Kelionės į musulmoniškas šalis dažnai sukelia įvairiausių klausimų, net nepagrįstų baimių. Tiesą pasakius, musulmonai tiki į tą patį Dievą, kaip ir krikščionys (žodis „Alachas“ yra vertimo klaida: arabiškai „Al Lach“ reiškia tiesiog „Dievas“). Šv. Mahometas daug kur sakė iš esmės tą patį, ką ir Jėzus. Bet visgi atsirado keli svarbūs musulmonų gyvenimo būdo skirtumai nuo krikščionių.
Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas
Mažos Maldyklos Islame
Musulmonų maldos namai yra mečetė. Daug musulmonų maldyklų yra menkos, išvis be jokio stiliaus, tokie tiesiog kambarėliai, jų pilna visur: pavyzdžiui, šalia kelių, prie degalinių. Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną tam tikrais paros lakais, o melstis jie šaukiami arabų kalba iš mečečių (musulmonų šventyklų) bokštų (vadinamų minaretais). Musulmonų miestus apimantis šauksmas maldai - tikrai magiška akimirka, kurią verta patirti gėrintis miesto panorama.
Musulmonų maldos yra labai konkrečios: nustatyti arabiški žodžiai, tikslūs judesiai ir net maldos kryptis (veidu į Meką), prieš maldą būtina apsiplauti rankas ir kojas, melstis kur švaru (jei nešvaru - pasitiesti kilimėlį). Viešbučiuose rasi tokią rodyklę - ji rodo, kuria kryptimi kambaryje melstis.
Mečetėse privaloma nusiauti batus ir palikti specialioje vietoje prie įėjimo. Daugelyje musulmonų šalių jų vidūs iškloti kilimais, o žmonės ten eina ne tik melstis, bet ir pailsėti, pamąstyti, prisėsti. Pagrindinė šventa diena - penktadienis, tada musulmonai susirenka bendrai maldai (visi stoja „petys į petį“, eilė už eilės) bei paklausyti pamokslo, kurį sako imamas (dvasininkas). Į mečetę privaloma eiti tik vyrams, o moterys gali eiti, gali ir neiti. Moterų zonos ir įėjimai kai kuriose atskiri; moterų zonos mažesnės, nes ne visos moterys ten eina.
Šalia mečetės stovi bokštas, vadinamas minaretu. Iš jo penkiskart per dieną leidžiamas šaukimas melstis. Kai kurios mečetės (paprastai svarbesnės) turi daugiau nei po vieną minaretą: 2, 4 ar net 6. Kaip ir bažnyčios krikščioniškame pasaulyje, mečetės dažnai - vieni įspūdingiausių statinių. Deja, ne į visas mečetes gali užeiti kitatikis turistas.
Al Fateh mečetė Bahreine
Koplyčios Krikščionybėje
Krikščionių juk irgi yra, kur kasdien meldžiasi, kas savaitę eina bažnyčion - tiesiog šiandien Lietuvoje ir Europoje tokių mažai, o musulmoniškame pasaulyje tokių religingų žmonių daug (ar dauguma). Keliausime per krašto bažnyčias, parapijas, šventąsias vietas.
Ateityje, buvo didelė rakštis akyse ir jos be pasigailėjimo liko išnaikintos. Vietoje išaugo laikinos varganos koplytėlės, kurių vienos nuotrauką čia matome. Kad visai neliktų be Dievo namų. Pagal turimas žinias, iki 1970 m. uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios.
Vilniaus Katedros Koplyčios
Didžiausia Šv. Ignaco Lojolos koplyčios (dabartinės katedros raštinės) puošmena - zakristijos spinta - yra vertingas meno kūrinys, būtent dėl savo vertės XIX a. patekęs į Katedrą iš kažkurios Lietuvos jėzuitų bažnyčios. Kaip liturginio inventoriaus talpykla spinta sukurta specialiai šiai funkcijai, naudotina pagal savo paskirtį nuo XVIII a., kai buvo pagaminta, iki XX a. 5 dešimtmečio. Pagarbiam pašventintų liturginių reikmenų saugojimui skirtas baldas 2021 m. grįžo į Katedrą, į specialiai jam skirtą koplyčią.
