Kelionės - puikus būdas pažinti pasaulį, patirti naujų įspūdžių ir praplėsti akiratį. Tačiau kelionėse tyko ir pavojų: vagystės, plėšimai, sukčiavimas ir kiti nemalonūs incidentai gali sugadinti atostogas ir palikti nemalonių prisiminimų. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausius pavojus, tykančius keliautojų, ir pateiksime patarimus, kaip apsisaugoti nuo jų.
Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.
Saugumo patarimai kelionėse
Svarbiausia - niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje - be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam - gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko).
Kišenvagystės
Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai - moterys, vaikai. Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Mane apvogė tramvajų stotelėje prieš šią. Ir ta, ir ši stotelė turi kelis peronus.
Kišenių saugumo lygiai:
- Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti - pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti.
- Vidutinio saugumo kišenės - priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola.
- Saugios kišenės - kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos.
Bet jų minusas - jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi.
Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros (nes pats negali matyti). Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje - tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo (nes pats matai tas kišenes, bet vis tiek lengva atsegti). O saugiausia vieta - ant priekio nešiojamos kuprinės ar krepšio apačioje, po visais kitais daiktais (ten ir pats negali greitai pasiekti, reikia nuimti kitus daiktus).
Vagystės
Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate - o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas (dažnai taip vagiami daiktai, kurių dingimą ne iš karto pastebėsite, pvz. Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau.
Saugumo lygiai paliekant daiktus:
- Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus - vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus - senus rūbus ar monetas. Tipinis motelis.
- Vidutinio saugumo vietos palikti daiktus - tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau - tuo nesaugiau). Dažniausiai tai - viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz.
- Saugiausios vietos palikti daiktus - tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus - todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).
Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito. Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine.
Plėšimai
Plėšimas - vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje).
Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač - pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti - todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas - dažniausiai jūsų pusėje.
Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan. Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius - Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles - bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu - neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje).
Prisikabinimai
Prie jūsų pristoja kokie nors žmonės ne dėl to, kad ką atimtų. Tiesiog dėl kažko supyko, nori bartis, muštis ar padaryti dar ką blogiau. Nuo prisikabinimų kelionėje, mano nuomone, visada verta atsitraukti, vengiant konflikto. Visų pirma, priešingai nei plėšimų atveju, čia niekuo nerizikuoji (iš tavęs neketina nieko atimti). Antra: žinau, kad per gyvenimą dažnai išmokstame - jeigu „trauksiesi iš konflikto“ su kokiu kaimynu, bendradarbiu ar giminaičiu, tai gali turėti bėdos („užsileisi ant galvos“, kabinėsis ar negerbs toliau). Bet kelionėje yra kitaip: su tais žmonėm niekad vėl nesusitiksi, dėl to iš konflikto mažai naudos.
Jei kokioje vietoje gausu žmonių, kurie, kaip sako viešoji nuomonė, linkę į nusikaltimus (pvz. narkomanų, tam tikrų etninių ar rasinių grupių), reikia elgtis labai atsargiai, nes stereotipai apie nesaugumą paprastai neatsiranda „iš nieko“. „Viešoji nuomonė“ nereiškia, kad visi vietiniai tai pripažins - kai kurie netgi labai atkakliai tą neigs, nes kai kur tai yra tapę politiniu klausimu. Taip yra ir su benamiais ar narkomanais.
Šioje vietoje prie manęs prisikabino.
Vagies patarimai, kaip apsisaugoti nuo ilgapirščių
Pareigūno profesija: tarp pagalbos ir kaltinimų
Šią savaitę prokuratūra pranešė, kad 2023 m. gruodžio 12 d. Teisėsaugos duomenimis, atvykę į privataus gyvenamojo namo kiemą Vilniaus rajone, policijos pareigūnai sutiko ten jų laukusią greitosios medicininės pagalbos brigadą, kuri informavo apie moters elgesį ir jos sveikatos būklę. Medikai pasakojo, kad moteris kastuvu daužė jų tarnybinį automobilį. Į iškvietimo vietą atvyko ir antras policijos ekipažas. Pareigūnai įvairiais būdais bandė agresyvią moterį raminti, malšinti - naudotos dujos, elektros impulsinis prietaisas „Taser“ - bet moteris su peiliu puolė juos.
