Sąvoka „turtas“ yra labai plati ir svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime. Visuomenės ir paprastų žmonių gyvenime turtas apima visas mūsų vertybes. Žmogus dažnai sako: ”Tai yra mano, tai yra turtas, kurį aš turiu”. Bet tai nėra tik daiktai. Turtas apima visas vertybes, kuriomis disponuoja ekonominis subjektas.
Tarybų Sąjungos žlugimo padėtys visiškai pasikeitė, nes paprastas žmogus “neturėjo teisės būti turtingas”. Išskyrus ekonominius išteklius, valstybės turi didelį intelektinį potencialą. Kaip pavyzdys tai gali būti Japonija.
10 INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ
Civilinės teisės objektą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 str. 1 d. apibūdina kaip materialų ir nematerialų. Tačiau šios sąvokos nėra tapačios. Sąvoka yra žymiai išplėsta, apimanti tiek daiktus, tiek teises, tiek informaciją ir pan. Turtas gali būti paveldėtas arba dovanotas. Tačiau brangias dovanas reikia dovanoti pagal įstatymus. Kuo didesnė tūkstančių litų vertės dovana, tuo daugiau formalumų. Asmuo negali dovanoti tik to turto, kuris jam nepriklauso. Jei dovana viršija tam tikrą sumą litų, ją taip pat teks deklaruoti. Jei asmuo dovanoja turtą siekdamas išvengti skolų, dalį to turto teks paaukoti valstybei.
Dauguma bylų teismuose - yra turtinio pobūdžio. Netgi neturtinės bylos (pvz., atsakomybė pakenkus žmogaus reputacijai) turi piniginį ekvivalentą. Pavyzdžiui, civilinę bylą Nr. kolegija sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ginčo esmė buvo tame, kad 2001 m. gruodžio 30 d. ligoninėje Vilma Zdanienė pagimdė dvynukus Lauryną ir Martyną. Ji buvo apipilta verdančiu vandeniu, ir dėl to patyrė sunkių kūno sužalojimų. Moteris patyrė ne tik daug fizinio skausmo, nes buvo odos donoras, bet ir didelį fizinį skausmą. Ji prašė priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. 2004 m. rugpjūčio 27 d. Zdanių šeimai buvo priteista puse prašomos sumos.
Taigi, turtas sudaro materialūs ir nematerialūs objektai. Turtas yra nuosavybės teisės objektas, kurio priklausomybę kam nors kalbama. Jis visada išreikštas konkrečiu turtu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.1 str. materialūs daiktai būna kilnojamieji ir nekilnojamieji. Šios dvi kategorijos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje.
Materialaus turto klasifikacija
Materialus turtas skirstomas į kategorijas pagal įvairius kriterijus:
- Pakeičiamas ir nepakeičiamas (LR CK 4.2 str.). Pakeičiamais laikomi daiktai, kurie apyvartoje gali būti pakeisti kitais tokiais pat daiktais, turinčiais tuos pačius požymius ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai.
- Suvartojamas ir nesunaudojamas (LR CK 4.5 str.). Suvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie dėl savo prigimties arba pagal paskirtį naudojami tik vieną kartą, nes juos panaudojus, jie išnyksta arba pasikeičia. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Nesunaudojami yra tie daiktai, kurie, daug kartų panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia.
- Dalusis ir nedalusis (LR CK 4.6 str.). Dalusis yra kiekvienas daiktas, kurį padalijus pasikeičia tikslinė paskirtis, t.y. būti panaudotas daiktas iki padalijimo. Pavyzdžiui - maisto produktai.
- Pagrindinis ir antraeilis (LR CK 4.12 str., 4.13 str.). Antraeiliai daiktai yra susiję su pagrindiniu daiktu ir tarnauja jam.
Nekilnojamasis turtas
Paprastai nekilnojamuoju turtu įvardinama žemė ir statiniai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 1,2 d. pripažįsta, kad nekilnojamasis turtas apibrėžiamas kaip žemė ir jos priklausiniai, t.y. kad tai yra materialus turtas. Taigi, nekilnojamasis turtas turi būtinai turėti savininką ir tam tikra verte. Jei turtas nepriklauso privačiam subjektui, vadinasi jis priklauso valstybei.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 3,4,5,6 d., atskirti nuo nekilnojamojo daikto, netenka individualių požymių, yra nekilnojamojo daikto dalis. Taip pat, kilnojamasis turtas gali tapti nekilnojamuoju ir atvirkščiai.
Svarbu paminėti, kad nekilnojamasis turtas yra ilgalaikis turtas, pripažįstamas ilgalaikiu turtu, naudojamas gamtosaugos, valdymo tikslams.
Civilinės teisės objektai gali teikti naudą fiziniam arba juridiniam asmeniui, pavyzdžiui, teikiant paslaugas. Intelektinę nuosavybę Lietuvos Respublikoje gina Konstitucija.
Ne visada aišku, kas yra intelektinė nuosavybė. Taigi, intelektinė nuosavybė, t.y. pavadinimą, tikisi, kad ir prekė bus kilusi iš tos vietovės. Prekių ženklų ir geografinių nuorodų įpareigoja saugoti Paryžiaus konvencija. Autorinės teisės taip pat yra paveldimos. Patentui suteikiamos teisės, t.y. į išradimą, taip pat yra paveldimos.