Istorinėje Šv. Petro koplyčioje nuo 2018 m. gerbiamos dviejų Lietuvos palaimintųjų vyskupų - pal. Jurgio Matulaičio (1871-1927 ir pal. Teofiliaus Matulionio (1873-1962) - relikvijos. Koplyčios centre, virš relikvijoriaus su pal. Jurgio relikvija, įkomponuota mozaika, sukurta Vatikano dirbtuvėse 1987-aisiais palaimintojo Jurgio beatifikacijos Romoje proga. Kairėje pusėje stovi pal. Ankstesnius laikus mena koplyčios dešinėje stovintis vysk. Vladislovo Bandurskio (1865-1932) antkapinis paminklas, sukurtas žymaus skulptoriaus Stanislavo Horno Poplavskio (Stanisław Horno-Popławski) 1937 metais.
Vilniaus katedra
Pirmąją Manvydų koplyčią Vilniaus katedroje 1423 m. fundavo Albertas Manvydas, kartu su broliu Jurgiu Gedgaudu pasirinkdamas savo šventųjų globėjų vardus ir būdamas joje palaidotiems. XIX a. kapitulos įrašai ją vadina šv. Pauliaus vardu, pagal altoriuje kabėjusį paveikslą. Interjeras dalinai sugadintas sovietmečiu; išlikusios tarpukariu Jurgio Hoppeno dekoruotos sienos ir lubos su šv. Koplyčią puošia Karolio Rafalavičiaus nutapyta Murillo paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ kopija, įsigyta apie 1858 m. Kun. Antano Zaleskio.
2000 m. dovanota Turino drobulės reprodukcija nuo 2021 m. gerbiama koplyčioje, taip pat pakabinta Meksikos Gvadalupės Švč. Didžiosios katedros rekonstrukcijos metu (1783-1801) Laurynas Gucevičius suprojektavo elipsės formos Šv. Vladislovo koplyčią. Joje išlikę freskų fragmentai su lotyniškais užrašais ZELUS (uolumas) ir FIDES (tikėjimas), o XIX a. viduryje įrengtame altoriuje stovi gipsinė šv. Vladislovo skulptūra (1861-1863, aut. Henrikas Dmochovskis).
2021 m. Šv. Vladislovas - Vengrijos ir Vilniaus katedros globėjas, su kuriuo siejamos legendos apie stebuklus, karines pergales ir ligonių gydymą. Jis kartu su šv. vyskupu Stanislovu laikomas Vilniaus katedros globėju. Koplyčią 1476 m. fundavo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kęsgailaitis iš Kęsgailų giminės. Iš pradžių ji buvo pašvęsta keliems šventiesiems, o laikui bėgant įgijo įvairius pavadinimus, siejamus su globėjais ir joje buvusiais meno kūriniais.
2020 m. restauruotoje koplyčioje įrengta moderni mensa su šv. Faustinos, pal. kun. Mykolo Sopočkos ir šv. Koplyčios kupolo dekoras pasakoja apie šv. Kazimiero pamaldumą ir dorybes. Švč. Mergelės Marijos paveikslo aptaisas, Vilnius, 1677 m. Švč. Sidabrinį auksuotą aptaisą paveikslui užsakė Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas. Reto meistriškumo auksakalystės kūrinyje tiksliai perteiktas paveikslo drabužių piešinys ir faktūrų skirtumai.
Aptaise matyti daugybė skylučių, atsiradusių tikintiesiems kabinant votus - juvelyrinius dirbinius, kuriais norėta padėkoti už patirtas malones. Jau XVII a. Trakų paveikslas turėjo ne vieną skirtingo dydžio paauksuotą karūną. Tik viena jų išliko ir lig šiol vainikuoja bažnyčios altoriuje esantį atvaizdą. Kitos jam priklausančios karūnos yra vėlesnės. Paveikslas iš uždarytos Vilniaus misionierių bažnyčios buvo perkeltas į katedrą XIX a. viduryje. Įrašas ant kūrinio nurodo, kad jis sukurtas pagal Romos Šv. Silvestro klarisių vienuolyne saugotą Išganytojo atvaizdą.
Šv. Kazimiero koplyčia
Šis garsėjo kaip seniausia Mandylion (gr. Koplyčios puošmena - „Šv. Mykolo Dievo Motinos“, dažniau vadinamos „Sapiegų Madona“, paveikslas. Šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas su pranciškonų šventaisiais Pranciškumi ir Bernardinu jau nuo XVI a. garsėjo malonėmis ir stebuklais. Koplyčioje paveikslo akivaizdoje patirti stebuklai buvo registruojami, o 1750 m. rugsėjo 8 d. atvaizdas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XIV atsiųstomis karūnomis (aptaisas ir karūnos neišliko). XV a. Rytinėje ir vakarinėje koplyčios sienose išliko du vertingi XVI a. antkapiai.
