Nacionalinis Žiedas: Tarp Turto, Reikšmės ir Istorinių Likimų

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip XVI amžiaus didikės ir karalaitės, tokios kaip Bona Sforca ir Barbora Radvilaitė, formavo to meto visuomenę. Taip pat aptarsime "Nacionalinio žiedo" likimą, jo svarbą ir iššūkius, su kuriais susiduria šis objektas.

Kauno rajono žemėlapis, kuriame yra "Nemuno žiedas".

XVI Amžiaus Karalaičių Vestuvės: Tradicijos ir Politika

XVI amžiuje aukštuomenės moterų likimai dažnai būdavo nulemiami ne asmeninių jausmų, o dinastinių veiksnių - vis dėlto meilė ir maištas prieš politinius išskaičiavimus galėjo pakeisti istorijos eigą. Viena iš parodos kuratorių Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Milda Kvizikevičiūtė pokalbyje pasakoja apie XVI a. karalaičių ir didikių vestuves, jų aplinkybes ir tradicijas.

Sprendimas sutuokti du žmones anuomet buvo rimtas pareiškimas, ko galima tikėtis iš šeimos ir giminės. Panašūs procesai vykdavo ir karališkuosiuose sluoksniuose ieškant jaunikio ar nuotakos.

Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas formaliai paklausė sesers Kotrynos Jogailaitės, ar ji sutinkanti tekėti už Jono III Vazos. Šis klausimas turėjo būti suderintas su pačia nuotaka, kad būtų išvengta prievartinio ištekinimo, net ir tuo atveju, kai santuoka buvo iš anksto suplanuota.

Kai nuotaka sutikdavo tekėti, būdavo sudaroma vedybinė sutartis. Ji buvo sudaroma ne tarp jaunikio ir jaunosios, kaip galėtume įsivaizduoti ir kaip vyktų šiais laikais, bet tarp nuotakos globėjų (tai galėjo būti tėvas ar brolis) ir jaunikio arba jaunikio globėjų. Jaunikis įsipareigodavo saugoti, ginti, mylėti ir gerbti būsimą žmoną ir užtikrinti finansinę jos gerovę. Buvo apibrėžiama, kokius turtus jaunikis paliks nuotakai, kaip vyks vaikų auklėjimas, jeigu jų bus.

Iš jaunosios pusės buvo įsipareigojama skirti kraitį. Karališkojo sluoksnio kraičiai buvo labai dideli. Pavyzdžiui, Kotrynos Jogailaitės kraitis buvo 107 tūkst. talerių vertės. Įvertinus to laikotarpio LDK ir Lenkijos Karalystės per metus gaunamas pajamas, tokia suma sudarė apie ketvirtadalį visų metinių valstybės pajamų.

Kotrynos kraityje buvo daugybė dalykų: Niurnbergo meistrų darbo paauksuotos taurės, sidabrinės lėkštės su paauksuotais karališkais herbais, šaukštai ir šakutės, itališki puodai, keptuvės ir pyragų formos; aukso ir sidabro vėriniai su deimantais, smaragdais ir rubinais, perlų kepurėlės, grandinėlės ir apyrankės. Kotrynos drabužių skrynia verta princesės titulo - 95 suknelės, 16 sijonų, 31 kepuraitė ir skrybėlaitė.

O kur dar aksomai ir atlasai, sabalų kailiai, siuvinėta šilko patalynė, damasto baldakimai. Bet kraičio sąraše ne tik rūbai ar stalo reikmenys - Kotryna vežėsi baldus, kilimus, veidrodžius, stalo laikrodžius. Net kunigų arnotus, mišių taurę su patena ir šventintą vandenį. Kartu keliavo keliasdešimt dvariškių ir tarnų būrys: virtuvininkas, daiktų prižiūrėtojas, sidabro ir stalo prižiūrėtojas, pažai, dvaro ponios ir panelės, net dvi mažo ūgio moterys vardu Dorotėlė ir Barborytė.

