Grupė „Biplan“ intensyviai rengiasi grandioziniam koncertui „Biplan 30“ bei pristato naują dainą ir vaizdo klipą. Viena ilgiausiai be pertraukos gyvuojančių Lietuvos muzikos grupių Meilės dienos proga išleidžia naują kūrinį „Nepamiršk manęs“.
Ši daina gali skambėti labai įvairiai - kaip meilės prisipažinimas ir šlovinimas, bet gali būti išgirsta kaip išpažintis ar net atsisveikinimas.
Dainai buvo nufilmuotas išskirtinis vieno dublio vaizdo klipas. Apie jo filmavimą grupės lyderis gali pasakoti nesustodamas, nes procesas nebuvo paprastas. Vaizdo klipe M. Melmanas skrieja virš vandens paviršiaus ant elektra varomos banglentės - „eFoil“.
Muzikantas daugybę valandų praleido Trakų ežeruose, kol įvaldė lentos valdymo techniką. Deja, pradėjus filmuoti, paaiškėjo, kad gali ir nepavykti įgyvendinti vieno dublio sumanymo. Po daugybės valandų šaltame vandenyje komanda paprašė M. Melmano dar kartą viską pakartoti.
„Nepamiršk manęs“ klipas nėra vienintelis nepertraukiamu kadru nufilmuotas muzikinis video. Tokiu būdu buvo sukurti dideliais hitais tapusių užsienio muzikos grupių „Radiohead“ („No Surprises“), „Massive Attack“ („Unfinished Sympathy“) ar „OK Go“ („Here It Goes Again“) vaizdo klipai.
„Nepamiršk manęs“ tapo devinta ir paskutine daina iš albumo „Viskas kaip patinka tau“, kuriai buvo nufilmuotas vaizdo klipas arba vizualizacija. Jau šį savaitgalį grupė surengs koncertus pajūryje - šeštadienį, vasario 14 d. Ši daina skambės ir jubiliejiniame grupės koncerte „Biplan 30“ balandžio 11 d.
Kartu su daina grupė pristato ir jautrią istoriją apie meilę ir netektį:
„Buvo išleistuviu vakaras... Salėje triukšmavo, grojo muzika, sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau, o kaip vis dėl to sunku palikti mokykla... Staiga Aš pamačiau mergina. Ji stovėjo nugara i mane, bet mačiau, kaip jos pečiai virpa. man pasirodė, kad ji verkia ir aš neklydau. Paliečiau jos petį ir ji atsisuko. Aš pažinau šia mergina, ji buvo iš gretimos klasės, tiap pat abiturientė. Aš žinojau , kad ji draugavo su vaikinu. Stovėjau ir nežinojau kaip ja nuraminti. Ji buvo apsivilkusi balta suknele, apsiawusi baltais bateliais. Turbūt mano tyla jai atsibodo. ji pažiūrėjo i mane ir nusisuko. Bet kokį skausmą mačiau jos akyse...
-Kuo tu vardu? Kas tau? Juk šiandien tokia šventė! Kas tave nuskriaudė? Tada ji puolė prie manęs ir pravirko. Aš pagalvojau, kad taip verkia tik daug iškentėjęs žmogus. -Galiu tau padėti? Iš jos akių riedėjo ašaros. Pagaliau ji pakėlė galvą. "- gerai, aš tau papasakosiu. tik ar tu pasiryžes išklausyti iki galo? juk dviem žodžiais visko neišsakysiu... Mano vardas Emilija. Kai man buvo 15 metų, mes atvažiavome į šį miestą. Aš visai neturėjau draugų, vaikščiodavau viena ištisas dienas. Kartą kažkas trenkė man į petį. Atsisukusi pamačiau vaikiną. jis man pasirodė negeras. Aš nekreipiau dėmėsio.
