Prieš 25 metus nutariau protingas pasidaryti. Voltaireʼas sakė, kad kiekvienam žmogui tokia kvailystė kada nors ateina į galvą. Žinojau ir seną kaip žmonija tiesą - sapere aude. Tai reiškia - nedrįsk būti protingas, nes tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Pabandžiau ir viskas, kelio atgal nebėra.
Pradėjau galvoti ne apie dešrą, bet apie tai, ko negalima suvalgyti. Gal tai mąstymas? Nežinau. Galvoju ne tam, kad sugalvočiau, bet kad galvočiau, kad aristotelišką laimę, kurią teikia beprasmė veikla ir beprasmis gyvenimas, patirčiau.
Gyvenimas - priemonė pasodinti medžiui, pastatyti namui ir užauginti sūnui, kuris pasodins medį, pastatys namą ir užaugins sūnų. Ne. Ne tam Dievas žmogų sukūrė, bet tam, kad laisvas ir laimingas jis būtų.
- Seni, numirk gi pagaliau. Kam tu dar gyveni šiame pasaulyje? Juk pasaulis tau nebereikalingas. Juk tu nebeturi jėgų džiaugtis pasaulio džiaugsmais. Visos dienos tau tos pačios. Neliko tau džiaugsmo, liko tau tik nuobodulys.
- Mano mėsa pavargo ir nebeturi jėgų džiaugtis mėsiškais džiaugsmais iš pasaulio. Sugrįžk, jaunyste, alyvom sužydėk. Bet tik į mano kūną. Ne man, bet mėsai, kurioje esu, kūnui mano, liko tik nuobodulys.
Edo, ergo sum. Ėdu, vadinasi, esu. Tokiu buvimu būti buvo gera, o dabar nebegera. Prisiėdžiau jau. Pilvą jau suka man nuo pasaulio. Nebereikalingas jis man pasidarė, nebeturiu ką ten veikti, todėl prisiminiau Aurelijaus Augustino žodžius: neik laukan, atsigręžk į save patį. Žmogaus viduje gyvena tiesa. Ir manęs niekur kitur nėra, tik mano viduj. Surasti tik save reikia. Tiesą apie save sužinoti. Pažink save. Dabar aš egonautas. Plaukioju po save, savęs ieškodamas. Rasiu save, pažinsiu save, sužinosiu tiesą, kas aš esu, ir tada žinosiu, kaip gyventi, kad laimingas būčiau, o tai vis ne ten nuplaukiu.
Ne mėsa mano, bet aš pradėjau būti. Kai atvėsta meilė kūnui, suliepsnoja meilė sau. Ne pasauliu, bet savim džiaugiuosi ir taip gera man dabar gyventi, kad net kartis nesinori. Protingauju nuo ryto iki vakaro neišlįsdamas iš savęs, bėgu liežuvį iškišęs, kad pasivyčiau mintis, plūstančias į galvą, ir niekada aš dar taip smarkiai negyvenau kaip dabar. Nuobodu man niekad nebūna.
- O mano gyvenimas kasdienybe tampa. Nuobodu man būna. Ir kuo toliau, tuo dažniau.
- Aurelijus Augustinas prašė Dievo: atvesk mane į doros kelią. Tik dar ne šiandien. Neskubėk, jaunas žmogau. Džiaukis pasaulio džiaugsmais, kol jie tau teikia džiaugsmo. Kai nebeturėsi jėgų jais džiaugtis ir todėl nutarsi, kad jie menkaverčiai, tada pradėk.
Senatvės iššūkiai ir kūrybinis įkvėpimas
Sakiau tau ne visą tiesą, tik gražią. Senatvė slogi. Svajonės pasibaigia ir prasideda nemigos. Užmigdydavo mane svajonės. Nuostabius sapnus sapnuodavau. Prieš daug metų šventėm menininko Petro gimimo dieną, išgėriau labai pakankamai ir naktį sapnavau save dideliais apakinančio baltumo angelo sparnais. Nepratęs prie jų buvau, eidamas gatve kliudžiau jais praeivius ir jie pyko ant manęs. O dabar bijau nakties. Bijau neužmigti ir užmigti bijau, nes naktys mano nelinksmos. Ilgos ir tamsios. Nebesapnuoju savęs baltais angelo sparnais. Pranašingi mano sapnai.
