Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė gimė 1973 m. Kaune. Ji studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, vėliau filosofiją ir muziką Berlyno technikos universitete (Vokietija) ir 2002 m. baigė studijas.
Kaunas žemėlapyje
Lietuvos viešojoje erdvėje žinoma kaip muzikos kritikė, rašiusi į spaudą apie muziką ir operos spektaklius, Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė neseniai pasireiškė visai kitu amplua. Kultūros baruose, portale delfi.lt, kituose leidiniuose pasirodė jos politologiniai straipsniai, analizuojantys Lietuvos politinį gyvenimą, drąsiai polemizuojantys ne tik su politologais, bet ir akademine Lietuvos bendruomene. Jos straipsniuose aiškiai juntamos lietuviškos dešiniosios pažiūros.
Skirtingai nuo daugelio kitų apžvalgininkų, kurie savo poziciją dažniau gina žemindami oponentus ir manipuliuodami įmantriomis kalbos figūromis, vietoj loginių argumentų, su mūsų kairuoliška akademine bendruomene ji bendrauja tvirtų ir kietų argumentų kalba. 1995 metais baigusi Lietuvos muzikos akademiją, ji studijas tęsė Berlyno universitete. Šiuo metu baigia doktorantūros studijas Islandijos universitete, dirba karo filosofijos srityje.
Gana radikalų posūkį savo akademinėje karjeroje ji pati aiškina šitaip: „Kai studijavau muzikologiją Vilniuje, nemažai rašiau į spaudą apie muziką, ypč operos spektaklius, todėl bakalauras man buvo suteiktas iškart su muzikos kritiko kvalifikacija. Studijų metai Vilniuje sutapo su laikotarpiu, kai po 1992 metų rinkimų sovietinė nomenklatūra ėmė vis labiau įsigalėti. Prisiminimai apie tuometį Vilniaus elitą mane dar ir dabar nuteikia depresyviai. Atvažiavau į sostinę tikėdamasi tarp akademikų rasti valstybiškai nusiteikusį elita. O ką radau? Kone visa Muzikos akademija, su kai kuriomis išimtimis, buvo nusiteikusi prieš profesorių Vytautą Landsbergį. Tada supratau, kad Lietuva krenta į duobę ateinantiems dešimtmečiams. Tvirtai nusprendžiau, kad neketinu leisti gyvenimo valydama bolševikų batus ir išvažiavau magistrantūros studijoms į Berlyną. Vokietijoje yra tvarka, kad universitetinis-humanitarinis išsilavinimas yra duodamas tik studijuojant dvi specialybes, tad pasirinkau šalia muzikologijos dar ir filosofiją. Palaipsniui mane filosofija vis labiau traukė, todėl magistro darbą rašiau apie šiuolaikinių amerikiečiu meno filosofijos koncepcijas.“
Paklausta, ar, gimusi 1941 metų tremtinių šeimoje, žinojo vaikystėje apie skaudžią savo tėvų ir senelių patirtį, atsakė, kad apie tai sužinojusi jau būdama paauglė. Prasidėjus „perestroikai“ jau žinojo daug detalių apie tai, kodėl seneliai, tėvai, tetos, dėdės buvo ištremti. Ji neslepia, kad didžiuojasi savo tėvais tremtiniais.
„Savo tėvais aš išties labai didžiuojuosi. Jie yra piliečių teisių aktyvistai, savanoriai - Bürgerrechtler, civil rights activists. Tokie žmonės Vakaruose yra labai gerbiami. Tokie žmonės ir pastatė vakarietišką civilizaciją. Jeigu ne jie, mano santykis su Lietuva būtų kur kas šaltesnis. Nesu tokia kaip mano tėvai, kuriems Lietuva yra absoliutus gėris, kad ir kaip tautiečiai besielgtų. Aš nieko nemyliu aklai, bet mėgstu pažiūrėti kiek tas, ką myliu, yra mano atsidavimo vertas. Esu daug kartų supykusi ant lietuvių. Vis savęs klausiau: kaip jie gali rinkti tą Brazauską, Uspaskichą, Paksą, Paulauską, Prunskienę? Negi jiems nusispjaut į mūsų, jų vaikų, ateitį? Bet mano tėvai, ypač mama, vis kažkaip įstengia mane įtikinti, kad tie, kurie taip elgiasi, yra ne visa Lietuva. Mano mama yra principų žmogus. Ir aš į ją šia prasme panaši. Mano tėtis yra daug pragmatiškesnis. Tėtis man ypač svarbus tuo, kad nuo vaikystės jis su manimi ypač daug kalbėjo kaip lygus su lygiu. Iš jo aš gavau pirmas pamokas, kaip mąstyti ir ginti savo poziciją. Tėčiui mama niekada nepataikavo, todėl užaugau šeimoje, kurioje abu tėvai vienas kitą gerbia ir pripažįsta kits kito teises. Taigi, ši šeimos patirtis yra priežastis to, kad tradicinės šeimos vertybės man neatrodo priešingos moters autonomijos idėjoms.“
Eglės tėvai Jūratė ir Algirdas Marcinkevičiai taip pat neslepia besididžiuojantys dukra. Kaip tvirtina Jūratė, ji iš šeimos gavusi „aršiausią užtaisą“ veikti Lietuvos labui. E. Wittig-Marcinkevičiūtė pati savęs nepriskiria vien dešiniųjų pažiūrų stovyklai, nes į politikos reiškinius žvelgia pasaulio kontekste. Vis tik pati tvirtina, kad vienintelė tikra partija Lietuvoje yra Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partija, už kurią tikrai verta balsuoti.
