Noras ir pasitenkinimas būti vienam: psichologinis žvilgsnis

Apie 25 proc. mūsų neturi nei vieno pakankamai artimo žmogaus, kuriam galėtų papasakoti apie savo sunkumus. Tai yra 1 iš 4 jūsų matytų ar sutiktų žmonių neturi su kuo pasikalbėti apie tai, kas iš tiesų jam rūpi. Visgi tikras tarpusavio ryšys gali turėti labai stiprų poveikį ir iš tiesų daug ką pakeisti.

Vienatvės jausmas gali būti skaudus, bet svarbu prisiminti, kad esate ne vieni.

Jei jau spėjote susipažinti su mano istorija, žinote, kad nors ir turėjau viską, kas turėtų daryti mane laimingą, jaučiausi be galo vieniša. Pati tada negalėjau to suprasti ir suvokti. Atrodė, kad viskas gerai, bet kažkas ne taip. Buvau stipri, ambicinga moteris, tačiau giliai mano viduje buvo paslėpta daug skausmo. Visi turime žaizdų. Tikiu, kad tai, ko labiausiai ilgimės, yra šiluma ir meilė. Būti priimtiems, mylimiems, laukiamiems. Taip pat, žinau, kad norime save realizuoti, įprasminti ir būti patenkintais savo gyvenimu.

Savirealizacija: kas tai?

Savirealizacijos tema šiuo metu yra aktuali kaip niekad. Susimąstyti priverčia nepasitenkinimo jausmas ir mintys, kad tai, ką darau, man nepatinka, nesuteikia prasmės, yra nuobodu ir neįdomu. Natūraliai tokioje būsenoje kyla noras kažką pakeisti - darbo vietą, pobūdį, darbo formą ar profesiją. Tačiau išoriniai pokyčiai retai išsprendžia vidines problemas. Savirealizacija tapo tyrinėjimo objektu XXa. viduryje. Ją tyrinėjo tokie psichologai kaip K. Jungas, A. Maslow, R. May ir kiti. Šiame straipsnyje pateiksime kelias jų mintis bei remsimės Lietuvos žmonių patirtimi bei nuomone apie savirealizaciją.

Visų pirma, savirealizacija - tai savęs išraiška ir realizavimas. „Galimybė išreikšti savo gebėjimus (resursus) kūrybiškai, fiziškai ir protiškai“. Kas gi tas „Aš“, kuris nori būti išreikštas? A. Maslow šią dalį matė kaip asmens siekį augti, atrasti ir išreikšti savo individualumą, o savirealizaciją - kaip poreikį. K. Jungas vadino „Savastimi“ ir ją apibūdino kaip vedantį principą, vidinės krypties ir tikslo šaltinį. Tačiau svarbu nepamiršti, kad Tikrasis Aš, bandantis save išreikšti, remiasi labai paprastais žemiškais dalykais. Tai tas pats „Aš“, kuris nori valgyti, kažką sako artimam žmogui ir laukia reakcijos, kuris mėgsta linksmintis, bet grįžęs iš darbo 20val. vakaro jaučiasi per daug pavargęs. Savirealizacija remiasi gebėjimu išgirsti ir išpildyti savojo „Aš“ prašymus.

Antras svarbus savirealizacijos aspektas siejasi su savo norų realizavimu ir pasitenkinimu. Apklausos dalyviai juos mini ne kartą: „savo norų, troškimų, jausmo, kas iš tikro esi, pavertimas realybe“, „kai gali užsiimti tuo, kas gerai gaunasi ir malonu tai daryti“, „asocijuojasi su užsiėmimu, suteikiančiu didžiausią pasitenkinimą ir džiaugsmą“. Kad geriau jį suprastume, remkimės E. Eriksono vystymosi stadijų aprašymu. Pirmoje stadijoje - kūdikystėje - mums yra svarbiausia patirti pasitenkinimą iš to, ką gauname iš išorės, kad kažkas patenkintų mūsų poreikius ir norus. Toks pasitenkinimas parodo, kad kažkas mus myli ir rūpinasi, ir formuoja pamatinio pasitikėjimo jausmą. Kai šis rezervuaras užpildytas (nuo 2m.), svarbesniu pasitenkinimo šaltiniu tampa dalykai, kuriuos įvaldome - mūsų kūno funkcijos (išmokstame vaikščioti, bėgti, šokti), aplinkos aspektai (išmokstame naudotis šaukšteliu, važiuoti dviračiu), kompetencijos (išmokstame padėti padengti stalą, apginti vartus žaidžiant futbolą). Kalbant apie savirealizaciją, pasitenkinimą galime suprasti kaip rodiklį, rodantį, kokią veiklą verta pasirinkti. Jai būdingas pasitenkinimas susideda iš mūsų prigimtinių gebėjimų, įgytų žinių ir patirties, pozityvaus pastiprinimo ir kitų veiksnių mišinio.

