Sovietinės Statybos Reformos ir Jų Priežastys
Reformos pradžia laikoma 1954 m. gruodį Maskvoje, SSRS statybos darbuotojų pasitarime pasakyta Nikitos Chruščiovo kalba, kurios esmė buvo statybos proceso atpiginimas ir paspartinimas, visų pirma - gyvenamojo ploto trūkumo SSRS likvidavimas. Tikėta, kad iš standartinių fabrikinių elementų surenkami namai išspręs šią problemą, tą liudija tokie valstybiniai nutarimai kaip „Dėl surenkamųjų statybinių gelžbetonio konstrukcijų ir detalių gamybos tobulinimo“ (1954) ar „Dėl statybų tolesnio industrializavimo, kokybės gerinimo ir kainos sumažinimo priemonių“ (1955).Stambiaplokštė surenkamųjų namų statyba nebuvo sovietų išradimas, o gerai prisitaikyta Vakaruose išvystyta sistema, pavyzdžiui, prancūziška Raymondo Camus patentuota stambiaplokščių surenkamųjų namų technologija, kuri buvo panaudota po Antrojo pasaulinio karo (1945-1964 m.) atstatant Le Havre‘o miestą (2005 m. jis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).Mikrorajonų Planavimo Principai
Įvykusio Maskvos pietvakarių zonos plėtros konkurso, kuriame, remiantis Vakarų Europos naujųjų gyvenamųjų priemiesčių projektavimo pavyzdžiais, nuspręsta gyvenamuosius namus grupuoti į mikrorajonus (9000-12 000 gyventojų). Tuo metu įdiegta pakopinė kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistema, apskaičiuota 1000-io gyventojų poreikiams (pvz., kiek tokiam skaičiui gyventojų reikia vaikų darželių, mokyklų, parduotuvių, kultūros įstaigų ir pan.).Pagrindiniu gyvenamojo mikrorajono elementu tapo namų grupė (apie 2000 gyventojų) su parduotuve ir vaikų darželiu; iš tokių namų grupių formuojamas mikrorajonas su savo darželiais, mokykla ir prekybos-buitinių paslaugų centru (apie 10 000 gyventojų). Iš mikrorajonų sudaromas gyvenamasis rajonas (apie 30 000-40 000 gyventojų), turintis pagrindinį prekybos, laisvalaikio (kultūros, sporto) centrą, polikliniką ir pan.Pradėjus statyti stambiaplokščius surenkamuosius namus, pakito ir urbanistinė rajono kompozicija: atsisakyta stalininio laikotarpio planavimui būdingo namų statymo pagal kvartalo perimetrą, įdiegtas laisvas namų išdėstymas. Nugalėjo statyba naujose teritorijose - taip miestų valdžia galėjo patogiau reguliuoti miesto plėtrą.Nors sovietinių miestų plėtros modelis - mikrorajonas - buvo suformuotas remiantis modernių skandinaviškų „miestų-palydovų“ principais, pagrindiniai statybą lemiantys aspektai buvo ekonomiškumas. Standartinių penkiaaukščių ir devynaukščių rajonai netruko susilaukti kritikos dėl monotoniškumo, net Komunistų partijos kongresuose iš planuotojų ir statybininkų pradėta reikalauti architektūrinės įvairovės.
Lazdynų mikrorajono panorama. Šaltinis: Vikipedija
Vilniaus Plėtra ir Lazdynų Projekto Ypatumai
Sovietmečiu Vilnius augo itin sparčiai: 1945 m. mieste tebuvo 110 tūkst. gyventojų, 1959 m. - 236 tūkst., o 1979 m. - beveik pusė milijono. 1963 m. teko rengti naują miesto generalinį planą (Vytautas Balčiūnas, Kazimieras Bučas ir kiti), kuriame Vilniaus plėtra numatyta periferinėse teritorijose. Seną miestą upės slėnyje su naujais rajonais turėjo sujungti tiltai ir plačios magistralės į vakarus ir į šiaurę.Kol vakariniame rajone buvo projektuojami Lazdynai (jų statybų pradžia užtruko, nes nebuvo baigtas statyti Lazdynų tiltas), stambių įmonių sankaupa Žirmūnų pusėje užtikrino finansavimą: 1961 m. pradėtas statyti Žirmūnų tiltas, o 1962 m. - Žirmūnų gyvenamasis rajonas, skirtas 45 000 žmonių, sudarytas iš trijų mikrorajonų.Pavyzdiniu tapo pirmasis mikrorajonas (D-18), kurio autorė Birutė Kasperavičienė siaurame 1,5 km ilgio sklype laisvai išdėstė patobulintus serijos I-464A penkių aukštų stambiaplokščius namus (su tipiniais 1-3 kambarių butais) ir rekreacijai numatė panaudoti link Neries upės žemėjantį reljefą.