Tegul pučia mano protingavimus vėjas. Veisiasi jie kaip pasiutę, nebetelpa mano galvoj ir aš nepajėgiu jų sutvarkyti. Su manim sunku dabar susikalbėti. - A? Ką? Artimieji kenčia. Siutinu visus, o labiausiai save. O gal džiaugtis reiktų? Kai asilas pamato asilę, ji tampa jo gyvenimo tikslu ir prasme. Jis apanka ir apkursta viskam, kas yra ne asilė. Aš dabar, kaip asilas, turiu vieną tikslą. Įsisiurbiau dabar į gyvenimą kaip erkė, vis gyvas noriu būti, ir ne tik sau, bet ir kitiems. Aš noriu parašyti paskutinę savo knygą, ir niekas man daugiau nerūpi. Nieko daugiau nematau ir negirdžiu. Nebijau mirti, bijau nespėti. Jeigu man kas nors kliudo knygą rašyti, aš siuntu ir rėkiu. Aš dabar kaip kūdikis, kuris nori daug pasakyti, o pasakyti nemoka. Kenčiu baisiausiai. Rašymas man dabar yra didžiausias pragaras ir didžiausia laimė. Tuoj iš proto išeisiu.
Gilliou verslo ir produktų pristatymas
Rašau, paišau, o Dievo bausmė mano viduj vis kartoja: nieko nebenupaišysi ir nebeparašysi. Viskas. Pabaiga. Nereikalingi tavo rašymai ir paišymai nereikalingi. Užsikemšu ausis. Bėgu nuo tiesos. Kitas balsas mano viduje čiulba man: Mikalojau, tu nupaišysi, tu parašysi, tu dar nustebinsi pasaulį. Tikiu. Ar aš vis tas pats, ar kasdien vis kitas? Atėjo laikas nebežinoti. Nupaišau paveikslėlį ir man jis labai gražus. Aš genijus, pagalvoju. Kitą rytą paveikslėlis man nebegražus ir aš nebe genijus. Išmetu paveikslėlį į šiukšlių kibirą, lyg surūgusią sriubą į unitazą išpilčiau. Surūgsta mano paveikslėlis per naktį. O gal aš surūgstu? Bet buvo akimirka, kai aš buvau genijus.
Atlikau pareigą savo anūkui. Pasakiau jam pamokslą, kurį visi anūkai atmintinai moka. - Tiesą kalbi. Reikia galvoti apie senatvę, reikia mokytis, reikia būti išmintingam, reikia turėti tikslą gyvenime ir atkakliai jo siekti. Taip. O jaunam ir laimingam kada būti? Kada džiaugtis gyvenimu? Kai jėgų gyventi nebeturėsiu? Ką? Gal mes abu teisūs? Aukso vidurio reikia.
Mano duktė Aldona sirgo ir didelėj lovoj voliojosi. Ir aš su anūku Šarūnu į lovą sulipom ir visi trys voliojomės. Didelis anūkas jau, už mus visus didesnis. Tąsėm jį už plaukų ir laimingi buvom, nes nieko negalvojom.
Aš nesu vakar ir nesu ryt. Aš negaliu būti laimingas ten, kur manęs nėra. Aš nesu ir niekada nebuvau niekur kitur, tik čia ir dabar ir tik čia ir dabar aš galiu būti laimingas. Amžinas yra čia ir dabar, netrunkantis nė kiek laiko. Aš niekada nebuvau kur nors kitur, tik savo viduj. Aš čia esu ir mano laimė ir kančia su manimi gyvena čia. Faustas taip sakė. Aristotelis pasakė, kad kiekvieno žmogaus tikslas yra laimė. Nežinau, kaip gyventi, kad laimingas būčiau. Gal prisigerti? Bet tada mano žmona verks, o aš būnu nelaimingas, kai mano žmona verkia. O gal plaukti gyvenimo upe ten, kur ji neša. Gal nuneš gyvenimo upė ten, kur laimė. Taip gali galvoti indai. Jie turi begalę gyvenimų. Jie gali eksperimentuoti. Aš noriu.
