Baltų mitologija ir religija yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių, glaudžiai susijęs su gamtos ciklais ir kosmoso ritmais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip baltų dievai ir deivės buvo gerbiami, kokie yra svarbiausi mitologijos elementai ir kaip senovės tradicijos atsispindi šiuolaikinėse šventėse bei papročiuose.
Mitologijos šaltiniai
Lietuvių mitologijos šaltiniai - tai senovės istorikų pasakojimai (pvz., graikų istorikų - V a. pr. Kr. - Herodoto, I a. - Tacito), keliautojų ir pirklių užrašai (pvz., IX a. anglo Vulfstano), metraščių liudijimai (pvz., XIII a. slavų Ipatijaus metraštis, germanų Livonijos kronika), etnografiniai užrašai (pvz., XVII a. J. Lasickio „Apie žemaičių dievus“), senoji lietuvių literatūra (pvz.,M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalba) bei lietuvių tautosaka (dainuojamoji, pasakojamoji, smulkioji).
Pagrindiniai dievai
Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai: Dievas (dangaus šviesos dievas), Perkūnas (griausmo dievas), Velinas (velnias - mirties ir požemio karalystės dievas).
Aukštieji dievai: Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė (arba Žvėrūna, Medeina).
Baltų Tikėjimo Pagrindai
Romuvos bendruomenė nepripažįsta švento rašto ir dogmų, remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas. Šio bendro baltų dvasinio paveldo formavimosi pradžia siekia labai tolimą indoeuropietišką praeitį. Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote.
Pagrindiniai principai:
- Pasaulis yra visuotinai gyvas: Gyvybę suprantame daug plačiau nei tik biologinę gyvybę. Gyva yra saulė, vanduo, medis, gyvas akmuo ir pan. Gyvybę reikia gerbti ir mylėti.
- Darnos principas: Pasaulyje yra darna, bet ji nėra pastovi, todėl ją būtina kurti ir plėtoti.
- Gerbiami Dievai ir Deivės: Yra didieji Dievai - Dievas (Praamžius), Perkūnas, Žemyna, Laima, Saulė.
- Pasaulis yra amžinas: Jis nuolatos kuriamas amžinųjų dieviškų jėgų.
- Svarbiausias dorovės teiginys: Kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ką norėtum, kad tau būtų daroma.
- Protėvių gerbimas: Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę mes esame dėkingi protėviams.
- Gamta yra šventa: O šventumas yra Pasaulio gyvybės tobuliausia savybė, viską suvienijanti, sutaikanti ir atgaivinanti.
XX amžiaus pradžioje vėl atkuriamos baltų tikėjimo institucijos. 1930 metais įkurta Visuomio Romuva ir bendruomenė. 1967 m. įkurta Ramuva, o 1992 metais oficialiai įregistruota Baltų tikėjimo bendruomenė Romuva.
Namų Dvasios: Baubas Ir Maumas
Baubas ir maumas - žemesniosios lietuvių mitologijos personažai, vaikų baidyklės, pasitaikančios gana negausioje lietuvių tautosakos medžiagoje. Tai specifinės mitinės būtybės, būdingos tik vaikų gąsdinimams ir beveik neaptinkamos jokiuose kituose tautosakos tekstuose.
Vaikų gąsdinimai - trumpi, vaikų baimei sukelti skirti pasakymai, kuriais siekiama priimtino vaikų elgesio. Tai viena iš kasdienių folkloro praktikų XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės Lietuvos kaimo gyventojų šeimose, su tam tikromis transformacijomis pasiekusi ir mūsų dienas.
Baubas - plačiausiai žinomas tradicinių vaikų gąsdinimų personažas. Beje, verta paminėti, kad žodis baubas gali reikšti ne tik šią specifinę mitinę būtybę, bet gali būti vartojamas ir kaip bendrinis vaikų baidyklės įvardijimas.
Baubo išvaizda ir buveinė
Baubo išvaizda nėra aiški, gąsdinimuose ji neminima, tad jam būdingas amorfiškumas. Vis dėlto lopšinių tekstai atskleidžia kai kurias zoomorfines baubo savybes: jis gali turėti medinius nagus, geležinius ragus.
