Romualdo Granausko Įžvalgos apie Prisiminimus, Žodžius ir Gyvenimą

Romualdas Granauskas, apmąstydamas gyvenimo pabaigą, teigia, kad nejaučia didelio liūdesio ar kartėlio. Vietoje to, jis susimąsto apie daugybę smulkių darbų, kuriems anksčiau neturėjo laiko, nuolat atidėdamas juos vėlesniam laikui. Šie darbai susikaupė tiek, kad pradėjo bauginti.

Mažieji darbai ir nebaigtos mintys

Kas tie mažieji darbai? Tai ne tik popieriai, bet ir pradėtos, bet nebaigtos mintys. Granauskas klausia, kodėl neišgalvojame minčių iki galo, nes nebaigta mintis - kaip nulaužtas medelis. Vietoje lapoto klevo ar vešlaus krūmo, lieka tik nuolauža. Jam atrodo, kad geriau išsinešti su savimi visus būtus jausmus, nes jie yra mūsų ir niekam kitam nereikalingi.

Prisiminimai kaip esmė

O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė. Niekas negali prisiminti tavo gyvenimo, tiktai tu. Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negalì užrašyti, ką galì tiktai gyventi.

Gyvybės valia ir amžinumas

Mes nežinojom, kada gimsim, mes nežinom, kada mirsim, - tas nežinojimas ir yra tavo valia gyventi. Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui - amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas.

Filosofija ir kalba

Nuo pat jaunumės gerbiau filosofus ir net jų bijojau. Kur jau man su savo eiliniu proteliu prie tokių išminties bokštų! Jie turi net savo kalbą, sudėtingesnę už paukščių ir delfinų, ja tarp savęs ir kalbasi, nėmaž nesirūpindami, ar kiti ką nors supras. Ar tau nerūpi, kad būtum kitų suprastas, ar tyčia to sieki? Jeigu nerūpi - tu ne mokslininkas.

Žodžio galia

Žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas. Kaip aprašysi tikslą netiksliais žodžiais? Poetai žino, jog kartais pats tiksliausias būna ne žodis - epitetas, o metafora. Kaip perduoti murkšlotos dienos, žemo dangaus, toli besiganančių karvių įspūdį? Būčiau poetas, imčiau ir parašyčiau: karvės mūkė debesimis.

Kūdikystės prisiminimai

Vieni žmonės sakosi atsimeną save nuo pačios mažystės, kiti - ne. Esu iš tų kitų. Teatsimenu šį tą gal nuo penkerių. Pirmasis atsiminimas - kaip po manim dreba ir kilnojasi žemė. Mes gulim, sukritę ant pilvo, kažkokiame miškelyje, išversto medžio duobėje, o į tą miškelį krenta rusų bombos... Paskui vėl važiuojam toliau ratuose.

Žodžiai ir vaikystės baimės

Kai mes gyvenom Šimkaus ūkyje, aš dar nėjau į mokyklą. Didelis ūkis, didelis kiemas, net du kiemai: gerasis ir prastasis. Juos skyrė troba ir ilga gyvatvorė. Kai išgirdau tą žodį, net apšalau visas, - aš juk tik vakar visai prie pat jos žaidžiau!.. Daugiau aš ten nė už ką neprisiartinsiu!.. Gyvačių baimė užkoduota žmogaus genuose, įdėta amžinai, giliai, nebeišimamai. Galì būti jokios gyvatės dar nė iš tolo nematęs - pats žodis jau savaime baugina.

Kitas toks žodis buvo „šonkauliai“. Žemaitiškai „šuo“ - „šou“. Ir durnam aišku, kad „šonkaulis“ - tai šuns kaulas. Matyt, pasišlykštėjimas šuns mėsa taip pat užkoduotas žemaičių genuose.

Kalbos mokėjimas ir karo patirtis

Anksti supratau, kad į žmogų, kuris moka kelias kalbas, reikia žiūrėti aukštyn užvertus galvą. Patėvis mokėjo rusiškai, vokiškai, lenkiškai ir žydiškai. Tada mes gyvenom Gaubėse pas Kaubrienę. Visą laiką baisiai dundėjo šiaurėje apie Skuodą, paskui nugrumėjo tolyn į Liepojos pusę. Per Kaubrienės kiemą, trumpindami kelią, vis eidavo ir eidavo rusų kareiviai. Už upės, dideliame ūkyje, buvo jų karo ligoninė.