Tuoktuvių šventė būdavo didžiulė, organizuojama visam dvarui ir miestui. Karališkosios vestuvės buvo visos valstybės reikalas. Karališkoji šeima turi ypatingą statusą valstybėje, o šventė - visai valstybei, tad reikia sudaryti galimybę švęsti visiems.

Vestuvių puotos dalyvis lenkų istorikas ir diplomatas Martynas Kromeris (Marcin Kromer) knygoje „Tikra istorija apie liūdną Suomijos kunigaikščio Jono ir Lenkijos karalaitės Kotrynos nuotykį“ aprašė ir jųdviejų vestuves: „Vestuvės truko visą savaitę. Kovos su kuokomis, raitininkų lenktynės, riterių ir husarų turnyrai, muzika, visokiausi pasilinksminimai ir iškilmės. Turnyruose susirėmimai buvo tokie nuožmūs, kad dalyviai stipriai susižeisdavo, o žirgai net žūdavo. Visas miestas būdavo išpuoštas, o miestiečiai galėjo dalyvauti jiems skirtose veiklose.

Parodoje kalbame apie dvi labai skirtingas santuokas, tadgi ir pačias vestuves. Barbora Radvilaitė tuokėsi su Žygimantu Augustu Vilniaus katedroje, bet uždaroje koplyčioje, su mažai liudininkų, jei jų apskritai buvo. Barboros ir Žygimanto santykiai Lenkijos didikams buvo nepriimtini, buvo suprantama, jog bus sulaukta pasipriešinimo iš lenkų pusės. Tiesa, LDK didikams būtų buvusi didelė šventė ir didelis laimėjimas.

Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos vestuvės taip pat buvo šiek tiek netradicinės. Dažniausiai nuotaka keliaudavo pas jaunikį į tuoktuvių ceremoniją, bet šiuo atveju buvo atvirkščiai. Jonui III Vazai ši santuoka taip pat buvo labai reikalinga - jis turėjo interesų Livonijoje, įtaka čia turėjo padėti užtikrinti Švedijos vientisumą. Tad net ir neturėdamas brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, pritarimo, Suomijos, vienos iš Švedijos karalystės kunigaikštysčių, kunigaikštis Jonas Vaza vis tiek atvyko į Lietuvą: iš pradžių į Klaipėdą, galiausiai - į Kauną.

Vestuvės vyko Vilniaus katedroje, jaunuosius sutuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vyko didžiulė puota Valdovų rūmuose. Įdomu, kad apie Bonos Sforcos tuoktuves su Žygimantu Senuoju žinome gana daug - tiek apie tai, kad vietoje Žygimanto Senojo į Neapolį tuoktis atvyko statytinis, tiek apie Bonos Sforcos mėlyno šilko suknelę, ištaigingą nuotakos šukuoseną ir prabangius juvelyrinius dirbinius, kuriais ji buvo pasipuošusi, taip pat puotoje patiektus valgius: keptus balandžius, triušius ir baltame vyne troškintus kaštonus.

Kadangi kalbame apie bažnytinę santuoką, pati ceremonija iš esmės nėra labai pasikeitusi. Ceremonijos metu buvo įteiktas žiedas, kurio viduje lotyniškai buvo išgraviruota frazė „Nemo nisi mors“ (liet. “Niekas, tik mirtis”). Kadangi tai nebuvo iki galo karališkos vestuvės, todėl mes nežinome tiek daug, kiek apie Bonos tuoktuves. Kotryna buvo princesė, o Jonas tebuvo Suomijos kunigaikštis, ir tuomet dar niekas nežinojo, kad jis taps Švedijos karaliumi.

Vienas vestuvių liudininkas paliko užuominų apie tai, kaip puotos metu jaunieji buvo palydėti į jiems skirtus kambarius, kur buvo skaitoma ilga kalba lotyniškai, o jaunikis turėjęs atsakyti į ją taip pat lotyniškai. Kambariuose buvo pridėta įvairių saldumynų, marcipanų, cukruotų vaisių. Beje, netikėtas dalykas, kad Kotryna tekėjo pirmiau (nors buvo 36-erių metų) nei jos vyresnė sesuo Ona Jogailaitė (vėliau ištekėjusi už Stepono Batoro), o tuomet tai buvo neįprasta. Jonas norėjo vesti būtent Kotryną.

