1953 metai Lietuvoje žymi svarbų laikotarpį, tiek politiškai, tiek socialiai. Po J. Stalino mirties (1953 03) prasidėjo jo bendražygių kovos dėl valdžios, SSRS vidaus reikalų ministras L. Berija bandė remtis sovietinėmis respublikomis, pradėjo atšaukti iš Lietuvos kai kuriuos iš SSRS atsiųstus pareigūnus rusus, skyrė lietuvius, inspiravo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto 1953 05 26 nutarimą, kuriame LSSR administraciją kritikavo dėl nacionalinių kadrų, lietuvių kalbos ignoravimo, nesugebėjimo sunaikinti antisovietinius partizanus.
Šiame kontekste statybos sektorius Lietuvoje patyrė įvairių pokyčių, atspindinčių tiek ideologinius, tiek praktinius poreikius. Straipsnyje aptariama situacija Klaipėdoje ir Panevėžyje, nagrinėjami daugiabučių ir individualių namų statybos ypatumai, kaimo urbanizacijos tendencijos ir architektūriniai pokyčiai.
Lietuvos TSR žemėlapis 1953 m.
Situacija Klaipėdoje
„Atvira Klaipėda“, remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, toliau pasakoja, kaip 1953 metais uostamiesčio valdžia sprendė su gyvenamuoju fondu susijusius klausimus. Baigiantis 1953-iųjų kovui Vykdomasis komitetas Klaipėdos prekybos uostui paskyrė žalią 1500 kv. m ploto sklypą S. Daukanto g. 18A, kad jis čia galėtų statyti trijų aukštų gyvenamąjį namą su parduotuvės patalpomis. Uosto viršininkui draugui Fominui tokias statybas buvo nurodyta pradėti kitais metais.
Gali būti, kad jos ir taip nebuvo pradėtos, nes dabar šioje gatvėje nėra namo turinčio 18-ąjį arba 18A numerį. 16-asis yra dviaukštis, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iškilęs dar tarpukariu, 1925-aisiais. 20-asis yra triaukštis, su komercinėmis patalpomis pirmajame aukšte, tačiau minėtasis registras nurodo, kad šis namas pastatytas dar 1948-aisiais.
Balandžio pabaigoje Vykdomasis komitetas nusprendė perduoti į Celiuliozės ir popieriaus kombinato balansą sugriauto namo pamatus, buvusius J. Biliūno (dabar - Galinio Pylimo) g. 17-ajame sklype. Fabriko direktoriui draugui Servilinui naują namą čia buvo nurodyta pradėti statyti ne vėliau kaip antrą 1953-iųjų ketvirtį. Šiuo metu adresu Galinio Pylimo g. 17 yra „Žaliakalnio“ gimnazija. 15-asis ir 13-asis namai, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra statyti dar prieškariu - 1934 metais.
1953 m. gegužės pradžioje miesto valdžia konstatavo, jog kapitalinis miesto gyvenamojo fondo remontas buvo vykdomas nepatenkinamai - per keturis mėnesius planas buvo įgyvendintas 94,7 proc. ir šiam tikslui išleista 489 tūkst. rublių, vietoje numatytų 516 tūkst. Anot Vykdomojo komiteto, planas buvo nevykdomas dėl to, kad nė vienam iš objektų nebuvo patvirtintas darbų grafikas, buvo „ypač žema darbų organizacija“, „nepatenkinama ir netgi bloga darbų kokybė“, nevykdyta techninė priežiūra. Taip pat konstatuota, jog pasitaikydavo atvejai, kai statybininkai būdavo išsiunčiami darbuotis į objektus, nebuvusius „tituliniame sąraše“.
Po poros savaičių Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl Klaipėdos konservų fabriko valdytų gyvenamųjų namų Žirgų g. (vėliau tapo Daržų gatvės dalimi) 10-12 ir Grįžgatvio 5, kuriuose buvo atliktas patikrinimas. Jo metu buvo nustatyta, jog pastatas Žirgų gatvėje jau buvo avarinės būklės - gegnės ir palėpės perdanga supuvusios, tad galėjo įgriūti visas stogas. Pastatas Grįžgatvyje, tikrintojų nuomone, dar tais pačiais metais galėjo tapti avariniu ir sugriūti jei nebus imtasi kapitalinio jo remonto.
Po kelių dienų Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl dviejų namų, iš kurių gyventojai jau buvo iškeldinti ir juos nuspręsta ne remontuoti, o tiesiog nugriauti. Toks likimas ištiko namą Daržų g. 1/2 ir S. Daukanto g. 22. Juos buvo nuspręsta išbraukti iš namų valdybos Nr. 9 ir 18 balanso. Joms buvo nurodyta po pastatų griovimo liksiančias statybines medžiagas panaudoti remontams.
Šiame kontekste svarbu paminėti ir Klaipėdos švyturį. Pokario metais uostui būtinas orientyras atkurtas laikinai, o dabartinis kompleksas pastatytas 1952-1953 metais. „Nors modernios palydovinės navigacijos priemonės perėmė daugumą švyturio funkcijų, jis išlieka svarbiu jūrininkų orientyru ir vienu ryškiausių Klaipėdos simbolių.
Klaipėdos švyturys
Situacija Panevėžyje
Individualių namų statybos Rožyne naują pagreitį įgavo 1953 m., o dabar tai žalias ir jaukus kvartalas. Visų liaudies ūkio šakų darbininkai ir tarnautojai galėjo gauti iki 7 tūkst. rublių paskolą namui statytis. O gydytojai, mokytojai bei į atsargą išėję karininkai - iki 10 tūkst. rublių. Paskolą reikėjo grąžinti per septynerius metus.
