Nekilnojamojo turto prievartavimo baudžiamosios bylos teismų praktika

Šiame straipsnyje apžvelgiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika baudžiamosiose bylose, susijusiose su nekilnojamojo turto prievartavimu. Straipsnyje aptariami svarbiausi aspektai, į kuriuos atkreipia dėmesį LAT, siekiant užtikrinti teisingą ir vienodą įstatymų taikymą.

Bendroji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos tendencija sąžiningam verslui yra gana palanki, įpareigojant tiksliai nustatyti faktines aplinkybes ir realiai patirtos žalos dydį, tikrąsias asmens elgesio intencijas, neteisėtos veiklos apimtį ir sistemiškumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Svarbiausi aspektai, į kuriuos atkreipia dėmesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Materialiosios baudžiamosios teisės požiūriu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipia dėmesį į šiuos aspektus:

  • Non bis in idem principas: Išsamiai aptariama naujausia EŽTT ir ESTT jurisprudencija, apibrėžianti šį principą, ypač dvigubo baudimo mokestiniuose santykiuose klausimas.
  • Nusikalstamai užvaldytas turtas: Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikalstamai užvaldytas turtas (pavyzdžiui, mirusiojo turtas, kuris buvo paveldėtas) turi būti grąžinamas nukentėjusiajam, o ne konfiskuojamas valstybės naudai.
  • Turtinės žalos atlyginimas: Išaiškinamos turtinės žalos atlyginimo arba pašalinimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės (BK 69 str.) skyrimo sąlygos ir tikslai.
  • PVM sukčiavimo bylos: Primenama nusistovėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodant, jog faktinis pinigų sumokėjimas asmenims, kurie dokumentuose fiktyviai nurodyti kaip pardavėjai, jei šie asmenys de facto nesumoka PVM į valstybės biudžetą, neturi reikšmės kaltininko (fiktyvaus pirkėjo) elgesį kvalifikuojant kaip sukčiavimą PVM srityje.
  • Juridinio asmens vadovo veiksmai su turtu: Detalizuojami kriterijai, pagal kuriuos nusikalstamo svetimo turto pasisavinimo (BK 183 str.) kontekste yra vertinami juridinio asmens vadovo veiksmai su juridinio asmens turtu.
  • Neteisėtas mokėjimo kortelės naudojimas: Pakartojama, jog asmens, kuris, neteisėtai panaudodamas kitam asmeniui išduotą mokėjimo (banko) kortelę, atliko finansines operacijas ir įgijo svetimą turtą (pinigus), veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 182, 214 ir 215 straipsnius.
  • Neteisingų duomenų apie pajamas pateikimas: BK 220 straipsnio („neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas“) požiūriu nubrėžiama riba tarp įmonės vadovo ir buhalterinę (finansinę) apskaitą tvarkančio asmens baudžiamosios atsakomybės.
  • Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas: Pakartojama, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje („apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas“) nurodyti padariniai, nors yra pagrindžiami specialisto išvada ar ekspertizės aktu, tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, išsamiai vertindamas daugybę objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumą, inter alia ir palygindamas su teisiniu reguliavimu, nurodytu Administracinių nusižengimų kodekse, taip pat „apgaulingą“ finansinės apskaitos tvarkymą (BK 222 str. 1 d.) atskyrė nuo „aplaidaus“ finansinės apskaitos tvarkymo (BK 223 str. 1 d.).

Diskusija „Taikus ginčų sprendimas viešajame administravime: skambi idėja ar reali galimybė?“

Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui vertinimas

Pagal BK 151-1 straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Šios normos tikslas - užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi ir apsaugoti nesubrendusių asmenų seksualinį neliečiamumą, net ir tais atvejais, kai jaunesni nei 16 metų asmenys, nesuvokdami socialinės lytinių santykių ir seksualinės prievartos prasmės, sutinka (neišreiškia prieštaravimo) lytiškai santykiauti su pilnamečiu, socialiai brandžiu asmeniu.

Nors BK 151-1 straipsnio 1 dalyje expressis verbis yra nurodytas tik vienas nukentėjusįjį apibūdinantis požymis - jaunesnis nei 16 metų, tačiau šios normos dispozicija įprastai apima tik tuos atvejus, kai nukentėjusysis yra sulaukęs 14 metų amžiaus, nes lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei 14 metų asmeniu, nesant išimtinių aplinkybių, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ar 150 straipsnio 4 dalį.

BK 151-1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti pavojingą veikos pobūdį (nukentėjusiojo jaunesnį nei 16 metų amžių) ir norėti taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Kaltininkui nuoširdžiai ir objektyviai nesuvokiant, kad nukentėjusysis yra jaunesnis nei 16 metų, ir abipusiu sutarimu lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant lytinę aistrą, kaltės požymis nėra konstatuojamas ir baudžiamoji atsakomybė aptariamos normos prasme nekyla.

Amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumas vertinant nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui

BK 151-1 straipsnio 1 dalies normos tinkamam aiškinimui yra svarbi ir BK 151-1 straipsnio 6 dalis, kurioje įstatymo leidėjas tarsi iškelia papildomą sąlygą BK 151-1 straipsnio 1 dalies normai taikyti.

Teismai, spręsdami apie amžiaus skirtumo esmingumą, privalo įvertinti tiek formalius ir neginčijamus kriterijus (matematinį amžiaus skirtumą), tiek kitas tiesiogiai susijusias aplinkybes - fizinės brandos požymius, lytinio elgesio pobūdį, ankstesnę patirtį, vizualinį asmenų atitikimą (ar kaltininkas ir nukentėjusysis, žvelgiant „iš šono“, gali būti priskiriami panašaus amžiaus žmonių kategorijai) ir kt.

Amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumai

Fizinė branda nėra besąlygiškai kildinama iš asmens amžiaus, todėl jaunesnis nei 16 metų asmuo pagal fizinę brandą gali būti prilyginamas sulaukusiam 16 metų, ir vice versa (priešingai) - pilnametis asmuo pagal fizinės brandos požymius gali prilygti jaunesniam.

Dvasinę ir socialinę brandą atskleidžia asmens turimų žinių ir gebėjimų visuma, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir kt.

Sprendžiant dėl dvasinės brandos skirtumo tarp kaltininko ir nukentėjusiojo, turi būti vertinami ne tik nukentėjusįjį apibūdinantys duomenys, tačiau ir apibūdinantys kaltininką; vien tik nukentėjusiojo dvasinės brandos vertinimas, ignoruojant kaltininko asmenybę, yra klaidingas.

Nusikalstamų padarinių vertinimas apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo ir (arba) organizavimo sudėtyje

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Šiame įstatyme nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius - dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt.

Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė.

Teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Išvadą dėl padarinių buvimo teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan.

tags: #nekilnojamo #turto #prievartavimo #baudziamuju #bylu #nagrinejimas