Vienas svarbus dalykas kalbant apie Kotrynos ir Jono santuoką - skyrėsi jų konfesijos. Jonas III Vaza buvo protestantas, o Kotryna - katalikė. Ji buvo giliai tikintis žmogus. Jonas III Vaza tam tikra prasme pamynė savo įsitikinimus. Tuoktuvės vyko Vilniaus katedroje, jaunuosius tuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius, tad ceremonija buvo katalikiška.

Po maždaug pusmečio jųdviejų bendro gyvenimo Jonas uždaromas į Gripsholmo pilies kalėjimą kartu su žmona. Švedijoje XIX a. net sukurtas paveikslas, kuriame vaizduojama, kaip Kotryna atsisako palikti vyrą kalėjime. Kotryna buvo brandi nuotaka ir žmona, ji buvo įsipareigojusi prieš Dievą ir valstybę, matyt, šis įsipareigojimas buvo didesnis už laisvės troškimą.

O štai Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė susitikinėjo, netgi, manau, galima vartoti šitą terminą, o juokaujant sakyti - „deitino“, kiek tai buvo įmanoma XVI amžiuje. Jie tikrai susitikdavo medžioklėse, rūmuose.

Barbora po vestuvių buvo išvežta į Dubingius, Radvilų pagrindinę rezidenciją. Buvo baiminamasi, kad jai gali būti kenkiama. Vestuvės tėra mažas taškas visoje santuokos schemoje. Juk gerokai svarbiau anuomet buvo kraitis ir politiniai sandoriai. Kadangi tokie dalykai buvo dokumentuojami, mes apie tai žinome daugiau.

Pavyzdžiui, Barborai Radvilaitei tuokiantis su pirmuoju vyru, kraitis buvo didžiulis, siekęs 8000 lietuviškų kapų grašių vertės - jame buvo gausu šilko ir damasto suknelių, puoštų briliantais, galvos apdangalų, sidabrinių indų, 24 žirgai. Tokie dokumentai taip pat parodo Radvilų giminės didybę. Jie galėjo savo dukrai sukaupti kraitį, sakyčiau, ironiškai, vertą karalienės.

Tačiau galiausiai - koks buvo Barboros kraitis, kai ji tekėjo už Žygimanto Augusto? Greičiausiai kraičio apskritai nebuvo. Lenkų didikai dar ir dėl to galėjo šiek tiek pykti, nes nuotaka tarsi ateina be savo turto. Nors iš principo galėjo būti pagalvota apie dalį, kad turtas ateina per kitur, t. y. jau priklauso karūnai.

"Nacionalinio Žiedo" Likimas: Tarp Skolų ir Investicijų

Kauno rajone, Kačerginės miestelio pašonėje nuo sovietmečio veikiančioje žiedinių lenktynių trasoje „Nemuno žiedas“ jau kuris laikas negirdėti tokio intensyvaus automobilių ir motociklų variklių gausmo, koks buvo anksčiau. „Delfi“ gauti dokumentai liudija, kad trasą valdžiusi viešoji įstaiga „Nacionalinis žiedas“ nutraukia veiklą, turtas gražintas Sporto centrui.

Panašu, jog bus priimtas sprendimas „Nacionalinį žiedą“ likviduoti. Apie tai, jog toks scenarijus yra realiausias patvirtino ir „Nacionalinio žiedo“ direktorius Žygimantas Šeštokas, šiai įstaigai vadovaujantis vos kelis mėnesius ir šiame poste pakeitęs nuo 2019 metų vadovavusį Arūną Samochiną.

Prieš tai iš viešosios įstaigos dalininkų pasitraukė Kauno miesto savivaldybė, o Kauno rajono savivaldybės išplatintame pranešime buvo viliamasi, kad „Kačerginė galėtų tapti techninių sporto šakų sostine”.

