Pavydas - vienas klastingiausių jausmų, nes dažniausiai yra užslėptas (nesąmoningas) arba sąmoningai slepiamas. Pavydo nenorime pripažinti todėl, kad tai susiję su savęs vertinimu, o jei tiksliau - nuvertinimu. Pavydėdami mes įsitraukiame į gyvenimą, kuris yra priešingas geranoriškumui ir bendradarbiavimui. Pavydas ne tik priešina, bet ir priverčia gyventi iliuzija, kad kiti turi būtent tai, ko mums trūksta. Galiausiai mes pradedame priklausyti nuo to, kam pavydime, nes atiduodame tam savo energiją. Lengviau sąmoningai nepasiduoti šiam jausmui, nei sustoti, kai jau esame įsitraukę.
Ko dažniausiai pavydime? Galima sakyti, kad visko, ką siejame su gerbūviu ir laime. Pastebėta, kad vyrai dažniau pavydi materialinės padėties, gyvenimo būdo, karjeros. Moterų pavydo skalė žymiai platesnė: stipriausias dirgiklis - išvaizda ir viskas, kas su ja susiję, toliau - šeimyninė laimė, vyrai, talentai, gerbūvis plius tai, ko pavydi vyrai. Nenuostabu, kad pavydas dažniausiai išardo draugystę.
Kaip Nustoti Pavydėti?
Retas pripažįsta, kad pavydi, o jei ir pripažįsta, tai stengiasi pagražinti šį jausmą, vadindamas jį baltu ar skatinančiu tobulėti. Taip žmogus nesąmoningai ginasi nuo negatyvumo, kurį sukelia pavydas. Tačiau pripažinti pavydą - vienintelis būdas iš jo išsivaduoti. Nekaltinti savęs dėl to, o tiesiog pripažinti kaip faktą.
Pirmiausiai - nustoti lyginti save su kitais. Stebėti savo jausmus ir išmokti atpažinti pavydo apraiškas. Išmokti džiaugtis tuo, ką jau gyvenime turime ir esame pasiekę. Pradėti kurti savo gyvenimą, turėti savo planus, siekius ir adekvačius poreikius. Suvokti, kad mes visi skirtingi - kitokie, ir laimę mums teikia skirtingi dalykai.
Yra ir kita pavydo pusė - kai pavydima jums. Tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti, ypač jei tai užslėptas pavydas. Jums gali pataikauti ir gražbyliauti, bet po bendravimo su pavydinčiu žmogumi galite prastai pasijusti, gali atsirasti nerimo jausmas. Mes intuityviai jaučiame žmogaus būseną, ypač negatyvius jausmus, todėl nenuostabu, kad pajuntame diskomfortą.
Džiaugtis, kad sukeliate pavydą, tikrai neverta, nes dėl jo neišvengsite negatyvių pergyvenimų. Jei jaučiate, kad jums pavydi, tuomet geriausia riboti bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei tenka bendrauti, nepasakokite jiems apie savo pasiekimus, geriau bendraukite neutraliomis temomis. Tačiau ir neignoruokite jų, nes tai gali sukelti naują neigiamų jausmų bangą. Pats faktas, kad kažkas turi tai, ko neturite jūs, ir atvirkščiai, yra neutralus. Tik žmonės savo vertinimais ir pavydu suteikia tam vienokią ar kitokią prasmę. Atsisakykime pavydo, atsigręžkime kiekvienas į savo unikalumą, kurkime savo gyvenimą. Net gavę viską, ko pavydime, mes pajustume dvasinę tuštumą, nes išsisklaidytų iliuzija, kad mums gali suteikti laimę tai, ką turi kiti. Tai, kas suteikia laimę, yra kiekviename žmoguje - tai jo individualumas ir kūrybingumas.
Pavydas Darbe
Pavydas darbe - tai priešiškumas kitam asmeniui dėl jo privalumų, sėkmės, konkurencingumo. Jaučiantis pavydą žmogus vietoje to, kad produktyviai dirbtų su kitais komandos nariais ir siektų bendros sėkmės, rūpinasi tik savo asmenine sėkme. Pavydo mechanizmas veikia taip: prasideda savęs lyginimas su partneriais savo nenaudai, nusprendžiama, jog kito asmens pastangos darbe yra sėkmingesnis, dėl to kyla liūdesys, nusivylimas, pralaimėjimo kartėlis. Galiausiai gali būti pereinama prie noro pakenkti tam žmogui, kuriam pavydima.