-O tu graži. Tavo akys gražios... -Kas daugiau?-paklausiau aš. -Na gerai, dabar susipažinkim ,-pasakė ir ištiesė ranką. Aš apsisukau ir nuėjau. -Tu nepyk!- riktelėjo jis išpaskos.-atleisk, aš nežinojau, kad tu taip greit įsižeisi! Sekančia diena aš išvažiavau ir grižau tik po kelių dienų. Eidama į mokyklą išgirdau kažką šaukiant ir kažkas pagriebė staiga man už rankos. tai buvo tas pats vaikinas. -Sveika, aš tavęs ieškojau. -Kodėl? -paklausiau. -Pažinai? Aš Tomas. Nenoromis iškėliau ranką. Nuo tada ir prasidėjo mūsų draugystė. Kartu eidavome į mokyklą, kartu pareidavome. Jis buvo geras draugas ir merginos pavydėjo . Pernai baigiau 10 klasę ir atėjau į 11. Atėjo Naujieji Metai. Aš pradėjau jausti kažką daugiau negu draugystę. Pradėjau pavydėti , bet be reikalo, jis buvo ištikimas. -Žinai ką, sutikime Naujuosius pas mane, dviese. - pasiūlė jis. - Emilija, as tau kai ką pasakysiu lygiai 24 valandą.
-Kas bus tavo namuose? -Tėvai, tačiau mes būsime kitam kambaryje. Mums niekas netrukdys. Naujuosius metus sutiksime dviese... Man buvo labai gera. Laikas ėjo greitai ir rodyklė artėjo prie 24 valandos. Tomas apkabino mane ir ištarė: - Man 18, tau 17. Man atrodo daugiau mes taip nekalbėsime. - Emilija, aš tave myliu, labai myliu. Aš stovėjau ir nežinojau ką pasakyti. -Kas atsitiko? -Nieko Tomai. Tu nori, kad as tau atsakyčiau tuo pačiu. Tu man labai patinki, bet kas yra meilė aš nežinau.. -Ar tu girdėjai legendą apie baltas gulbes, apie tikrą meilę? -Ne. -Paklausyk: Anksčiau, kur mes gyvenome, buvo ežeras. Jame įsikūrė gulbės. Tas gulbes žmonės saugojo, tačiau vieną baltą gulbiną pašovė... Gulbė liko viena. ji pakilo į orą, padarė mirties kilpą ir suglaudusi sparnus krito žemėn. Skardžiai aiktelėjo žmonės pamatę tokią gulbės mirtį. Dabar spręsk pati ar tai buvo meilė... -Atleisk, Tomai, aš supratau, bet pasakysiu vėliau. Prisiglaudžiau prie jo peties.
Po Naujųjų mūsų draugystė dar labiau sustiprėjo. vėliau mes buvome vieno draugo vakarėlyje ir grįžome vėlai. Staiga jis paklausė : -Emilija, ar galiu pabučiuot tave? Paskui apkabino ir ilgai bučiavo. Sekančią dieną jo nebuvo mokykloje. Aš pradėjau jaudintis, nes niekada nėra buvę, kad man nesakęs neitų į mokyklą. Grįždama namo užsukau pas Tomą. Duris atidarė jo mama. Pamačiusi mane nusuko akis į šalį. -Kas atsitiko Tomui? - paklausiau. -Nieko, Emilija, gal viskas praeis. -Ka?!- sušukau aš. -Šiandien , tai yra ryte, jį rado gatvėje be samonės, kruviną. jo kūne daug žaizdų. -KKaip? Už ką? Tai netiesa! Nepastebėjau kaip atsidūriau namuose. Kritau į lovą ir gulėjau beveik be samonės. paskui kažkas paskambino į duris, išgirdau sakant: -Užeikit ji namuose. Aš pamačiau Tomo mamą. Ji buvo išbalusi. -Nusiramink, Emilija. Aš atėjau tavęs. Jam labai blogai. Jis nori pamatyti tave. Neprisimenu kaip atsidūriau ligoninėje, palatoje kur jis gulėjo. pamačius jį pradėjau verkti. -Emilija, mieloji , Emilija - šnabždėjo jis.- štai mano gyvenimo minutės suskaičiuotos. Todėl norėjau būti su tavim kartu. -Ka tu sakai? Nusiramink. -Aš tave myliu - kalbėjo jis. -Mes visada būsime kartu - kalbėjau aš, o jis bučiavo man rankas. -Emilija, štai paimk. - sukaupęs visas jėgas jis padavė man sulankstytą lapelį. - tai paskutinis mano laiškas . Man neteko pasakyti visko. -Tu gyvensi - atsakiau aš, o jis sušnabždėjo : -Brangioji , Emilija, pabučiuok mane. Pabučiuok mane paskutinį kartą... Aš palinkau prie jo ir pradėjau bučiuoti, bučiuoti... Ašaros man vilgė akis, jo veidą , lūpas. Jis neteko samonės. Įėjo gydytojas ir išvedė mane. -Išgelbėkite jį - sušukau staiga. Aš atsisukau ir pamačiau Tomą su šypsena veide ir žodžiais "Brangioji Emilija".