Pirmasis signalas, jog lenktynių trasą valdančioje viešojoje įstaigoje kažkas negerai, buvo gautas dar birželio pabaigoje. Interneto tinklapis, kuriame anksčiau skelbta oficiali informacija apie renginius, jau kuris laikas neveikia.

Šių metų liepos 7 dieną „Nacionalinio žiedo“ direktorius Ž. Šeštokas raštu kreipėsi į trasą valdančią biudžetinį įstaigą Lietuvos Sporto centrą prašydamas nutraukti valstybės turto panaudos sutartį.

Kitame, Kauno apylinkės teismui adresuotame dokumente Ž. Šeštokas informuoja, kad jo vadovaujama viešoji įstaiga „Nacionalinis žiedas“ jau neturi teisės organizuoti lenktynių bei treniruočių.

Susisiekus su Ž. Šeštoku, jis patvirtino, kad jo vadovaujamos viešosios įstaigos finansinė situacija labai sudėtinga bei minėjo, kad skolas rado jau pradėjęs vadovauti „Nacionaliniam žiedui“.

Paklausus, koks galimas tolimesnis lenktynių trasą valdžiusios ir šiuo metu dėl skolų veiklą nutraukusios viešosios įstaigos likimas, Ž. Šeštokas užsiminė apie vieną scenarijų - jos likvidavimą atsiskaitant su darbuotojais ir kreditoriais.

Žlungančios įstaigos vadovas sakė, kad „Nemuno žiede“ suplanuoti renginiai turėtų įvykti. Jis sakė abejojantis, ar vietoje veiklą sustabdžiusio „Nacionalinio žiedo“ bus steigiamas naujas trasos operatorius.

Vienintelę Lietuvoje žiedinių lenktynių trasą savo žinion perėmusio Sporto centro vadovas Linas Tubelis minėjo, kad joje automobilių lenktynės vyks ir toliau.

L. Tubelis patvirtino - lenktynių trasai ieškoma strateginio investuotojo - koncesininko, savomis lėšomis galinčio atgaivinti trasą ir ją paversti pasaulinio lygio objektu. Jau parengtas investicinis projektas, kuris bus pristatomas trečiadienį. Tikimasi, kad dar šiais metais Vyriausybė priims nutarimą dėl koncesijos.

Tačiau „Nemuno žiedą“ atgaivinti galinčio potencialaus investuotojo pritraukimą gali stabdyti iki šiol neišspręstos problemos - trasos viduje yra du privatūs sklypai, sodyba su joje gyvenančiais žmonėmis ir miškas, priklausantis konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio sūnėnui Algimantui Karazijai. Abu savininkai neprieštarauja, kad valstybė išpirktų jų valdomą turtą, tačiau nesutariama dėl kainos.

Tai, kad trasos viduje esančios privačios valdos gali būti esmine kliūtimi ieškant investuotojo, pritarė ir šiuo metu „Nemuno žiedą“ valdančios Sporto centro vadovas L. Tubelis.

Prevencinis ieškinys, kuriuo prašoma uždrausti rengti varžybas ir treniruotes didžiojoje „Nemuno žiedo“ trasai jau buvo įteiktas Kauno apylinkės teismui, atsakovu patraukiant viešąją įstaigą „Nacionalinis žiedas“. Šiai pranešus apie veiklos nutraukimą, ieškinys bus reiškiamas lenktynių trasą perėmusiam Sporto centrui.

Sporto centro vadovas L. Tubelis portalui „Delfi“ minėjo, kad ši situacija jam žinoma bei prasitarė suprantantis lenktynių trasos apsuptyje gyvenančius žmones.

Jis minėjo, kad vienintelė racionali išeitis būtų išpirkti privačius sklypus, tačiau abejojo, ar bus priimtas toks sprendimas. Kita vertus, pasak L. Tubelio, tai kur kas paprasčiau galėtų padaryti koncesininkas.