Kodėl kolega Jums pavydi? Gal todėl, kad geriau išmanote darbą, turite daugiau patirties, darbus atliekate greičiau ir nesinešate dokumentų į namus? Priežasčių sąrašas begalinis. Kartais nereikia pavydo priimti asmeniškai. Galbūt kolega pavydi ne tik Jums, bet ir daugeliui kitų darbuotojų.
Kaip Kovoti Su Pavydu Darbe?
Jeigu pavydo egzistavimas - akivaizdus, imkitės šių veiksmų:
- Kurkite harmoningus santykius su kolegomis. Būkite draugiškas, palaikantis, talkinantis, kai kitiems to reikia.
- Pripažinkite praeityje padarytas klaidas. Jei kyla dilema dėl asmeninės ir komandos gerovės, paminkite asmenines ambicijas kolektyvo labui.
- Saugokite užrašus, įrašus, el. laiškus, žinutes telefone ar raštelius, kuriuos palieka pavydus kolega, verta kaupti.
- Siekite vadovo paramos. Pas vadovą eikite ne tam, kad apkalbėtumėte pavydų kolegą, bet kad išspręstumėte nemalonią situaciją.
- Venkite kovos. Pavydus žmogus provokuoja Jus prarasti savikontrolę, pasakyti ar padaryti tai, kas jam pelnytų taškus.
- Ignoruokite pavydų kolegą (jei įmanoma). Dirbkite savo darbą, nereaguokite, ir pavydus asmuo neturės legalaus pagrindo skųstis, kad nepelnytai turite kažką daugiau nei jis.
- Parodykite, kad nesate varžovas. Žmonės dažnai pavydi todėl, kad jaučiasi dalyvaujantys varžybose - tai jiems kelia nesaugumą.
- Demonstruokite priešingą elgesį nei pavyduolis. Jeigu Jus šmeižia, nepradėkite ir Jūs pavyduolio šmeižti.
- Kontroliuokite emocijas. Kuo labiau žmogus pavydi, tuo sunkiau jam tai paslėpti, o kuo atviriau žmogus reiškia pavydą, tuo sunkiau Jums tinkamai reaguoti.
- Užbėkite pavydui už akių. Jei norite ramiai susidoroti su pavyduoliais, nebūkite pavydus ir pats.
- Leiskite pasijusti geriau. Žmonės neretai pavydi, nes jiems trūksta pasitikėjimo savimi.
- Mokykite. Pamokykite pavydžius kolegas, kaip ir jie galėtų kažką pasiekti.
- Nesibaiminkite. Karjeros ir reputacijos labui vertėtų vengti aršių kovų su pavydinčiais kolegomis.
- Būkite geriausias. Pavydus kolega tikisi, kad suklupsite, imsite daryti vieną klaidą po kitos, atsisakysite savo ambicingų planų.
- Palikite atdaras duris. Jeigu pavyduolis Jūsų atsiprašo ar bando kitu būdu pelnyti Jūsų palankumą, palikite atdaras duris jo atgailai.
Menkos varžybos darbe sveikintinos, nes skatina konkurencingumą ir produktyvumą. Darbuotojas, pavydėdamas kolegai ir norėdamas pasiekti tiek, kiek jis arba daugiau, ima sunkiai dirbti. Jei varžotės darbe, vadovaukitės garbingomis taisyklėmis.
Pavydas ir Biblija
Vienas iš daugelio dalykų, kurie stebina Šventajame Rašte - tai, kad Biblijoje, lyginant su kitomis knygomis, praktiškai nėra sentimentų santuokos ir šeimos klausimais. Biblija išaiškina santuokos privalumus ir neslepia jos silpnųjų vietų, rodydama į Jėzų Kristų, kaip į tą, kurio mums iš tiesų reikia.
