Naujamiesčio Butų Ūkio Istorija: Nuo Sovietmečio Iki Šių Dienų

Naujamiestis, kaip Vilniaus miesto dalis, turi turtingą ir įvairią istoriją, kuri glaudžiai susijusi su miesto urbanistine plėtra, gyventojų skaičiaus augimu ir būsto modernizacija. Šis straipsnis nagrinėja Naujamiesčio butų ūkio raidą nuo sovietmečio iki šių dienų, apimantį urbanistinius planus, gyvenamųjų namų statybos ypatumus ir socialinius-ekonominius pokyčius.

Naujamiesčio panorama

Sovietmečio Butų Ūkis Naujamiestyje

Sovietmečiu Lietuvoje (1940-1941 ir 1944-1990) mažiausias administracinis-teritorinis vienetas buvo apylinkė. Ji įvesta 1940 m. Aukščiausias valdžios organas apylinkėse buvo apylinkės darbo žmonių deputatų taryba (DŽDT), vėliau - liaudies deputatų taryba (LDT). Iš archyvuose esančių dokumentų galima sužinoti, kad 1963 m. kovo 17 d. vyko rinkimai į Naujamiesčio gyvenvietės DŽDT.

Nurodoma, kad rinkimuose dalyvavo 100 proc. arba 464 rinkėjai (čia reikia turėti mintyje, kad sovietmečiu įvairiuose valdžios rinkimuose atėjusių balsuoti gyventojų skaičius dažniausiai būdavo falsifikuojamas, taip siekiant pademonstruoti visuomenės lojalumą sovietinei valdžiai). Nurodoma, kad buvo balsuota už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Išrinkti 25 deputatai: darbininkai, kolūkiečiai, tarybiniai darbuotojai, įmonės vadovas, inžinieriai, technikai ir kt. specialistai, vidurinės mokyklos direktorius, valstybinės prekybos darbuotojai, kitų užsiėmimų žmonės.

Iš Panevėžio rajono Naujamiesčio gyvenvietės DŽDT sesijos, įvykusios 1962 m. vasario 8 d. protokolo dienotvarkės aišku, jog tą dieną buvo tvirtinamas Naujamiesčio gyvenvietės 1962 m. biudžetas. Su biudžeto projektu deputatus supažindino gyvenvietės VK pirmininkas A. Kaminskas. Jis nurodė, kad 1961 m. biudžete visos numatytos pajamos įvykdytos pagal visus pajamų šaltinius. Išlaidų dalyje taip pat viskas įvykdyta, tačiau iš gerbūviui skirtų lėšų liko neišnaudota 600 rub., jo teigimu, numatyti kultūrinių įstaigų remonto darbai atlikti; lėšos, skirtos remonto darbams išnaudotos pagal paskirtį; atliktas Taikos ir M. Melnikaitės gatvių važiuojamosios dalies kapitalinis remontas; pilnai įrengtos naujos kapinės; pagaminta 1 450 vnt.

Buvo konstatuota, kad, vykdant gerbūvio darbų programą bei siekiant biudžete nurodytas pajamų ir išlaidų sumas pilnai įvykdyti, reikia, kad daugiau paramos suteiktų Panevėžio rajono VK, nes gyvenvietės VK atlikti tokių stambių gerbūvio darbų, kaip šaligatvių išklojimas, yra nepajėgus. Be to, Naujamiesčio gyvenvietės VK pirmininkas nurodė, kad nuo 1962 m. rugsėjo mėn. 1 d. biudžete yra numatytos lėšos vaikų darželio išlaikymui. Dvidešimties vietų vaikų darželį planuota atidaryti S.

Panevėžio rajono Naujamiesčio gyvenvietės DŽDT VK 1962 vasario 23 d. posėdyje buvo nuspręsta Naujamiesčio gyvenvietės darbininkams bei tarnautojams kurą (medienos malkas) 1962-63 m. Į socialistinį lenktyniavimą Naujamiesčio gyvenvietės DŽDT iškvietė Biržų rajono Likėnų bei Kupiškio rajono Subačiaus gyvenvietės. Aukščiausia kontrolės, vadovavimo ir materialinių gėrybių skirstymo grandis Lietuvoje buvo komunistų partija.