Trečias svarbus aspektas yra aktyvumas. „Kai žmogus išlaisvina kokį jam būdingą talentą, darydamas jam asmeniškai vertingiausią dalyką, veiksmą, daiktą.“ Apklausos dalyvių nuomonę papildo psichiatras ir psichoanalitikas J. F. Masterson: „Pasitenkinimas nuo bet ko, ką darome, numano įsitraukimą.“ Savirealizacija neatsiejama nuo aktyvaus įsitraukimo, jį galima tik atrasti, bandant kažką daryti. Kiekviena veikla mus panardina į patirtį, pvz., važiuojant dviračiu užmiesčio keliu, jaučiame gausybę aplinkos poveikių ir kūno pojūčių, tačiau kitiems tuo pačiu keliu važiuojantiems dviratininkams ta patirtis bus skirtinga.

Drąsos ir disciplinos poreikis siekiant daryti dalykus atveda mus prie ketvirto aspekto - atsakomybės. „Savirealizacija - tai meilė sau, nes jei myli save, tai ir stengiesi siekti kuo geriausio rezultato. Tai atsakomybė prieš save patį už savo gyvenimą,“ - parašė apklausos dalyvis. Jam pritaria ir garsūs psichologai. K. Jungas mini, kad kelias į individuaciją (naudojama sąvoka artima savirealizacijai) turi būti sąmoningas žmogaus pasirinkimas ir jo aktyvūs veiksmai jos siekiant. A. Maslow tvirtina, kad žmogaus atsakomybė prieš save - patenkinti savirealizacijos poreikį, reiškia pilnai realizuoti žmogui suteiktą potencialą. Šioje vietoje skaitytojas, ieškantis ir nerandantis savirealizacijos, turėtų susinervinti: atsakomybė jam uždėta, bet atsakymų, kur tos savirealizacijos ieškoti - nėra.

Tam, kad atsirastų paminėkime penktą aspektą - savirealizacija nėra galutinis taškas, ji yra procesas ir kryptis. Vienas iš apklausos dalyvių paminėjo, jog ji apima „pastovų mokymąsi ir siekimą gerinti įgūdžius bei žinias“. Galutinės savirealizacijos neišeina pasiekti, nes ji nėra tikslas, ji yra poreikis, toks pat poreikis, kaip ir valgymas. Juk negalime prisivalgyti vieną kartą visam gyvenimui! Kiekvieną gyvenimo sekundę kažkas nepažintas mumyse siekia save realizuoti. Padaryti tai jis gali įvairiais būdais - kažkuo domėdamasis ir mokydamasis, kažką kurdamas, kažką pasakydamas. Patenkinus šį impulsą, atsiranda naujas. Vakar aš norėjau išmokti groti pianinu, šiandien noriu pagroti artimiesiems, rytoj galbūt svajosiu apie koncertą. Šiame pavyzdyje savirealizacija nebūtų noras tapti žymiu muzikantu, kaip tik jis neturi nieko bendro su savęs realizacija, nes didžiąja dalimi siekia pritarimo iš išorės.

Ir taip mes perėjome prie dar dviejų, vienas nuo kito neatsiejamų aspektų. Savirealizacija reikalauja adresato. Kad kūrinys būtų išgirstas, reikalingas klausytojas. Savirealizacija negali vykti vakuume, nes tokiu atveju ji neturėtų prasmės. Prasmė ir naudingumas - tai savotiškas savirealizacijos variklis, įtampa, palaikanti jos energiją. O prasminga veikla gali būti tuomet, jei ji kažką keičia - kitų žmonių ar pasaulio gyvenime. „Savirealizacijos procesas yra transformuojantis, vedantis į gilesnį savęs ir savo vietos pasaulyje supratimą,“ - rašė K. Adresato aspektas yra labai paslaptingas. Mūsų savirealizacijos adresatais tampa konkretūs žmonės, bet kuriame mes dar ne jiems, o įsivaizduojamam adresatui. Dažnai tai yra žmogus iš mūsų vaikystės, kuris priimdavo mūsų savirealizacijos apraiškas: „Mama, žiūrėk, ką nupiešiau.“ Kartais ši figūra yra įsivaizduojama - kažkas, ko mes vaikystėje neturėjome, bet tikėjome, kad galėsime surasti.

