Nekilnojamojo Turto Prievartavimo Aukų Pagalba: Tyrimai ir Pasekmės

Nekilnojamojo turto prievartavimas yra rimta problema, paliečianti daugelį žmonių visame pasaulyje. Šiame straipsnyje apžvelgsime tyrimus, skirtus nustatyti nekilnojamojo turto prievartavimo aukas ir suprasti šios problemos mastą bei pasekmes.

Kas Yra Nekilnojamojo Turto Prievartavimas?

Nekilnojamojo turto prievartavimas apima įvairias apgaulingas ir prievartines praktikas, kuriomis siekiama išnaudoti pažeidžiamus asmenis, atimant iš jų nuosavybę ar turtą. Tai gali apimti:

• Apgaulingus sandorius
• Spaudimą pasirašyti nenaudingas sutartis
• Netikras schemas
• Turto pasisavinimą

Tyrimų Svarba

Tyrimai atlieka svarbų vaidmenį nustatant nekilnojamojo turto prievartavimo aukas, įvertinant problemos mastą ir suprantant jos poveikį aukoms bei visuomenei. Šie tyrimai gali padėti:

• Nustatyti rizikos grupes
• Atskleisti prievartos būdus
• Įvertinti finansinius ir emocinius nuostolius
• Kurti prevencijos strategijas
• Tobulinti teisinę bazę

Tyrimų Metodai

Nekilnojamojo turto prievartavimo aukų tyrimuose naudojami įvairūs metodai, įskaitant:

• Apklausas
• Interviu
• Dokumentų analizę
• Statistinius duomenis

Šie metodai padeda surinkti informaciją apie aukų patirtį, prievartautojų veiksmus ir šios problemos pasekmes.

Pagrindiniai Tyrimų Rezultatai

Atlikti tyrimai atskleidžia šiuos pagrindinius aspektus:

• Pažeidžiamumas: Vyresnio amžiaus žmonės, mažas pajamas gaunantys asmenys ir etninės mažumos dažniau tampa aukomis.
• Prievartos būdai: Apgaulingi sandoriai, spaudimas ir turto pasisavinimas yra dažniausiai pasitaikantys būdai.

Teisiniai Aspektai ir Atribojimas Nuo Civilinės Teisės Pažeidimų

Šiavimo kaip nusikalstamos veikos, jos požymiai ir ypatumai tyrimas išlieka aktualus. Šiavimo normos koncepcija pakito, palyginus su senuoju LR BK. Šiavimu pripažįstamas savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas apgaule. Šiavimo sudėtis dabar turi sudėtingesnę konstrukciją. Šiai realybei ir naujoms šio nusikaltimo pasireiškimo formoms. Šiau tai padarė sudėtingesniu ikiteisminio tyrimo bei teismo institucijų darbą kvalifikuojant šią nusikalstamą veiką, atribojant ją nuo kitų nusikaltimų ar teisės pažeidimų.

Klausimai dėl šiavimo ir civilinės teisės pažeidimo atribojimo išlieka svarbūs. Teismų praktika, skirta šio nusikaltimo požymiams bei kvalifikavimo problemoms išaiškinti, rodo, kad atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo klausimams skiriama mažai dėmesio, nors tai yra labai svarbi teorinė bei praktinė problema. Tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra gausu literatūros nagrinėjama tema. Šiavimo atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo problemą nagrinėja vos keli autoriai. Tiesa, pastaruoju metu, šiai problemai tampant vis aktualesnei, atsiranda kai kurios mokslinės publikacijos, straipsniai, net skyriai knygose, skirti teisinio vertinimo problemoms, susijusioms su nusikalstamų veiksmų atribojimu nuo civilinės teisės pažeidimų.

Šios aplinkybės skatina atlikti platesnį tyrimą šioje srityje, ištyrinėti šią problemą įvairiais aspektais, padaryti naujus atradimus. Iki šiol išsamaus, kompleksinio mokslinio tyrimo, skirto tik šiai siaurai temai nagrinėti, kol kas nėra. Todėl, mūsų nuomone, iškeltas probleminis klausimas yra aktualus ir įdomus tiek mokslininkams, specializuojantiems baudžiamosios teisės srityje, tiek praktikams, teisėsaugos institucijų darbuotojams.

