Investicinis fondas yra turto portfelis, sukurtas kolektyviniam investavimui. Fondų vienetų kainos įprastai yra skelbiamos kartą per dieną. Tarp investavimo profesionalų ir akademikų jau ne vieną dešimtmetį vyksta diskusijos apie tai, kas geriau - aktyvus ar pasyvus investicijų valdymas?
Ši diskusija trunka jau ne vieną dešimtmetį ir kaip visuomet yra dvi suinteresuotos pusės: tai aktyviai valdomų fondų valdytojai, kurie stengiasi pasiteisinti dėl didelių valdymo mokesčių, ir indeksinių fondų valdytojai, kurie sako, kad pigi prekė nebūtinai yra bloga.
Šiame straipsnyje panagrinėsime nekilnojamojo turto fondo valdymo mokesčius, jų įtaką investicijoms ir skirtumus tarp pasyvaus ir aktyvaus investavimo.
Kas yra nekilnojamojo turto fondo valdymo mokestis?
Valdymo mokestis - tai atlyginimas, mokamas fondo valdymo įmonei už suteiktas paslaugas. Einamasis mokestis - tai metinių išlaidų dydis, kuris apima pagrindinius investicinio fondo per praėjusius metus patirtus mokesčius ir išlaidas, dengiamas iš fondą sudarančio turto. Investuotojams gali būti taikomas vienkartinis fondo investicinių vienetų platinimo mokestis, sudarantis ne daugiau negu 2 procentus nuo investuotojo į fondą investuojamos sumos, mokamas valdymo įmonei arba siūlymo tarpininkui, jeigu toks būtų paskirtas, kiek tai leidžia taikytini teisės aktai. Visais atvejais jis nurodomas investavimo sutartyse.
Kaupiantieji II pakopos pensijų fonduose moka turto valdymo mokestį, kuris priklauso nuo pensijų fonde valdomo lėšų dydžio. Šiuo metu SEB gyvenimo ciklo pensijų fondams taikomas 0,5 proc. metinis valdymo mokestis, kuris tikrai nedidės, nepriklausomai nuo to, kiek dalyvių pasitrauks iš pensijų kaupimo kitąmet.
SEB fondus valdo „SEB Investment Management AB“ specialistai, vadovaudamiesi atitinkamo fondo prospekte numatyta fondo investavimo strategija. Primename, kad investicijų grąža susijusi su rizika. Investicijų vertė gali mažėti arba didėti, o tai, kad anksčiau grąža buvo teigiama, nereiškia, kad tokia ji bus ir ateityje.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad pardavus dalį likvidžių biržoje prekiaujamų fondų (ETF), santykinai padidėtų alternatyvių turto klasių - nekilnojamojo turto, privataus kapitalo fondų, miškų ar infrastruktūros - dalis portfelyje. Kadangi tokių investicijų kaštai yra kiek didesni negu ETF‘ų, tikėtina, kad bendrosios pensijų fondų išlaidos galėtų padidėti keliomis šimtosiomis procento dalimis. Visgi, iš tokių investicijų ilguoju laikotarpiu tikimės ir didesnės grąžos (lyginant su akcijų rinkomis), todėl dalyviams tai gali būti netgi palanku.
Šiame dokumente yra pateikta reklaminio pobūdžio informacija apie SEB teikiamas investavimo paslaugas. Išsamiau su SEB banko paslaugomis, finansinėmis priemonėmis ir su jomis susijusia rizika galima susipažinti banko interneto svetainėje.
Pasyvus ir aktyvus investavimas
Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, yra amžina investavimo tema, kelianti daug aistrų tarp investavimo profesionalų ir akademikų: kas geriau - aktyvus ar pasyvus investicijų valdymas?
Kad geriau suprastume priešpriešą, turime apsibrėžti sąvokas.
Pasyvus investavimas arba indeksavimas
Pasyvus investavimas dažniausiai prilyginamas investavimui į rinkos vidurkį, dar vadinamą rinkos indeksu, kuris apima visų rinkoje dalyvaujančių bendrovių vertybinius popierius (pvz., akcijas) ir sudaromas pagal išleistų vertybinių popierių rinkos vertę (kapitalizaciją). Kiekviena pasaulio birža turi savo indeksą, atspindintį pagrindinių akcijų, prekiaujamų toje biržoje, sąrašą.
