Greičiausiai nė vienas tikintis Dievą žmogus nenorėtų gyventi dvasinėje tamsoje. O kuris gi žmogus nenorėtų turėti turto, jei ne čia žemėje, tai bent danguje? Tiek gyvenimas šviesoje, tiek turtai danguje yra tiesiogiai susieti, nes jie nematomi fizinėmis akimis.
Frazė "kur tavo turtas, ten ir tavo širdis" yra giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje ir yra dažnai cituojama iš Biblijos. Ši eilutė, paimta iš Mato evangelijos (6:21), skatina susimąstyti apie tai, kas mums iš tiesų svarbu gyvenime ir kur mes nukreipiame savo pastangas bei meilę.
Žmonės, perskaitę šitas eilutes, dažniausiai supranta, kad kalba eina apie pinigus, brangakmenius, namus, įvairius daiktus. Tačiau tai labai siauras supratimas. Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Turtai gali būti skirtingi - dvasiniai, sieliniai, fiziniai.
Turto Samprata
Su fiziniais turtais ir taip aišku. Tačiau sielinius turtus žmonės painioja su dvasiniais turtais. Yra parašyta - kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Tai reiškia, kad žmogus myli tai, ką mano esant jo turtu, didžiuojasi juo.
Fiziniai Turtai
- Pinigai
- Brangakmeniai
- Namai
- Įvairūs daiktai
Sieliniai Turtai
- Išsilavinimas
- Diplomai
- Pasiekimai
- Padėtis visuomenėje
- Pareigos
- Vaikai bei jų pasiekimai
Dvasiniai Turtai
- Viešpats
- Dangaus karalystė
Yra tik, palyginti, nedidelė žmonių dalis, kurie myli ir didžiuojasi savo pinigais ar dideliais namais. Daug daugiau žmonių didžiuojasi savo išsilavinimu bei gautais diplomais, savo pasiekimais, padėtimis visuomenėje, pareigomis, savo vaikais bei jų pasiekimais. Jie tuo didžiuojasi, jie tai myli, jiems tai yra svarbu ir reikšminga.
Netgi tie, kurie turi daug pinigų bei kitokių turtų, jie tuo pačiu turi ir aukštą padėtį visuomenėje, kuri yra netgi brangesnis jų turtas, nei pinigai. Kitų žmonių pagarba jiems bei susižavėjimas - štai kas, iš tiesų, yra tikrasis jų turtas. Dažną kartą net ne pinigai. Pinigai tampa tik priemone nusipirkti jų „tikrąjį turtą“.
Kalbant apie krikščionis, galime taip pat pastebėti dažną kartą, kad ne Viešpats ir ne Dangaus karalystė yra jų turtas. Todėl, kad jie žiūri į žmogų - pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas.
Tokiu atveju pastorius bei jo žodis iškeliamas aukščiau Dievo žodžio. Lyderis tapo viskuo - neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais.
Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje - žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą.
Žmonės tada aklai juo pasitiki ir net nebetikrina, ar tas kalba tiesą. O juk Jėzus mus visus perspėjo, kad ateis daug vilkų avių kailyje, daug antikristų (vietoj Kristaus, užėmusių Kristaus vietą žmonių širdyse). Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) - lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta - žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.
Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato - Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai - ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.
Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama - t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu.
Dešimtas įsakymas pratęsia ir papildo devintą, susijusį su kūno geismais. Šis savo ruožtu draudžia geisti svetimo turto, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas.
Dešimtas įsakymas reikalauja išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus. Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas - net ir neteisėtai - jį pasisavinti. Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“.
Pavydas yra viena nusiminimo formų, kuri atmeta meilę; krikščionis turi jį nugalėti, trokšdamas kitam gero. Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas.
Papasakota istorija apšviečia daugelio mūsų motyvus - žemės džiaugsmai, darbai, rūpesčiai dėl šio gyvenimo gerovės, šeimos, pinigų, nekilnojamo turto ar padėties visuomenėje yra pirmoje vietoje. Viešpats palyginime atskleidžia mūsų siekius, nukreiptus į tai, kas atima iš mūsų daug dėmesio, nes mums, deja, dažnai svarbiausias tampa regimas „derlius“.
Kristus parodo, kad turtuoliui buvo svarbiau tapti turtingam ir matomam čia, žemėje,- jam nerūpėjo Dievo karalystė ir tai, kas nematoma, nors labai svarbu. Mūsų kūniška prigimtis linkusi kovoti už gyvenimą čia, žemėje, už tai, kas matoma, - derlius, klojimai, maistas, gėrimas, linksmybės.
Net tikintieji pamurma neva bažnyčioje trūksta gyvenimo, reikia gyvybės... Bet gyvenimo nėra dažniausia todėl, kad nėra tikros šviesos, -žmogus rūpinasi tik tuo, kaip pavalgyti, pasilinksminti ar „klojimą“ pasistatyti.
| Turto tipas | Pavyzdžiai | Svarba |
|---|---|---|
| Fizinis | Pinigai, namai, automobiliai | Laikina gerovė |
| Sielinis | Išsilavinimas, karjera, šeima | Asmeninis pasitenkinimas |
| Dvasinis | Tikėjimas, meilė, dvasinis augimas | Amžina vertė |
Gyvendamas sau ir dėl savęs niekada nesiklausysi Kristaus žodžių. Tačiau Jam mes rūpime labiausiai, todėl savo mokiniams Jėzus sako: „Nesirūpinkite, ką valgysite, kuo vilkėsite, linksminsitės ar ne, nes svarbiau tapti turtingam pas Dievą“.