Šio pasakojimo kontekstas yra tai, kad Jokūbas kilęs iš šeimos, išrinktos malone ir kupinos kentėjimų. Abraomas turėjo vieną sūnų - Izaoką. Kai Izaoko žmona Rebeka pastojo ir jos įsčiose buvo du sūnūs, Dievas siuntė Izaokui pranašystę „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam". Rebeka pagimdo Jokūbą ir Ezavą, tačiau Izaokas ignoruoja Dievo žodžius. Tėvo širdis skirta Ezavui. Dėl to jiems suaugus, nelaimė ištinka tiek Jokūbą, tiek ir Ezavą. Ezavas išaugo savavalis ir išdidus. O Jokūbas, savo ruožtu, tapo melagiu ir apgaviku. Supratęs Jokūbo apgaulę, Ezavas prisiekia jį nužudyti. Todėl Jokūbas priverstas gelbėtis bėgdamas į tolimus kraštus, kur dėdė Labanas priima Jokūbą į savo šeimą.
Atrodo, kad visas Jokūbo gyvenimas sužlugdytas. Jis neturi pinigų. Jis neturi namų. Gyvena svetimoje žemėje. Viskas baigta.
Labano Sumanymai ir Lėjos Likimas
Nuo šio momento nagrinėjamoji istorija skyla į dvi dalis: Labano sumanymai ir Lėjos likimas. Labanas iš gailestingumo priima Jokūbą į savo šeimą, ir sūnėnas mėnesį laiko dirba pas jį piemeniu. Staiga Labanas pradeda suprasti, jog jeigu Jokūbas taps jo piemenų vadovu, tuomet jis pats galės uždirbti daugiau pinigų. Žinoma, jei už atliktą darbą Jokūbui nemokės pernelyg daug.
Antroji Labano problema - tai Lėja. „Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji - Rachelė. Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos". Peržiūrėję daugybę šio teksto vertimų, pamatysite, jog kiekvienas vertimas Lėjos akis aprašo skirtingai. Kai kuriuose iš jų sakoma, kad jos akys buvo švelnios. Kituose - kad jos akys buvo meilios. Trečiuose - kad jos akys buvo „sudužusios", kadangi pats žodis hebrajų kalba reiškia „trapus daiktas, kurį labai lengva sudaužyti". Tačiau iš tikrųjų niekas tiksliai nežino tikrosios šio žodžio reikšmės.
Šiame Biblijos tekste situacija aprašoma su negailestingu sąžiningumu. Labanas galbūt žiūri į savo tikrą dukrą ir galvoja: „Aš niekada negalėsiu šios vargšelės išleisti už vyro.
Rachelę įsimylėjęs Jokūbas taria Labanui: „Ką gi man daryti?" Labanas atsako savo sūnėnui: „Štai ką tau pasakysiu. Tu gali sau į žmonas imti ir Rachelę, tačiau už ją turi atidirbti dar septynerius metus". Dėl savo tėvo godumo ir suktumo Lėjos gyvenimas virsta tikru pragaru.
Iš šio pasakojimo galim išskirti šešias pamokas. Trys iš jų yra blogosios naujienos ir trys - gerosios.
Blogosios Naujienos
- Nuodėmė mus formuoja... Biblija sako, jog kai mes nusidedame, tai nėra paprastas įvykis, kurį galiausiai pamirštame. Mes sukuriame ir išlaisviname griaunančią jėgą, kuri, be jokių abejonių, griauna mūsų gyvenimą. Melas gimdo melą. Nuodėmė gimdo nuodėmę.
- Visas mūsų gyvenimas - tai nuolatinis nusivylimas. Šiame pasakojime Lėja simbolizuoja kažką nemalonaus. Jokūbas sako: „Pagaliau aš būsiu laimingas. Pagaliau vesiu Rachelę!" Bet ryte santuokiniame guolyje jis pamatė Lėją!
- Nors tai skamba labai keistai, tačiau tokia padėtis, kai mūsų gyvenimo viltys yra susijusios su šeima, kuri leidžia mums pasijusti mylimiems ir branginamiems ir kad mūsų gyvenimas nėra betikslis, yra tam tikra stabų garbinimo forma.
Gerosios Naujienos
- Geroji žinia yra tai, kad Dievas bendrauja su netobulaisiais. Biblija nėra sektinų pavyzdžių rinkinys. Ji nėra skirta didžių žmonių darbams aprašyti.
- Dievas veikia per netobuluosius. Labanas iš tiesų įskaudino Lėją. Labanas pakenkė Jokūbui. Dievas mūsų gyvenime veikia per netobulus žmones.