Taigi pasyvus investuotojas tiesiog perka investicinio fondo vienetų, o fondas savo ruožtu nuperka ir laiko įmonių akcijas, įtrauktas į indeksą. Taip siekiama maksimaliai sumažinti investavimo kaštus, nes portfelio sudėtis keičiama ne dažniau kaip kartą per ketvirtį (ar net pusmetį) ir tik tuomet, jeigu įvyksta pasikeitimų indekso sąraše. Taip pasiekiamas minimalus fondo valdymo mokestis - 0,1-0,6 % per metus.
Aktyvus investavimas
Pagrindinis aktyvaus investavimo bruožas yra siekis aplenkti rinką, t. y. indeksą. Aktyvaus investavimo atstovais save laiko daugiau nei 90 % investicinių fondų, tai galima suprasti iš mokesčio, imamo nuo valdomo turto vertės: jeigu jis didesnis negu 0,5-0,6% per metus, vadinasi, fondas turėtų būti aktyviai valdomas. Kitaip jus bando apgauti ir žodį „aktyvus“ vartoja daugiau rinkodaros tikslais.
Aktyvų investicinį fondą galima apibūdinti kaip fondą, kurio valdytojai įvairiais prieinamais būdais stengiasi pagerinti fondo pelningumą, parinkdami investicijų sudėtį, ją keisdami ir tobulindami.
Aktyvus vs Pasyvus Investavimas | Kas geriau?
Ko gero, aktyviausi iš aktyvių fondų yra privataus kapitalo (angl. private equity) fondai, kurie ne tik aktyviai pasirenka, į kurias bendroves investuoti, bet ir aktyviai dalyvauja tobulindami šių bendrovių veiklą: samdo vadovus, optimizuoja išlaidas, padeda plėsti pardavimą į naujas rinkas ir aktyviai derasi parduodami įmonę naujiems savininkams. Tai aktyvus investavimas tikrąja to žodžio prasme.
Aktyvus vs pasyvus investavimas. Šaltinis: Investopedia
Slapti indeksuotojai
Tačiau didžiausia aktyvių fondų grupė yra slapti indeksuotojai (angl. closet indexers); remiantis skirtingų tyrėjų duomenimis, skirtingose šalyse jų yra nuo 25 % iki 50 % (nenustebčiau, jeigu ir dar daugiau) tarp visų aktyviais besiskelbiančių fondų. Šie fondai paprastai investuoja remdamiesi kokiu nors indeksu, bet prisistato kaip aktyviai valdomi, nes jie siekia aplenkti indekso grąžą 0,1-0,2 % per metus (!?), dažniausiai prieš valdymo mokesčius, lengvai nukrypdami nuo indekso sudėties, nes didesni nukrypimai kelia riziką atsilikti nuo indekso.
Tačiau šių fondų imami mokesčiai skiriasi keleriopai, pvz., pasyvus indeksinis fondas paprastai taiko 0,1-0,2 % mokestį nuo valdomo turto per metus, o besivadinantis aktyviu fondas taiko 1-2 % metinį mokestį, tai yra 10 kartų daugiau.
Tokių fondų daug tarp didelių gerai žinomų bankų, kurie investuoja ne į produktų kūrimą, bet į reklamą ir jos kiekį. Taip jiems pavyksta parduoti obuolius už apelsinų kainą. Praėjusiais metais keletas JAV pensijų fondų ir Švedijos investuotojų teismams pateikė ieškinius tokiems fondams dėl apgaulingos reklamos ir apgaulingos mokesčių struktūros. Kaip rašė dienraštis „Financial Times“, vien Jungtinėje Karalystėje, ekspertų vertinimu, potenciali žala klientams skaičiuojama apie 3 mlrd. svarų sterlingų permokėtų valdymo mokesčių. Regis, bręsta naujas skandalas.
Kiti investavimo būdai
Kita didelė grupė, kitaip nei pirmoji, siekianti daugiau aplenkti rinką, yra vertės investuotojai (angl. value investors). Tai investuotojai, kurie nuolatos ieško nuvertintų arba neįvertintų akcijų, t. y. kurių kaina yra žemesnė negu investuotojo apskaičiuota įmonės vertė. Žymiausias šios šakos atstovas yra Warrenas Buffettas ir jo mokytojas Benjaminas Grahamas.