„Man savo pažiūras sunku paskirstyti pagal kairės ir dešinės kategorijas, nes jos yra tokios plačios, apima tiek daug dalykų, o skirtingose šalyse - skirtingus dalykus, kad man sunku įsivaizduoti individą, kuris būtų „sukirptas“ grynai į kairę ar į dešinę. Man svarbiau atrodo, kad visuomenė būtų teisinga, morali ir gyventų pagal vertybinius principus. Kartais tą teisingumą geriau atstovauja dešinė, o kartais kairė. Kalbant specifiškai apie Lietuvą ir apie laikotarpį po nepriklausomybės paskelbimo, kairioji pasaulėžiūra man yra nepriimtina, nes ji atstovauja antivertybėms - korupcingam istablišmentui, melagingam santykiui su praeitimi, antivalstybinei veiklai, laukiniam populizmui, draugystei su kagėbistiniu Rusijos pasauliu, Lietuvos istorijos bei jai nusipelniusių žmonių žeminimui. Vakarų kairieji labai skiriasi nuo lietuvių raudonųjų, nes jie ten nuoširdžiai atstovauja vertybėms ir nebando savo valstybių parduoti kaimynėms. Iš kitos pusės, mano pažiūros apie šeimos modelį, pavyzdžiui, nėra konservatyvios. Aš nematau nieko bloga homoseksualų santuokose. Nors aš gerbiu ir daugelio krikščionių įsitikinimus, kad santuoka yra heteroseksualių porų statusas. Labai kritiškai žvelgiu į Lietuvoje dar įsigalėjusius vyrų ir moterų „funkcijų“ stereotipus bei „tradicinį“ šeimos modelį. Taip pat nepripažįstu jokios diskriminacijos rasiniu ar kitokiu pagrindu. Nepagarbūs pasisakymai apie juodaodžius ar musulmonus man reiškia beveik asmeninį įžeidimą. Iš kitos pusės aš esu už nacionalinę Lietuvos politiką, t. y. aš visiškai palaikau naująjį Švietimo įstatymą, pagal kurį lenkiškose mokyklose, išlaikomose iš Lietuvos biudžeto, privaloma daugiau dalykų dėstyti valstybine kalba.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė Lietuvos žiniose rašė: „Kas yra pilietiškumas? Tapo taip įprasta "pilietiškumą" atskirti nuo "politikos" ar "politiškumo", kad turbūt niekas nė nesusimąsto, jog, žvelgiant iš lingvistinių pozicijų, tai dvi identiškos sąvokos. Solidūs Vakaruose leidžiami senovės graikų kalbos žodynai prie antikos kultūros pagrindinės kategorijos "polis" dažnai nurodo artimiausią lingvistinę jos giminaitę - lietuvišką žodį "pilis". Žodžio "polis" prasmė yra, kaip žinome, ganėtinai plati: "miestas", "pilis", "bendruomenė", "bendri reikalai", "valstybės valdymas" ir t. t. Žodžių "miestas" ir "pilis" semantika yra susipynusi ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, vokiškas žodis "Biurger" kilęs iš žodžio "Burg" - "pilis", taigi tikslus jo vertimas ir pirminė reikšmė būtų "pilėnas". Tam tikru laikotarpiu jis reiškė miesto gyventoją. Vėliau jį imta vartoti ir bendresne reikšme: biurgeris - tai vidurinio sluoksnio, kurį istoriškai sudarė praturtėję miestiečiai, atstovas.
