Jeigu reikėtų įvardinti pačius svarbiausius ir reikšmingiausius žmogaus gyvenime dalykus, be jokios abejonės, tai būtų ne kas kita, kaip tik namai ir šeima - dvi tarpusavyje itin glaudžiai susijusios vertybės. Dažnas žmogus teigia, kad namai ir šeima - tai nekintančios vertybės. Todėl šiame straipsnyje, remiantis įvairiais lietuvių literatūros kūriniais, išsamiai bei argumentuotai grindžiama mintis, kad namai ir šeima - tai nekintančios žmogaus gyvenimo vertybės.
Ne kiekvienas susimąsto, ką individui kaip visuomenės nariui reiškia bei duoda šeima. Nuo seno šeimos vertybės puoselėjamos kaip vienos svarbiausiųjų. Net krikščioniškoji, musulmoniškoji, judaistinė ar bet kokios kitos religijos išmintis šeimą apibrėžia kaip visuomenės bei valstybės pamatą. Štai dešiniosios (artimiausios tradicinėms vertybėms) pakraipos politikai samprotavimų rinkinyje „Dešinioji alternatyva“ taip pat pastebi, jog vienas iš tikslų, kuriant atsakingą bei darnią visuomenę, yra atkurti šeimą kaip pagrindinę vertybę. Pasak jų, šeima - tai kertinis akmuo valstybės kūrime. Taip pat tai - žmogaus dvasios šaltinis.
Šeima nuo seno buvo vienas iš pradų bei galutinių gyvenimo tikslų. Šeimos židinys jaunam žmogui parodydavo, kas yra meilė, pagarba bei atjauta. Žmogus gimdavo tam, kad kurtų. Ir augintų. Tęstų savo šeimos liniją, tuo pačiu perduodamas savo šeimos išmintį savo sūnui ar dukrai. Tokiu būdu buvo išsaugomos vertybės. Dvasinės vertybės nuo seniausiųjų darė ir tebedaro didžiausią įtaką žmogaus gyvenime. Tačiau mūsų moderniame pasaulyje tai, kas yra ne modernu, dažniausiai užmirštama.
Tuomet dienos šviesą išvysta naujosios, materialinio pasaulio vertybės, o tai šimteriopai apsunkina žmogaus gyvenimą. Žmogui primetamos kažkieno kitos sukurtos nuostatos - “vertybės“, kurias puikiai apibrėžia lietuviškasis naujadaras „daiktizmas“. Šiandieninis žmogus pasižymi ne savo dvasinėmis galimybėmis, bet vartojimo įgūdžiais. Turbūt geriausiai atspindintis šiandienines vertybes pasakymas yra „Aš turiu, o tu ne“ (tad aš esu geresnis). Nūdienos materialistinės vertybės po truputį trina žmogaus polinkį būti darnios visuomenės nariu. Modernus žmogus nebegalvoja apie kitus. Dar lig šiol menu savo prosenelio tartus žodžius „Teik gėrį ir gėris grįš pas tave“. Tačiau modernisto atsakymas paprastas: „Gyvenu dėl savęs, ne dėl kitų“. Lyg ir tiesa, tačiau asmeniniai (ne bendrieji) tikslai visuomenės neveda į priekį.
Žodis „meilė“ šiandien nebereiškia vien tik meilės artimui, šeimos nariui. Šiandien šis terminas apibrėžiamas kaip seksualinė, materialinė ar dar kokia nors kitokia meilė, ir vis dėlto tik retais, išimtiniais atvejais meilė šiandien išlieka meile. Kuo tai svarbu mums? Naikinant tai, kas tyra, atsiranda tai, kas nuodinga. Vos tik pradėjo formuotis dorovės normoms, žmogus pradėjo mylėti. Jis pradėjo rūpintis savo artimu bei tuo, kuris jam svarbus. Tokių vertybių, kaip meilė, nebuvimas žmogų stumia atgal į pirmykštės visuomenės lygį, kai meilė reiškė tik lytinius santykius, norint susilaukti palikuonių. O tai, kur esame dabar, akivaizdu, tereikia apsidairyti: laisvo elgesio merginos, nuogi kūnai, kūniškų malonumų kabinos.
ŠEIMOS ŠVENČIŲ TRADICIJOS
Tad vis dėlto senolių išmintis ne veltui vadinama išmintimi. Tai, ką mūsų protėviai mums perdavė, buvo kupina dvasinių vertybių bei meilės. Todėl norėčiau palinkėti šiandienos žmogui trumpam sustoti ir pagalvoti, kur jis yra bei ko jis siekia. Pinigas ar daiktas neturi būti žmogaus tikslas.