Kitas gan populiarus aktyvaus investavimo stilius yra augimo akcijos (angl. growth stocks), t. y. kai investuojama remiantis akcijos kainos augimu (angl. momentum). Tai stilius, pagrįstas lūkesčiais dėl puikios kompanijos ateities. Kompanijai net nebūtina dirbti pelningai esamuoju metu, bet labai svarbu, kad kompanijos pajamos sparčiai augtų, potenciali rinka atrodytų bekraštė, o konkurencija beveik nulinė.
Dar viena aktyvaus investavimo specializacija, kuri, tyrėjų duomenimis, pasiekė apčiuopiamus ilgalaikius rezultatus, yra mažų įmonių akcijos (angl. small-cap). Tai iš tiesų daug laiko reikalaujanti sritis, nes informacija apie mažas įmones sunkiau prieinama, jų bankroto tikimybė gerokai didesnė negu didelių įmonių, todėl būtina kruopšti atranka ir didelė diversifikacija.
Vienas aktyvesnių investavimo būdų yra šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjantis aktyvistų investavimas (angl. activist investing). Tai hibridinis stilius, kai fondas nusiperka dažniausiai iki 10 % biržoje kotiruojamos įmonės akcijų ir siekia aktyviai dalyvauti įmonės valdyme, kaip daro privataus kapitalo atstovai, siūlydamas savo atstovus į įmonės valdybą, teikdamas viešus siūlymus įmonės vadovybei koreguoti įmonės veiklą akcininkams naudinga linkme.
Toliau prieiname prie stilių, kuriems reikia vis daugiau žinių ir patirties. Tarp tokių yra arbitražas, kai ieškoma kainos neatitikimų tarp panašių priemonių; „long/short“, kai vienos akcijos perkamos, o kitos pasiskolinus parduodamos, nes tikima sugrįžimo prie vidurkio (angl. mean-reversal) teorija, pagal kurią, jeigu turto kaina yra gerokai nukrypusi nuo ilgalaikio vidurkio, anksčiau ar vėliau prie jo sugrįš. Toliau galime paminėti blogų skolų (angl. distressed debt) fondus, kurie perka skolas su nuolaidomis; fondus, kurie seka kompanijų įsigijimus ir susijungimus (angl. merger arbitrage); fondus, kurie gelbėja bankrutuojančias įmones (angl. turnaround), ir taip toliau.
Šios išvardytos strategijos priskiriamos vadinamajam akcijų rankiojimo stiliui (angl. share picking) arba stiliui, vadinamam „iš apačios į viršų“ (bottom-up), kai knaisiojamasi tarsi šieno kupetoje, kurioje yra per 40 000 įmonių akcijų, jeigu imsime viso pasaulio akcijų rinkas, ir bandoma surasti tuos dar nepastebėtus deimantus. Priešingybė „iš apačios į viršų“ individualiam akcijų parinkimui yra top-down, t. y. fondai „iš viršaus į apačią“, kurie investuoja pradėdami nuo globalaus paveikslo makroekonominiu (angl. global macro) lygmeniu ir bando nuspėti, kur judės valiutų kursai, palūkanų normos ar žaliavų, akcijų kainos arba atskiri pramonės sektoriai. Taip jie ieško investavimo galimybių po visą pasaulį ir juda nuo vieno regiono prie kito.
Strateginis turto paskirstymas
Dar vienas stilius, kuris negali būti priskirtas nei vienai, nei kitai stovyklai, yra strateginis turto paskirstymas, nes jį galima pavadinti pasyviai aktyviu. Skirtingų tyrėjų duomenimis, jis paaiškina apie 90 % gaunamos investicijų grąžos, t. y. jūsų portfelio pelningumas priklauso nuo jo sudėtinių turto klasių ir paskirstymo pagal jas.
Kaip rodo moksliniai tyrimai, ilguoju laikotarpiu svarbiausia teisingai pasirinkti turto klases ir jų proporcijas, jas ne dažniau kaip kartą per ketvirtį perbalansuoti - pabrangusias turto klases pamažinti parduodant, o atpigusias padidinti perkant daugiau tam, kad nuolat būtų išlaikomos pasirinktos turto proporcijos pagal siektiną ilgalaikę grąžą ir priimtiną investicijų rizikingumą. Taip pasiekiamas balansas tarp rizikos ir grąžos. Tokį portfelį minimaliomis sąnaudomis galima sukonstruoti naudojant ETF - biržose prekiaujamus fondus.