Gimsta žmogus ir rėkia. Jis nori. Jis nieko nenorėtų, jeigu būtų laimingas, nes žmogui reikia tik laimės. O tas, kuris nieko nenori, stveria sau už galvos ir vėl rėkia: palikit mane ramybėj, aš nieko nenoriu.
Girdėjau pasakojimą apie žmogų, kuris nieko nenorėjo, nes turėjo viską. Jis parašė raštelį - aš turiu viską - ir pasikorė. Jis turėjo viską, tik neturėjo ką veikti.
Laimės paieškos ir meno esmė
Laimė yra liguista būsena. Tik idiotas gali būti absoliučiai laimingas. Seniausiai suprasta tiesa. Tik jų laimės skirtingos. Nesinori būti laimingam idioto laime. Nesinori būti laimingam kvailio laime, norisi būti laimingam protingo žmogaus laime. Kvailio laimė ne jo nuopelnas, o protingas žmogus pats žino, kaip save laimingą padaryti. Aš senstu ir vis laimingesnis darausi. Laimė, kuri priklauso ne nuo paties laimingojo, nėra laimė, nes žmogus bijo ją prarasti. Dievo laimė neturi priežasties, nuo kurios priklausytų. Ji pati iš savęs. Tik laimė ir nieko daugiau. Paties Dievo sau sukurta.
Gimsta žmogus ir būna laimingas gyvulys, nes jam gera tada, kai jo kūnui gera. Paskui jis pasidaro, Nietzschės žodžiais tariant, nelaimingu gyvuliu, nes jam nebeužtenka gyvulio laimės. Jam reikia Dievo laimės ir gyvenimas jo tampa kelione nuo gyvulio laimės į Dievo laimę. Nupaišiau, tikriausiai ne pirmas, Maslow piramidę su kryželiu viršuj. Aš jaučiu savo kūną ir kuo toliau, tuo labiau. Tai gal ir tiesa, kad žmogus bus laimingas, kai jis niekaip savęs nepatirs. Gal iš tikrųjų aš būsiu laimingas, kai pagaliau manęs nebus? Buda moko, ką daryti, kad gyvenimas nebūtų kančia. Nebus manęs, nebus ir kančios. Kaip paprasta. Man būna gera, bet laimingas būti nemoku. Apie niekam tikusį paveikslą sakoma: yra gražių vietų.
- Ko nelaimingas? - Išgąsdinai mane. Aš esu labai reikšmingas. Pats reikšmingiausias. Ir paveikslėliai, kuriuos paišau, ir rašinėliai, kuriuos rašau, yra labai reikšmingi, bet tik man. - Tu egoistas, - sako man altruistas. - Aš aš aš, man man man. Tu turi gyventi taip, kad ne tau būtų gera, bet man. Tau turi būti įdomu tai, kas man įdomu, tu privalai džiaugtis tuo, kuo džiaugiuosi aš, tu privalai norėti to, ko noriu aš, tu privalai gyventi ne savo, bet mano gyvenimą. Jeigu žmogui duotas ne vienas gyvenimas, tai kitame gyvenime gal aš kentėsiu ir kitų kančią suprasiu ir išmoksiu ne tik sau, bet ir kitiems geras būti. Kas neša, tam ir krauna. Laikas yra gyvenimas, sako žydai.
- Mes, giminės sadistai, nutarėm pradžiuginti jus. Mes parodysim jums tūkstantį skaidrių su mūsų užmiesčio sodo vaizdais. Giminės sadistai visada žino, kas kitiems yra labai gera. Sodybos langai užtemdomi ir visi žiūri sodo vaizdus. Žmonės būna laimingi, kai jie daro tai, kam yra gimę. Reikia veisti laimingus žmones. O nelaimingus žmones reikia mušti pagaliu per galvą, kol pasidarys laimingi. O romėnai sakė, kad žmogui reikia duonos ir žaidimų. Duonos, kad kūnas nenumirtų, o žaidimų, kad sielai nuobodu nebūtų. Nuobodulys - tai sielos mirtis. Kai žmogų muša pagaliu per galvą, jam nuobodu nebūna. Kalbu apie tą Platoną, kuris mano galvoje. Tikrasis Platonas gal ir ne visai taip kalbėjo. Valstybės tikslas yra visų jos piliečių laimė. Ar gali pilietis būti laimingas, jeigu jam meilėj nesiseka?
