno rinkiniai atsidūrė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose.

Po Pirmojo pasaulinio karo dailės gyvenimas Vilniuje palaipsniui atgijo.

Vis dėlto 1919 m. 1933 m. Vilniaus magistratas (savivaldybė) nutarė įkurti Miesto muziejų. Eksponatai jam buvo perkami, gaunami dovanų. Dalį jų sudarė archeologinių kasinėjimų, vykusių Gedimino pilies kalne ir kitur, radiniai.

Šis muziejus taip pat neturėjo tinkamų patalpų. Rinkiniai buvo sandėliuojami Pranciškonų vienuolyno rūmuose Trakų gatvėje. 1939 m. Vilniaus miesto muziejaus eksponatai perkelti į Oginskienės rūmus (Sniadeckių, dabar - K.

Prasidėjus karui muziejuje buvo konservuojami, inventorizuojami muziejaus rinkiniai, toliau surašinėjami Vilniaus miesto pastatai, vykdomi Gedimino kalno ir Vilkpėdės kasinėjimai, inventorizuojamas Vilniaus Šv.

Vilniaus dailės muziejus iki 1949 m. 1944-1949 m. buvo suformuoti ir įtvirtinti moksliniai muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statutas. Vėliau muziejaus veikla visapusiškai išsiplėtė. Tada buvo decentralizuoti ir muziejaus rinkiniai, įsteigti ir atidaryti nauji specializuoti jo padaliniai.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Dailės muziejaus struktūra ir tolesnė jo veikla buvo smarkiai pakoreguota. Vykdant Restitucijos akto nuostatas, muziejaus globoje buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti jų teisėtiems savininkams, o juose įrengtos ekspozicijos uždarytos, saugyklos iškeldintos. Susidarė labai komplikuota ir įtempta padėtis.

Muziejaus ekspozicijų ir saugyklų patalpų problema buvo išspręsta: centriniai muziejaus rūmai ir Vilniaus paveikslų galerija įkurta buvusiame Chodkevičių rūmų ansamblyje (Didžioji g. 4), užsienio šalių dailės ekspozicijoms pritaikyti Radvilų rūmai (Vilniaus g. 24), o šiuolaikinei dailei paskirtos Nacionalinės galerijos patalpos (buvęs Revoliucijos muziejus, Ukmergės g. 28, dabar - Konstitucijos pr.

Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose iki 1996 m. sausio 1 d. buvo 192 323 eksponatai.

LNDM Vilniaus paveikslų galerija - senosios Lietuvos bei užsienio dailės ir dvarų kultūros pažinimo erdvė, šiandienos žmogui pristatanti XVI-XX a. pr. meno kūrinius. Galerija įsikūrusi istoriniuose grafų Chodkevičių-Puslovskių rūmuose, išsiskiriančiuose įspūdingais vėlyvojo klasicizmo interjerais. Paveikslų galerijoje rengiamos įvairios parodos, kultūros vakarai, viešos paskaitos, klasikinės muzikos koncertai, įgyvendinamos edukacinės programos, ekskursijos, kurių metu lankytojai supažindinami tiek su pačių rūmų istorija, tiek su klasikinės dailės technikomis.

Instituciniai partneriai: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Straipsnyje panaudota medžiaga: Lina Preišegalavičienė "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932"; Daina Kamarauskienė "Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus 1921-2012 m.

Nacionalinės dailės galerijos atnaujinimas 2025 metais

Po daugiau nei penkiolikos metų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Nacionalinės dailės galerijos lankytojams pristatoma nauja 20 a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Atidarymas vyks 2025 m. Ekspozicijos kūrėjai peržiūrėjo kanoninį pasakojimą apie Lietuvos dailę ir parengė naują, suteikdami galimybę pažinti 20 a. pirmosios pusės mūsų šalies meninį gyvenimą - tikrovę, lūkesčius ir vizijas - platesniame istoriniame kontekste. Atnaujintos ekspozicijos kuratorės - dailės istorikės prof. Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė, architektas Mindaugas Reklaitis, grafikos dizainerė Milda Šiulytė.

Skirtingoms tyrėjų kartoms atstovaujančių dailėtyrininkių duetas - Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė - mus kviečia patirti, atrodytų, neblogai žinomą mūsų valstybės meno istorijos laikotarpį naujai, į daugelį puikiai žinomų reiškinių pažvelgti tarsi iš kito konteksto, netikėtos perspektyvos.

Meninės vizijos tarp istorinių lūžių Pasakojimas pradedamas nuo Vilniuje 20 a. pr. kūrusių dailininkų palikimo pristatymo. Čia atsiskleidžia laikmečio tikrovė, meniniai lūkesčiai ir socialiniai kontekstai, kurių veikiama vystėsi dailė prieš ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Kitose salėse lankytojai kviečiami pažinti tarpukario laikotarpiu susiformavusią kultūrinę aplinką - kokius dailininkus ir dailę ugdė nepriklausoma valstybė, kokie meniniai eksperimentai vyko tuometinės Europos kontekste ir kokios įtampos rūpėjo dailininkams.

Ekspoziciją formuoja įvairių kartų menininkų kūriniai - nuo klasikų iki mažiau plačiajai visuomenei žinomų autorių. Pristatomi Gerardas Bagdonavičius, Janas Bułhakas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Barbora Didžiokienė, Mstislavas Dobužinskis, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Adasa Gurevič-Grodzka, Antanas Ingelevičius, Vytautas Kairiūkštis, Petras Kalpokas, Marcė Katiliūtė, Viktoras Petravičius, Moišė Ravivas-Vorobeičikas, Petras Rimša, Ferdynandas Ruszczycas, Antanas Samuolis, Domicelė Tarabildienė, Stasys Ušinskas, Antanas Žmuidzinavičius ir kt. Rodomi ne tik tapybos, skulptūros ar grafikos kūriniai, bet ir fotografija, animacija, taikomoji bei knygų grafika.

Atskiras ilgametės ekspozicijos segmentas - kas pusę metų keičiama paroda, kuri leis aktualizuoti naujas temas ir tyrimus, pristatyti kūrinius iš kitų muziejų, kolekcijų, archyvų. Pirmasis teminis segmentas kvies susipažinti su dailinink(i)ų žvilgsniu į laisvalaikio formas ir pramogas tarpukario Lietuvoje.

Atvirumas skirtingiems lankytojų poreikiamsDidelis dėmesys ekspozicijoje skiriamas lankytojų patirčiai ir prieinamumui. Bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tęsiamas projektas „Blind Date“ (liet. „Aklasis pasimatymas“), siekiant sukurti tinkamas sąlygas regėjimo negalią turintiems žmonėms susipažinti su nacionaliniu dailės paveldu. Mažiesiems galerijos lankytojams įrengtas specialus kampelis, kur vaikai ir šeimos galės susipažinti su tarpukario vaikų literatura, iliustracijomis bei patys kurti personažus, įkvėpti to meto estetikos. Erdvė sukurta bendradarbiaujant su vaikų įtraukumo dizainere Ieva Šimkonyte.

Atnaujintos ekspozicijos branduolį sudaro LNDM saugomi kūriniai, ją papildo vertingi darbai ir dokumentinė medžiaga iš įvairių Lietuvos muziejų, atminties institucijų bei privačių kolekcijų.

Parodos atidarymas vyks balandžio 30 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius).

LNDM sudėtis:

tags: #nacionalines #dailes #galerijos #patalpos