Gyvenimas sau, dėl savęs -tai gyvenimas tuo, kas matoma, kas parodoma, apčiuopiama. Tačiau visai kitoks gyvenimas dėl Dievo - vertinga tai, kas nematoma, kas vyksta širdyje. Nei Jėzus, nei Petras nesako, kad būti turtingam yra blogai, bet jeigu žmogus galvoja tik apie tai, ką valgyti, gerti, kaip linksmintis ar rengtis, - tuomet vargas, nes turtų pas Dievą neįsigysi.
Tame pačiame skyriuje Lukas tęsia Jėzaus žodžius, kurie skamba negailestingai: Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda.
Viešpats būtinai atvers savo kelią, kuriuo eidami rasime tikrus Dievo turtus. Nenykstantis turtas - tai kasdieną daryti pasirinkimus pagal Jo žodį, eiti teisingu, apšviestu keliu ir gyventi pagal Tėvo valią. Kad šioje žemėje susikrautum turtus, reikia nemažai laiko, tuo labiau nenykstantis turtas nesukaupiamas per dieną, tam reikia darbo, laiko ir noro - tapti turtingam pas Dievą.
Ne tik evangelistas Lukas, bet ir Matas užrašo tuos pačius Kristaus žodžius, tuo išryškindamas Dievo valią mums - gręžkimės nuo išorės prie širdies, nuo tamsos į šviesą, nuo žemiškų, matomų „turtų“ sau prie dangiškų, nematomų turtų pas Dievą.
Kaip bekompromisiškai Viešpats Jėzus mus moko pirmenybę teikti ne žemiškų gėrybių kaupimui, o pastangoms nuolat turtėti kiekvienu Jo žodžiu ir Jo asmeniniu pavyzdžiu. Kristaus įspėjimas: „Nekraukite sau lobių žemėje, į kuriuos taikosi vagys“ (plg.
Jei žmogaus gyvenimas pilnas gėdingo nuodėmių nuogumo (plg. Apr 16, 15), ir Viešpats pernelyg akivaizdžiai mato, kad šio nelaimėlio egzistencijos kreivė nesiliaujamai sminga į žemyn, tuomet Jis (dėl beribio savo gailestingumo) gali jam suteikti, pavyzdžiui, sunkią ligą, kuri pasirodytų esanti tikras dangaus lobis, nes per kančią pagaliau tą ligonį apšviestų suvokimas, kad jo iki šiol kauptos vien nykstančios gėrybės yra tikras šnipštas, nes jos, užuot jį palydėjusios anapus, jam ketina padovanoti vaiduoklišką grimasą.
Palaimintas šis atsivertėlis, nes jis (nors ir gyvenimo saulėlydyje) pagaliau atranda dievišką išmintį, kuri moko, kaip save laikyti mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (žr. Vis dėlto dar labiau palaimintas tas žmogus, kuriam Kristus visada yra tikrasis lobis, ir Jame jis vis iš naujo atranda savo turtingumą (plg. 2 Kor 8, 9). Tada jis be nuodėmingo pasididžiavimo kruopelytės oriai ir tuo pat metu nuolankiai žvelgia į save ir kitus.
Jis puikiai supranta iš aukštybių ateinančią tiesą: „Žmogau, ką turi, ko nebūtum gavęs?“ (plg. Dievas yra visų žemiškųjų bei antgamtinių vertybių šeimininkas, kuris (absoliučiai viską apie mus žinodamas) kiekvienam iš mūsų trokšta jų duoti tiek (ir Jis pagal galimybes bei aplinkybes jų dosniai teikia), kiek mato šiuo metu esą reikia.
Tačiau jei, pavyzdžiui, mes neretai pasiduodame pagundai pavydžiu žvilgsniu palydėti kaimyną, žengiantį į savo prabanga skendinčius namus, tada neprošal būtų savęs paklausti: „Gal dar pasitaiko, kad mano vidinės akys būna įvairių miglų aptrauktos, pro kurias negali prasiskverbti Dievo žodžio tiesų spinduliai (plg. Lk 24, 16)?
Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Todėl, kad jie žiūri į žmogų - pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas.
Ne kartą ir ne du teko girdėti tokius žodžius: „kiek žmonių tu atvedei pas Dievą, kiek žmonių meldėsi atgailos malda per tavo liudijimą?“. Krikščionys žiūri pavydžiai į tokio pamokslininko ar evangelisto „turtą“ - netikinčiuosius, pasakiusius savo lūpomis „atgailos“ maldą ir svajoja patys būti jų vietoje.
Tai taip pat yra „turtas“, nors niekas nesigiria tuo, kiek žmonių per juos asmeniškai pažino Viešpatį, kiek savarankiškai nagrinėjasi Dievo žodį ir jį valgo, taip kaip tai darė apaštalas Paulius. Lyderis tapo viskuo - neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais.
Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje - žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą.
Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) - lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta - žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.
Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato - Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai - ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.
Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama - t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu.
tags: #netraukite #sau #turtu