Kitais kartais - tai desperatiška viltis surasti adresatą. Kam gali būti skirtas E. Muncho kūrinys „Klyksmas“? Panašu, kad tai dailininko bandymas surasti kažką, kas galėtų jį išgirsti. Kartais, būdami vaikais, mes prarandame tikėjimą, kad galime būti išgirsti, ir pradedame duoti pasauliui tik tai, ko jis iš mūsų prašo, nesvarbu, ar turime tai savyje, ar ne. Taip susikuria Netikrasis mūsų Aš, o tokia būsena vadinama narcisizmu. Kadangi abejingumo patirčių turime visi, kartais visi pasineriame į savo narcisizmą, vieni daugiau, kiti mažiau. Psichiatras ir psichoanalitikas James F. Masterson skyrė Tikrąjį Aš ir Netikrąjį Aš. Savirealizaciją jis siejo su Tikrojo Aš pastangomis prisitaikyti pasaulyje, priešingai nei Netikrojo Aš bandymu pritaikyti save pasauliui. Skirtumas subtilus, bet esminis, nes Tikrasis Aš yra orientuotas į gyvenimo uždavinių atlikimą, siekiant sukurti kuo daugiau sąlyčio taškų tarp savęs ir pasaulio.

Savirealizacija - tai tiltas tarp Tikrojo Aš ir adresato, nesant bent vienam iš atramos taškų, tiltas tiesiog negali egzistuoti. Svarbu yra patikslinti, kad savirealizacijai reikia adresato, tačiau iš adresato mes tikimės ne pritarimo. Tikimės būti pamatyti ir išgirsti. Kartais realizuoti save gali reikšti ir visišką aplinkos nepritarimą. Kaip paminėjo vienas iš apklausos dalyvių, „Kai žmogus […] net nejaučia būtinybės sulaukti pritarimo iš aplinkinių“. Taigi, apibendrinant, matome, kad savirealizacija - tai nuolatinis procesas, kuris apima savęs pažinimą ir savo individualių savybių panaudojimą, siekiant pritaikyti juos pasaulyje, iš to patiriant pasitenkinimą ir prasmės jausmą. Taip pat tai nuolatinė atsakomybė už savęs išreiškimą ir meilės sau forma.

Ką gi patartume žmogui, kuris šiuo metu nėra visiškai patenkintas savo darbo vieta? Ar aš girdžiu savo Tikrojo Aš prašymus? Kokiame pasaulyje aš noriu gyventi?

Poros santykių žlugimas

Išsiskyrimas - būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti.

Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore. Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler - Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė - šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė - neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija - III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė).

Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę.

Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas.

Meilė dviem: ar tai įmanoma?

Mūsų pirmasis noras - nedelsiant atsakyti „ne“. Ir tai suprantama: kiekvieno atmintyje išlikę nemažai pavyzdžių, kai vienas iš sutuoktinių apgaulės būdu parazituoja iškart dviejų jį mylinčių žmonių sąskaita. O pats iš tikrųjų nemyli nė vieno. Pagrindinės idėjos Dvigubi santykiai ne visuomet slepia savanaudiškumą: kai kurie iš jų atsiranda dėl tikrų jausmų. Meilė gali būti apibrėžiama įvairiai, o tai iš esmės suteikia mums galimybę mylėti du žmones - kiekvieną skirtingai.