Darbo Objektas ir Tikslas

Darbo objektas yra šiavimo nusikalstama veika, jos teisinio vertinimo, kvalifikavimo problemos, požymiai, atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimų kriterijai. Šiavimo atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo kriterijų paieška bei išryškinimas, kas ir sudarys šio tyrimo objektą. Darbo tikslas - šiavimas kaip teisinis reiškinys, atskleisti jo sudėties požymius, raidą, pasireiškimo formas bei atrasti atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimų kriterijus.

Tyrimo Metodai

Tyrimas bus atliekamas taikant analizės, lyginamojo istorinio, interpretacijos, loginės sisteminės analizės, lyginamosios teisėtyros bei kitais mokslinio pažinimo metodais. Analizės metodas yra skirtas praktiškai ar mintyse suskaidyti visumą į sudėtines dalis, požymius, išskirti dalį iš visumos.

Šiavimas, civilinės teisės pažeidimas, bus skaidomos į dalis, siekiant išnagrinėti jų požymius ir šitaip atskleisti jų skirtumus tam, kad galėtume atriboti šias sąvokas. Lyginimo metodas padės atskleisti skirtingų autorių požiūrius į šiame darbe nagrinėjamus dalykus. Jis padės nustatyti sąvokų panašumus ir skirtumus, paaiškinti jas, o vėliau ir interpretuoti.

Baudžiamosios ir Civilinės Teisės Santykis

Šiavimo atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo problemą, neišvengiamai susiduriame su baudžiamosios ir civilinės teisės santykio problema, šios teisės šakų sąveika bei veikimo ribomis. Nors ši problema atsirado labai seniai, jai nėra skiriama daug dėmesio teisės literatūroje. Šiuo metu nagrinėjamos yra problemos, susijusios su baudžiamosios ir kitų teisės šakų sąveika, nusikaltimo atribojimas nuo administracinės teisės, drausmės ir kitokių pažeidimų, kurie savo esme yra panašūs į nusikaltimus. Tuo tarpu, civilinė teisė, jos tikslai, reguliuojami santykiai žymiai skirdamiesi nuo baudžiamosios teisės ir praktiškai su ja nesąveikaudami, nesulaukia ypatingo teisės teoretikų dėmesio.

Iš pirmo žvilgsnio, rodos, tarp tokių skirtingų teisės šakų, negali kilti atribojimo problemų, šios teisės šakos reguliuoja skirtingus visuomeninius santykius. Teisinė sistema siaurąja prasme suprantama kaip suderinta, sugrupuota, tarpusavyje hierarchiniais ir koordinaciniais ryšiais susieta teisės normų, teisės aktų ir jų grupių (teisės institutų, šakų ir kt.) junginys. Šios tam tikrose žmonių gyvenimo ir veiklos srityse. Bendroji teisės teorija išskiria teisės šakas, nurodydama kiekvienai jų būdingą teisinio reguliavimo metodą bei santykinai savarankišką reguliavimo dalyką.

Šiuo atveju, nepaisant šio logiško paaiškinimo, kartais iškyla tam tikrų sunkumų, kai atskirų teisės šakų normos reguliuoja teisinius santykius dėl to paties apsaugos objekto (visuomeninio gėrio). Nagrinėdami baudžiamosios bei kitų teisės šakų normas, darome išvadą, kad neretai skirtingos teisės šakos reguliuoja teisinius santykius dėl to paties objekto. Visuomeninės vertybės, kurios yra laikomos tokiomis svarbiomis, kad jų apsauga yra įtvirtinta pagrindiniame valstybės įstatyme - Konstitucijoje, yra saugomos ir kitų teisės šakų normomis, kadangi konstitucinės teisės normos nustato valstybės bazines teisės normas, vertybes ir principus, kurių konkreti apsauga ir reguliavimas vyksta per kitas teisės šakas - įstatymus bei poįstatyminiais aktais teisės normas. Asmens turtinės teisės apsauga yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Šio teisinio gėrio apsaugos išraišką matome daugumos teisės šakų normose, ne išimtis ir baudžiamoji bei civilinė teisė.

Viešosios ir Privatinės Teisės Veikimo Ribos

Nagrinėjant baudžiamosios ir civilinės teisės santykį, neišvengiamai susiduriame su viešosios ir privatinės teisės veikimo ribų problema. Kai kurie autoriai teisės šakų skirstymą į viešąją ir privatinę laiko teisės šakų atribojimo pagrindu. Civilinės teisės atribojimo nuo kitų teisės šakų (konstitucinės, administracinės, baudžiamosios, darbo ir kt.) kriterijai nustatyti CK 1.1. straipsnyje. Teisės šakų skirstymas į viešąją ir privatinę teisę autoriai yra siejamas su Romos teise, o jo pradininku laikomas Romos teisininkas D.Ulpianas.