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas. Ilgalaikis turtas gali būti pakeistas į materialią turtą, arba pinigus t.y. pelnas. Ilgalaikis turtas apima turtą, kuris naudojamas ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Įmonėje esantis turtas nėra visiška įmonės nuosavybė. Už naudojamą turtą reikia mokėti nuomos mokestį, o remonto ir perdavimo sąlygos privalomos vykdyti. Dovanotas turtas taip pat turi tam tikrų ypatybių ir atitinkamą vertę.
Apibendrinant, turtas visada išreikštas konkrečiu turtu. Turtas gali būti materialus arba nematerialus. Materialus turtas turi fizinę prigimtį. Turtas gali būti įsigytas, nuomojamas arba dovanotas.
Hipoteka kaip turto įkeitimo forma
Hipoteka (gr. hypotheke) - tai nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas - patikimai apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Hipotekos objektu gali būti kaip atskiras objektas viešajame registre (Lietuvoje nekilnojamojo turto registrą tvarko Hipotekos registras) registruojamas, iš civilinės apyvartos neišimtas nekilnojamasis turtas arba tik žemė, tai yra objektai, kurie gali būti parduodami viešose varžytynėse.
Hipoteka atsirado senovės romėnų teisėje kaip kredito garantavimo forma, skolininkui suteikianti galimybę įkeistąjį daiktą valdyti iki skolos grąžinimo. Skolininkas likdavo daikto savininku, valdytoju, galėjo daiktu naudotis, jį tvarkyti ir gauti iš jo pajamų, bet galiojo susitarimas, kad neatgavęs skolos kreditorius turės teisę patenkinti savo reikalavimą parduodamas įkeistąjį daiktą; daiktas nebuvo perduodamas kreditoriui - skolininkas turėjo galimybę jį įkeisti kelis kartus.
Hipoteka Lietuvoje turi ilgą istoriją, kurią paveikė įvairūs istoriniai laikotarpiai:
- iki 1938 m. galiojo Užnemunėje, Klaipėdos krašte, Palangos apylinkėse, priklausiusiose Kuršo gubernijai, ir dalyje Zarasų apskrities.
- 1938 m. įsigaliojo visoje Lietuvoje Hipotekos įstatymas (priimtas 1936).
- Sovietinės okupacijos metais hipoteka negaliojo, nes didžiausia nekilnojamojo turto dalis priklausė valstybei.
- Atkūrus nepriklausomybę, pagal 1992 Hipotekos įstatymą, galėjo būti įkeičiamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, bet realiai hipoteka negaliojo iki 1997, kol pradėjo veikti Lietuvos Respublikos hipotekos registras.
Nuo 2001 hipoteką reguliuoja Civilinis kodeksas, kuriame numatyta hipoteka. Kodeksas nustato nekilnojamojo turto (daiktų ir kitų objektų - žemės, pastatų, laivų, orlaivių ir kitų), t. p. kilnojamojo turto ir turtinių teisių, jei šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su nekilnojamaisiais daiktais, įkeitimą hipotekos būdu.
Galimas įkeistojo daikto paskesnis įkeitimas, jeigu hipotekos sandoris to nedraudžia. Įkeistojo daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daikto ar kitaip sumažinti jo vertės, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą jį naudojant ar vertės sumažėjimą naudojant teisėto reikalavimo atveju. Jei šie reikalavimai pažeidžiami, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti įkeistojo daikto išieškojimą pradėti prieš terminą.
Pagal atsiradimo prigimtį hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu garantuoti reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, t. p. susijusiems su statinių statyba ar rekonstrukcija arba teismo pripažintiems tenkintinais turtiniams reikalavimams įvykdyti ir kitais Civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Sutartinė hipoteka atsiranda hipotekos sandorio ar įkeičiamojo daikto savininko vienašalio pareiškimo pagrindu (pareikštinė hipoteka).
Hipotekos rūšys:
- Įmonės hipoteka - įmonės kaip nekilnojamojo turto įkeitimas.
- Paprastoji hipoteka - vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
- Jungtinė hipoteka - kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
- Svetimo daikto hipoteka - nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
- Maksimalioji hipoteka - nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įkeičiamu daiktu apsaugomų įsipareigojimų sumos.
- Bendroji hipoteka - kelių atskiriems savininkams priklausomų nekilnojamųjų daiktų įkeitimas norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą.
- Sąlyginė hipoteka - kai susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad ji galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga.
Hipotekos sandoris turi būti notarinės formos. Jis sudaromas kaip atskiras sandoris arba susitarimas dėl hipotekos įtraukiamas į sutartį, iš kurios atsiranda pagrindinė prievolė. Hipotekos sandorio šalys yra skolininkas, kreditorius ir įkaito davėjas. Kai daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, hipotekos sandorio šalis yra tik įkeičiamojo daikto savininkas.
Hipoteka baigiasi, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė baigiasi kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais, hipoteka panaikinama teismo sprendimu ar kitu pagrindu, hipotekos kreditorius arba jo buvimo vieta nežinoma 10 metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos, žuvus hipotekos objektui. Pasibaigusi hipoteka išregistruojama iš Hipotekos registro.
tags: #namas #kilnojamasis #turtas