Pašaukimas

Ar mes patys pasirenkam daiktus, ar daiktai pasišaukia mus? Ne tik daiktai. Ką - muzika, ką - paišymas, ką - žmonių žodžiai, kaip mane. Nežinau, kodėl taip yra, bet yra. Juk visa tai ir vadinasi „žmogaus pašaukimas“.

Vokiečių pabėgėliai ir karo pasekmės

Buvo pats liepos vidurdienio karštis, kai nuleipsta net krūmų lapai, kai žmogus, parvedęs iš ganyklos karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj, pats atsigula pokaičio, o kuris neatsigula, šiaip sau sėdi prie stalo, tingėdamas net kalbėtis, - tokį vidurdienį ir mes sėdėjom savo troboj. Bet ir tylėdami ne iš karto išgirdom, kaip kažkas pasikrebždeno į duris. Šitaip krebždendavosi Šimkienės katė, norėdama įeiti į vidų.

Tik tada peržengė slenkstį aukšta skarmaluota moteris ir maža mergaitė, aiškiai mano amžiaus, kuri tuoj pat ir užlindo už motinos sijono. Supratau, kad „danke šion“ - vokiškai „dėkui“. Patėvis dar pakalbėjo vokiškai, paskui parodė į kėdę prie stalo. Nebuvau matęs, kad kas taip lėtai, taip nedrąsiai, kaip ta vokietė, sėstųsi ant pat kėdės kraštelio, o atsisėdęs teužimtų tiek mažai vietos, - maždaug tiek, kiek ir ten atsitūpusi Šimkienės katė.

Harriet Beecher Stowe "Dėdės Tomo trobelė"

Šaltą vasario mėnesio pavakarę P. mieste, Kentukio valstijoje, ištaigingai įrengtoje svetainėje, gurkšnodami vyną, sėdėjo du džentelmenai. Vienas iš jų, ponas Šelbis, atrodė esąs tikras džentelmenas, o namų vidaus įrengimas ir bendra jų išvaizda rodė, kad jis yra pasiturįs, netgi turtingas. Jo pašnekovas Heilis, atrodė pernelyg išsipustęs ir neskoningas.

Ponas Šelbis teigė, kad Tomas nėra paprastas negras, jis tikrai vertas tų pinigų - sąžiningas, gabus, patikimas. Heilis atsakė, kad kai kurie netiki, kad esama pamaldžių negrų, o aš tikiu. Jis pasakojo, kad šią vasarą toje negrų partijoje, kurią gabenau į Naująjį Orleaną, turėjau vieną negrą. Kad jūs būtumėte girdėjęs, kaip jis meldėsi! Ir buvo toks geras, toks ramus!.. Aš gerai už jį uždirbau, nes pigiai pirkau iš žmogaus, kuris buvo priverstas jį parduoti. Gavau šešis šimtus gryno pelno.

Ponas Šelbis tarė, kad Tomas nuoširdžiai religingas, retai kur tokį rasi. Pereitą rudenį nusiunčiau jį vieną į Cincinatį mano reikalų sutvarkyti ir atvežti penkis šimtus dolerių. „Tomai, - pasakiau, - aš pasikliauju tavimi kaip krikščioniu, žinau, kad manęs neapgausi.“ Ir Tomas sugrįžo. Atsirado nenaudėlių, kurie jam sakė: „Tomai, kodėl gi tu nepabėgai į Kanadą?“ - „Šeimininkas manimi pasitiki, aš negaliu jo apvilti“, - atsakė jis. Jie paskui viską papasakojo. Prisipažįstu, kad man gaila skirtis su juo.

Heilis nusišypsojo ir pasakė, kad sąžinės aš turiu lygiai tiek, kiek privalo turėti biznierius. Žinoma, aš visada pasiruošęs padaryti kai kurių nuolaidų savo draugams. Ponas Šelbis atsakė, kad atliekamo neturiu. Tiesą sakant, tik būtino reikalo verčiamas aš parduodu savo tarnus.

Tuomet į kambarį įėjo mažas puspenktų metų kvarteronas. Jis buvo itin gražus ir patrauklus. Juodi, švelnūs lyg šilkas plaukai blizgančiomis garbanomis gaubė jo apskritą putlų veidelį, o iš po tankių ilgų blakstienų žvelgė didžiulės ugningos ir švelnios juodos akys, kuriomis jis smalsiai apžvelgė kambarį.

Heilis sušuko, kad jis tikra brangenybė! Jis pasiūlė ponui Šelbiui pridėti šį vaikiūkštį, ir mudu sutarsime. Tuomet pirklys pasakė, kad moterys visada taip šneka, nes nežino aukso vertės.