Sukūrė Dievas žmogų, kad jis žmogum būtų, bet ne jaučiu. Labai norėčiau dar šunkeliais pasivaikščioti, tik kojos silpnos pasidarė. Omaras Chajamas sakė, kad gyvenimas duotas žmogui tam, kad jis gertų vyną ir glamonėtų gražuolę. Visa kita - niekai. Tą patį sakė Koheletas, tik migla pavadino. Per Vėlines su anūku Šarūnu buvom Antakalnio kapinėse. Sutikom Petrą Repšį. - Labai mane nustebinot, - tarė jis.
Nesakoma: sugalvojau mintį, sakoma: mintis atėjo į galvą. Gimė idėja, sakoma. Ne tik kūnas gali būti nėščias, bet ir siela. Kūnas nuo kūno nėščias būna, o siela nuo Dievo. Sofonijo knygoje parašyta, kad Dievas yra kiekviename. Gal tikrai? Nubunda Jis, apvaisina žmogų, ir gimsta menas. O kai kuriuose tai gal Dievas niekada nenubunda. Bet yra. Tai gal ir teisybė, kad kiekvienas yra menininkas. Tik vienuose menas miega, kituose meną nemigos kankina.
Petras Repšys sako, kad nėra įkvėpimo. Yra tik darbas. Petras teisus, bet jis kalba apie paveikslo padarymą, o ne apie sugalvojimą. Padaro rankos, o sugalvoja galva. Paveikslų aš nesugalvoju. Vaikštau nelaimingas, nekęsdamas savęs iš kampo į kampą, kol paveikslo vaizdas, nežinau iš kur, pats ateina į tuštumą mano galvoj. Tą akimirką vadinu įkvėpimu. - O! Meno kūrinį! O aš tikiu tuo. Jeigu netikėčiau, nepaišyčiau paveikslėlių, o dirbčiau žmonėms naudingą darbą. O jeigu pats vaizdas neateina į galvą, tada dėlioju jį kaip dėlionę iš spalvų ir formų. Padarau paveikslą.
Gyvi Petro Repšio medaliai, ir Rimanto Sakalausko man dovanoti keraminiai kūrinėliai gyvi. Glostau juos kaip kates, kai liūdna būna. Negyvų kačių neglostyčiau. Ksenija Jaroševaitė padovanojo man bronzinę skulptūrėlę - liūdną žmogiuką: Dievuli, kodėl tavo sukurtame pasaulyje žmonės verkia. Mano žmona Nijolė paišo paveikslėlį ir netelpa savyje iš laimės, įbėga pas mane į kambarį, jauna ir graži, apkabina mane ir bučiuoja. Džiaugsmu savo su manim dalinasi. Ir su visais žmonėm.
„Kairėj-dešinėj“, Laisvydės Šalčiūtės parodoj, jaučiuosi kaip drugelis, skraidantis tarp gėlių. Labai graži man Rimvydo Kepežinsko paroda galerijoje „Kairė-dešinė“. Tarp paveikslų, rėmų ir autoriaus tobula harmonija. Gražiausi man yra jo šriftiniai paveikslai. Muzika akims, kai groja tobulai mokantis groti. Unikalumas nesiekiant unikalumo. Nėra kito tokio menininko ne tik Lietuvoj. Taip parašyti gali tik žmogus, kuris yra laimingas, kai rašo. Gal jis apskritai laimingas tik tada, kai rašo. Nežinau. Jo raižiniai - tai grįžimas į pradžią. Tą žinau. Varnelio namuose vyksta kaligrafijos paroda. Lietuviai kaligrafai hieroglifus rašo. Jie nori būti japonais.