Po prokuratūs žinios apie teismui perduotą bylą policijos generalinis komisaras R. „Esu įsitikinęs, kad pareigūnas vykdė duotą priesaiką - ginti kiekvieną pilietį, kuriam gresia realus pavojus ir šaunamasis ginklas buvo paskutinė priemonė, saugant save ir medikus nuo realios grėsmės. Pareigūnas nebus paliktas vienas - ir toliau užtikrinsime tiek teisinę, tiek kitą pareigūnui reikalingą pagalbą, siekdami apginti jo teisėtus interesus, užtikrinti kokybišką gynybą Vidaus tarnybos statuto ir kitų teisės aktų nustatytais pagrindais“, - teigė R. Dėl prokuratūros sprendimo policininkui pateikti kaltinimus nustebo ir pareigūnų profesinės sąjungos.
Lietuvos policijos profesinė sąjunga skelbė, jog visuomenė turi sukrusti, nes policininkai, bijodami panaudoti ginklą tais atvejais, kai neišvengiama būtinybė, gali jų tiesiog neapginti. „Taip, mes siūlome tokį sprendimą, nes jeigu kitą kartą kuriam nors policininkui teks panaudoti ginklą, kad apgintų žmonių gyvybes ar apsaugotų jų sveikatą, jis gali taip pat gali būti teisiamas. Po tokių sprendimų, esu tikra, policininkai bijos naudoti ginklą ir tai neabejotinai atsisuks prieš visuomenę. Policininkai ginklų naudojimu nepiktnaudžiauja, jaučia didžiulę atsakomybę, o šūviai į žmogų - itin reti, tik iškilus didžiulei grėsmei kitiems žmonėms ar patiems pareigūnams.
Pareigūnų profsąjungos kritikavo šį sprendimą, pabrėždamos, jog juo siunčiama žinia, kad tarnybinį ginklą grėsmingose situacijose panaudoję pareigūnai rizikuoja likti patys kalti. Eltos kalbintas advokatas G. Černiauskas, kuriam įvairiose bylose teko ginti kaltinimų dėl nužudymo sulaukusius asmenis, teigė, kad teisėsauga neretai asmens gynybos veiksmus sulygina su puolančiojo veiksmais, tai yra traktuoja, jog gintis reikėtų tokiais panašiais būdais kaip ir yra puolama.
G. Černiausko teigimu, galima diskutuoti apie policijos pareigūnų šaunamųjų ginklų panaudojimo tvarką, sąlygas - anot teisininko, neatmestina, jog ši tvarka gali būti keistina. „Kai pareigūnai vejasi kokį asmenį ir pradeda naudoti ginklą, ir nušauna žmogų, tai aš šito nesuprantu. Čia nėra grėsmės. Yra kitos priemonės, kaip galima stabdyti automobilį, negailėti savo transporto priemonės, kreiptis pagalbos į kitas tarnybas, kurios gali padėti persekiojant nusikaltėlius.
Pasak V. „Prokurorams taip yra žymiai paprasčiau - mes perduodame į teismą ir tegul teismas aiškinasi. Rezonanso prasme tai neprideda pasitikėjimo institucijų koordinuotais ir bendrais veiksmais, nes aiškiai išsiskiria prokuratūros ir policijos pozicijos. Ar tai gerai, ar blogai? Atsakymas nevienareikšmiškas. Jos ir neturėtų būti tapačios. (...) Yra valdžios svertų ir atsvarų sistema. Nebūtinai kiekvienu atveju nuomonių išsikyrimas yra blogai.
V. „Yra demokratinių valstybių, kur iš viso pareigūnams, ypač patrulinėje tarnyboje, šaunamasis ginklas nėra išduodamas. Šiuo konkrečiu atveju galbūt tai būtų geriau buvę, bet tai yra platesnės diskusijos klausimas, nes pareigūnų yra visokių.
Pareigūno bylos atveju apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką, nurodė, kad žemesnysis teismas padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančią išvadą, jog pareigūnas (įtardamas, kad vairuotojas neblaivus, šovęs į dideliu greičiu važiavusį automobilį) tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams.
Policininką kasacinės instancijos teisme nemokamai (pro bono) ginantis advokatas Vytautas Sirvydis po šios dienos posėdžio neslėpė pasitenkinimo ir kalbėjo: „Tai kol kas pirmas man žinomas atvejis, kad Aukščiausiasis Teismas kreiptųsi į Konstitucinį teismą. Teisininkas pabrėžė esminį dalyką: „Lieku prie savo nuomonės, jog apeliacinės instancijos teisme negali būti keičiama veikos kvalifikacija, jeigu dėl to nepasisakoma apeliaciniame skunde.