Prancūzo psichoanalitiko Didier Dumas manymu, „monogamijos siekis yra mūsų nesąmoningo noro atkurti pirminį ryšį su motina atspindys. Vaikui motina yra jo visata, ji yra begalinės meilės ir supratimo šaltinis. Ir ūgtelėjus daugelis iš savo partnerio tikisi to paties meilės bei saugumo jausmo, kaip ir vaikystėje. Žmogus, skirdamas partneriui motinos vaidmenį, pasmerkia save amžinam nepasitenkinimui, nes partnerio meilė neprilygsta idealiam motiniškam jausmui. Šiuo atveju mylėti du žmones - tai būdas išvengti santykių su motina projekcijos į partnerį“.

Apsisprendus įsigyti slaptą meilę bet kuris žmogus rizikuoja tapti vodevilinio trio dalyviu: vyras, žmona ir meilužis (meilužė). „Išgyventi tokioje situacijoje sugeba tik tie, kuriems pavyksta bendrauti tarpusavyje, su partneriu aptarti savo jausmus ir kalbėtis apie seksualumą. O tai nėra lengva, nes tenka įveikti du tūkstantmečius metų tylėjimo apie tai, kas susiję su seksu“, - mano D.Dumas.

Tačiau ne visuomet noras atsiverti teikia teigiamų rezultatų. „Prieš ryžtantis pokalbiui derėtų užduoti sau klausimą: „Kodėl aš noriu papasakoti apie neištikimybę?“, suprasti, ar jus veikti skatina tik noras išsiaiškinti savo jausmus, ar yra ir dar kažkas, tarkim, pasąmoningas noras sukurti konkurencinius santykius tarp dviejų partnerių. Reikia suprasti, kad partneriui bus skaudu ir visai tikėtina, kad jis šią informaciją suvoks kaip išdavystę, nesugebės jos tinkamai apdoroti, pradės kentėti, pasijus nereikalingas. Tokiu atveju jūsų tiesmukumas vargu ar gali būti pateisinamas“, - įspėja I. Chamitova.

Lūkesčiai santuokoje

Jeigu sutuoktiniai sutaria, atrodo, kad jų gyvenimo scenarijus vyksta pagal anksčiau susikurtą planą. Psichologė Terri Orbuch apie tokias laimingas poras pasakytų, kad jos turi realius lūkesčius dėl tarpusavio santykių ir bendro gyvenimo. Kitą vertus, tai, kas vienam partneriui atrodo realu ir įmanoma įgyvendinti, kitam gali pasirodyti tikras iššūkis. Priežastys gali būti pačios įvairiausios: skirtingos tradicijos, auklėjimas, asmenybė, įpročiai ir pan. Atpažinti nerealius lūkesčius trukdo nepasitikėjimas savimi. Jei manome, kad savarankiškai gyvendami esame menkaverčiai, tikėtina, kad partneryje ieškosime mums trūkstamų savybių, nepatenkintų poreikių išpildymo. Deja, nėra kito žmogaus, kuris galėtų geriau pasirūpinti mumis už mus pačius.

Dažniausiai žmonės tikisi, jog santuokoje nesijaus vieniši. Jei santuokoje visgi pradedame jaustis vieniši, mums atrodo, kad nėra skirtumo, gyventi poroje ar vieniems. Darome prielaidą, kad vienatvės jausmas priklauso nuo kito žmogaus, tačiau iš tikrųjų ir patys daug prie to prisidedame.

Sutuoktinis turi intuityviai suprasti, kaip aš jaučiuosi. Galbūt tai susiję su laiko ir nuoširdaus bendravimo trūkumu. Tačiau tai gali būti pražūtinga - įlįsti į kito mintis ir jausmus visu 100 procentų neįmanoma, todėl galime prisigalvoti klaidingų hipotezių. Lūkesčiai vyrų ir moterų akimis. Vedusiems vyrams nebuvo svarbu, ar sutuoktinė turi priešingos lyties draugų, tačiau net 13 proc. moterų pažymėjo, kad joms tai rūpi. Tai gali būti susiję su noru užkirsti kelią vyro neištikimybei. Vedę vyrai dažniau nei moterys iš santuokos tikisi vien laimės, džiaugsmo bei paruoštos vakarienės. O ištekėjusios moterys dažniau nei vyrai išskiria namų ruošos, tvarkos svarbą - tikriausiai todėl, kad stereotipiškai moterys vis dar užsikrauna didžiąją buities darbų naštą.