Namai ir šeima yra nekintanti žmogaus vertybė. Tai rodo labai daug faktų, jei žiūrėti į šių dienų šeimas. Pirmiausia, tai asmenys stengiasi dėl savo šeimos gerovės, aukoja savo asmeninį laiką, savo asmeninę laimę, kad tik šeimos nariai gyventų gerai, gautų pakankamai dėmesio, būtų laimingi. O taip pat ir dėl namų jaukumo stengiamasi, yra tvarkomi namai, daroma viskas, kad tik į namus būtų malonu grįžti ir juose gyventi.
Namai šiuo atveju - tai šventa erdvė, kurioje žmogus auga, mokosi, deda pirmuosius savo žingsnius į gyvenimą ir paslapčių bei negandų kupiną pasaulį, o šeima - tai artimi žmonės, kurie yra tuose žmogaus gimtuosiuose namuose. Tai žmogaus pirmieji mokytojai, pirmoji svarbi bendruomenė, kuri ugdo žmogų, moko jį ir padeda viso gyvenimo metu. Taigi namai ir šeima - dvi svarbios vertybės.
Kitiems, tai - saugus kampelis, erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų, kasdienių vargų. Ar suprantame tikrąją namų svarbą? Šiais laikais, retas kuris suvokia, jog namai, tai ne tik - gyvenamoji erdvė ar širdžiai mielas kampelis. Būtent namai turėjo ir turi didžiulę, neaprėpiamą simbolinę reikšmę ir svarbą mūsų protėviams. Simbolikoje, amžinu namu vadintas - kapas, amžinoji poilsiavietė, karstas. Taigi namai ir žmogaus tarpininkas su kitu - mirusiųjų pasauliu.
Troba, tvartas, kluonas…. - viskas, kas turi keturias sienas ir stogą, etninėje kultūroje reiškia savotiškąją šventovę. Tai taip pat ir simbolis, kuris nuolatos sieja žmogų su gyvūnu.
Kaimo kiemas Rumšiškėse
„Tvartas įvairiose Lietuvos vietose dar vadintas gurbu, staldu, kūte. Arkliai ir avys laikytos atskirai nuo kiaulių, turtingame ūkyje atskiruose pastatuose - arklidėse, avidėse. Dažnai šalia tvarto būdavo diendaržis arba laidaras, į kurį gyvuliai išleidžiami vasarą. Tvartus nuo vėjų gindavo gale įrengtos malkinės arba pašiūrės.“ Visuomet buvo įprasta, švenčių metu tvarkyti, kuopti ir puošti ne tik trobą, bet ir tvartą.
Kitados, mūsų protėviai, puikiai suprasdami tikrąją namų vertę ir svarbą, gyvenvietę įsirengdavo itin kruopščiai, nepraleisdami nei vieno plotelio kieme. Jie buvo įpratę gyventi plačiomis bendruomenėmis. Vienkiemiuose, trobos buvo statomos visada tik aplink keturkampį kiemą. Prie įvažiavimo į kiemą bei aplink visus pastatus, augdavo labai didelė įvairovė lapuočių medžių.
Mūsų senoji kultūra, anot etnografės Angelės Vyšniauskaitės, yra medžio kultūra. Juk senieji mūsų protėviai įsikūrė čia po ledynmečio laikotarpio vešinčiuose miškuose. Ir apskritai, lietuvių etninėje kultūroje, jaučiama itin didelė meilė ir pagarba medžiams: be tikrai rimto reikalo, medžių nebūdavo galima kirsti, laužyti šakų, lupti žievę, nes buvo tikėta, kad medžiui, kaip ir žmogui ar gyvūnui - skauda. Medžiai protėviams teikdavo ne tik maistą, bet ir būdavo apsauga nuo vėjo, žaibo, audrų. O per vasaros karščius teikdavo taip malonų pavėsį.
Klėtis - seniau dar vadinta svirnu, turėdavo dvi paskirtis - šaltuoju metų laiku, čia buvo sandėliuojama rūkyta mėsa, laikomi drabužiai, kraičio skrynios ir įvairių rūšių grūdai. Tvartas - turėjo vieną paskirtį - čia gyvendavo ūkio gyvūnai.
Pirtis Lietuvoje
Pirtis - nuo senovės minima istorijos metraščiuose, nes būdavusi labai svarbi, taip mėgusiems pertis, mūsų protėviams. Buvo manoma, kad sunkių ūkinių darbų nuvargintam kūnui, būtinas poilsis pirtyje. Pailsėti padėdavo kvapni beržinė vantelė perimui ir karšti, nuo akmenų kylantys garai - tai laikyta itin sveika ir malonia apeiga.