Ponas Šelbis pasakė Heiliui, kad apie tai neverta nė kalbėti. Heilis atsakė, kad turi vieną draugą, kuris verčiasi tokiu amatu: jis nuperka gražius berniukus ir augina juos pardavimui. Tai rinktinė prekė - turtingieji už juos brangiai moka, nes jie būna jų tarnai. Turčiai mėgsta, kad gražūs jaunuoliai atidarinėtų jiems duris, lauktų jų, patarnautų. Prekyba tokiais jaunikliais labai pelninga.

Heilis pasakojo, kad esu matęs, kaip, norėdami parduoti vaiką, jie plėšte išplėšia jį iš motinos rankų, o ta klykia it pamišusi… Visiškai netikęs būdas… Tik prekę gadina, ir moterys kurį laiką lieka visiškai nedarbingos. Orleane kartą mačiau labai gražią moterį… Toks elgesys ją tiesiog pražudė. Pirkėjas ėmė tik motiną, be vaiko, o jos būta karštos, kunkuliuojančio kraujo moters. Ji pašėlusiai spaudė vaiką savo glėbyje ir vis kažką kalbėjo, šaukė. Baisu buvo žiūrėti. Kai prisimenu, net dabar gyslose stingsta kraujas. O kai berniuką išvežė ir ją uždarė kambaryje, ji išprotėjo ir po savaitės mirė. Grynas nuostolis, sere, tūkstantis dolerių nuostolio! Ir tik dėl to, kad nežinojo, kaip reikia tvarkyti tokius reikalus.

Jis nusprendė, kad mano negrai turi būti linksmi, apkūnūs, sveiki. Ir miršta jie pas mane rečiau negu pas kitus. Heilis pasakojo, kad turi savo principus. Iš manęs tyčiojasi, įkalbinėja atsisakyti jų. Ir pirklys nusijuokė iš savo sąmojo.

Heilis papasakojo jam apie savo seną kompanioną Natčeze Tomą Lokerį. Šiaip jis buvo labai geros širdies, bet mušė juos iš principo; tokia mat buvo jo sistema, sere. Heilis visad sakydavau jam: „Tomai, kam tu daužai savo negres per galvą? Kam tu jas muši, kai jos ima verkti? Juk tai juokinga - sakydavau - ir jokios naudos. Kas čia bloga, kad jos verkia? Tai natūralu - jei jos neverks, jų prigimtis prasiverš kitokiu būdu. Be to, suprask, Tomai - sakydavau aš - juk nuo to genda prekė. Jos pradeda sirgti, liūdėti, o kartais pasidaro tokios negražios - ypač jaunosios - jog reikia velniai žino kokių pastangų, kad atsigautų! Kodėl - sakydavau aš - tu negali su jomis geriau elgtis ir švelniau kalbėti?

Heilis pasakojo, kad stengiasi išvengti nemalonumų. Tą dieną, kai parduodu vaikus, išsiunčiu moteris kur nors toliau: kai akys nemato, ir širdies neskauda, kaip sakoma! O kai jau viskas būna padaryta, kai nieko nebegalima pakeisti, jos norom nenorom su tuo apsipranta. Juk tai ne baltieji, kurie iš mažens žino, kad žmona turi gyventi su vyru, o vaikai su tėvais.

Heilis pasakė, kad kentukiečiai gadinate savo negrus. Norite padaryti jiems gera, bet iš tikrųjų čia nėra nieko gera. Negras, matote, tam ir sutvertas, kad būtų mėtomas ir vėtomas po visą pasaulį ir parduodamas čia Tomui, čia Dikui, čia vėl dievažin kam. Teikti jiems visokių vilčių, per daug humaniškai juos auklėti anaiptol nėra gerumas, todėl kad visi vargai, kuriuos jiems teks ateityje patirti, atrodys dar sunkesni. Aš netgi pasakysiu, kad tose plantacijose, kur kiti negrai traukia dainas ir visa gerkle kvatoja, jūsų negrai geibtų. Žinoma, pone Šelbi, kiekvienam atrodo, kad jis išmano geriau už kitus.

Ponas Šelbis atsakė, kad pagalvos ir pasitars su žmona. Tik, Heili, jeigu jau nenorite kelti triukšmo, kaip kad sakote, tai nekalbėkite apie šį reikalą, kad gandai nepasklistų. Jeigu mano žmonės išgirs, neįmanoma bus tyliai parduoti nė vieno negro. Heilis patikino, kad neprasitars. „O, kad aš galėčiau nutrenkti jį žemyn nuo laiptų, - tarė pats sau Šelbis, kai durys užsidarė. - Koks akiplėšiškas pasitikėjimas! Tačiau jis žino, kad esu jo rankose. Jeigu man kas anksčiau būtų pasakęs, kad parduosiu Tomą į Pietus vienam tų niekšų, aš būčiau atšovęs: „Argi vergas šuo, kad aš su juo taip elgčiausi?“ Dabar matau, kad teks tai padaryti, kitos išeities nėra! O Elizos berniukas? Turėsiu dėl jo pakovoti su žmona… Taip pat dėl Tomo. Tai vis tos skolos! Turbūt švelniausios vergijos formos yra Kentukio valstijoje.