Todėl verta atsiminti Dave’o Meurerio žodžius, kad sėkminga santuoka yra ne tuomet, kai du tobuli žmonės randa vienas kitą, o kai du netobuli žmonės mokosi mėgautis tarpusavio skirtumais. Norint santuokoje sumažinti stresą ir nusivylimą, pirmiausia reikia atpažinti, kokiais lūkesčiais patys vadovaujamės. O svarbiausia atskirti tuos lūkesčius, kurie mus nuveda į iliuzijas ir sukelia nusivylimo jausmą.

Santykių ekspertas Johnas M. Gottmanas teigia, kad gebėjimas priimti save su visais trūkumais ir atleidimas sau už netobulumą skatina neįtikėtinas permainas. Būdami atlaidesni sau, būsime atlaidesni ir kitiems. Psichoterapeutas Albertas Ellisas yra pasakęs: „Kur parašyta, kad kiti turi elgtis taip, kaip to norime mes?“ Kito žmogaus galime paprašyti pagalbos, paramos, o ne reikalauti. Taigi pirmiausia turime pastangas nukreipti į savo požiūrio ir elgesio keitimą. Priimdami save ir kitą tokius netobulus, bet žmogiškus ir nuoširdžius, susigrąžiname įrankius, reikalingus pasiekti savo norams ir tikslams.

Psichologė T. Orbuch pataria atlikti praktinę užduotį: abiem sutuoktiniams atskirai užrašyti du svarbiausius lūkesčius, ko tikitės iš tarpusavio santykių (pavyzdžiui, kaip partneris turėtų su jumis elgtis ir kokio elgesio jūs netoleruotumėte). Psichologės teigimu, ši užduotis padeda atskleisti, kokie tarpusavio santykių aspektai svarbūs abiem sutuoktiniams. Kornelio universiteto gerontologas Karlas Pillemeras tiesiogiai apklausė 400 vyresnio amžiaus amerikiečių (nuo 65 m.), kaip rasti tinkamą partnerį, taip pat teiravosi kitų meilės, santykių palaikymo patarimų. Iš apklausos išsiskyrė pagrindinė įžvalga: norite darnos - bendraukite ir bendradarbiaukite. Vyresnieji teigia, kad daugumą santuokos problemų galima išspręsti bendraujant atvirai ir gyvenant kaip komandai.

Konsultacijos

Mano darbas iš esmės yra padėti ne tiek labai patenkintiems savo gyvenimu kurti jį kiek geresnį. Konsultuoju, nes kiekviena savo kūno ląstele žinau, kaip svarbu sunkiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis turėti kur atsiremti, išbūti, leisti sau kiek atgauti jėgas, gal ir daug ką permąstyti prieš tęsiant savo kelionę toliau. Dabar labiausiai laukčiau konsultacijose esančių profesinėje, vidurio amžiaus, egzistencinėje, santykių ar su netektimis susijusiose krizėse. Ir tų, kurie tiek daug yra pasiekę ar sukūrę, o vietoje pasitenkinimo - tuštumos ir vienišumo jausmas. Taip pat tų, kurie jaučia, kad fail’ina su savo gyvenimu ir, rodos, to negali kontroliuoti. Kviečiu iš visos širdies ir ji gali išgirsti, ypač jei jai skauda.

Tad, kas žino, gal greitu metu ir pasimatysime (šypsausi) mano kabinete psichoterapijos centre, Basanavičiaus g. 15, Vilniuje.

“Nėra jokios patirties, kuria šis žmogus su manimi negalėtų pasidalyti, nei baimės, kurios negalėčiau suprasti, nei kančios, kurios negalėčiau palengvinti, nes aš taip pat esu žmogus. Nesvarbu, kokio gilumo jo žaizdos, jis neturi prieš mane jų gėdytis. Aš taip pat esu pažeidžiama. Ir dėl to jam manęs užteks. “

Tikiu, kad be tamsos, nebūtų ir šviesos. Tamsa labai svarbi ir reikalinga, tamsoje vyksta daug prasmingų pokyčių. Gyvenimiški sunkumai, iššūkiai, sielvartas užgrūdina, augina, moko išminties, tai tarsi nesuvaldoma jėga ir galia, kuri lyg savaime keičia, transformuoja, ypač jei turi kur atsiremti pačiais pačias sunkiausiais gyvenimiškais momentais (mano veikla tai apima).

Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios.

tags: #noras #ir #pasitenkinimas #buti #vienam