SSRS Ministrų taryba nustatydavo kreditus individualiajai statybai. 1957 m. Panevėžio miestui tam reikalui skirta 715 tūkst. Planuojant ir kredituojant pasitaikydavo kurioziškų nesklandumų. 1956 m. „Nevėžio“ siuvimo fabrikas prašė ministerijos individualiai statybai skirti 52,9 tūkst. rublių ir tiek pat prašė iš miesto Vykdomojo komiteto. Tačiau norintiems statyti darbuotojams nebuvo skirti žemės sklypai, neparengta techninė dokumentacija.
Daugiabučių statyba taip pat vyko sparčiai. Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.
Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. 1957 m. Panevėžyje radosi daugybė naujų statybų aikštelių. Nemaža dalis jų priklausė įmonėms ir fabrikams, stačiusiems gyvenamuosius namus savo darbininkams. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas.
Kaimo urbanizacija ir architektūriniai pokyčiai
Žvelgiant į kaimo urbanizaciją Sovietų Sąjungoje, aiškiai matyti dvi ideologinės linijos: pirmoji - tai vienkiemio, kaip privatinės nuosavybės, naikinimas; antroji - vadinamasis „miesto ir kaimo suartinimas“, kuris paskatino mažų kaimų ir vienkiemių stambinimą į „miesto tipo gyvenvietes“.
Kaimo urbanizavimas vyko išimtinai per kolektyvizacijos procesą - steigiamo stambaus kolūkio. Kolūkis, kolchozas, kolektyvinis ūkis (rus. колхоз, коллективное хозяйство) - sovietinė žemės ūkio įmonė, sukurta jungiant mažus ūkelius.
Prievartinis vienkiemių likvidavimas, melioracija ir nuolatinis gyvenviečių stambinimas lėmė, kad 1983 m. jau 64 proc. Naujo tipo gyvenvietėsNauji planavimo, statybos ir apželdinimo metodai buvo propaguojami parodomosiose kolūkinėse gyvenvietėse.
8 dešimtmetis žymėjo naują etapą Lietuvos kaimo architektūroje su šūkiu „pradedame kurti naują Lietuvos kaimą“. 1973 m. sudarius visų naujų Lietuvos kaimo gyvenviečių projektus, kurių dauguma buvo standartiniai, taigi, pasižymėjo monotonija, pradėta diskutuoti apie savitumų poreikį.
Šią radikaliai pakitusią ideologiją puikiai iliustruoja architekto-urbanisto Kazimiero Šešelgio straipsnio antraštė „Ginkime kaimą nuo miesto statinių!“.
Svarbų postūmį gyvenamajai statybai socialistiniame kaime turėjo 1978 m. SSKP plenumas, kuriame buvo atkreiptas dėmesys, kad žemės ūkio ir kitų sričių specialistus su aukštuoju išsilavinimu gyventi ir dirbti kaime gali paskatinti geresnės gyvenimo sąlygos.
Šios ideologijos rezultatas - Alytaus namelis, kuriame galima įžvelgti kompromisą - viena vertus, pavyko įgyvendinti uždavinį į kaimo gyvenvietę sugrąžinti individualų šeimos namą (pastatytą iš vietinių medžiagų, t. y. 1976 m. Alytuje pradėti gaminti šešių tipų, skirtingo plano (70-120 m2 ploto), kambarių skaičiaus (3-5) ir fasadų namai.
Alytaus namelis
Vėlyvuoju sovietmečiu plintančias regionalizmo architektūros idėjas Lietuvos kaime iliustruoja ir pavyzdinė Juknaičių tarybinio ūkio gyvenvietė (archit. Alfonsas Kiškis, Rūta Kiškienė, Stanislovas Kalinka, Edmundas Vičius). 1974 m. parengtame Juknaičių gyvenvietės generaliniame plane buvo atskirtos gyvenamoji ir gamybinė zonos, namai sugrupuoti ne palei gatves, o į atskirus, želdiniais apsuptus kvartaliukus.
Daugiabučių statyba Sovietmečiu
Pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai.
Po Antrojo pasaulinio karo, niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu.
Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m.
Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta.
Statybos darbų kokybės problemos
Kaip konkretūs tokių „komandiruočių“ pavyzdžiai paminėti pastatas Bangų g. 3, Kultūros namai, karių kapinės. Vykdomasis komitetas pažymėjo, kad suremontuotose namuose Žvejų g. 13, Pergalės (dabar - Tiltų) g. 11 „ir kituose“ reikės „perdaryti eilę elementų“: grindjuostes, santechniką, lubas, reikės iš naujo tinkuoti ir balinti.
Statybų apimtys ir finansavimas Panevėžyje 1957 m.
| Miestas | Paskirtis | Suma (tūkst. rublių) |
|---|---|---|
| Panevėžys | Individuali statyba | 715 |
1956 m. už geležinkelio stoties naujai atsiradusios priemiesčio Pušyno, Alyvų, Rožių, Geležinkelio, L. Be to, visas Rožyno rajonas dažnai skendėdavo tamsoje. Gatves tvarkyti pavesta miesto Gerbūvio kontorai, ji turėdavo jas greideriuoti. 1971 m.
Apibendrinant, 1953 metai buvo pereinamasis laikotarpis Lietuvos statybos sektoriuje, kuriame derėjo pokario atstatymo darbai, naujos ideologinės kryptys ir sparčiai augantys urbanizacijos poreikiai. Nors susidurta su iššūkiais dėl finansavimo, darbų kokybės ir planavimo, šis laikotarpis padėjo pagrindus tolimesnei statybos pramonės plėtrai Lietuvoje.