Populiarioji kultūra skatina nuolat galvoti apie aplinką ir save pozityviai - pastebėti gerus dalykus, visuomet bandyti nusiteikti kuo džiugiau, šypsotis ir bandyti kuo mažiau dėmesio skirti negatyvioms mintims ir įvykiams. Tačiau ar tai veikia?
Pozityvus mąstymas gali būti naudingas, bet svarbu išlaikyti balansą su realybe.
Kas yra pozityvumas?
Psichologijoje pozityvumas apibrėžiamas kaip sugebėjimas aiškinti įvykius, reiškinius kaip besąlygiškai turinčius prasmę, naudą; tikėjimas, kad gyvenimas besąlygiškai yra dovana, o sunkumai - iššūkis, ir net sudėtingos istorijos galų gale baigiasi laimingai. Taigi „būti pozityviu“ reiškia sugebėti konstruktyviai įveikti sudėtingas gyvenimo situacijas.
Pozityvus mąstymas daugeliui žmonių yra resursas išgyventi sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Galima nusiteikti optimistiškai, susidūrę su sunkia patirtimi ir iššūkiais.
Žmonės mėgsta pozityvius žmones, bet tik tada, kai optimizmo juose yra saikingai, neperspaustai, nesaldžiai.
Pozityvumo medalio kita pusė
Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas, eliminuojamos nesekmės, skaudūs įvykiai, krizės. "Viskas tik į gera" skambi frazė, bet realybėje atspindinti tik pusę tiesos. Gyvenime būna visaip ir gerai ir blogai.
Ar nekyla rizika leistis į savo jausmų ignoravimą, dirbtinai versti save jausti tik “priimtinas” emocijas? Jausmai lyg vaivorykštė, tai kuri iš vaivorykštės spalvų yra “nepriimtina”? Siekis jausti tik teigiamus, gražius jausmus yra tas pats, kas bandymas vaikščioti tik dešine koja, nes kairė - tai negražu. Savęs spaudimas būti teigiamu, gerai nusiteikusiu, tai lyg reikalavimas kiekvieną akimirką švęsti šventę arba valgyti tik saldumynus. Gyvenimo ir jausmų pilnatvę kuria tik teigiamų ir neigiamų jausmų balansas.
Negalima pasitikėti žmogumi, kuris nuolat šypsosi, nes kyla klausimas, kaip atrodo jo neigiamos emocijos, kur jis jas slepia? Užspaustos neigiamos emocijos prasiveržia netikėtai ir dažniausiai nelaiku, nušluodamos viską savo kelyje.
Kaip atrasti balansą/ ribą tarp apsimestinio pozityvumo ir negatyvaus, apatiško pesimizmo? Kur slypi tas sveikas realaus gyvenimo problemų, pakilimų ir nuosmukių pripažinimo taškas? Visi žmonės skirtingi, jie skiriasi tiek savo išore, tiek ir vidumi, jie skiriasi ir optimizmo ir pesimizmo balansu.
Toksiškas pozityvumas neigia autentiškos paramos, kurios žmogui reikia norint susidoroti su iškilusia situacija, poreikį.
Toksiškas pozityvumas
Toksiškas pozityvumas - tai įsitikinimas, jog žmogus turi išlaikyti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi ar sunki situacija tuo metu jį slėgtų. Toks požiūris dar apibūdinamas madingu posakiu „tik geros vibracijos“.
Toksiškas pozityvumas pozityvų mąstymą iškelia taip aukštai, kad jis tampa pernelyg apibendrintu kraštutinumu. Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis. Kai išreiškiame savo nusivylimą ar liūdesį, kas nors mums mesteli repliką, jog „laimė yra pasirinkimas“.
Toksiškas pozityvumas iš tikrųjų gali pakenkti žmonėms, išgyvenantiems sunkumus. Tyrimai rodo, kad jausmų slopinimas gali lemti dar daugiau vidinės psichologinės įtampos.
Toksiško pozityvumo pasekmės:
- Gėdinimas.
- Augimo stabdis.
- Autentiškų emocijų vengimas.
Toksiškas pozityvumas veikia kaip vengimo mechanizmas. Kitiems žmonėms jis leidžia išvengti svetimų emocinių situacijų, dėl kurių jie gali jaustis nepatogiai. Tačiau kartais tas pačias toksiškas mintis perkeliame į save.
Toksiškas pozityvumas ypač žalingas šiuo laikotarpiu. Pandemijos metu žmonės susidūrė su liga, socialine izoliacija, darbu iš namų, verslo žlugimu, nedarbu, iššūkiais šeimoje, finansinėmis problemomis. Tai išties didžiuliai gyvenimo pokyčiai. Taip pat jaučiamas spaudimas išlikti produktyviems ir pozityviems šiuo įvairiapusiškai sunkiu ir traumuojančiu laikotarpiu.
Kaip atpažinti toksišką pozityvumą ir su juo kovoti?
Toksiškas pozityvumas dažnai būna subtilus, tačiau išmokęs jį atpažinti galėsi geriau pastebėti tokio pobūdžio savo ir kitų elgesį.
Toksiškas pozityvumas gali būti žalingas psichinei sveikatai.
Jei tave veikia kitų žmonių toksiškas pozityvumas arba atpažįsti tokį savo elgesį, niekada nevėlu susikurti sveikesnį ir palaikantį požiūrį:
- Valdyk savo sunkias emocijas, tačiau neneik jų. Realistiškai įvertink savo jausmus.
