Virš Kauno senamiesčio kyląs kalnas per amžius buvo vadinamas ne vienu vardu. Ir Antakalniu, ir Ąžuolų kalnu, o dabar jau kurį laiką bene geriausiai žinomas kaip Pelėdų kalnas. 1922 m. šioje vietoje iškilo menų mokykla, davusi pradžią šiuolaikiniam Lietuvos meno mokymui. Vis dėlto Partenonas ant Akropolio kalvos nestovi vienas, kaip nestovi ir kauniškiai rūmai. Tad šį kartą ne apie pačią mokyklą, o apie tai, kas su ja neatsiejamai surišta, nors ir šiapus tvoros.
Iš pažiūros kuklų namą, talpinusį ir kūrybinę dirbtuvę, čia 4 dešimtmečio pradžioje pasistatė Juozas Zikaras - Lietuvos XX a. skulptūros patriarchas, dėstytojas ir visuomenininkas. Žmogus, padovanojęs mums ne vieną brangų valstybingumo simbolį: „Laisvė“ kasdien tebežvelgia į visus kauniečius iš Karo muziejaus sodelio, o skulptoriaus kurto Vyčio modelio šiuolaikinė interpretacija tebepuošia mūsiškes monetas.
Apie daugybę istorinių vėjų, kuriuos patyrė namas bei jo savininkai ir kaip pavyko šią vietą išsaugoti ateities kartoms, mums papasakojo dabartinė šeimininkė - čia veikiančio J. Zikaro memorialinio muziejaus vedėja R. J. Ruibienė.
Šiuo metu muziejaus durys užvertos. Ne tik dėl šiemet, pavadinkime, madingų aplinkybių, tačiau ir dėl to, kad ruošiantis 140-osioms Juozo Zikaro gimimo metinėms prie kiekvienos namo detalės pluša restauratorių rankos. Vasario ar vėliausiai kovo mėnesį namo reanimacijos komandą name pradės keisti sugrįžtantys eksponatai.
„Namelis bus toks, į kokį Zikaras su šeima įžengė 1933-iųjų gegužę. Stengiamės palikti net spynas ir elektros jungiklius - kiekvieną smulkią detalę; pats skulptorius prižiūrėjo viso namo statybą, nuo jungiklio iki jungiklio, - pasakojo muziejaus vedėja. Iš tiesų vis labiau besikeičiančio medinio Žaliakalnio fone namas išlieka tarsi tikrosios rajono dvasios konstanta - kanonu, kurio fasadų niekad nepadengs plastikinės dailylentės, o stogo linijos nekels antstatai.
Tokios autentikos potencialą pabrėžė ir R. J. Ruibienė, besidžiaugdama, kad pastatas bus įdomus ne vien susidomėjusiems išskirtine J. Zikaro asmenybe, kūryba ar gausiai namą kadaise lankiusiomis istorinėmis figūromis, tačiau ir architektūros gerbėjams. Tai patvirtino ir pirmoji lankytojų grupė, apsilankiusi po oficialaus muziejaus atidarymo 2001 metais: „Tai buvo norvegai - jie išprotėję dėl medinių namų. Gerai įvertino Zikaro namelio autentiką, tik gal kiek nuliūdo, kad uždažyti langų darymo mechanizmai.
Ir vis dėlto svarbiausia kiekvieno namo dalis yra ne jo forma, o gyventojai. Juoba kad aplinkybės leido interjero visumą išsaugoti beveik tokią, kokia ją džiaugėsi ir skulptorius su šeima bei garbūs jų svečiai. Visai greta Zikaro kūrinių čia stovi sofos, ant kurių sėdėjo šeimininkus lankę Sofija Smetonienė ir Jonas Basanavičius, unikalus, nors ir reikalingas rimtos restauracijos, pianinas, kuriuo skambindavo visa skulptoriaus šeima.
Įspūdinga ir muziejaus kolekcija: čia yra ir pirmasis „Laisvės“ postamento projektas, ir lito monetų, kurioms J. Zikaras kūrė dizainą, kolekcija, svarbių Lietuvos istorijos asmenybių biustai bei visą Lietuvą nusėjusių skulptoriaus darbų modeliai. Muziejus ypač didžiuojasi originaliu 1937-ųjų Paryžiaus kasmetinės tarptautinės parodos grand prix, kurį skulptorius gavo už lietuviškos sodybos maketą. Tebūnie tai tik užuominos, paskatinsiančios mūsų skaitytoją čia apsilankyti po rekonstrukcijos - tai tik nedidelė dalis čia saugomų turtų.
J. Zikaro gyvenimas tragiškai nutrūko 1944 m., po trečiojo sovietų saugumiečių tardymo. Šie nepagrįstai kaltino skulptoriaus sūnus pasitraukus į mišką priešintis santvarkai. Skulptorius manė, kad jie žuvę. Niekas nežinojo, kad trys iš keturių šeimos atžalų atsidūrė Vakaruose.
Būtent šiomis aplinkybėmis, gal kiek ironiškai netikėtame istorijos posūkyje, namas susidūrė su dar viena, nors dar tik būsima, šalies istorijos figūra. Nuo 1951-ųjų penketą metų svetainėje glaudėsi KPI studijavę broliai Algirdas ir Gerardas. Pirmajam iš jų po keleto dešimtmečių buvo lemta tapti faktine okupuotos Lietuvos galva - vienu iš komunistų partijos sekretorių, o vėliau - jau ir nepriklausomos Lietuvos prezidentu. „Zikaraitės gimtadienis buvo vasario 20-ąją, nors iš principo visada švęsdavo 16 dieną - Algirdas Brazauskas niekad neatsisakydavo sudalyvauti ir pašokdinti damas, - apie įdomų būsimojo sekretoriaus gyvenimo momentą pasakojo muziejininkė.