Partijos Panevėžio rajono komiteto ir rajono VK sprendime bei potvarkiuose „Dėl materialinių vertybių skirstymo tvarkos rajone“ 1962 m. buvo rašoma: „Skirstant materialines vertybes kolūkiams, tarybiniams ūkiams, organizacijoms ir kt. buvo prileidžiama grubių klaidų. Daugelis vertybių buvo skirstoma neprisilaikant kolektyviškumo principo. Statybines medžiagas asmeninių pastatų remontams bei kurą gyventojams skirsto apylinkių VK pagal rajono VK išskirtą limitą“.

Panevėžio r. Naujamiesčio apylinkės stomatologijos kabinetas

Naujamiesčio Urbanistinė Plėtra

Vietovės, kuriose atsirado Naujamiestis, nuo seno buvo gyvenamos. Tą patvirtina archeologiniai radiniai dabartiniame Naujamiestyje. Kaip rodo 2003 m. Gedimino prospekto archeologiniai tyrimai, rytinėje Lukiškių dalyje XIV a. viduryje - XV a. jau būta gyvenvietės. Kiekviena dabartinio Naujamiesčio teritorija turi savo istoriją. Žemutinėje šio rajono dalyje yra Lukiškės, dabar atsidūrusios Naujamiesčio teritorijoje.

Tai istorinis Vilniaus priemiestis, tik po kelių šimtmečių tapęs miesto dalimi. Iki XVI a. pab. Lukiškės buvo plačiai nusidriekusios ir apėmė dabartinę teritoriją nuo Karaliaus Mindaugo tilto, Tado Vrublevskio, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Benediktinių gatvių. Tai buvo atskira nuo miesto feodalinė didikų (Radvilų, Astikų) valda.

1860 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, Naujamiesčio vystymasis tapo itin spartus. 1875 m. sudaromas naujas miesto plėtros planas, kuriame jau buvo visas gatvių tinklas su Mindaugo, Švitrigailos, T. Ševčenkos, Kauno ir kitomis gatvėmis. Daugelis Naujamiesčio gatvių vedė link geležinkelio. Buvęs senasis pašto kelias tapo gatve, ji rusiškai buvo pavadinta Novogorodskaja - Naujojo miesto arba Naujamiesčio gatve. Caro laikais Naujamiestis augo ir plėtėsi itin sparčiai. Prie geležinkelio išdygo pramoninės paskirties pastatų, truputį toliau atsirado pirmi stambūs daugiaaukščiai namai.

Naujamiesčio Butų Ūkis Tarpukariu

Tarpukario Europos miestų modernėjimo procesuose būsto modernizacija, nauji masinio būsto sprendimai ir naujų gyvenamųjų rajonų statyba atliko vieną svarbiausių vaidmenų urbanistinio planavimo ir architektūros modernėjimo procesuose. Vilniaus atveju tai tampa aktualu, nes miesto plotas nuo 1919 m. iki 1939 m. nepadidėjo - miesto ribos apėmė 1919 m. patvirtintą 10 400 ha plotą.

Tai reiškia, kad būsto modernizacija ir su ja susijęs urbanistinis planavimas čia turėjo vykti kitaip, nei sparčiai augančiuose Europos miestuose, kurių ploto didėjimą tarpukariu skatino naujai statomi gyvenamieji priemiesčiai. Nors pagal teritorijos plotą tiriamuoju laikotarpiu Vilnius buvo antrasis Lenkijos miestas (didesnė buvo tik Varšuva, užėmusi 12 100 ha), tai buvo itin erdvus miestas - 1937 m. buvo neužstatyta beveik 60 % miesto ploto.

1938 m. Vilniaus miesto savivaldybės parengtas Didžiojo Vilniaus zonavimo projektas (bendrasis planas) neviršijo minėto ploto, o miesto plėtrą numatė administracinėse ribose tankinant miesto užstatymą ir jį zonuojant pagal funkcijas. 1919-1939 m. miesto gyventojų skaičius padidėjo apytiksliai 50-60 tūkst. ir 1939 m. sudarė apie 195 000. Daugiausia tai buvo vykstant migraciniams procesams atsikėlę nauji gyventojai, o ne natūralaus prieaugio rezultatas.

Kadangi 1920-1939 m. Vilnius buvo praradęs Lietuvos sostinės statusą ir inkorporuotas į Lenkijos Respubliką, svarbu išnagrinėti, ar ir kaip Vilniaus būsto procesus paveikė modernūs procesai, vykę Varšuvoje, ir kaip būsto situacija pakito Lietuvos Respublikai atgavus Vilnių 1939 m. spalį ir pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. birželį-1941 m. birželį?