Šov, remdamasis romėnų teisininku Ulpianu nurodo, kad viešoji teisė reglamentavo viską, ką galima priskirti valstybės reikalams, o privatinė - viską, ką galima priskirti atskirų asmenų naudai. Ulpiano veiklos periodu valstybės įtaka visuomeniniam gyvenimui buvo minimali, ir privatinė teisė buvo visaapimanti, turint omenyje, kad netgi tokios sąvokos kaip kaltė, vagystė kilo iš privatinės teisės. Civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė. Tokia išvada darytina nagrinėjant šiuos teiginius: Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymais nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms [...], bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Taigi civilinės teisės taikymo sritį iš esmės apibrėžia viešoji teisė. Todėl siekiant apibrėžti civilinės teisės taikymo sritį, pirmiausia reikia tiksliai nustatyti civilinės teisės santykį su viešąja teise ir viešosios teisės reguliavimo objektą. Šiuosius (lot. privatus - atskiras) interesus. Šiosios nuosavybės bei asmeninio pobūdžio vertybes, kurie formuojasi tarp autonomiškų ir laisvų asmenų, kurių padėtis teisiškai lygi. Šis asmenų ar kitų institucijų (organizacijų).

Viešosios ir privatinės teisės koncepcija, naudojama šiuo metu, atsirado dar XIX amžiuje kapitalizmo vystimosi periodu. Šiais asmenimis, kur valstybė turi valdingus įgaliojimus, sistema. Šis asmenų, kurie laikomi lygiateisiais. Tęsdama šią mintį, autorė pabrėžia: Privatinei teisei priskiriama civilinė teisė, visų pirma reguliuojanti turtinius santykius, o baudžiamoji teisė - tai viešoji teisė, kurios paskirtis yra valstybės, visuomenės ir pavienių asmenų interesų apsauga, taip pat ir turtinių santykių sferoje, nuo pavojingiausių kėsinimųsi, kai civilinės teisės priemonės yra nepakankamos. Ne veltui teisės teorija pripažįsta, kad civilinė teisė - tai reguliuojanti teisės šaka su savo civilinės teisinės apsaugos mechanizmu, o baudžiamoji teisė nustato bausmes už veikas, pripažintas nusikalstamomis, sistemą. Neturint aiškių nusikaltimo ir civilinės teisės pažeidimo atribojimo kriterijų ji lieka deklaratyvi. Be to, šiam teiginiui visiškai pagrįstai galima prieštarauti kitam: neleistina teisės pažeidimą traktuoti kaip civilinį deliktą, jeigu jame yra visi nusikaltimo sudėties požymiai. Šitaip mes vėl grįžtame prie pagrindinės problemos - civilinės teisės pažeidimo ir nusikaltimo atribojimo kriterijų nustatymo.

Prieš pereinant prie rinkos ekonomikos sąlygų šie santykiai taip pat yra reguliuojami ir privatinės teisės normomis. Ir tai yra natūralu, kadangi pasikeitė šių santykių subjektų teisinis statusas. Civilinis deliktas pripažinimas nusikaltimais pakerta visų lygybės prieš įstatymą principą: Nusikaltimais buvo pavadintos veikos, kurių kėsinimosi dalykas yra santykiai, kuriuose šalys yra lygiateisiai subjektai. Šia šių santykių esmės, kadangi civilinės teisės normos nustato bet kokio dydžio žalos atlyginimo mechanizmus. Prie tokių nusikaltimų mutatis mutandis galima priskirti kai kuriuos LR BK XXXI skyriaus nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus ekonomikai ir verslo tvarkai, pvz. neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (202 str.), svetimo prekės ar paslaugos ženklo naudojimas (204 str.), komercinės paslapties atskleidimas (211 str.) ir kt. Negalėtume visiškai sutikti su autore, nes, pavyzdžiui, LR BK 202 straipsnyje numatytas nusikaltimas pažeidžia ir valstybės interesus.