Kodėl taip nutiko, kad projektuojant sąjunginės reikšmės trasą jos viduje liko sodyba su gyventojais, galima tik spėlioti.

Prieš beveik du dešimtmečius dėl šios sodybos kilęs ginčas buvo plačiai aptarinėjamas visuomenėje. Nors sodyboje gyveno ją iš tėvų paveldėjusi R. Dargužienė, turtines pretenzijas į buvusią motinos nuosavybę pareiškė ir V. Landsbergis. Šiame teisminiame ginče netrūko emocijų, pati istorija buvo praminta „tvartelio byla“, nes nuo 1923 metų nepakitęs išliko tik sodybos tvartas, o kiti pastatai buvo rekonstruoti ir teisiškai įgijo naujų statinių statusą.

Ilgai trukęs ginčas dėl to, kam priklauso sodyba ir žemė po ja, baigėsi tuo, jog „Registrų centre“ šios valdos savininke įregistruota R. Dargužienė. Atgautą tėvų žemę, dėl kurios nekilo ginčų, V. Landsbergis pardavė Australijoje gyvenusiam savo sesers sūnui Algimantui Karazijai, jis šiuo metu valdo miško sklypą, kurį taip pat juosia minėta lenktynių trasa „Nemuno žiedas“.

Garbaus amžiaus sulaukusi Kauno rajono gyventoja Regina Dargužienė teismuose reikalavo, kad šioje trasoje būtų uždrausta organizuoti lenktynes. Šis moters reikalavimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti juokingas. Tačiau ji gyvena „Nemuno žiedo“ viduje, kur stūkso jos sodyba, tad, norėdama patekti į savo namus ar išvykti iš jų, moteris priversta kaskart rizikuoti.

Tiek ji, tiek ir jos šeimos nariai ar draugai turi kirsti trasos atkarpą, kuria milžinišku greičiu beveik kasdien skrieja lenktyniniai automobiliai. Ką jau kalbėti apie triukšmą, kurį tenka kęsti sodybos gyventojams?

Vilniaus apylinkės teismui adresuotame prevenciniame ieškinyje nurodoma, kad VŠĮ „Nacionalinis žiedas“ vykdo pavojingą veiklą, t. y. šalia ieškovės sodybos įrengtoje lenktyninių automobilių trasoje, neįrengę sanitarinės apsaugos zonos, vykdo automobilių lenktynių varžybas bei šios sporto šakos treniruotes.

Dokumente teigiama, jog iš viso yra trys trasos - dvi mažosios, kurios nekelia pavojaus, ir didžioji, 3350 metrų ilgio, trasa, šalia kurios, vidinėje trasos dalyje, stovi R. Dargužienės sodyba. Taip pat nurodoma, jog lenktynių trasa važiuojantys automobiliai teršia aplinką ir kelia didelį triukšmą, išlėkusios iš trasos lenktyninės mašinos niokoja turtą, kelią realų pavojų trasos teritorijoje gyvenančių dviejų šeimų narių sveikatai ir gyvybei.

Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį atmetė bei nurodė, jog netinkamai pasirinkti atsakovai - VšĮ „Nacionalinis žiedas“ dalininkai. Analogišką sprendimą priėmė ir apeliacinį ieškovės skundą šių metų kovo 17 dieną išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas.

Komentuodamas šį sprendimą R. Dargužienei atstovaujantis advokato padėjėjas A. Šimaitis sakė, jog ruošiasi kitam teisminių ginčų etapui: toliau prašys uždrausti lenktyniauti trasoje, tik šįkart ieškinį teiks „Nemuno žiedą“ valdančiai viešajai įstaigai.

Visgi, jis pripažino, kad lenktynių trasos viduje negali būti gyvenamojo namo, kurio gyventojai, norėdami patekti į namus, turi kirsti kelią, kuriuo apie 180 kilometrų per valandą greičiu skrieja automobiliai ir motociklai. Akivaizdu, jog tokiu greičiu skriejančiam motociklui ar automobiliui kliudžius žmogų šiam išgyventi nebūtų jokių šansų.