Atsižvelgiant į išskirtinį žodžio "pilis" ryšį su graikiškąja kategorija polis, ypač keista, kad bandoma įkalti riboženklius tarp "pilietiškumo" ir "politikos" arba "politiškumo". Pagal šiandieninę vartoseną "pilietiškumas" rūpinimąsi bendruomenės reikalais, regis, nusako ne kaip politinę veiklą, bet kaip kiekvieno jos nario aktyvumą, skatinamą bendruomeninės atsakomybės. O "politika" - tai valstybės valdymas, "politiškumas" - tiesiog narystė partijoje. Toks veiklų atskyrimas nėra tipiškas Vakarų kultūrai. Nors esama sąvokų, kurios įvardija su partijomis nesusijusį aktyvumą, ginant piliečių interesus ir teises (pavyzdžiui, anglų k. tai būtų civil rights, civil movement, civil disobedience), vis dėlto tokia veikla irgi suvokiama kaip politinė. Hannah Arendt "politiką" siaurąja prasme skyrė nuo "politiškumo" ir "politinio mąstymo" plačiąja prasme. Pasak jos, politika reiškia tam tikrus kolektyvinius susitarimus, kurių privalu laikytis, o politiškumas - tai intelektinės veiklos erdvė, kur keliami ir apmąstomi kolektyviniai uždaviniai.
Prasminis ryšys tarp politikos ir pilietiškumo yra neišvengiamas, nes toks valstybės valdymas, kai atsiribojama nuo bendruomenės reikalų, praranda teisėtumą, o nepartiniai piliečiai, rūpindamiesi savo bendruomene, neišvengiamai susiduria ir su tais klausimais, kuriuos sprendžia politikai. Kitas populiarus teiginys - esą pilietiškumas yra tautiškumo priešybė. "Pilietis" akcentuoja socialinius ir politinius savo ryšius su tam tikra bendruomene, o ne etninius ir kultūrinius, kaip būdinga "tautiečiui". Todėl pilietinis interesas skiriasi nuo tautinio arba nacionalinio intereso. Šios teorijos šalininkai, regis, pamiršta, kad didžioji dauguma Europos politinių bendruomenių ne tik rėmėsi, bet ir remiasi etnine kultūra, kuri yra viena svarbiausių vertybių, o ją išlaikyti ir puoselėti - vienas didžiausių tikslų.
Tačiau, ar skiriamąją ribą brėžtume tarp partinio ir nepartinio aktyvumo formų, ar pasikliautume piliečio apsisprendimu, kokiai (etninei ar politinei) bendruomenei jis priklauso, visa tai susiję tik su vienu pilietiškumo segmentu - tai jo subjektas. Daugiau neaiškumų kyla dėl objekto: kas tie "bendrieji reikalai", apie kuriuos nuolat šnekama? Sprendžiant iš viešų pasisakymų, daug kas pilietiškumą suvokia kaip tokį piliečių aktyvumą, kai tam tikrų tikslų siekiama ne dėl asmeninės naudos ar saviškiams patenkinti, o visos bendruomenės labui. Jeigu tai tiesa, tada tektų daryti išvadą, kad tarpukario kairiųjų inteligentų grupė, liūdnai pagarsėjusi tuo, kad atvežė Lietuvai Stalino "saulę", buvo nepaprastai pilietiška, nes rodė išskirtinį aktyvumą ir taip elgėsi nebūtinai savanaudiškais sumetimais. Nemanau, kad dauguma Lietuvos žmonių sutiktų juos laikyti pilietiškumo etalonu, greičiau jau "penktąja kolona".
Pilietiškumą suvokti kaip aktyvumą yra itin patogu, nes nereikia nei apmąstyti, nei viešai skelbti konkrečių savo tikslų. Tačiau būtent todėl tai ir yra pavojinga, nes nežinia, ar aktyvistai siekia to, kas gera ir teisinga bendruomenės atžvilgiu. Argi Lietuvos sovietizavimas turėjo kokį nors sąlytį su bendruomeniniu gėriu ir teisingumu? Čia kyla ir kitas klausimas: ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip visai bendruomenei priimtinas gėris? Abejojančių tuo netrūksta. Matyt, šiomis abejonėmis ir paremtas supratimas, kad pilietiškumas - tai aktyvus interesų, bet ne visos bendruomenės, o tam tikros grupės, gynimas. Šis apibrėžimas irgi yra nepakankamas, be to, ganėtinai pavojingas. Juk būtent kovos dėl klaninių interesų, įsiplieskusios tarp Lietuvos bajorų XVII-XVIII a., daug prisidėjo, kad Lietuvos valstybė pradėtų grimzti į nebūtį, ir tik per stebuklą vėliau ją išgelbėjo tie, kurie sugebėjo mąstyti plačiau nei reikalauja šeimos, klano ar klasės poreikiai. Aklas grupinių interesų gynimas ne vieną bendruomenę įstūmė į pilietinį karą arba kitaip paralyžiavo jos raidą. Taigi, apmąstant pilietiškumą, atrodo, neįmanoma visiškai atmesti viešojo intereso kaip visus piliečius vienijančios bendrojo gėrio idėjos.
