Šiame straipsnyje pasidalinsime praktinėmis įžvalgomis apie bendraturčius siejančius teisinius santykius, apie tai, kaip sprendžiami bendraturčių ginčai, kaip vyksta bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimas tarp bendraturčių bei kokie tokiam atsidalinimui taikomi kriterijai, kada sprendžiant bendraturčių ginčą tikslinga taikyti bendrosios dalinės nuosavybės padalijimą natūra, o kada taikytina kompensacija pinigais (kai vienas bendraturtis prarandantis dalį bendrosios dalinės nuosavybės gauna už tai kompensaciją pinigais ar kitu turtu iš kito bendraturčio).
DĖMESIO - Šiame straipsnyje esanti informacija neturėtų būti laikoma teisiniu patarimu, o vertinama kaip teisinės įžvalgos ir subjektyvi nuomonė.
Ginčų Sprendimo Tvarka
Bendraturčių teisiniai klausimai sprendžiami arba bendru sutarimu, arba teismo tvarka (LR CK 4.75 straipsnis). Jokių kitokių variantų ar neteisminių (notarinių) procedūrų išspręsti atidalijimo klausimui vienašališkai nėra.
Paprastesnis Būdas: Naudojimosi Tvarkos Nustatymas
Naudojimosi tvarka nustatoma tarpusavio sutarimu arba teisme. Naudojimosi tvarkos nustatymas yra paprastesnis būdas ir yra skirtas naudojimuisi atskiromis izoliuotomis patalpomis arba konkrečiomis turto dalimis nustatyti.
Naudojimosi tvarka nustatoma sudarant atskirą rašytinį susitarimą dėl to, kaip ir kokiu būdu bus naudojamasi bendrosios dalinės nuosavybės objektu. Susitarimo sudarymas patvirtinamas parašais. Notarinė registracija neprivaloma ir į teismą dėl patvirtinimo kreiptis nereikia. Notarinis patvirtinimas aktualus tik tuo atveju, jei vienas iš bendraturčių ketina parduoti turtą ne kitam bendraturčiui, o naujam savininkui - tokiu atveju „naujajam“ bendraturčiui naudojimosi tvarka, kuri nebuvo patvirtinta notaro ir įregistruota viešajame registre - nebus privaloma.
Esminis skirtumas tarp atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąją daline nuosavybe tvarkos nustatymo - vienu atveju (nustatant tvarką) bendroji dalinė nuosavybė išlieka, kitu atveju (atidalijant) - išnyksta. Atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės suformuojamas atskiras nekilnojamojo turto objektas ir tai reiškia, kad pasibaigia santykis su bendraturčiais, o taip pat ir tokios pareigos kaip:
- informavimo ir pirmenybės teisės suteikimo pareiga prieš perleidžiant turtą (LR CK 4.79 str.);
- pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo (LR CK 4.76 str.).
Nustatant naudojimosi tvarką - šios pareigos išlieka, naujas nekilnojamojo turto objektas nesuformuojamas.
Vartotojų teisė: kada vartotojus gina įstatymas?
Sudėtingesnis Būdas: Atidalijimas Iš Bendrosios Dalinės Nuosavybės
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia, kad bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia ir kiekvienas atsidalinęs savininkas turi atskirą daiktą bei teisę visiškai savarankiškai jį valdyti, naudoti ir disponuoti. Atidalijimas taip pat vyksta bendraturčių sutarimu arba teisme.
Rekomenduotina iš anksto susiderinti su bendraturčiais ar jie duos leidimą atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės ir tik tuomet pradėti rengti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės planą.
- atliekami kadastriniai matavimai (atlieka projektuotojas/matininkas) ir parengiamas atidalijimo planas, kuriame suformuojamas atskiras nekilnojamojo turto vienetas (pvz.
- Šiam planui pritarti ir jį patvirtinti turi bendraturčiai t.y. tie bendraturčiai, kuriuos liečia toks atidalijimas (šiuo atveju - 100 proc. bendraturčių). Taip pat paprastai apie atidalijimo sprendinius ir bendraturčių pritarimą pranešama atsakingai institucijai (pvz.