Be ūkio pastatų, buvo itin svarbus pats sodybos kiemas. Iš šio tvarkos, būdavo sprendžiama apie čia gyvenančius žmones. Kiemas buvo dalinamas į dvi dalis - ūkiškąjį (darbiniams reikalams) ir švarųjį (puošybai, apdailinimui, grožiui). Ūkinėje kiemo dalyje, dažnai būdavo iškasama kūdra, o štai švarioje kiemo dalyje - sodinamas gėlių darželis. Šulinį privalėdavo turėti kiekvieno kiemo gyventojai. Kai kuriuose kiemuose būdavo net po du šulinius - vienas ūkiškoje dalyje, o kitas - švarioje kiemo pusėje. Iš svariojo, suprantama - vanduo būdavo geriamas ir vartojamas maisto gamybai.
Šulinys, mitinėje vaizduotėje laikomas - langu į anapusinį pasaulį. „Pasakoje našlaitę piktoji pamotė įstūmė į šulinį. Ir nieko blogo jai neatsitiko: rado ten nuostabias žydinčias pievas, šviečiančią saulutę ir sutiko ten močiutę, jau seniai apleidusią šį pasaulį. Štai kodėl sakoma, kad iš gilaus šulinio ir dieną žvaigždės matomos.“ Tikėta, kad po Kūčių vakarienės, vanduo kiemo šulinyje virsta vynu, kuris yra šventas ir turi gydomųjų galių. O štai pirmosios šaltojo metų laiko šventės išvakarėse (lapkričio 30-ąją - prieš šv.
Lietuviška troba
Seniau, mūsų protėviai itin stengdavosi tinkamai papuošti namus. Itin kruopščiai buvo puošiama namų išorė - dailinami langai, stogas, durys. Visos namo sandaros dalys ir svarbiausios angos. Žmonės itin kruopščiai puošdavo savo namus. O kiekvienas puošybos raštas ir būdas, turėdavo atitinkamą gilesnę reikšmę, simbolinę prasmę. Todėl tikėta, kad puošimo sudėtinės dalys ir pati puošybos eiga, ne tik pagražina namo vaizdą, bet ir apvalo namo dvasią, pagerbia namus saugančius dievus.
Svarbiausios namų apdailos sudėtinės dalys, buvo - durų simbolika, lėkių simbolika, langų simbolika ir stogo pabaigtuvių simbolika. Stogo pabaigtuvių vainiku būdavo užbaigiama namo puošyba. Jis būdavo užkeliamas ir pritvirtinamas ant aukščiausio namo stogo taško. Tokie vainikai, paprastai, buvo pinami iš lapuočių medžių lapų, kartais dailinti spalvingomis ir itin kvapniomis gėlėmis.
Ypatingai svarbi buvo lango simbolika. Tai, vėlgi, buvo laikoma riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Perėjimas per šią ribą, buvo laikytas - šventa, apvalančia apeiga. Todėl, krikštydami vaikus, mūsų protėviai iškeldavo juos per namo langą. Langai, tai lyg namo gyvybės įrodymas - tarsi namo akys, per kurias namas stebi viską aplinkui.
Negalima pamiršti ir namo durų simbolikos, ypatingai - slenksčio. Gerbiant durų slenkstį, buvo griežtai negalima ant jo stovint sveikintis, arba valgyti. Taip pat, būdavo nepalanku ant slenksčio kapoti malkas ar pjaustyti medį, nes mūsų protėviai tikėjo, kad taip galima netyčia nukirsti Laimai galvą (Laima - namų laimės deivė). Durys, buvo puošiamos ir formomis, sudėliotomis iš lentų. Dažniausiai tai būdavo - rombo arba eglės forma išdėliotos lentos. Eglės forma sieta su - laumių, kurios namams atneša vestuves, nelaimę ar laimę, gimimą, mirtį, simbolika.
Nemažiau svarbi ir lėkių simbolika. Seniau manyta, kad lėkiai susiję su lėkiojimo reikšme - oras, padangės, vėjas. O lietuvių mitopoetikoje, su namo stogo sritimi itin artimai yra siejamas - aitvaras. Dažnai, lėkiuose būdavo sutinkama dvinarė simbolika - visko po du. Paprastai, tai būdavo - dviejų paukščių, dviejų ragų, dviejų žirgų vaizdiniai.