Lopšinėse pasitaiko antropomorfinių užuominų, nes baubas turi žmogaus atributų: stiklinius čebatukus, šikšninius krepšeliukus, šilkinį krepšį.
Kitaip nei dauguma vaikų baidyklių, kuriomis vaikai dažniausiai atbaidomi nuo įvairių lauke jiems gresiančių pavojų, baubas dažnai aptinkamas bute, t. y. troboje. Čia jis lindi po krosnimi, užpečkyje, tupi kampuose, lenda į kertes, slepiasi ant aukšto.
Dažnai minima, kad baubas tūno šulinyje, įvairiuose vandens telkiniuose, kartais javuose. Svarbiausia baubo buvojimo ypatybė ta, kad jis gali tūnoti įvairiose vietose, bet tik ten, kur tamsu.
Yra užuominų, kad baubas yra juodos spalvos, o tai puikiai dera su jo neatsiejamumu nuo tamsos.
Dažnai baubo pavadinimas aiškinamas dvejopai. Jis siejamas su žodžiu baũbti, t. y. „mūkti, bliauti, mauroti“. Šioje vietoje išryškėja mitologinė baubo arba babaušio sąsaja su piemenų dievaičiu Jaučių baubiu, Jaučbaubiu.
Kitas šios mitinės būtybės pavadinimo aiškinimas susijęs su žodžiu baũbėti, t. y. „tinti, smarkiai augti, storėti“.
Maumas
Kita baubui artima specifinė vaikų baidyklė - maumas. Kaip ir baubas, maumas dažnai minimas neapibūdinant jo išvaizdos. Kartais sakoma, kad jis turi ragus: „Nerėk, vaikel, bo maumas su devyniais ragais atlėks ir pagaus!“
Antropomorfinės maumo užuominos daug labiau išreikštos nei baubo: jis yra „su barzda ir lazda kaip ubagas“, gali dėvėti juodą skarą.
Pagrindinė maumo buvojimo vieta - šulinys. Tačiau jis gali tūnoti ir namuose - po krosnimi, užkrosnėje, kamaroje, jaujoje. Kartu su baubu maumas kartais minimas ir kaip javuose besislepianti būtybė.
Panašiai kaip ir baubas, jis mėgsta tamsias vietas. Šios mitinės būtybės pavadinimo aiškinimas taip pat yra dvejopas. Jis gali būti siejamas su žodžiu maũmti „baubti“ arba maumóti „bliauti, mauroti“.
Be to, jis gali būti siejamas su žodžiu maumėti „vešliai augti, baubėti“.
Maumu vadinama ir „utėlė“ arba „bulvės akis“, mūme - „utėlė, kirmėlė“.
Apžvelgiant baubo ir maumo panašumus bei skirtumus ir jų sąsajas su vaikais, galima būtų išskirti tris šių dviejų būtybių raiškos tipus, pagrįstus opozicijomis:
- Vizualinė raiška: nematomas ir matomas. Baubo nematomumas yra viena svarbiausių jo savybių - jis egzistuoja tik tada, kai neįmanoma matyti, t. y. tamsoje.
- Konsistencinė raiška: kietas ir minkštas. Siejant baubą ir maumą su vaikų nosies išskyromis snargliais, pirmajam būdinga kietesnė konsistencija, o antrasis yra minkštesnis.
- Garsinė raiška: nekalbantis ir kalbantis. Baubimas taip pat yra negebėjimas kalbėti, baubą su maumu galintis priartinti geriausiu atveju prie gyvūnų, bet ne žmogaus pasaulio.
Bendrame tradicinių vaikų gąsdinimų kontekste gali atrodyti, kad baubas ir maumas ne itin skiriasi nuo kitų vaikams bauginti pasitelkiamų mitinių būtybių, mitologizuotų gyvūnų ar žmonių, tačiau jie yra išskirtinai žemosios mitologijos atstovai, itin retai pasitaikantys kitokiuose tautosakos tekstuose nei vaikų gąsdinimai.