Šiuo civilinę ar baudžiamąją atsakomybę. Ši nuomonė grindžiama tuo, kad ekonominės veiklos sferoje civilinės atsakomybės mechanizmas yra efektyvesnis nei baudžiamosios, kadangi civilinė teisė numato atsakomybę be kaltės ir tokios atsakomybės tikslas yra ne bausmė, o žalos atlyginimas: Dauguma šių veiksmų gali būti dekriminalizuota nepakenkiant valstybės, visuomenės ir pavienių asmenų interesų, kadangi už jas yra numatyta civilinė ir administracinė atsakomybė. Atsvara šioms mintims galėtų būti Johannes Wessels knygoje Baudžiamoji teisė pateiktas turto sužalojimo pavyzdys, kuris yra susijęs ir su baudžiamąja ir su civiline teise.

Pareiga atlyginti žalą ne visada garantuoja deramą teisinio gėrio (vertybės) apsaugą. Dėl to valstybės norą išsaugoti pagrindines jos vertybes ir apsaugoti teisinę rimtį visuomenės viduje gali užtikrinti tik tai, kad elgesys, kuris teisinei tvarkai yra akivaizdžiai socialiai žalingas, uždraudžiamas - už jo padarymą nustatomos kriminalinės bausmės. Autorius pagrįstai teigia: Jeigu kažkam pareiga atlyginti žalą neatrodo pakankamai rimta, kadangi jis dėl savo finansinės padėties gali viską sau leisti arba dėl to, kad jis nieko neturi, tai daugeliu atvejų tik laisvės atėmimo bausmės grėsmė sulaikys jį nuo teisės pažeidimų. Pagal minėtą pavyzdį autorius pabrėžia, kad priimant nuosprendį turtą sužalojęs asmuo patiria pelnytą socialinį ir etinį jo padarytos nusikalstamos veikos pasmerkimą ir teisinės visuomenės nepritarimą šiai veikai. Šiuo kitiems visuomenės nariams parodoma, kad negalima pažeisti teisinės tvarkos. Nepaisant visų argumentų, kuriais stengiamasi pagrįsti baudžiamosios ir civilinės teisės šakų atribojimą remiantis teisės skirstymu į viešąją ir privatinę, manome, kad tai yra klaidinga. Šis reikalai (privatkūs), kaip ir visi privatkūs, jeigu tik jie įgyja teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Šiai viešajai nėra aiškiai išreikštas JAV jurisprudencijoje, jo nenaudoja anglų jurisprudencija: Bendrosios teisės formavimosi istoriniai ypatumai, lėmė tai, kad anglų teisė nežinojo teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, romėnų teisės sąvokos ir kategorijos nebuvo suprastos ir priimtos, teismų praktika sukūrė savo kategorijas, nežinomas kontinentinės Europos teisinėms sistemoms ( akivaizdaus veiksmo sąvoka, protingo žmogaus konstrukcija ir t.t.). Vienas pagrindinis anglų teisės skirtumas nuo romanų-germanų šeimos bruožų yra tas, kad <...> anglų teisėje nėra teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, į civilinę, prekybos, administracinę teisę.

Šia, tie patys autoriai, bandantys pagrįsti teisės skirstymą į viešąją ir privatinę, pripažįsta, kad teisės sistemos skirstymas į viešąją ir privatinė teisę padeda geriau suprasti teisės esmę, jos socialinę paskirtį bei vertę.

V. A. Byla: Pavyzdys Iš Teismų Praktikos

Šiaulių apygardos teismas paskelbė nutartį 38 metų V. A., atliekančiam bausmę iki gyvos galvos. Už trijų žmonių nužudymą ir dar 27 nusikalstamų veikų padarymą nuteistas vyras teismo prašė jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti terminuota laisvės atėmimo bausme. Kalėti iki gyvos galvos vyras nuteistas 2006 metų kovo 2 dieną Kauno apygardos teismo paskelbtu nuosprendžiu, šioje byloje kaltais pripažinti dar trys V. A. į nusikalstamą veiką įtraukti vaikai - du broliai ir mergina. Tačiau kaunietis realiai bausmę atlieka jau nuo 2004 metų kovo mėnesio už anksčiau padarytas kitas nusikalstamas veikas.