Šis būdas yra išimtinis tuo, kad jei kitas bendraturtis su tokiu būdu nesutinka ir yra galimybės tokio būdo netaikyti - teismas turi teikti prioritetą kitiems atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdams. Šio išimtinio būdo taikymui yra nustatytos kelios sąlygos - 1) visų pirma turi būti sprendžiamas daikto padalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai; 2) Tik nesant galimybės padalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams, gali būti priteista kompensacija pinigais.
(LAT 2008-11-11 nutartis byloje Nr. 3K-7-466/2008, Šiaulių apygardos teismo 2016-06-20 nutartis Nr. 2A-576-357/2016). Visais atvejais teismas prioritetą turėtų teikti daikto atidalijimui natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos:
- pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai;
- kompensacija paprastai priteisiama atidalijimo siekiančiam bendraturčiui;
- faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (LAT 2016-12-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-556-687/2016, 2015-07-03 nutartis byloje Nr.
Kompensacija paprastai yra išmokama atsidalinti siekiančiam bendraturčiui (paprastai Ieškovui). Ieškovas pasiūlo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantą ir paprastai būtent jis turi atsisakyti jam priklausančios nuosavybės dalies mainais į išmokamą kompensaciją t.y. kito ar kitų bendraturčių nuosavybė padidėja Ieškovui priklausančia dalimi, o jis už prarastą nuosavybės plotą gauna kompensaciją.
Teismų praktikoje laikomąsi pozicijos, jog kompensacija priteisiama prašančiam atsidalinti, tačiau išskirtiniais atvejais yra galima priteisti kompensaciją ir be savininko sutikimo (t.y. „Atidalijimo atveju priteisti kompensaciją paprastai galima prašančiajam atsidalinti, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją.
Priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą, nepadarius jam neproporcingos žalos, pavyzdžiui, bendraturčio dalis, palyginus su kitais bendraturčiais, daug mažesnė ir jo dalies dydis neleidžia racionaliai tos dalies atskirti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (LAT 2003-09-08 nutartis byloje 3K-3-780/2003, šalys - V. J. v. S.
Teismas spręsdamas dėl kompensacijos priteisimo turi įvertinti ar kito bendraturčio finansinės galimybės leidžia išmokėti kompensaciją (t.y. ar nesusidarys situacija, kai dėl kompensacijos išmokėjimo turės būti (iš varžytinių) parduodama kito bendraturčio nuosavybė - teismai laikosi pozicijos, kad tokie atvejai neturėtų būti toleruojami).
Už prarandamą bendrosios dalinės nuosavybės dalį išmokama kompensacija turi būti teisinga. Teisinga reiškia atitinkančią tikrąją atidalijamos dalies vertę pagal atidalijimo metu galiojančias rinkos kainas. Neretai šioje vietoje kyla ginčų - ką galima laikyti rinkos kaina?
Šalys paprastai renkasi vieną iš kelių variantų:
- rinkos kainą, kuri nustatyta registrų centro turto masinio vertinimo metu (nevertinant individualių daikto požymių ir ypatybių) - tai paprasčiausias kelias
- Išsikviečiant turto vertinimo ekspertą ir skiriant turto vertinimo ekspertizę (ekspertai neretai nustato tokią kainą, kokios pageidauja asmuo, kuris atsiskaito už paslaugas. Ekspertizių kainos svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų)
- Vertinant realią turto įsigijimo kainą.
Taip pat gali būti taikomas mišrus atidalijimas - kai dalis turto atidalijama, o už likusią dalį sumokama pinigais. Įmanomi ir variantai, kai vietoje kompensacijos bendraturčiui perleidžiama dalis kitokios nuosavybės - visais atvejais siekiama įgyvendinti bendradarbiavimo ir kooperacijos principus.
Pirmiausia prieš siekiant atidalinti iš BDN turi būti išsiaiškinama ar nėra ginčo dėl bendraturčiui priklausančios dalies dydžio. Prašomas suformuoti daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, jei tai objektyviai ir techniškai įmanoma.
Bendraturtis turi teisę tik į santykinį atidalijimą (savo dalies atidalijimą), kitiems bendraturčiams priklausančias dalis paliekant nepakitusias. Bendraturtis neturi teisės reikalauti absoliutaus atidalijimo - atidalijimo iš kurio pasitraukia visi bendraturčiai t.y.