Kitaip nei lokalios ir mažai plačiau paplitusios vaikų baidyklės, maumas ir ypač baubas yra gerai žinomi visoje Lietuvoje. Tą rodo ir šių būtybių mitonimų įvairovė, nebūdinga kitoms vaikų baidyklėms.
Baubas. Blogoji namų būtybė. Kotryna Zylė, „Didžioji būtybių knyga“
Žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių prozos kūrinius, skirtus vaikams, susidaro įspūdis, kad lietuvių autoriams įdomesnė ir kūrybai parankesnė mitinė būtybė yra maumas. Baubas minimas šiek tiek rečiau ir jo vaizdinys nėra labai išplėtotas.
Išskirtinė prieiga prie tradicinių baubo ir maumo vaizdinių matoma rašytojos ir dailininkės Kotrynos Zylės enciklopedinio pobūdžio kūrinyje vaikams Didžioji būtybių knyga (2016). Joje minėtos dvi būtybės pristatomos lakoniškai, pasitelkiant autentišką tautosakinę medžiagą, kuri žaismingai interpretuojama ir įpinama į šiuolaikinio pasaulio realijas.
Zylės Didžiojoje būtybių knygoje maumas apibūdinamas taip: „Tamsus, storas ir nerangus padaras, didelėmis rankomis ir kojomis, iš burnos drimbančiomis žaliomis putomis.“ Kadangi, kaip ir tradiciniam maumui, šiam maumui irgi reikalinga drėgmė, šiuolaikiniame bute autorė jį apgyvendina tualetų ir vonių vamzdynuose.
Maumas. Blogoji vandens būtybė, atklystanti į žmonių namus. Kotryna Zylė, „Didžioji būtybių knyga“
Labiausiai nutolę nuo tradicinių baubo ir maumo vaizdinių yra Četrausko, Vaitkutės, Černiausko, Pelėdaitės ir Kandrotienės sukurti veikėjai. Dažniausiai nei jų išvaizda, nei funkcijos nebeturi ryšio su tradicinių mitinių būtybių vaizdiniais.
Četrausko kuriamas personažas Maumukas visiškai neprimena tradicinio maumo nei išvaizdos, nei buvojimo vietos, nei funkcijos prasme. Kūrinyje jis vaizduojamas kaip nieko bendro su vandeniu neturinti antropomorfi nė tamsių vietų dvasia, gyvenanti namo rūsyje, mielai užmezganti kontaktą su vaiku ir tampanti jo draugu. Maumukas atrodo kaip „(…) mėlynas burbulas geltonomis akimis, didele galva su keliais styrančiais plaukais, beveik be kaklo, atsikišusiu pilvu ir trumpomis plonomis kojomis ir rankomis“.
Maumukas. Teodoras Četrauskas, „Maumukas, Kaukas Kaukaitis, Gamsachurdija, arba Vilniaus mergelės išgelbėjimas“
Kita mitinė būtybė, beveik neturinti sąsajų su tradiciniu vaizdiniu, yra Kandrotienės knygos Pasaiba ir maumų medis (2016) maumas. Autorė, kitaip negu kai kurie kiti vaikų literatūros kūrėjai, maumą sieja ne su vandeniu, o su medžiu. Maumus ji vaizduoja kaip būtybes, išnyrančias iš maumedžio besiskleidžiančių pumpurų.
Lietuvių tautosakoje neužfiksuotas maumo ryšys su medžiu autorės kūrybiškai suformuojamas per lingvistinę sąsają. Kitaip nei tradicinėje mitinėje mąstysenoje, maumas parodomas ne būtent vaikams kenkianti, bet aplinką tam tikru būdu niokojanti mitinė būtybė. Neturi jis ir sąsajų su drėgme ar tamsa kaip lietuvių tautosakoje. Vis dėlto viena Kandrotienės aprašyta maumo savybė kūrinyje sutampa su jo tradiciniu vaizdiniu - tai negalėjimas kalbėti.