V. A. visuomenėje itin didelio atgarsio sulaukę V. A. ir jo bendrininkų nusikaltimai padaryti 2003-2004 metais Kaune. V. A. aukomis tapo įvairaus amžiaus kauniečiai, tarp kurių nepilnamečiai ir garbaus amžiaus miestelėnai. Užpulti nukentėjusieji buvo mušami, iš jų paimami įvairūs daiktai, pinigai. Vieną senjorę V. A. užpuolė apie vidurdienį autobusų stotelėje. Nuo V. A. smūgio koja į galvą moteris nugriuvo ant šaligatvio. Iš bejėgės nukentėjusiosios buvo paimti pinigai, asmeniniai daiktai. Kaunietė nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė.

V. A. į nusikalstamą veiką įtraukė ne tik minėtus brolius ir merginą. Su šiais nepilnamečiais broliais V. A. įsibrovė į kito į nusikalstamą veiką įtraukto vaikino namus - V. A. duris atrakino iš šio vaikino pavogtu raktu. Tada iš nukentėjusiųjų buto buvo pagrobta grynųjų pinigų, papuošalų ir įvairių daiktų, padarytas nuostolis - beveik pusketvirto tūkstančių litų. Maždaug po dviejų mėnesių V. A. šį vaikiną itin žiauriai nužudė. Nukentėjusysis buvo smaugiamas virve, mušamas buteliu, pagaliu, šiferiu, kelis kartus peiliu smogta į krūtinę, į kaklą. Po to aukos kūną apipylė benzinu ir padegė. Vaikinas mirė patyręs dideles kančias. Su jaunuoliu susidorota neva dėl šio paskleistų apie V. A. apkalbų.

Netrukus V. A. auka tapo dar vienas jaunuolis, kurį šis kaunietis nužudė vienoje Kauno mieste esančioje požeminėje perėjoje. Kaip per ikiteisminį tyrimą pasakojo pats V. A., iš pradžių vaikiną prismaugė, po to jį mušė, perpjovė jam gerklę ir pats pasišalino. Teigė, kad taip pasielgė dėl to, kad tas vaikinas žinojęs apie V. A. padarytus nusikaltimus, be to, jį dar ir apkalbėjęs. V. A. teisme savo kaltę neigė, tvirtino, kad per ikiteisminį tyrimą save apkalbėjęs paveiktas pareigūnų.

Šių metų liepą Šiaulių apygardos teisme buvo gautas Šiaulių kalėjimo teikimas, kuriuo buvo prašoma svarstyti klausimą dėl nuteistajam V. A. paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Dokumente nurodoma, kad laisvės atėmimo bausmę V. A. pradėjo atlikinėti Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime. Nuteistasis 2019 metų vasarį buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus, o tų pačių metų gegužę - į Šiaulių tardymo izoliatorių (dabar Šiaulių kalėjimas).

Teikime pažymima, kad atvykęs į Šiaulių kalėjimą V. A. adaptavosi sunkiai, neprisitaikė prie naujos socialinės aplinkos ir nustatytų elgesio bei bendravimo taisyklių, konfliktavo su kalėjimo administracijos darbuotojais ir pareigūnais. Po kurio laiko nuteistojo elgesys ir bendravimo būdas keitėsi teigiamai, konfliktinių situacijų mažėjo. Nagrinėjant teikimą teismo posėdžio metu valstybinė kaltintoja Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos prašė Šiaulių kalėjimo teikimo netenkinti, nuteistasis V. A. pataisos įstaigoje nesielgė nepriekaištingai. Kaip teigė prokurorė, iš Šiaulių kalėjimo pateiktų duomenų matyti, kad bausmę atliekantis nuteistasis buvo skatintas, tačiau, jos įsitikinimu, tinkamas nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu nėra vienintelis vertintinas kriterijus, kadangi tinkamai elgtis yra nuteistojo pareiga.

Prokurorė pažymėjo, kad per visą bausmės atlikimo laiką V. A. skatintas buvo tik 5 kartus, tačiau baustas buvo 25 kartus. Iš Šiaulių kalėjimo teismui pateiktos medžiagos ir iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad yra pastangos valdyti nusikalstamo elgesio riziką, tačiau, anot valstybinės kaltintojos, jos vis dar nėra pakankamos daryti išvadą, jog V. A. elgesio pokytis yra toks akivaizdus, kad nuteistasis, pastarajam suteikus galimybę atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę, bausmės atlikimo metu laikysis vidaus tvarkos taisyklių, o išėjęs į laisvę nekels jokios grėsmės. Prokurorė pabrėžė, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės poveikis nuteistojo V. A. asmenybei bei jo elgesio pokyčiams vis dar nėra pakankamas, jog paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista terminuota laisvės atėmimo bausme.