Tiesa, prieš kurį laiką buvo įrengti nuotoliniu pulteliu valdomi vartai, kad, išskyrus sodybos gyventojus, daugiau niekas be reikalo į trasą nepatektų. Tačiau tai esminių saugumo problemų neišsprendžia.

Nagrinėjant R. Dargužienės ieškinį teisme, gautas „Nacionalinio žiedo“ atsiliepimas, kuriame aiškiai nurodoma - jos sodybą planuota išpirkti. Ruošiantis trasos rekonstrukcijai 2018 metais buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, kuriame, be kita ko, kalbama ir apie šią sodybą.

„Nacionalinio žiedo“ vadovas tikino: nebūta jokio realaus pažado įrengti viaduko ar pylimo, kad būtų galima patekti į trasos viduje esančią sodybą. Pasak jo, tai - tik teoriniai pasvarstymai ruošiant projektą bei sprendžiant, kas būtų pigiau - sodybą išpirkti ar įrengti itin daug kainuosiančius statinius.

A. Samochinas minėjo, kad buvo sutarta mokėti apie 200 tūkst. eurų siekusią sumą, tačiau, jo manymu, šį planą sužlugdė moters advokatai. R. Dargužienei atstovavęs advokato padėjėjas A. Šimaitis kaltinimus siekiant perimti klientės valdomą turtą kategoriškai paneigė.

A. Samochinas patikslino, kad sandoris, dėl kurio buvo tartasi, neįvyko pasikeitus aplinkybėms. Likvidavus lenktynių trasos savininką - Kūno kultūros ir sporto departamentą, jo teises ir pareigas perėmė Lietuvos sporto centras.

R. Dargužienei atstovavęs ir naują ieškinį trasos valdytojams rengiantis advokato padėjėjas A. Šimaitis tikino, jog šiuo atveju teisiškai nėra įmanoma privačios namų valdos paimti visuomenės poreikiams. Pasak teisininko, antraip ši procedūra jau būtų seniai atlikta.

Šalia sodybos plyti A. Karazijai priklausantis miškas. Buvęs lenktynių trasą valdančios įstaigos „Nacionalinis žiedas“ vadovas prisiminė, kad dar 2014 metų liepą į jį kreipėsi trasos viduje esančio miško sklypo savininkas, Australijoje tuo metu gyvenęs ir į Lietuvą periodiškai atvykdavęs V. Landsbergio sūnėnas A. Karazija.

„Kas pirks tokioje vietoje, kai neaišku, kokia ateitis laukia trasos“, - sakė A. Karazija ir paminėjo, jog seka publikacijas apie neaiškią šios lenktynių trasos ateitį bei interesų grupių nesutarimus.

Jis tikino - trasa unikali, tokios nėra nė vienoje Baltijos valstybėje, o, suradus investuoją, šią vietą galima sutvarkyti bei pritraukti lenktynininkus iš visos Europos.

Žiedinių lenktynių trasa, daugiau nei 70 hektarų žemės sklypas, priklauso valstybei. Jį valdo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kurios atstovai turi lemiamą balsą VšĮ „Nacionalinis žiedas“.

Portalui „Delfi“ adresuotame atsakyme ministerijos atstovai minėjo, jog lenktynių trasa bus atnaujinama pritraukus koncesininką, tačiau iki to būtina atlikti nemažai įvairių procedūrų. Vyriausybė yra pritarusi, kad lenktynių trasa „Nemuno žiedas“ bus atnaujinama koncesijos būdu. Lietuvos sporto centrui pavesta rengti reikalingus dokumentus.

Apibendrinant, "Nacionalinis žiedas" susiduria su finansiniais sunkumais, teisiniais ginčais ir investicijų trūkumu. Tačiau, nepaisant šių iššūkių, tikimasi, kad trasa bus atnaujinta ir vėl taps svarbiu techninių sporto šakų centru.

"Nemuno žiedas" lenktynių trasa Kačerginėje.

tags: #nacionalinis #ziedas #turtas