Seniausiame Lietuvos globėjo atvaizde (XVI a.) šv. Kazimieras vaizduojamas su trimis rankomis. Pasak legendos, norėdamas pakeisti nutapytos dešinės rankos gestą, dailininkas ją uždengęs dažų sluoksniu ir nutapęs kitą, nukreiptą krūtinės link, tačiau užtapyta ranka pro dažų sluoksnį išlindo. Iš tiesų trys rankos simbolizuoja šventojo karalaičio dosnumą, šioje vietoje patiriamų malonių gausą. Paveikslas papuoštas sidabro aptaisais, pagamintais XVIII a.
Vakarinę šv. Kazimiero koplyčios sieną puošia Michelangelo Palloni tapyta scena, vaizduojanti pirmą žinomą šv. Kazimiero stebuklą - prie šventojo karsto atsigavusią mergaitę Uršulę, kurią, laikytą mirusia, tėvai pavedė šv. Freska (aut. Michelangelo Palloni), nutapyta ant koplyčios rytinės sienos, pasakoja apie 1604 m. rugpjūčio 16 d. įvykius. Praėjus 120 metų po karalaičio mirties buvo atidarytas jo karstas, palaikai rasti nesuirę ir net skleidžiantys malonų kvapą. O karstas atvertas dėl 1602 m. pradėtos karalaičio kanonizacijos bylos.
Karališkoji (Valavičių) koplyčia, pastatyta XV a. pabaigoje Kazimiero Jogailaičio, buvo dedikuota Švč. M. Marijai, šv. Andriejui ir šv. Stanislovui. Joje buvo laidojami karališkosios šeimos nariai, o XVI-XVII a. Altoriaus centre - XVII a. ovalus paveikslas „Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija“ su dviem stiuko alegorinėmis figūromis, kupole - evangelistai ir svarbiausi Marijos gyvenimo įvykiai: Apreiškimas, Apsilankymas, Dangun Ėmimas, karūnavimas.
Išorinėje sienoje įmūryta XVI a. marmuro lenta su lotynišku įspėjimu, o vakarinėje - Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Rytinėje sienoje pakabinta memorialinė lenta, primenanti koplyčios fundatorių vyskupą Eustachijų Valavičių (1572-1630). 2024 m. koplyčia atšventinta, jos altoriuje rasta ir gerbiama šv. Šv. Vladislovas - Vengrijos ir Kroatijos karalius, gyvenęs XI a. ir tapęs šventuoju Vengrijos globėju.
Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje
Priimdamas krikštą, Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila pasirinko Vladislovo vardą, todėl 1387 m. Jogailos statytai Vilniaus katedrai nuspręsta duoti Šv. Stanislovo ir Šv. Per didžiausią paskutinę katedros rekonstrukciją Laurynas Gucevičius suprojektavo šv. Vladislovo (anksčiau - vyskupo Abraomo Vainos) elipsės formos koplyčią. Koplyčia buvo ištapyta freskomis, jų fragmentus galima matyti iki šiol. Prie koplyčios altoriaus išlikę lotyniški užrašai li...
Koplyčia, XVI a. funduota vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių, pašvęsta Šv. Marijai Magdalenai, vėliau vadinta Vyskupų, kadangi po ja esančioje kriptoje buvo laidojami Vilniaus katedros vyskupai. Koplyčios lubose nutapyta freska, vaizduojanti tarp dviejų angelų visus maldininkus laiminantį Kristus. XX a. pradžioje koplyčia išpuošta angelų figūromis ir eucharistiniais simboliais bei Jėzaus Kristaus monogramomis sgrafito technika.
Rytinėje sienoje įrengta vyskupui Antanui Pranciškui Audzevičiui (1833-1895) skirta epitafija. Balto marmuro lentoje paauksuotomis raidėmis iškaltas lotyniškas tekstas, po juo - Kristaus monograma-vardo santrumpa. Virš lentos - sukryžiuota vyskupo lazda ir kryžius, o aukščiau nišoje marmurinis vyskupo biustas. Virš altoriaus kabo nežinomo autoriaus XVIII a. paveikslas „Šv. Koplyčia nuo 1989 m. pašvęsta sovietmečiu žuvusių, įkalintų, ištremtų žmonių atminimui.