Nuteistojo gynėja sakė, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis V. A. yra padaręs viską, kas nuo jo priklauso, ir nežino, ką toliau galėtų padaryti, kad įrodytų savo asmenybės teigiamus pokyčius, nes nusikalstamumą mažina ne bausmės dydis ir griežtumas, o bausmės teisingumas ir jos neišvengiamumas. Kaip pabrėžė advokatė, nuteistajam buvo paskirta teisinga ir griežta bausmė už jo padarytus nusikaltimus ir skyrimo metu ji atliko savo paskirtį, tačiau, metams bėgant, Lietuvos baudžiamoji politika krypsta bausmių švelninimo linkme. V. A. gynėjos teigimu, net, jeigu teismas priimtų palankų sprendimą, V. A. iš karto į laisvę neišeitų, yra numatyta nuo 5 iki 10 metų laisvės atėmimo, nuteistasis per 10 metų gali būti stebimas, toliau atlikinės bausmę.

Nuteistasis sakydamas savo paskutinįjį žodį tvirtino dabar yra susiėmęs, pradėjo mažiau pyktis, konfliktuoti su administracija, pradėjo gilintis dėl galimybės nukentėjusiesiems atlyginti žalą, bet jie nepateikę duomenų, banko sąskaitų. V. A. tvirtino manąs, jog privalo atlyginti už savo padarytus nusikaltimus.

Šiaulių kalėjimo teikimą išnagrinėjusi teisėjų kolegija nurodė, kad nuteistasis V. A. šiuo metu yra atlikęs daugiau kaip 20 metų paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, tačiau vien šio formalaus kriterijaus, sprendžiant nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme klausimą, nepakanka. Teismas pažymėjo, kad atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmės atlikimas savaime nepatvirtina to, jog konkrečiu nagrinėjamu atveju bausmės tikslai buvo pasiekti ir nuteistasis padarė tinkamas išvadas dėl savo elgesio, iš esmės pakeitė savo ankstesnes antivisuomenines nuostatas ir nebėra pavojingas visuomenei.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad vien tik faktas, jog asmuo kali ilgą laiką, nesusilpnina valstybės pozityvios pareigos apsaugoti visuomenę. Valstybė turi vykdyti šią pareigą ir riboti laisvę nuteistiesiems iki gyvos galvos tol, kol jie kelia grėsmę visuomenei. Įvertinęs V. A. nustatytų kriminogeninių veiksnių skaičių, jo asmens bylos medžiagą, pažymėjo, kad teigti, jog nuteistojo pastangų jau pakanka paskirtai bausmei sušvelninti, šiuo metu dar nėra pagrindo.

Nuteistasis turi pašalinti arba reikšmingai sumažinti kai kuriuos kriminogeninius veiksnius, kritiškai įvertinti socialinio tyrimo išvados duomenis ir dėti maksimalias pastangas, kad nuo jo priklausantys dinaminiai veiksniai, vertinant jo nusikalstamo elgesio riziką, sumažėtų ir jo nusikalstamo elgesio rizika būtų mažesnė nei vidutinė ar bent jau aiškiai mažėtų ir leistų teismui manyti, kad paleidžiamas į laisvę nuteistasis nėra pavojingas visuomenei. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad V. A. anksčiau teistas buvo ne kartą, padaryti nusikaltimai sunkėjo, jis negebėjo pasimokyti iš ankstesnių savo klaidų, paskirtos bausmės jo elgesiui teigiamos įtakos nepadarė, o pastarieji nusikaltimai, už kuriuos jis šiuo metu atlieka subendrintą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, sukėlė ir nepataisomas pasekmes - nužudyti net 3 žmonės. Šios aplinkybės atskleidžia gerokai didesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei.

Nors V. A. elgesys bausmės atlikimo metu progresuoja teigiama linkme, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, padaryta pažanga dar nėra akivaizdi ir įtikinanti, ir šiuo metu nesuteikia pagrindo išvadai, kad nuteistasis jau padarė išvadas dėl savo neteisėto elgesio pasekmių ar yra pasirengęs laikytis visuomenėje nustatytų normų, savo tikslų siekti tik teisėtais būdais.

tags: #nekilnojamo #turto #prievartavimo #aukos