Girdėjau pasakojimą apie seną samurajų, kuris nebegalėjo tobulai kapoti galvų, todėl sugalvojo tobulai parašyti vieną hieroglifą. Dešimtį metų jis nuo ryto iki vakaro jį rašė, kol pagaliau parašė tobulai. Aš turbūt nematyčiau skirtumo tarp pirmo jo parašyto hieroglifo ir paskutinio. Tikriausiai man tai nepasiekiama, nes esu kitos veislės žmogus. Antropologai sako, kad balti žmonės yra kilę iš neandertaliečių, o geltoni žmonės iš homo soloensis. Mano senelė buvo vilnietė, mano Mama gimė ir gyveno Vilniuje, aš irgi gimiau ir visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, baroko mieste. Aš persisunkęs baroku, jis manyje, į mane jis sulindęs ir lenda iš manęs puošniais paveikslėliais. Tokia mano meninė tiesa.
Geras dailininkas yra tas, kuris daro gerus paveikslus, o garsus dailininkas yra tas, apie kurį garsiai kalbama. Fabri soli de suis artibus judicent. Tik menininkai tegul sprendžia apie meno kūrinius. Taip buvo galvojama Romos imperijoje. Lietuva - demokratinė šalis. Kiekvienas žmogus turi teisę galvoti, kad jis apie meną išmano geriau negu menininkai.
„Šiaurės Atėnuose“ skaičiau pokalbį su menininku A. Č. Jis pasakė, kad Tapybos katedroje galėtų dėstyti ne tapytojai, bet kitų specialybių žmonės. Tai būtų įdomu, sakė A. Č. Jis teisus. Bet višta nekvaila, pati į kūdrą nelenda žinodama, kad plaukti nemoka.
Žmogus yra padarytas iš proto ir jausmų. Taip sakoma. Niekas neegzistuoja be savo priešybės. Reiktų sakyti, žmogus padarytas iš proto ir durnumo. Iš proto mokslas, iš durnumo menas. Durnumas ir kvailumas yra skirtingi dalykai. Saikingas durnumas yra džiaugsmas ir viltis, o kvailumas yra didžiausia blogybė, nes iš jo visos kitos blogybės. Taip sakė Buda. Kvailumas yra nemalonus pasitenkinimas savim. Kuo didesnis kvailys, tuo labiau jis žino. Tuo labiau juo tiki. Kažkas pasakė, kad pasaulį valdo kvailiai. Aš esu durnas ir tuo didžiuojuosi. Aš rengiu savo parodas ir stebiuosi savim. Nejaugi dabar gyvenantiems žmonėms, kurie matė visų laikų geriausių menininkų kūrinius, gali būti įdomūs mano paveikslėliai. Tik mano durnumas jiems gali būti įdomus. Durnas kaip dailininkas, sakė prancūzai tada, kai Paryžius buvo pasaulio kultūros centras. - Jis dailininkas? Negali būti.
Žmogus yra unikalus ne protu, bet durnumu. Protas tas pats visiems. Protas lenda į šulinio dugną, kur tiesa ir tamsa. Tiesa viena. Baigtinė. Nyki kaip neviltis. Sužinos protas tiesą ir nebeturės ką veikti. Nebūtų žmogaus, bet tiesa būtų. O durnumo nebūtų be žmogaus - Dievo kūrybos viršūnės. Protas yra nykus, kaip ir tiesa, kurios jis siekia. O durnumas be galo įvairus, puošnus, netikėtas, įdomus. Jis spindi visomis vaivorykštės spalvomis ir, skirtingai negu protas, niekada nesibaigia. Kiekvienas savaip durnas, sakoma. Žmogus unikalus tik durnumu.
- Mačiau tavo parodą. Nuostabu. - Ten buvo skulptūra? - nustebo moteris. Parodėlė mano buvo ,,Kairėj-dešinėj“, trečiame aukšte, nedideliame 5 × 7 metrų kambaryje. Skulptūrą iškaliau iš granito, žmogaus dydžio, tik trumpomis kojomis.
Parodų atidarymai ir konformizmo kaina
Kodėl dailininkai daro parodų atidarymus? Juk paveikslų per atidarymus nesimato. Ne parodų atidarymus reikia daryti, bet uždarymus-aptarimus. Žmonės, kuriems įdomu, ateitų į parodą, kai būtų tam nusiteikę, ir ne tik žiūrėtų į paveikslus, bet ir pamatytų juos ir galėtų apie juos pasakyti ne tik žodžius, bet ir mintis. - Neteisus tu...