Maumas. Danguolė Kandrotienė, „Pasaiba ir maumų medis“
Vaitkutės knygoje Klampynių kronikos (2018) baubo kuriamas vaizdinys šiek tiek priartėja prie tradicinio: Baubai - nedidukai, siekia kelius, primena miniatiūrinius sniego žmones (…). Apaugę pilkais švelniais gaurais, tamsiuose beždžioniškuose snukučiuose ryškiai spindi didelės pilkšvos ar gelsvos akys, letenos primena rankas, o iš pasturgalio auga ilga dryžuota uodega, kurią baubai dažniausiai susisuka spirale.
Baubas. Neringa Vaitkutė, „Klampynių kronikos“
Tautosakoje niekur neužsimenama apie baub...
Simboliai Ir Motyvai Baltų Kultūroje
Baltų kultūroje gausu simbolių ir motyvų, kurie atspindi jų pasaulėžiūrą ir tikėjimą.
Mėnesių dievybės:
| Mėnuo | Dievybė | Reikšmė |
|---|---|---|
| Sausis | Dievas (Praamžius), Žemėpatis | Aukščiausiasis dievas, apmąstantis praeitį ir ateitį. Žemės dievas, kuriam dėkojama už derlių ir prašoma apsaugos. |
| Vasaris | Perkūnas, Gabjauja | Griausmų ir audros dievas. Namų židinio ugnies deivė, sauganti namus ir šeimą. |
| Kovas | Saulė, Žemyna | Saulės sugrįžimo ir atgimimo šventė. Žemės deivė, pabundanti pavasarį ir pradedanti naują augimo ciklą. |
| Balandis | Laima, Aušrinė | Likimo deivė, nulemianti žmogaus gyvenimą. Aušros deivė, skelbianti naujos dienos pradžią ir atnešanti viltį. |
| Gegužė | Žemyna, Austėja | Žemės deivė, kuriai dėkojama už derlių ir prašoma apsaugos. Bičių deivė, svarbi pavasarį, kai bitės pradeda rinkti nektarą. |
| Birželis | Kupole, Medeina | Augmenijos deivė, kuriai skirta Joninių šventė. Miško deivė, globojanti gyvūnus ir augalus. |
| Liepa | Vandeniai dievai (Autrimpas, Patrimpas, Bardaitis) | Jūrų, tekančių vandenų ir laivų dievai, svarbūs vasarą, kai žmonės naudojasi vandens teikiamais pranašumais. |
| Rugpjūtis | Lauksargis | Laukų dievas, kuriam dėkojama už derlių. |
| Rugsėjis | Žemyna, Pilvytis | Žemės deivė, kuriai dėkojama už derlių ir prašoma apsaugos. Turto dievas, svarbus derliaus metu, kai žmonės kaupia turtą žiemai. |
| Spalis | Velinas, Šeimos dievai | Mirties ir požemio karalystės dievas, svarbus Vėlinių metu. Garbinami protėviai ir šeimos dievai, prašant apsaugos ir gerovės. |
| Lapkritis | Žemėpatis, Gabjauja | Žemės dievas, kuriam dėkojama už derlių ir prašoma apsaugos. Namų židinio ugnies deivė, sauganti namus ir šeimą. |
| Gruodis | Dievas (Praamžius), Saulė | Aukščiausiasis dievas, kurio reikšmė ypač svarbi metų pabaigoje, apmąstant praeitį ir ateitį. Saulės atgimimo šventė. |
Mitologinėse dainose arklys (ar du arkliai) neatsiejami nuo dangaus kūnų, ypač saulės. Mene arklio motyvas yra vienas iš dažniausių. Jis vaizduojamas su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ir gyvatės ženklais.
Senovės žmogus roplius dėl ypatingos išvaizdos, magnetinio žvilgsnio, ilgaamžiškumo, sugebėjimo gyventi vandenyje, po žeme ar ant žemės, nepaprasto gyvybingumo, laikė pačios gyvybės esme, turinčia didelės įtakos visam pasauliui.
Žalčius lietuviai laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu, jų buvimas siejamas su laime ir gerove, dirvos derlingumu ir šeimos gausa. Todėl ropliai buvo šaltinis įvairiai meninei bei žodinei kūrybai, o užmušti žaltį buvo baisus nusikaltimas.