- Nesitikėk per daug iš savęs. Normalu jausti daugiau nei tik vieną pozityvų jausmą.
- Susitelkęs išklausyk ir palaikyk kitus. Neužčiaupk kito žmogaus toksiško pozityvumo frazėmis.
- Priimk kitų išsakytus jausmus, net jeigu jie skiriasi nuo tavųjų identiškoje situacijoje.
- Stebėk savo jausmus socialiniuose tinkluose. Jei pamačius „pakylėjančius“ įrašus, viduje lieka gėdos ar kaltės jausmas, tai gali būti toksiško pozityvumo įtaka.
- Išgyvendamas sunkumus pagalvok, kokiais būdais galėtum išreikšti savo emocijas, kad jos nuvestų produktyviu keliu.
- Leisk sau pajausti visus viduje kylančius jausmus.
Išmokus atpažinti toksišką pozityvumą, galima atsikratyti tokio mąstymo ir suteikti (bei gauti) tikrą paramą. Pastebėjęs toksiškus teiginius, stenkis leisti sau ir kitiems pajausti savo emocijas, kurių būna tiek pozityvių, tiek sunkių.
Svarbu priimti ir įvardinti savo jausmus.
Kaip surasti sveiką balansą?
Atsakyti vienareikšmiškai, kaip surasti tą “normalaus” reagavimo tašką, reiškia kurti dar vieną niekuo neparemtą taisyklę. Galimybė rinktis kaip reaguoti į gyvenimo džiaugsmus ir negandas atveria platesnius horizontus.
Psichologė Sigita Valevičienė apie šių laikų motinystę: gyvenimo patogumai turi savo kainą
Suaugęs žmogus polinkį į vieną ar kitą pusę atsineša iš šeimos, iš savo tėvų. Pakeisti save yra labai sunku, o kartais net neįmanoma, bet savistaba, psichoterapija praskleidžia šydą ir leidžia pamatyti, kad kiti elgiasi ir jaučiasi kitaip.
Kaip dažnas patarimas žmogui, kuris jaučiasi nelaimingas, iškyla pasiūlymas žvelgti į perspektyvą (pagalvok, kad tu sveikas, o va tas ir tas invalido vežimėlyje ir sugeba būti laimingas; pagalvok, kiek daug turi, palyginus su visais badaujančiais, vargstančiais žmonėmis ir t.t.). Ar toks savo situacijos lyginimas su tais, kurių situacija sudėtingesnė veiksmingas?
Sociometrija - metodas, kuris leidžia lygintis su kitais ir atrasti savo vietą kitų žmonių grupėje. Mes norime ar nenorime, bet visada lyginamės. Visi sėkmingesni, laimingesni, ir kiti kitaip tobulesni visada yra prieš mus ir tai mus motyvuoja judėti pirmyn, stengtis, konkuruoti. Visi, kurių dalia yra stovėti už mūsų, mums suteikia palaikymą, atramą ir stabilizuoja. Visos žmonijos mąsteliu mes visada esame kažkur per vidurį, todėl labai svarbu žvelgti ir į priekį, o prireikus atsigręžti atgal ir nustoti skųstis, kad mums nesiseka.
Populiarioji psichologija: pagalba ar komercija?
Populiarioji psichologija, vadinamosios "self-help" knygos - ar jos veiksmingos, naudingos? Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kiekvienas renkasi tai, ką supranta ir iš ko gali kažką pasiimti naudingo sau. Vienos tiesos nėra, yra šiandieninė tiesos norma, bet ji nuolat kinta.
Už kiekvienos knygos stovi ją parašęs žmogus, todėl knygos patarimai yra to žmogaus patarimai, jie subjektyvūs. Vieni mėgsta vienokias knygas, kiti kitokias, kuo daugiau skaitome, tuo daugiau imame atsirinkti ko mums reikia ir kas mums tinka.
Kaip veikia įvairios knygos, kuriose dėstomi kitų (ypač viešojoje erdvėje žinomų žmonių) išgyvenimai ir mintys - ar tai turi naudos skaitytojo saviugdai? Autoritetais mes labai tikime paauglystėje, jais sekame, jais žavimės. Tapę brandesni, imame vadovautis savo galva, o vieną dieną visus stabus nuverčiame ir nebetikime niekuo, tik savimi ir tai tik kartais.
Visada smalsu pasižvalgyti kaip kiti gyvena, kuo tiki ir ką daro. Ar verta aklai kažkuo sekti, kopijuoti?
Kaip pasirinkti tinkamą knygą?
Renkantis sau knygą, siūlau atkreipti dėmesį į autorių. Atidžiai perskaityti, kas jis toks, o kartais net kituose šaltiniuose pasitikrinti jo tapatybę.
Žmonės, kurie tiki “pozityvumo galia” bei intensyviai gyvenimo atsakymų ieško populiariosios psichologijos knygose, instagramo citatose ir t.t. kartais atrodo žinantys visus atsakymus ir netgi arogantiški. Ar jų pagalba/patarimai gali būti žalingi?
Kažkuo tikėti yra gerai, bet kažkuo tikėti fanatiškai yra gana radikalu, o gal net kvaila. Antikos laikais buvo žinoma viena tiesa, “žinau, kad nieko nežinau”. Šiandien ši tiesa lieka aktuali daugeliui, nes gilinantis, mokantis, kaupiant žinias ateina vis didesnis suvokimas, kad nėra vienos tiesos, kad nėra vienos taisyklės kaip reikia gyventi, kaip galvoti, kaip jaustis.