Konformizmas - reiškinys, senas kaip pasaulis. Neprieštarauti vyraujančiai nuomonei, nepūsti prieš vėją, neišsišokti - to moko liaudies išmintis ir kai kurie vyresni žmonės. Taip galvoja ne vienas, galbūt - net dauguma. Bet, jei esi krikščionis, žmogus gyvenantis tiesoje arba klausantis savo širdies balso, toks gyvenimas ne tau. Geriau jau gyventi varge, bet pakelta galva. Geriau būti keikiamam, bet ramia sąžine. Geriau gyventi sunkų, bet savo, o ne kitų tau primestą gyvenimą. Jėzus mus mokė būti pasaulio šviesa ir druska. Tėvai ir seneliai, miškuose, lageriuose ir tremtyse mokė - atiduoti Dievui ir Tėvynei, ką privalai.
Tačiau būdamas geru, žmogus negali pataikauti blogiui, neteisybei ar skriaudai. Negali ramia sąžine toleruoti tai, kas žalinga tavo artimiesiems, Tėvynei ar bendrapiliečiams. Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta - išstovėti su meile, bet tvirtai. Net jei tai labai nesmagu. Net jei tai labai nenaudinga. Ir kartais dėl to nukenčiame. Užsitraukiame vadovybės rūstybę, esame ignoruojami ar tiesiog iškancelinami. Kraštutiniu atveju - prarandame pareigas, darbą ar užsakymus. Tiesa visada turėjo ir tebeturi savo kainą. Tai - gerai. Blogai tik, kad patys dažnai širdyje susitaikome su konformizmo pergale ir veikiame po vieną.
Jeigu sovietmečio pabaigoje žmonės nebūtų susibūrę į Sąjūdį ir pareikalavę laisvės - vargu ar gyventume laisvoje Lietuvoje. Jeigu mūsų partizanai nebūtų sujungę jėgų - vargu ar jie būtų atsilaikę prieš tokią jėgą aštuonerius metus. Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta - išstovėti su meile, bet tvirtai. Dar romėnai žinojo, kad vienas lauke ne karys. Reikia jungtis ir padėti vienas kitam.
Ko verta vien Krikščionių profsąjungos nario, žurnalisto V. Savukyno istorija - išdrįso sukritikuoti ministrę ir dėl to patyrė persekiojimą. Pavieniui kovoti su ideologinėmis interesų grupėmis, turinčiomis stiprų palaikymą iš įtakingų verslo ar net valdžios struktūrų, ar su darbdaviu, tikrai nėra lengva. Tai kainuoja daug nervų ir laiko, jau nekalbant apie advokato paslaugas. Mažai kas žino, kad deklaruodami pajamas paramai galime skirti iš viso net 2,4 procento nuo GPM, iš kurių 0,6 proc. išskirtinai tik profesinėms sąjungoms. Taip pat galime tapti šios profsąjungos nariais. Būkime drąsūs, kurdami ir gindami savo valstybę, tikėjimą ir žodžio laisvę!
Svajonių namų paieškos: nuo vietos iki bendruomenės
Ieškant svajonių namų galvoje sukasi daugybė klausimų - kaip išsirinkti vietą, koks plotas turėtų būti, kaip atrasti ne tik geriausią kainą, bet ir kokybę. Galų gale, kaip suprasti, jog čia iš tiesų yra „ta vieta“, kurioje norisi gyventi. Šio proceso nepalengvina ir auganti rinkos pasiūla - nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ duomenimis, 2025 m. balandžio mėnesį Kaune buvo parduoti 88 butai - tai beveik 70 butų daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
Ekspertai tikina, kad svajonių buto paieška gali būti kur kas paprastesnė ir net maloni, jei žingsniai bus dėliojami apgalvotai.„SBA Urban“ vystomo projekto „Nemunaičiai“ pardavimų vadovės Viktorijos Pozingytės teigimu, renkantis butą nepaklysti pasiūloje padės paprastas sąrašas, kuriame aiškiai įvardyta, kas yra būtina, kam kompromisų nedarytumėte, o ką - galite toleruoti net jei tai ir nebus tobulas variantas.