Ponas Šelbis buvo neblogas žmogus, geraširdis ir malonus, atlaidus namiškiams ir tarnams. Jo negrai negalėjo skųstis sunkiu gyvenimu. Bet, deja, pastaruoju metu, ėmęsis stambių spekuliacijų, jis turėjo daug nuostolių, o jo vekseliai pateko į Heilio rankas. Tačiau Elizai atrodė, kad pirklys kalbėjo apie jos berniuką. Nejaugi ji būtų apsirikusi?

Eliza iš pat mažens augino pati šeimininkė. Savo šeimininkės globojama Eliza subrendo, nepatyrusi tų pagundų, kurios vergės grožį padaro pragaištingą. Šeimininkas šį jaunuolį atidavė dirbti į maišų fabriką, kur, būdamas miklus ir išradingas, jis pasidarė nepamainomas darbininkas. Jis buvo gražus, mandagus, fabrike visų darbininkų labai mylimas. Ir vis dėlto pagal įstatymą šis jaunas vyras buvo tik daiktas, o ne žmogus, tad su visomis savo nepaprastomis ypatybėmis priklausė grubiam, siaurapročiam tironui.

Išgirdęs gandą apie Džordžo išradimą, šis džentelmenas atvažiavo į fabriką pasižiūrėti, ką sukūrė tasai protą turįs jo daiktas. Ponas Haris buvo vedžiojamas po fabriką, ir Džordžas parodė jam savo išradimą. Jis buvo toks susijaudinęs, kalbėjo taip sklandžiai, elgėsi taip laisvai, atrodė toks gražus, drąsus, jog šeimininkas nemaloniai pajuto jo pranašumą. Kokią teisę turi jo vergas važinėti po kraštą, išrasti mašinas ir stovėti aukštai iškėlęs galvą, tarsi lygus tarp džentelmenų! Jis greit uždraus jam visa tai. Pasiims jį atgal, privers kasti ir kaupti žemę - „ir pažiūrėsim, ar jis ir tada taip puikuosis“!

Džordžas buvo grąžintas namo ir paskirtas dirbti sunkiausių ūkio darbų. Tuo laimingu metu, kai dar dirbo fabrike, Džordžas susipažino su Eliza ir vedė ją. Pasitikėdamas juo, fabrikantas leisdavo jam laisvai išeiti ir grįžti. Ponia Šelbi visa širdimi pritarė toms vedyboms ir, kaip kiekviena moteris, džiaugėsi, galėdama ištekinti savo gražiąją numylėtinę už tokio žmogaus, kuris visais atžvilgiais jai tiko. Jie buvo sutuokti didžiojoje ponios Šelbi svetainėje, pati ponia papuošė gražius jaunosios plaukus apelsinmedžio žiedais ir apgaubė vestuviniu šydu. Tas apdangalas vargu ar kada nors puošė gražesnę galvą. Šiose iškilmėse netrūko nei baltų pirštinaičių, nei pyrago bei vyno. Dvejus metus Eliza dažnai matydavosi su savo vyru, ir niekas netrikdė jų laimės. Ji tik skaudžiai sielojosi, kai mirė du jos karštai mylimi vaikai. Tačiau, gimus mažajam Hariui, Eliza palengva nurimo.

Ponia Šelbi išvažiavo į svečius, o Eliza stovėjo verandoje, liūdnai žiūrėdama į tolstantį ekipažą. Tik staiga kažkieno ranka palietė jos petį.

Džordžas pasakė Elizai, kad mūsų laukia vien vargas, tik vargas! Mano gyvenimas kartus kaip pelynas. Aš žūstu. Esu vargšas, nelaimingas, užkankintas vergas. Aš ir tave nutrauksiu į tą pačią bedugnę, štai ir viskas. Kam dar mėginti ko nors siekti, sužinoti ką nors, tapti kuo nors? Kokia prasmė gyventi?

Vergų kainos JAV (1850-1860 m.)

JAV vergijos žemėlapis 1861 m.

tags: #namie #gyvena #ka #parnesei