„Čia įdomus klausimas... Patruliai Tauragės centre persekiojo Renault Espace, kuriuo spruko penki asmenys. Vėliau paaiškėjo, kad mašiną vairavo neblaivus Vitalijus Dargis, jau ne sykį baustas už šiurkščius KET pažeidimus ir sukaupęs 15 tūkst. Į bėglių gaudynes įsitraukė dar vienas ekipažas, tačiau V.Dargis nestabdė Renault bei vos neparbloškė stabdyti pažeidėją bandžiusio policininko. Ekipažas su R.Motko toliau persekiojo Renault, pareigūnas nutarė panaudoti ginklą. Savo ruožtu Tauragės rajono apylinkės teismas nusprendė, kad pareigūnas šaudė nesilaikydamas nustatytų taisyklių, o jo pasitikėjimas savo taiklumu buvo nusikalstamas. Klaipėdos apygardos teismas paliko šį nuosprendį nepakeistą, tik sumažino peršautajam priteistą neturtinę žalą nuo 30 iki 20 tūkst. Kai R.Motko byla pasiekė LAT, jos griebėsi 7 teisėjų kolegija.
Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) laimėtų bylų kraitė pasipildė dar viena sėkme. Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Tarnybinių ginčų komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti šio komisariato Kelių policijos skyriaus specialisto Ž. J. skundą dėl butpinigių. Pareigūnui teisme atstovavo LPPS teisininkas Karolis Likas.
Visuomet besišypšantis Mindaugas neatmeta galimybės grįžti į policijos sistemą, anot jo, policijos pareigūnas yra kur kas daugiau nei profesija - tai gyvenimo būdas.
Ar pradėjus mokytis kilo abejonių dėl pasirinktos profesijos? Pirmus du mėnesius buvo neįprasta, kadangi buvo labai daug griežtų reikalavimų, griežta tvarka, grafikai, tačiau visa tai mus išmokė disciplinos. Žinojau, ko atėjau ir visą save atidaviau mokslams, siekiau tobulėti.
Kaip atrodė pirmoji diena tarnyboje? Kokie įvykiai labiausiai įstrigo atmintyje? Puikiai prisimenu savo pirmąją dieną. Dar daugiau prisiminimų kelia pirmoji diena, kuomet pradėjau dirbti mobiliame būryje. Dieną prieš nusipirkau beretę, tačiau ne visai tokią, kokios reikėjo. Dar užmiršau pasiimti savo geltoną šviesą atspindinčią liemenę. Jaučiausi kvailai - pati pirmoji diena, o aš jau grybauju.
Policijos pareigūno darbe tenka susidurti ir su neigiamomis emocijomis, ar nebūna sunku? Po sunkių įvykių darbo metu padeda žinojimas, kad turėjai galimybę padėti kitam ir tai padarei, kad ten buvai tu, o ne kažkas kitas. Niekada negali žinoti, kaip viskas gali pasibaigti, tačiau apie tai darbo metu net nesusimąstai. Grįžęs namo žinai, kad padarei viską ir dėkoji Dievui, kad esi gyvas ir sveikas.
Kas labiausiai patinka pareigūno profesijoje? Šiame darbe nuostabu tai, jog niekada nežinai, kokia bus išaušusi nauja diena. Viena diena gali baigtis surašytu protokolu, o kita jau išgelbėta žmogaus gyvybe. Kai išgirsti tą nuoširdų AČIŪ su šypsena veide, tai labiausiai motyvuoja mylėti savo darbą ir stengtis dar labiau.
Kas paskatino pasirinkti pareigūno profesiją? Mačiau tinkamą pavyzdį šeimoje - mano dėdė buvo būrio vadas, jis ir padrąsino mane stoti į policijos mokyklą. Taip pat visuomet norėjau padėti žmonėms, tad jau 12 klasėje žinojau ir net neabejojau dėl to, kokį profesinį kelią pasirinksiu.
Visuomet besišypšantis Mindaugas neatmeta galimybės grįžti į policijos sistemą, anot jo, policijos pareigūnas yra kur kas daugiau nei profesija - tai gyvenimo būdas.