„Pirmas žingsnis - įsivertinti savo gyvenimo būdą, laisvalaikį, darbo vietos, vaikų mokyklų bei darželių lokacijas. Būtent tai ir nulems vietą, nuo kurios verta pradėti būsto paieškas. Būstą visuomet rekomenduoju derinti prie gyvenimo tempo, o ne atvirkščiai. Pavyzdžiui, tik įsivardijus, kokioje miesto vietoje norėtumėte gyventi, metas laiko skirti apžiūroms. Kuo jų daugiau - tuo geriau, kadangi tai padės įsivertinti, ar vieta bei jausmas joje yra būtent tokie, kokių ieškote“, - sako V. Pozingytė.
Pasak V. Pozingytės, nors būsto įsigijimas - vienas svarbiausių finansinių sprendimų, neretai jis būna paremtas emocijomis.„Emocijos perkant naują būstą - visiškai natūralios. Kartais vos įžengus į erdvę sužimba pirkėjo akys - jis įsivaizduoja, kur stovės sofa jaukiems kino vakarams ar kaip kasryt atsibus su nuostabiu vaizdu į upę. Tai tikrai nėra blogai, būtent tokie momentai ir padeda pajausti, kad ši vieta galėtų būti naujais namais“, - teigia V. Pozingytė.
Ji priduria, kad būsto paieškose svarbiausia balansas - toks emocinis paveikslas sujungtas su keliais racionaliais kriterijais gali padėti atrasti ne tik mielą širdžiai, bet ir poreikius atliepiantį būstą. Ypač - naujos statybos projektuose.„Geriausia - skirti laiko paieškai ir palyginti kelis alternatyvius būstus racionaliais kriterijais, tačiau neapsiriboti vien kaina. Augant gyvenamojo NT rinkai, atsiranda vis daugiau vystytojų, kurie žada išskirtinę kokybę už stebėtinai mažą kainą, tačiau skaudi rinkos praktika pamažu išmokė tiek mus, tiek klientus tokius „medumi pateptus“ pasiūlymus vertinti itin kritiškai“, - sako pardavimų vadovė.
Pasak jos, atradus sau tinkamą pasiūlymą, labai svarbu įsivertinti teisinius klausimus - atidžiai įsiskaityti į preliminarią, o vėliau ir notarinę sutartis bei iš tiesų suprasti, ką ir kokiomis sąlygomis perkate: „Kruopščiai įsigilinkite į kiekvieną detalę - nuo garantinio laikotarpio, bendrųjų erdvių priežiūros iki būsto baigtumo, o viso šio tyrimo pabaigoje rekomenduoju pasidomėti pačiu vystytoju, jo reputacija bei atsiliepimais iš gyventojų, įsigijusių būstą kituose jo projektuose.“
Pasak V. Pozingytės, renkantis būstą taip pat svarbu atkreipti dėmesį į patį pastatą - ar butas naujos ar senos statybos name.„Tai turi įtakos tiek komunaliniams mokesčiams, tiek ir galimybėms būstą pritaikyti savo poreikiams. Pavyzdžiui, perkant butą dar tik statomame name, tokiame kaip „Nemunaičių“ rajone kylantis gyvenamasis projektas „Pasaka“, gyventojai turi galimybių perstumdyti sienas, formuoti kambarius ar net jungti kelis butus į vieną be didesnių išlaidų. Štai senos statybos name esančiame bute tokie pakeitimai kainuoja tikrai brangiai“, - tvirtina V. Pozingytė.
Ji pabrėžia, kad labai svarbu realistiškai įvertinti ir savo biudžetą: „Jei, kaip ir dauguma, būstą planuojate įsigyti su paskola, reikėtų iš anksto nusiteikti, kad finansavimo procesai gali užtrukti. Derinimai su bankais, geriausių sąlygų paieškos - visa tai gali užtrukti kelias savaites ar net mėnesį. Todėl pradėjus per vėlai, gali nutikti taip, kad jūsų svajonių būstas tiesiog bus parduotas. Žinoma, jei perkate už nuosavas lėšas, procesai paprastesni, bet net ir tokiu atveju verta viską suplanuoti iš anksto.“
tags: #nee #tau #geriausiai #butu