- Dievas kreipia dėmesį į pačius silpniausius žmones. Anksčiau kiekvieną kartą pagimdžiusi ji tardavo: „Štai dabar mano vyras pamils mane. Štai dabar mano vyras pamils mane. Štai dabar mano vyras pamils mane." Bet galiausiai ji tarė: „Dabar šlovinsiu Viešpatį".
Paniekintoji Lėja, atstumtoji ir bjaurioji. Kam Dievui tokiam tikslui reikia išsirinkti Lėją? Atsakymas yra pačiame tekste: „Viešpats pamatė, kad Lėja buvo nemylima, ir atėjo pas ją". Dievas iš savo malonės atkreipia dėmesį į silpnuosius. Maža to, žvelgdamas į vyro nemylimą žmoną, Dievas parodo jai, kad yra dangiškasis Jaunikis. Biblija mums kalba, jog šis Jaunikis - Jėzus Kristus.
Jei jūs sudirgstate matydami sutuoktuvių ceremoniją (nes patys nesate susituokę) arba desperatiškai bandote susituokti, tuomet jūs nesupratote pasakojimo esmės. Nes ryte jūs neišvysite to, ką tikėjotės išvysti!
Žmogus, kuris mano, jog kažkas kitas sugriovė jo gyvenimą, t...
Kunigas - Dieviškojo Gailestingumo Tarnautojas
Dvasininkijos kongregacijos pagalbinė priemonė nuodėmklausiams ir dvasiniams vadovams „Kunigas - dieviškojo gailestingumo tarnautojas“ prasideda tokiais žodžiais, kurie skirti kunigams: Į klausyklą būtina grįžti ne tik kaip į Sutaikinimo sakramento šventimo vietą, bet ir kaip į vietą, kur dažniau užsibūnama, kad tikintieji čia galėtų rasti gailestingumą, patarimą ir paguodą, pasijusti Dievo mylimi bei suprantami ir, greta realaus buvimo Eucharistijoje, taip pat ir čia patirti Dievo gailestingumą. Deja, tačiau mažėja žmonių, kurie Išpažinties sakramentą priima ne kaip galimybę suklydus atkurti meilės santykį su Dievu, bet labiau kaip prievolę ją atlikti kartą metuose ar dar rečiau.
Neseniai dar tik gegužės mėnesį kunigu įšventintas kunigas Edvard Rynkevič (o jau ir turintis paskyrimą Vilniaus šv. Kun. Edvardai, tikrai ne daugelis žmonių eina reguliarios išpažinties. Jūs turite artimą santykį tiek su šiuo sakramentu, tiek su pačiu Dievu. Aš augau katalikiškoje šeimoje, kurioje švęsdavome katalikiškas šventes. Paaugęs savo gyvenime pradėjau matyti Dievo vedimą, Jo globą, paramą, maldų išklausymą, stebuklų darymą.
Prisimenu, kad vieną kartą buvau suabejojęs Viešpaties egzistavimu, prašiau Jo, kad parodytų man stebuklą - ar Jis tikrai egzistuoja. Kartą vykau į piligrimų mėgstamą miestą, kad patirčiau Viešpaties malonių. Puikiai ten praleidau laiką, tačiau grįždamas namo supratau, kad tų malonių taip ir nepatyriau. Tuo metu su manimi važiavo dar du klierikai, kurie visą kelionę meldėsi, giedojo. Aš jiems ir pasakiau: „Trūksta, kad rytojaus Evangeliją pradėtumėte skaityti“.
Atsimenu, kartą pats atėjau pas savo dvasios tėvą ir pamačiau didelę eilę per visą bažnyčią. Eilėje laukiau 1,5 val., tačiau šalia išpažinčių klausė kitas kunigas, pas kurį eilė judėjo labai greitai. Buvau sau pasakęs, kad pas tą kunigą niekada neisiu, nebent mirties atveju (tada dar buvau klierikas). Tačiau taip atsitiko, kad tas kunigas man tris kartus siūlė ateiti pas jį išpažinties ir nelaukti toje ilgoje eilėje. Žinoma, pirmus du kartus atsisakiau, tačiau trečią kartą, kai pasiūlė, sutikau. Atlikau išpažintį su tokiu pasiryžimu, kad man reikalingas Dievo Gailestingumas ir kad man nesvarbu, koks ten asmuo sėdi ar stovi. Tas žmogus gali suteikti ir turi galią išrišti mane iš nuodėmių. Sutaikinti su mane mylinčiu Dievu.