Lazdynų statybos pradžia. Šaltinis: Urbanistika.lt
Siekiant silueto įvairovės, Žirmūnuose buvo pastatyti pirmieji devynių aukštų stambiaplokščiai namai (archit. Enrikas Tamoševičius, Mindaugas Bilevičius, 1964), kuriuose įrengti tik vieno kambario butai, vadovaujantis tuo metu populiaria socialine teorija, kad viengungius ir mažašeimius tikslinga sutelkti į didesnius namus arčiau visuomeninio centro.Be to, namams įvairovės teikė naujos apdailos medžiagos (stiklo plastikas, armuotas stiklas, spalvotas cementas) ir spalvinė fasadų įvairovė (baltos, pilkos, juodos spalvų derinys). Centre pastatytas naujas, tik mikrorajonams būdingas objektas - dviejų aukštų visuomeninis centras „Žirmūnai“ su parduotuvėmis, restoranu, biblioteka (tipinį projektą pritaikė archit. Aleksandras Aronas, 1969 m.) ir moderniai sutvarkyta aplinka: aikštė su baseinu ir betonine skulptūra „Džiaugsmas“.D-18 mikrorajonas atspindėjo Lietuvos urbanistams tuo metu būdingą susižavėjimą skandinaviškais gyvenamaisiais rajonais, kurie jau buvo pažįstami iš gana dažnų kelionių į Suomiją ir Švediją. Nors D-18 mikrorajonas nebuvo išskirtinis, tačiau pasižymėjo gera kraštovaizdžio ir gyvenamųjų namų kompozicija, tad SSRS architektų sąjungos kūrybinėje apžiūroje 1967 m. jam buvo skirta pirmoji premija.Po Žirmūnų nemažai naujų SSRS pavyzdinių industrinių miestų ir reikšmingesni masinės gyvenamosios statybos rajonai buvo apdovanoti SSRS valstybine premija, tačiau tik Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu - Lenino ordinu.Kas lėmė tokią Lazdynų sėkmę?
Ar iš tiesų jis buvo geriausias, pademonstravęs naujas planavimo idėjas, išsprendęs gyvenamųjų rajonų monotoniškumo problemą? Rašant apie Lazdynus buvo minimi keli nuolat pasikartojantys išskirtinumo aspektai -standartinių namų komponavimas kalvotame reljefe; standartinių projektų ir butų planų pagerinimas; gamtinė aplinka ir kraštovaizdžio dizainas; pėsčiųjų alėjos ir ir patogus susiekimas rajone.Lazdynuose Brėdikis su Čekanausku pasiūlė išsaugoti esamą vietovės reljefą ir taip sukurti įvairesnį rajono siluetą. Jie kalbėjo apie didžiausią įtaką padariusią suomių, švedų (Tapiola, Vällingby, Farsta) ir prancūzų (Tulūzos naujasis Le Mirail kvartalas) naujųjų miestų architektūrą, tačiau visuomet pabrėždavo ir Vilniaus senamiesčio jaukių kiemų kompoziciją bei silueto įvairovę, kurią siekę perteikti Lazdynuose.
Lazdynų architektūriniai sprendimai. Šaltinis: Urbanistika.lt
Lazdynuose architektai siekė patobulinti standartinius serijos I-464 namus bendradarbiaudami su Vilniaus miestų statybos projektavimo instituto (MSPI) Tipinio projektavimo skyriaus specialistais Broniumi Krūminiu, Vidu Sargeliu, Vaclovu Zubrumi. Patobulintos serijos I-464-LI penkiaaukščiai, devynaukščiai ir dvylikaaukščiai namai buvo pritaikyti statybai terasomis kalvotame reljefe; suprojektuotos kampinės sekcijos, leidžiančios įvairiau „išlankstyti“ penkiaaukščius, bet dar svarbiau - buvo gerokai patobulinti ir butų planai (nors ir privalomai laikytasi 1-4 kambarių butų gabaritų normatyvų).Tokie patobulinimai brangino statybas, tačiau architektus palaikė Lietuvos komunistų partijos centro komitetas ir Vykdomojo komiteto vadovybė, o Vilniaus namų statybos kombinato direktorius Šmuelis Liubeckis, jau apdovanotas už Žirmūnus, sutiko vėl eksperimentuoti, gamindamas patobulintą seriją.Lazdynai buvo sudaryti iš keturių mikrorajonų, kurių kiekviename buvo suprojektuota po mokyklą, porą darželių, maisto prekių parduotuvę ir mikrorajono centrą (administracinio-prekybinio-buitinio aptarnavimo kompleksą). Visi šie objektai privalomai buvo statomi pagal tipinius projektus, tačiau Lazdynuose mikrorajonų centrus „Erfurtą“, „Lazdynus“, „Papartį“ siekta individualizuoti ir daug dėmesio skirti viešųjų erdvių dizainui - įrengti tuo metu madingi lėkšti baseinai, apželdinimas, monumentalūs meno kūriniai - Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“ ir Gedimino Karaliaus „Rytas“.Lazdynus aplankė ne viena delegacija, įvairių žinybų atstovai, o Lenino premijų komiteto Architektūros sekcijai buvo surengta Lazdynų apžiūra sraigtasparniu, pateikta daugybė palankių publikacijų Lietuvos, sąjunginėje ir užsienio spaudoje. Pasak Čekanausko, įtakingas Maskvos vyriausiasis architektas, apžiūrėjęs Lazdynus, įvertino: „Reljefas išnaudotas sėkmingai.“ Ši vėliau sustabarėjusi frazė padėjo Lazdynams ne tik tapti sovietinės urbanistikos etalonu, bet ir pavyzdžiu visam Rytų blokui.