Būtent skulptoriaus dukrai Alytei ir jos užsispyrusiam charakteriui turėtume būti dėkingi už tai, kad šiandien memorialiniame muziejuje tiek daug skulptoriaus darbų. Jai pavyko išgelbėti ir dalį skulptoriaus archyvo, kurį sunkiais pokario metais, baimindamasi represijų, buvo pasiryžusi sudeginti A. Zikarienė. „Nedaug buvo likę Zikaro darbų namie, nes jis buvo menininkas iš to „jei patinka - pasiimk“ tipažo, - šypsojosi R. J. Ruibienė. - Tad dukra darbus turėjo rinkti po visą Lietuvą. 1952-aisiais, paaiškėjus, kad broliai gyvi, nors ir užjūriuose, šie pradėjo siųsti finansinę pagalbą kūriniams atpirkti.“
Ir tai nebuvo tiesiog kūrybinė ekspozicija - čia buvo pagarbiai padėta trispalvė, išeksponuoti skulptoriaus kurti kunigų biustai, sudėti J. Zikaro kurti lietuviškieji litai. Nors muziejus buvo skirtas tik pažįstamiems, tačiau, kaip pasakojo R. J. Ruibienė, 7 dešimtmečio viduryje kalbos pasiekė ir ne visai tinkamas ausis: „Vieną rytą į duris pasigirdo beldimas. Tai buvo Janina Narkevičiūtė [tuomečio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, kuravusi kultūros klausimus, - aut. past.], kuri susidomėjo: „O ką laikote pirmame aukšte? Norėčiau pamatyti.“ Perėjusi ekspoziciją ji liepė nuimti tą, nuimti aną - pašalinti kunigų biustus, išimti senus pinigus ir pasakė kitą savaitę atvešianti delegaciją iš JAV parodyti „tiems kapitalistams“, kad ir pas mus gali būti privatūs muziejai.“ Tuomet, pasak muziejininkės, A. Zikaraitė atsiduso lengviau: „Visgi gal dar nesuims.“
Po sėkmingo trijų amerikiečių vizito, kurio proga J. Narkevičiūtė buvo suorganizavusi ir deficitiniais produktais nukrautą vaišių stalą, delegacijos iš užsienio čia buvo vedamos ir toliau. „Nors skulptoriaus gyvenimas pasibaigė būtent dėl okupacinių žiaurumų, tačiau anuometei valdžiai kai kurie Zikaro kūriniai buvo tinkami perteikti vargstančių valstiečių pasakojimui. Taip namas ir jo turinys pasiekė mūsų dienas.
Jau XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje skulptoriaus dukra perleido namą valstybei, testamentu užrašiusi Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. R. J. Ruibienė, kuravusi oficialaus muziejaus kūrimo procesus, akcentuoja Juozo Zikaro žodžius: „Į nelaisvę jūs tik patys save galite uždaryti“, - sakydavo jis vaikams.
Trumpa informacija apie Juozą Zikarą:
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Gimimo data | 1881 m. lapkričio 18 d. |
| Mirties data | 1944 m. gruodžio 23 d. |
| Veikla | Skulptorius, pedagogas |
| Žymiausi kūriniai | "Laisvė" Kaune, Vyčio modelis |
| Apdovanojimai | Grand Prix Paryžiaus parodoje (1937 m.) |
Namas, kuriame gyveno M. K. Čiurlionio uošviai Elžbieta ir Leonas Kymantai (Liepų g. Sofija Kymantaitė (1886-1958) gimė bežemių bajorų šeimoje, tačiau jos tėvai materialiai vertėsi sunkiai. 1893 metais, kai mergaitei buvo 7 metai, tėvai persikėlė gyventi į Kulius pas motinos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį. Tėvas Leonas Kymantas klebonijoje ūkininkavo, padėjo naujos bažnyčios statybos darbuose, energingoji Elžbieta Kymantienė ėmėsi šeimininkės pareigų. Sofija, padedant dėdei, galėjo lavintis. Buvo guvi, imli mergaitė - greitai prakalbo žemaičių tarme. Iš pradžių mokėsi bendrų dalykų ir muzikos privačiai, vėliau lankė Palangos pradžios mokyklą mergaitėms. Būdama 12 metų, Kuliuose susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu - jis tapo pirmuoju Sofijos lietuvių kalbos mokytoju. Dėdei finansuojant, S. Kymantaitė tęsė mokslus Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904-1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau - filosofiją ir literatūrą.
Kuliuose lankėsi ir M. K. Čiurlionis. „Dabar esame Kuliuose pas Zosės Tėvą (Kuliai tai mažas miestelis, 18 varstų nuo Plungės). Viešime čia jau antrą savaitę. Zosės tėvas baisiai simpatingas, originalus ir įdomus žmogus. Nedidelio ūgio, drūtas ir su didžiuliais baltais ūsais. Kalba visuomet garsiai ir mėgsta pasakoti tiktai apie karalius, imperatorius, didžiuosius kunigaikščius, popiežius.