Dvasios Tėvas / Mama
Paminėjote dvasios tėvo sąvoką. Visgi, ne visi žmonės žino, kad Bažnyčioje yra ir tokia tarnystė, kuri padeda tiek į savo dvasinį gyvenimą, tiek net į nuodėmes pažvelgti iš kitos pusės. Gal galėtumėte pasidalinti, kas yra dvasios tėvas / mama? Dvasios tėvas ar mama turėtų būti man ir draugas, ir žmogus, kuris turėtų autoritetą.
Kur jį gauti? Ieškoti. Ieškoti bažnyčiose - tarp kunigų, vienuolių - vyresnių ir patyrusių. Ieškoti, nes tai, kas tinka man, nebūtinai tiks kitam. Tai labai individualu. Su tuo žmogumi turėtum kurti asmeninę kelionę - visiškai jam atsiverti. Jis pilnai turėtų tave priimti, suprasti ir lydėti. Tai yra labai svarbu. Žinoma, reikėtų nenusivilti, jei nepavyksta iš karto atrasti tą tinkamą žmogų. Galbūt kunigas, į kurį kreipiamės, nežino, kaip mums padėti, todėl galime bandyti ieškoti pagalbos pas kitą kunigą ar vienuolį. Visgi, kažkokį dvasinį palydėjimą ar pamokymą žmogus gauna ir išpažinties metu.
Tačiau dažnai jaunam žmogui yra sunku eiti išpažinties. Manau todėl, kad pasaulyje yra labai daug pavyzdžių, kai žmonės tos išpažinties tiesiog neina. Jaunas žmogus tai matydamas taip pat kelia klausimą - o kam man tada reikalinga išpažintis, jeigu ji niekam nereikalinga? Manau, kad jaunam žmogui tai yra ir autoriteto klausimas - jeigu žmogus, kuris jį ugdo mokykloje, darbe, universitete, šeimoje, išpažinties neina, tai kodėl jis turėtų eiti? Gal tiesiog jaunam žmogui trūksta pavyzdžio?
Baimė sumažėja, kai skiriame laiko maldai prieš išpažintį. Maldaknygėje yra puikių maldų, padedančių susikaupti. Kartais paraginu žmones dar namuose atlikti sąžinės patikrinimą. Nuodėmes galima susirašyti ant lapelio, jei žinome, kad jas užmiršime. Taigi, kad nebijotume išpažinties, geriausia yra kviesti Šventąją Dvasią. Prieš išpažintį pasimelsti ir svarbu atsiminti tokį dalyką, kad išpažintis yra reikalinga man kaip penitentui (tam, kuris atlieka išpažintį), jog susitaikyčiau su Dievu. Tai turėtų būti mano pagrindinis nusistatymas einant išpažinties.
Kaip Ruoštis Išpažinčiai?
Tai kaip reikėtų ruoštis išpažinčiai? Namuose? Jeigu esi bažnyčioje ir kilo noras atlikti išpažintį, reikėtų jai pasiruošti, nes gerai išpažinčiai yra reikalingos 5 sąlygos: nuodėmes atsiminti, dėl jų gailėtis, tvirtai pasiryžti nebenusidėti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis.
Pasitaiko, kad žmogus būdamas bažnyčioje jau žino, už ką norėtų atsiprašyti, tai tuomet jis gali tiesiog ateiti išpažinties. Nėra teisingiausio recepto, kur ir kaip ruoštis išpažinčiai. Tai labai individualu. Vienam geriau namuose, užsidegus žvakę, pasidėjus kokį nors šventojo paveiksliuką - susikūrus maldingą aplinką. Kitam geriau pasirengti bažnyčioje, pavyzdžiui, Švč. Sakramento adoracijos metu.
Aš pats einu į artimiausią bažnyčią, kurioje žinau, kad vyksta Švč. Sakramento adoracija ir tuo laiku yra kunigas. Atlieku sąžinės patikrinimą, kol einu nuo namų iki bažnyčios, ir bažnyčioje pasimeldžiu.