Atidalinimo būdas, kai yra susmulkinami nekilnojamojo turto objektai ir jie paliekami valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise kitiems bendraturčiams, esant techninėms galimybėms racionaliai atidalinti vienam iš bendraturčių priklausančią dalį, neturėtų būti taikomas (Kauno apygardos teismo 2015-04-30 nutartis byloje 2A-929-658/2015) - pvz.
Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014), laikomasi nuostatos, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti savo atidalijimo variantą, teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009), nurodoma, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovo siūlomu atidalijimo projektu, turi teisę, bet ne pareigą pateikti alternatyvų projektą.
Tai reiškia, kad kitas bendraturtis nebūtinai turi pasiūlyti alternatyvų atidalijimo variantą, bet tiesiog ginčyti, kad pateiktas atidalijimo variantas netinkamas. Įrodyti, kad pateiktas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas yra geriausiai atitinkantis visų bendraturčių interesus turi bendraturtis, kuris tokį atidalijimo projektą pasiūlė.
Būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (LAT 2016-07-05 nutartis byloje 3K-3-347-248/2016, 26 punktas).
Tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Minėtos nutarties 32 punktas).
Nustatant naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką, prioritetas teiktinas tokiam naudojimosi tvarkos variantui, pagal kurį vienam bendraturčiui skirtinos naudotis bendro turto dalys būtų visiškai ar maksimaliai izoliuotos nuo kitam bendraturčiui skirtinų naudotis bendro turto dalių. Kuo atskiriems bendraturčiams tenkančios naudotis bendro turto dalys yra labiau izoliuotos, tuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas tampa lengvesnis ir paprastesnis, kartu tuo mažiau lieka prielaidų kilti tolesniems bendraturčių konfliktams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę.
Kita vertus, ne visais naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo atvejais yra objektyviai įmanomas pirmiau įvardyto tikslo įgyvendinimas. Priklausomai nuo bendro turto pobūdžio, statuso ir kitų turto savybių, galimos tokios situacijos, kai tam tikros bendro turto dalys negali būti atskirtos ir izoliuotos, siekiant užtikrinti visų bendraturčių galimybes taikyti tokių turto dalių naudingąsias savybes savo poreikiams patenkinti. Tokiais atvejais yra leistina naudojimosi bendru turtu tvarka, pagal kurią bendraturčiai bendrai naudotųsi pirmiau įvardyto pobūdžio turto dalimis.
Sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas - nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (LR CK 4.80 str. 1 d.), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (LAT 2014-03-17 nutartis byloje Nr.
Pagal įstatymą bendraturčių sutikimas dėl atidalijimo reiškia ne abstraktų, o konkretų bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio - galimo statytojo - būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas - išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas.
Darytina išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį. Savo ruožtu nesutikimas turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2009, 2018-10-26 nutartis byloje Nr.
Reikalauti atidalijimo gali tiek bendraturtis, tiek ir bendraturčio kreditorius siekdamas iš atidalintos dallies išieškoti skolą. Teisė reikalauti atidalijimo yra absoliuti ir šalims reikia tik suderinti valią dėl atidalijimo būdo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-18 Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr.
Jei bendraturčiams pavyksta susitarti dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, pasirašoma notariškai patvirtinta sutartis ir įregistruojama viešame registre (CK 4.81 str. 2 d.). Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis.
Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas.
Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas pripažįstama, kad bendrosios nuosavybės dalyvio teisės į kito nuosavybės dalyvio valdomas, naudojamas patalpas tame pačiame name gali būti ginamos, jeigu įrodyta, kad šio kito bendraturčio nuosavybės dalys nustatytos neteisėtai, o nuosavybės teisė įgyta pažeidžiant įstatyme nustatytus jos įgijimo būdus.
Pagal CK 4.81 str. 1 d. naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Taigi, bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką - paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas.
Parenkant atlyginimo formą atsižvelgtina į poreikį kiek įmanoma labiau apsaugoti savininko turtinius ir neturtinius (pavyzdžiui, ar bendras daiktas turi nematerialią, asmeniniais tikslais pagrįstą vertę (CK 4.11 str. 4 d.) interesus, todėl kad būtų teisingai kompensuotas nelygiavertis naudojimosi tvarkos nustatymas, teismas kompensacijos dydį nustato vadovaudamasis CK 1.5 str.
Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.). Dėl to jų teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą.
Siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, šalių pateiktus variantus vertina nurodytais aspektais ir parenka visoms šalims priimtiniausią sprendimą. Tačiau praktikoje šalių pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka visų ginčo šalių interesus. Tokiose bylose formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai.
Teismo praktika rodo, kad naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo bylose ekonominiams argumentams teikiamas reikšmingas dėmesys, t. y. stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą. Tai grindžiama tuo, kad bylos šalių valia dažnai nesutampa, ir teismui belieka remtis objektyviais kriterijais.
Bendrosios nuosavybės santykiuose šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis (pavyzdžiui, pirmenybės teise pirkti parduodamas dalis, reikalavimu dalykinius klausimus spręsti bendru sutarimu ir kita). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą.
Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 str. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, koks bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas taikomas, kad nekiltų abejonių, nustatoma naudojimosi tvarka ar įvykdomas atidalijimas.
Be aiškios naudojimosi tvarkos, bendraturčiai gali susidurti su:
- Konfliktais dėl turto naudojimo.
- Neefektyviu ir neteisingu daikto valdymu.
- Teisiniais iššūkiais, susijusiais su prieigos ar išlaikymo klausimais.
Bendraturčių teisių ir pareigų įgyvendinimą aprašo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.
Pagal galiojančius Lietuvos įstatymus, efektyvus ir teisingas naudojimosi bendra nuosavybe tvarkos nustatymas yra svarbus ne tik tarpusavio santykių skaidrumui, bet ir visų bendraturčių teisių užtikrinimui.
Nors bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą galima naudoti ir nenustatant konkretaus naudojimosi būdo, iš anksto apibrėžta naudojimosi tvarka padeda išvengti konfliktų tarp bendraturčių ir užtikrinti sklandų turto valdymą.
Nors naudojimosi tvarkos planas, kuriuo išreiškiama bendraturčių valia, nėra reglamentuotas dokumentas, jis turi būti parengtas tokiu būdu, kad jame nurodytų duomenų pakaktų notariniam sandoriui sudaryti ar atitinkamam teismo sprendimui priimti. Jei bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4.81 str. 2 d.).
Bendraturčių Naudojimosi Žemės Sklypu Ar Statiniu Tvarkos Planų Rengimas
Kai žemės sklypą ar pastatą valdo keli savininkai, dažnai kyla klausimas - kas ir kokią dalį gali naudoti ? Tam rengiama naudojimosi tvarkos schema, kurioje tiksliai nustatoma, kuri teritorijos ar statinio dalis priskiriama kiekvienam bendrasavininkui.Tokie planai užtikrina aiškumą, apsaugo nuo ginčų ateityje ir suteikia teisinį tikrumą. Be jų neįmanoma tinkamai įregistruoti naudojimosi tvarkos duomenų registre ar atlikti naudojimosi tvarkos nustatymo sandorių pas notarą.
Kas Yra Naudojimosi Tvarkos Planas?
Naudojimosi tvarkos planas - tai geodezinių matavimų pagrindu parengtas dokumentas, kuriame tiek grafiškai, tiek tekstu tiksliai pavaizduojama, kaip bendrasavininkai naudojasi bendru turtu. Jame nustatoma, kuri žemės sklypo dalis priskiriama kiekvienam savininkui, kaip pasidalijamos pastato dalys (butai, patalpos, bendro naudojimo erdvės), taip pat aiškiai pažymimos kiemo aikštelės, privažiavimai, ūkio pastatai, garažai ar inžineriniai tinklai. Planą rengia matininkai, o bendraturčiams jį patvirtinus, jis tampa teisiniu pagrindu įregistruoti naudojimosi tvarkos duomenis Nekilnojamojo turto registre ar atlikti sandorius, susijusius su bendru turtu.
Kada Reikia Rengti Naudojimosi Tvarkos Planą?
- Kai žemės sklypą ar pastatą valdo keli savininkai;
- Parduodant ar dovanojant dalį bendros nuosavybės;
- Ginčo atveju - teismui priimant sprendimą dėl naudojimosi tvarkos;
- Kai norima nustatyti aiškią tvarką bendro naudojimo daiktu.
tags: #nekiln #turto #naudojimosi #tvarka