ANIMACINIS FILMAS "LIETUVIŲ MITOLOGINIAI DIEVAI" " - "LITHUANIAN MYTHOLOGICAL GODS
Kulto Apeigos
Senoji lietuvių religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų , būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Būta daug moteriškų dievybių, garbinti gamtos objektai ir reiškiniai, įasmeninantys dvasias ir dievybes.
Aprašant misionieriaus Brunono Bonifacijaus (Brunonas Bonifaco) mirtį 1009m. Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė.
Daug ryškesnis yra šventų vandenų garbinimas, kurio pradžia gali būti siejama gal dar su Gangu. Kur tik lietuvis žingsnį žengė, visur šventą upę sveikino, šaltinius šventais vadino. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių.
Medžiai, ypač kai kurios jų rūšys, supančios ššventoves ar šiaip augančios, irgi buvo garbinami. Didžiulėse senovės lietuvių giriose, neįžengiamuose jų tankumynuose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių.
Labai dažnai buvo sudievinami ir žvėrys - galbūt dėl ankstesnio tikėjimo dievybių persikūnijimu, o gal tiesiog dėl to, kad manyta, kad siela gali persikelti. Stebina tai, kad populiariausi buvo patys šlykščiausi ir patys kenksmingiausi gyvūnai.
Senovės lietuvių manymu, kiekvienas daiktas, ypač gyvi padarai ir naminiai gyvuliai, turi savo dvasią globėją.
Baltų gentys namų židinio ugnį, vadinamą Gabija, laikė gyva būtybe, dieviškos jėgos išraiška. Namuose Gabijai, esančiai židinyje, buvo aukojamos aukos, jai klojamas patalas išlyginant žarijas, nakčiai užklojama pelenais, nusiprausimui prie židinio pastatomas švaraus vandens puodelis. Visa tai atliekant Gabijai buvo meldžiamasi.
Lietuvių protėviai baltai buvo pagonys, jų religija - politeistinė. Senovėje mitinių būtybių turėta beveik nesuskaičiuojama daugybė. Nuo seno baltų protėviai garbino Žvėrių viešpatį ir Vandenų viešpatį, bet pamažu juos į mažiau garbingą vietą nustūmė Dangaus viešpats - Dievas.
Žmonės manė, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią (ar dievą) globėją.
Lietuvių kaip ir kitų tautų deivės buvo glaudžiai susijusios su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos.
Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija.
Baltai garbino įvairias namų ir miškų dvasias - Medeines, Krūmines, Ežerines. Jie tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia.
Žmonės visuomet stengėsi neužrūstinti dievų. Miškuose jis palikdavo tam tikras vietas, skirtas dievybėms. Čia nebuvo galima kirsti medžių, laužyti šakų, ir šeip kelti koją. Tos vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi romuvomis.
Aukų kalnuose - alkavietėse, žmonės savo dievams - toms globojančioms ar piktosioms dvasioms - dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo niekada negęstančią šventąją ugnį.
Žmonės trokšdavo įsigyti dievų palankumą, tiktai dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Svarbią vietą šalia aukojimo užėmė magija.
Lietuvis buvo labai religingas. Jis nenorėjo skriaudos kitiems. Jie nesitenkino tiktai vienu šios žemės gyvenimu ir jo gėrybėmis.
Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami ddievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Jaučiai buvo aukojami prašant gero derliaus.
Žynyčiose ąžuolo malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis. Apeigas su ugnimi atlikdavo vyrai. Pačią amžinąją ugnį ssaugojo merginos-vaidilutės.
Jeigu ugnis užgesdavo, vaidilos arba žyniai ją įkurdavo iš naujo, išskeldami iš švento titnago, stovinčio prie Perkūno stabo. Po to žyniai įvykdydavo mirties bausmę ir sudegindavo tą, dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgeso.
Vaidilutės dėvėjo baltus drobės drabužius, su vainikais ant galvų. Lietuviai be savo vyriausiojo žynio, turėjo savo krivių, vaidilučių, viršaičių, burtininkų, monininkų, žynių, ir kitokiais vardais vadinamų pagonybės kunigų, kuriems duodavo dešimtinę, t.y. atiduodavo dešimtąjį grūdą visokio javo ir dešimtają dalį gyvulių bei paukščių prieaugio.