Vakarų kultūroje visada, nuo antikos iki šių dienų, buvo ir yra filosofų, neabejojančių, kad tam tikros idėjos yra svarbios ir vertingos visai bendruomenei. Bet grįžkime prie tų, kurie abejoja. Buvęs dienraščio "Lietuvos rytas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka straipsnyje "Kas apgins trypiamą jo didenybę interesą?" teigia, kad bendras, visus arba daugumą žmonių vienijantis interesas neegzistuoja, politika - tai atstovavimas atskiroms interesų grupėms: "Kol Lietuvoje gyvens trys milijonai, tol gyvi bus ir trys milijonai interesų. Ir tai yra gerai! Nes skirtingi interesai geriausiai liudija, kad esame laisvi. Tai kodėl bandome pakeisti juos kažkokiu neva visiems tinkančiu vieninteliu Viršinteresu?" Savo tvirtą įsitikinimą jis lygina net su gamtos reiškiniais: "Kaip Saulė neišvengiamai patekės, o šešėlis seks žmogų, taip ir su interesais"; "Genys yra margas, žmonių gyvenimas dar margesnis."
Viešojo visus vienijančio intereso, anot R.Valatkos, nėra ir negali būti, o tie, kurie tuo tiki, mąsto sovietiškai: "Okupanto Partija tik vieną interesą ir teturėjo." Skaitydama šį tekstą, laužiau galvą, kodėl nepaneigiamą faktą, kad Lietuvos žmones dar taip neseniai vienijo vienintelis interesas - laisvės ir nepriklausomybės siekis - R.Valatka bando paneigti kitais dviem nepaneigiamais faktais, kad genys margas, o saulė pateka kasdien? Valstybės, kurią drasko interesų konfliktai, vaizdelis gana idiliškas: "Vilniaus darbininkas gali šnairuoti į darbininką iš Garliavos, o Skuodo ūkininkas - raukytis susitikęs artoją iš pakaunės". Noras suvienyti bendruomenę prilyginamas komunistinių laikų nostalgijai, patologine vadinama net mintis, kad "sūrio spaudėjai" ir "sūrio graužikai" galėtų remti tą pačią politinę partiją. Išeitų, kad visos jos gina tik verslo ir panašius interesus, o ne išreiškia tam tikrą bendresnę visuomenės viziją.
Valatkos akimis žvelgiant, nesuvokiama, kaip Lietuva išsiverčia turėdama "tik" keturiasdešimt partijų, kai vien sūrio rūšių yra keliasdešimt, atitinkamai ir jo "spaudėjų", jau nekalbant apie tai, kiek daug esama "graužikų". Autorius perša ir mintį, kad nėra nieko blogo, jeigu "sūrio graužikai" pralaimi prieš "sūrio spaudėjus", mat šių įtaka partijoms didesnė, o ryšys su žiniasklaida "glaudesnis": "Tai ar nebūtų visiems geriau taip: štai mano interesas, o štai partija, kuri tuo interesu akis drasko Seime, per televiziją, gatvėje, ir derina tai su kitais interesais, kol galiausiai laimi. Arba pralaimi." Pagaliau paaiškėja šio rašinio tikslas - R.Valatka širsta, kad bandoma įstatymiškai apriboti verslo užmojus teikti partijoms finansinę paramą. Tokį suvaržymą jis laiko nepagarba skirtingiems interesams, bet nė neužsimena apie pagrindinį tokio draudimo argumentą - kai partijas finansuoja verslas, tam tikros dalies žmonių interesai yra visiškai ignoruojami, Seimas tampa vieta, kur atstovaujama tik turtingoms ir galingoms grupėms, o ne visiems piliečiams, atsižvelgiant į skirtingus jų interesus ir ieškant tokio įstatymo varianto, kuris geriausiai patenkintų visą bendruomenę.
Kitaip tariant, toks apribojimas užkirstų turtuoliams kelią paversti valstybę savo įkaite. R.Valatkos straipsnyje bergždžiai ieškotume to, kuo išsiskiria vakarietiškų dienraščių redaktorių skiltys, - solidžios ir detalios analizės, kai tiksliai rekonstruojami ir atremiami oponentų argumentai. Staiga pakeitęs strategiją, R.Valatka ima apie interesų gynimą kalbėti ne kaip apie neišvengiamą gėrį, o kaip apie neiš...
tags: #neturtingas #zmogus #iskiles #i #turtingus #aristokratijos