Dažnai, lėkiuose sutinkama - gyvybės medžio simbolika. Dažniausiai, ši simbolika būdavo atvaizduota tarp dviejų dvyniškų simbolių. Pavyzdžiui: stulpas arba augalas, su lelija arba paukščiu viršūnėje, apsuptas dvyniškų simbolių.
Ko gero, daugelis suvokia, kad mūsų protėvių dvasinis gyvenimas buvo itin turtingas ir platus. Senovės lietuvių dievų, kuriais jie tikėjo, sąrašas - itin platus. Daugelis jų laikomi būtent namų dievais, besirūpinančiais žmonių gyvenimu ir už tinkamą būtį, atsilyginantys tokiomis vertybėmis, kurių nenusipirksi už jokius pinigus. Šiais laikais, ko gero, esame girdėję tik keletą šių dievų vardų.
Laima (Laimė, Dalia) - būdavo manoma, kad ši mitinė būtybė, lemia visą žmogaus likimą, šiam gimstant. Laimą, dažniausiai, simbolizuodavo - gulbė, antis, gegutė. Seniau, pasitelkiant šiuos ir kitus šios dievybės garbinimo simbolius, buvo atliekamos gausios Laimos garbinimo (pagerbimo) apeigos.
Giltinė
Giltinė (Veliona) - laikoma mirties dievaite. Manoma, jog tai neaiškių formų, baltos spalvos būtybė su nemaloniai atrodančiu gyvatės liežuviu. Nuo seno žinomas, vienas pagrindinių šios dievybės požymių, tai - kanklės. Senovėje, kanklėmis grodavo, kuomet, laidodavo mirusįjį. Taip pat, giltinę vaizduoja - avikirpės žirklės. Kuomet kaimą užpuldavo maras, kaimo moterys, per vieną naktį, turėdavo išausti ir suverpti daugybę rankšluosčių, kuriais žmonės uždengdavo į kaimą vedantį vieškelį. Tikėta, kad tai neleidžia giltinei ateiti, arba išvaro jau atėjusią.
Gabija (Pelengabija, Užpelenė) - laikyta namų židinio ir duonos dievaite. „Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų” kryžių. Kreipiamasi labai poetiškai; pavyzdžiui: „Šventa Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio.” Dievybės vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „gaubti”. Ugnis židinyje yra migdoma (užžeriama pelenais), žadinama (įpučiama), maitinama (kurstoma).“ Mūsų protėviai laikydavosi ir vieno itin gražaus papročio, susijusio su Gabija. Kuomet, šeimyna grįždavo iš vaikučio krikštynų, su vaiko rankyte perbraukdavo krosnies kaktą. Taip daryta tikint, kad Gabija padės šiam vaikui tapti - namų vaiku. „Kad namų vaikas būtų“.
Laumė - tai moteriškos giminės mitologinė būtybė. Kartais, Laumė tapatinama su senovine Deive paukšte, kadangi, turi šiai būdingų pavidalo bruožų. Laumė visiems itin pažįstama ir šiais laikais.
Taigi, šiuos ir kitus dievus, mūsų protėviai, nuolat garbindavo. Gal todėl, jų tarpusavio santykiai būdavo - nuostabūs, tvirti ir amžini. Nenuostabu, kad apie namus rašo ir žymūs lietuvių poetai bei autoriai. Ant sodo žemės spindinčios kritau.“
Gaila, kad šiais laikais, dažnas iš mūsų, namus laiko tik pastatu ar laikinu gyvenimo prieglobsčiu. Šiais laikais, dažnas žmogus, namus matuoja pinigais - vertina tik pastato kainą, bei jame esantį turtą. Visada mintys sukasi apie piniginę vertę, tačiau, niekas nesusimąsto, ką daryti, kad namai būtų verti namų vardo. Svarbiausia ne tai, kokio dydžio namai, kiek kvadratų juos sudaro. Juk namai, nėra tik pastatas. Tai viso ko pradžia ir pabaiga. Pasitraukusio iš gyvenimo žmogaus, nebelieka ir jo namuose. Tačiau, juose visada lieka šio žmogaus pėdsakas. Jo gyvenimo istorija įsirašo į namų sienas ir lubas.
Todėl, prieš galvodami apie visai nereikšmingus dalykus, pamąstykime apie tai, ką vertino mūsų protėviai. Namus pripildykime tokiais jausmais ir vertybėmis, kurių už jokius pasaulio pinigus nenupirksi. Tai - meilė, šeima, darna, sveikata ir laimė. Šių vertybių kaina, visai nedidelė. Grįžkime namo.