Sienų nišose - aštuonios šventųjų skulptūros, virš jų matomi dorybių simbolius laikantys angeliukai (aut. Pranciškus Smuglevičius). Nukryžiuotojo skulptūra į koplyčią perkelta iš 1864 m. Pirmasis skirtas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleriui Albertui Goštautui (aut. Bernardo Zanobi da Gianotti). Tai seniausias Lietuvos memorialinės skulptūros kūrinys, turintis ir gotikos, ir renesanso dailės bruožų. Antrasis antkapis skirtas vyskupui Pauliui (Povilui) Alšėniškiui (aut. Šv. Kazimiero sarkofagas pagamintas XVIII a. vid., manoma, Vilniaus auksakalio Jono Kristupo Gronemano.
Šv. Arkangelo Mykolo koplyčia Vilniaus katedroje
Skulptūroje pavaizduotas karalaitis dešinėje rankoje laiko kryžių - tikėjimo simbolį, kairėje - leliją, simbolizuojančią skaistumą. Stiuko lipdinių kompozicija už sarkofago (aut. Giovanni Pietro Perti) vaizduoja šventojo triumfą danguje: angelai ir debesys supa Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi, pasitinkančius šv.
Šiaulių vyskupijos Sinodo įžvalgos
Sinodo kelio dalyviai dalindamiesi savo įžvalgomis pastebėjo, jog Bažnyčia be žmonių, tai tik muziejus, išsiskiriantis savo išvaizda ar menininkų darbais, bet tik ten, kur susirenka žmonės bažnyčia-pastatas tampa Bažnyčia-bendruomene. Parapija yra ta vieta, kur švenčiama Eucharistija, priimami kiti sakramentai, skelbiamas ir aiškinamas Dievo žodis, vykdoma sielovada, artimo meilės tarnystė.
Bažnyčia be žmonių ir be vienas kito artumo, tai tik muziejus su ištaigingais paveikslais, savita architektūra. Bendruomeninis liudijimas yra ne mažiau svarbus už asmeninį tam reikalingas atsivertimas ir atsinaujinimas, perkeičiantis ir širdį, ir mąstymą. Tai turėtų pasireikšti visuose krikščionio gyvensenos lygmenyse: jo vidiniame gyvenime, jo aktyviame dalyvavime Bažnyčios gyvenime, jo šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, jo profesinėje ir socialinėje veiklose.
Sėkmingam bendruomenės ugdymui reikalingos tinkamos (žiemą šildomos) patalpos, kuriomis galėtų naudotis visos parapijoje veikiančios bendruomenės ar grupės. Dvasininkų pareiga palaikyti, skatinti, pagyvinti ir išlaikyti vienybę tarp mažos grupės ir visos Bažnyčios bendruomenės, kad grupė neužsidarytų savyje.
Didelis skirtumas yra tarp didelių miesto parapijų ir mažesnių miestelių ar kaimo parapijų. Miesto parapijose daugiau yra aktyvių, išsilavinusių tikinčiųjų, kurie gali didesnėmis pajėgomis, sąmoningiau prisidėti prie sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo Bažnyčioje, o kaimo parapijose dažniausiai į vieną ar kelis asmenis kreipiasi klebonai, kurie visais klausimais yra pagrindiniai patarėjai, pagalbininkai ir sprendimų įgyvendintojai.
Vilniaus Katedra
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla
Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Kun. Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. labai lietuviškoje dabartinės Gudijos salelėje - Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime (Gardino srities Astravo rajone). Kaip visiems Vilnijos lietuviams, taip ir jam teko patirti brutalų lenkinimą.
Atsparumą lenkinimui ir rūpinimąsi lietuvybės išlaikymu gimtajame krašte būsimasis kunigas, matyt, jau buvo išsiugdęs prieš atvykdamas mokytis į Vilnių - apie tai pasakoja daug jo jaunystės draugų. Jis daugelį jų paskatino vykti į Vilnių mokytis, padėjo jiems pasirengti stojamiesiems egzaminams, pasirūpino jų apgyvendinimu ir pamaitinimu bent pirmosiomis dienomis nežinomame mieste. Bebaigiantį, iš paskutinės klasės, 1937 metais jį pašaukė tarnauti į Lenkijos kariuomenę. Tarnavo Lodzėje.