Iliustracija: Meilės istorija
-Tomai!- sušukau aš, bet jis jau negirdėjo mano balso. Jis užmerkė akis , kurias aš taip mylėjau ir kurių jau netekau... Tomą laidojo po 3 dienų. Prieš laidotuves aš nupirkau gėliu, tai buvo paskutinė mano dovana Tomui. Šiaip taip nuėjau prie karsto. Jis gulėjo ir atrodė , kad miega. Aš pamačiau jo motiną. Per tris dienas ji paseno, plaukai pražilo. Mes atėjome pre duobės . Atidarė karstą. Dar kelios minutės ir aš daugiau niekados nebepamatysiu Tomo. Karstą uždarė ir ėmė leisti į duobę žemėn. Štai vietoj duobės supiltas kauburys žemių, ant jo - mano gėlės... negaliu pagalvoti, kad jo daugiau nebebus. Dabar prisiminiau laišką. Štai jis. Paėmiau ir pradėjau skaityti : " Mieloji, Emilija, tu žinai kaip aš tave myliu... Tu - mano gyvenimo žvaigždė. Man sunku mirti žinant, kad ir tu mane myli... Aš prašau tavęs, vardan mūsų draugystės, - būti tavo. man atrodo tu išpildysi mano prašymą. Kaip aš noriu būti visą gyvenimą šalia tavęs bet.. Tik tu neverk ! Mano mintys bus su tavimi iki galo. galvoji apie mane, kaip sunku palikti tave žinant, kad tu myli tik mane... jei aš galėčiau gyventi.. baigsiu rašyti, nes jaučiu, kad artinasi mirtis. Nepamiršk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika mieloji Emilija... nepamiršk manęs.. Tavo, Tomas "
Aš perskaičiau laišką vos ne verkdama. Štai išleistuvių vakaras, o jo nėra..." Ji pakėlė į mane mėlynas akis, pilnas ašarų. Jose slypėjo skausmas ir kančia.Ji pagriebė laišką ir išbėgo į gatvę... Ji jau buvo už kampo , kai išgirdau mašinos stabdžių cypimą... Pribėgęs pamačiau kraupų vaizdą - Emilija gulėjo po mašinos ratais. Su balta suknele ji man priminė baltą gulbę. Rankoje laikė popieriaus lapą. tai buvo laiškas. Staiga ji atmerkė akis ir sušnibždėjo : Štai aš ir vėl su tavim, Tomai. Subėgo žmonės , tačiau ji mirė. Štai ji - balta gulbė - žuvo... Aš pažvelgiau į Emiliją. Ji gulėjo užmerkusi akis kraujo klane. rankoje laikė stipriai suspaudusi laišką. jame matėsi žodžiai : "Nepamiršk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika Emiija, Tomas... 2006 m. rugpjūčio 13 d.