1925-1928 m. mieste buvo pastatyti 358 nauji gyvenamieji namai, 1929-1931 m. - dar 428 nauji gyvenamieji namai, o 1932-1934 m. pastatyti 329 gyvenamieji namai. Po pasaulinės ekonomikos krizės atsigaunant miesto ekonomikai, statyba intensyvėjo: 1935-1936 m. pastatyti 335 namai, 1937-1939 m. dar 191 namas. Iš viso per tiriamą laikotarpį Vilniuje pastatyti 1 283 nauji gyvenamieji namai.

Gyvenamuosius namus vilniečiai daugiausia statėsi savo lėšomis ir iniciatyva. Daugiausia naujų gyvenamųjų namų vilniečiai statėsi Naujamiestyje (ypač Tauro kalno ir Vingio rajone), Žvėryne (kur tarp medinių vasarnamių kilo modernūs keliabučiai), Antakalnyje, kur buvo statomos vienos arba dviejų šeimų vilos. Priemiesčiuose vyravo medinis sodybinis užstatymas.

Nors jau 1928 m. visiems Lenkijos miestams buvo privaloma turėti generalinius planus, numatančius ir reguliuojančius miestų plėtrą, Vilniuje tokio pobūdžio darbams labai trūko specialistų. 1930 m. buvo priimtas sprendimas rengti bendrąjį Vilniaus planą, tačiau darbai vyko sunkiai, tad specialistų pradėta ieškoti centre - Varšuvoje. 1936 m. balandį prie Vilniaus miesto valdybos Technikos skyriaus buvo įsteigtas Urbanistikos biuras.

Naujamiestis Šiandien

Šiandien Naujamiestis yra svarbi Vilniaus dalis, kurioje susipina istorija, kultūra ir modernumas. Tai valstybės tarnautojų, teisininkų, diplomatų, verslo, kultūros ir meno mikrorajonas. Čia įsikūrę Seimas, ministerijos, teismai, ambasados, verslo centrai, kultūros įstaigos ir kt.

Tačiau Naujamiesčio įvaizdis yra nevienalytis ir fragmentiškas. Seniūniją charakterizuoja vaizdai nuo Seimo iki geležinkelio, nuo Operos ir baleto teatro iki Kauno g. Naujamiesčio seniūniją galima į dvi dalis: centrą ir pietų Naujamiestį. Iki šiol imtasi fragmentinių Gedimino prospekto ar Lukiškių aikštės atgaivinimo bandymų.

Norint sukurti vilniečių ir svečių traukos centrą, būtina atsižvelgti į urbanistinę, socialinę ir emocinę įvaizdžio dedamąsias. Reikėtų sukurti viešas erdves, kur žmonėms būtų patogu, naudinga ir malonu būriuotis. Tokios erdvės galėtų būti Lukiškių aikštė, Gedimino prospektas, Nepriklausomybės aikštė prie Seimo ar Tauro kalnas. Taip pat būtina atgaivinti istorijas apie didingus čia gyvenusius žmones ir apie svarbiausius įvykius.

„Mano BŪSTAS“ avarinės komanda visada pasiruošusi padėti netikėtų gedimų atvejais. Su „SMART HOME“ šildymo sąskaitos gali būti mažesnės šeštadaliu, o namas šilumai gali sutaupyti iki 15 proc. išlaidų kas mėnesį!

UAB „MAŽEIKIŲ BUTŲ ŪKIS" yra Mažeikiuose, įkurta 1995 m., reorganizavus Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę. Ją sudaro: Senamiesčio tarnyba, Naujamiesčio tarnyba, Reivyčių tarnyba, Statybos tarnyba, energetiko - mechaniko tarnyba, laboratorija. Klientų patogumui tarnybos išsidėsčiusios trijose skirtingose miesto vietose: senamiestyje, naujamiestyje ir Reivyčių mikrorajone. Čia, įmonės kasose, gyventojai gali sumokėti už visas jiems suteiktas paslaugas: buto nuomą, elektrą, dujas, šiukšlių išvežimą, namo kiemo priežiūrą, šilumą, kitas paslaugas.

Gyvenamųjų Namų Statyba Vilniuje 1925-1939 m.

tags: #naujamiescio #butu #ukis