UGPS ir NPPSS teisininkai, pareigūno prašymu, apskundė tokį CMEK sprendimą. Pagrindinis teisininkų argumentas buvo toks, jog kvėpavimo organų apsaugos aparatas (KOAA) turi būti vertinamas ne kaip grėsmė pareigūno sveikatai, o kaip saugos priemonė. Todėl pareigūno A.A. Po daugiau nei pusmetį trukusių susirašinėjimų, posėdžių, teisinių analizių CMEK direktorius įpareigojo komisiją peržiūrėti minėtą sprendimą.
„Ginčai dėl sveikatos tikrinimų yra vieni dažnesnių ginčų vidaus tarnyboje. Tokioje situacijoje labai svarbu kaip formuluojami reikalavimai pareigūnams - darbdavys siuntime turi nurodyti rizikos veiksnius, su kuriais susiduria konkretus pareigūnas. Rizikos veiksniai turi būti vertinami darbo medicinos specialistų, darbo saugos profesionalų. Deja, tačiau vidaus tarnyboje kol kas labai retai perkama tokia paslauga, dauguma įstaigų tyliai apeina darbuotojų saugos ir sveikatos klausimą.
Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos pasitelkti teisininkai išanalizavo situaciją, įvertino priimtą sprendimą ir konstatavo, kad tokiam griežtam CMEK sprendimui nėra teisinio pagrindo. Viena vertus, darbas su autonominiu atvirojo kvėpavimo suslėgto oro aparatu nėra rizikos veiksnys savaime (reikėtų įvertinti kokią riziką kelia tai, kad žmogus naudoja saugos priemonę). Galiausiai, sveikatos reikalavimų sąvadas, kuriuo turi vadovautis CMEK, spręsdama ar asmuo tinka vidaus tarnybai, numato tik itin išskirtines sveikatos būkles, kurioms esant asmuo negali dirbti su autonominiu atvirojo kvėpavimo suslėgto oro aparatu (asmuo turi, pavyzdžiui, kvėpavimo nepakankamumą, jam sutrikusi vestibiuliarinė funkcija (dėl kaukės prarasti orientaciją), dėl ausies uždegimo negali dėvėti šalmo, kvėpavimo aparato kaukės ar pan).
Svarbiausia šios istorijos pamoka: su nepalankiais sprendimais susidūrę pareigūnai turi išsamiai išnagrinėti situaciją ir įvertinti ar nebuvo padaryta klaidų.
T. Mickonis - dabar jau buvęs Vilniaus policininkas: nuo pareigų jis buvo nušalintas, kai į policiją su skundais ėmė plūsti nukentėjusieji. Tada paaiškėjo, kad Vilniaus apskrities policijos 2 policijos komisariate tyrėju dirbęs pareigūnas, pasinaudodamas kitų žmonių duomenimis, iš greitųjų bendrovių skolinosi dideles sumas pinigų ir jų negrąžino. Maža to, nuo jo, įtariama, nukentėjo ir policijoje pagalbos ieškoję žmonės - po apklausų tyrėjo kabinete jie sulaukdavo pasiūlymų užsiimti bendru verslu ar tiesiog paskolinti pinigų.
T. Mickonis nepažįstamiesiems siūlydavosi vos ne į draugus - rašydavo SMS žinutes, skambindavo telefonu, o kai kuriuos susirasdavo per feisbuką ir kviesdavo susitikti ir išgerti alaus. Ir ne tik: vienas vyras, kurį T. Mickonis buvo apklausinėjęs dėl smulkaus incidento, iš tyrėjo sulaukė išskirtinio pasiūlymo - šis esą jį bandė įkalbėti dirbti slaptuoju policijos bendradarbiu. „Jis minėjo, kad nori pagauti savo viršininką, sukurs istoriją, jog praeityje šis buvo teistas už kontrabandą ir pan.“, - sakė vėliau nuo policininko nukentėjęs vilnietis.
„Iki šiol negaliu patikėti, kad tokie žmonės kaip T. Mickonis galėjo dirbti policijoje - po susidūrimo su šiuo asmeniu aš nustojau pasitikėti policija ir jos objektyvumu“, - per apklausą pareiškė ne vienas nukentėjusysis.
Baudžiamoji byla, kurioje T. Mickonis kaltinamas dėl sukčiavimo ir pasikėsinimo sukčiauti, neteisėto svetimų banko kortelių ir prisijungimo prie elektroninės bankininkystės įgijimo, siekiant inicijuoti finansines operacijas, dokumentų suklastojimo, jų panaudojimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi buvo perduota Vilniaus apygardos teismui.