1938 metais B. Laurinavičius jau mokosi Vilniaus kunigų seminarijoje - Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete. Nors tuometėje Vilniaus kunigų seminarijoje vyravo lenkiška dvasia ir jo lietuviškas patriotizmas buvo žinomas seminarijos vadovybei, tačiau iš seminarijos jo nepašalino. 1942 metais vokiečiai uždarė Vilniaus kunigų seminariją. Tik arkivysk. M. Reinio pastangomis atnaujinus jos veiklą jau kaip lietuviškos seminarijos (jai vadovavo rektorius kun. Ladas Tulaba), Bronius Laurinavičius tęsė mokslą.
Į seminariją įsiliejo grupė klierikų idealistų iš kitų Lietuvos seminarijų. Jie buvo pasiryžę nešti ne tik tikėjimo šviesą, bet ir lietuvišką dvasią Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems. Nepaisant karo meto nepavydėtinų sąlygų, seminarija dirbo, ir 1944 m. birželio 4 d. Bronius Laurinavičius su grupe kitų auklėtinių iš arkivysk. M. Reinio rankų gavo kunigystės šventimus. Pirmąsias iškilmingas šventąsias Mišias gimtojoje Gervėčių parapijoje jis aukojo birželio 18 dieną. Kun. B. Laurinavičius negalėjo tylomis žiūrėti į tautos dvasios žudymą, ypač į jos tikėjimo ir doros naikinimą. Jis visą gyvenimą su įgimtu ar Vilnijos žemės išugdytu atkaklumu kovojo už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę.
Kryžių kalnas
Karo sugriautos bažnyčios
Daugelio sugriautų miestų bei miestelių nukentėjo ir eilė bažnyčių. Trumpai paminėsime eilės karo metu sugriautų bažnyčių tolimesnį likimą. Marijampolės aps., parapiečiai 1945 m., kun. P. gyveno kunigas. 1947-49 m. reikalus tvarkė kun. Janušauskas, retkarčiais atvykdamas iš Liubavo. 1949 m. apsigyveno pastoviai. Po 1950 m. klebonavo kun. Kudirka. Nuo 1956 m. Anykščių valsčiuje, žinoma vietovė, nes čia 1919 m. kovos su bolševikais.
Vietoje pagal dail. metais Burbiškyje kun. P. Zabiela pastatydino bažnyčią, kuri 1935 m. 1986 tikinčiuosius. Marijampolės apskrityje (vysk. ir plytų bažnyčia karo audros metu buvo pusiau sugriauta. Kretingos apskrityje, bažnyčia sudeginta vokiečiams užimant Lietuvą. 1968 m. sukalta laikina pastogė. Gargždų klebonas kun. Juozas Pletkus, 1966 m. Telšių vyskupui P. Maželiui, konsekruotas jo įpėdiniu.
Metus buvo sumanę pasityčioti vietos komjaunuoliai. Duokiškyje dar 1967-68 m. šv. Žemaitijoje, kurių kapinėse palaidotas Atlanto nugalėtojo kap. tėvas ir iš JAV atgabenti motinos palaikai, būta baisių įvykių. Rokiškio apskrityje, bažnyčia karo metu buvo smarkiai apdaužyta. Priekulėje sužalotos sienos, sudaužyta arka, apgriauti trobesiai. 1948 m. kun. trobesius. Šiems remonto darbams išleista daugiau kaip 35,000 rublių. Vysk. P. bei gausiomis aukomis bažnyčia vėl buvo atstatyta.
Mažeikių apskrityje, bažnyčia karo metu taip pat sudegė. Leckavos klebono kun. Mato Lajausko skaudus likimas ypač minėtinas. Šiaulių apskrity, bažnyčia per karą sudegė. Okupacinė valdžia nedavė leidimo naujai bažnyčiai pastatyti. Vilkaviškyje 1970 m. bažnytėlę, 1951 m. į laisvę prasiveržusio lietuvio žvejo J. Veprių kleboną kun. 1941 m. karui, Skaruliuose įvyko baisi tragedija. Sumušti, kankinti ir sušaudyti. Už tai jį ištrėmė į Sibirą. Pagal turimas žinias, iki 1970 m. uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios.
Kryžių kalnas