Tolerancija – stiprybė, kurią išlavinti nėra paprasta

„Tolerastas, tolerastas…” - pasigirsta tolumoje balsas. Ir beje, šis balsas Lietuvos padangėje vis garsėja, bet tik epizodiškai, tik tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, tam tikrais laikotarpiais, paskui vėl aprimsta. Grubus žodis, užmestas ant vertingos žmogiškos savybės.

Kai iškilo Stambulo konvencijos tema - vėl buvo metama toji žeminimo artilerija žmonėms, kurie kvietė įgyvendinti šio dokumento keliamus tikslus. Kaunas ir Pride paradas? Vėl norisi kažkam grubiai kovoti už savo vertybes, o tuos palaikančius išvadinti tolerastais. Ir štai vėl mūsų tautai atėjo išbandymas - nelegalių migrantų banga iš Baltarusijos. “Ne, mes jų neimsime…” - atsakė savivaldybės į paklausimą, ar prisidės prie pasienio savivaldybių iššūkio kur nors laikinai sulaikytuosius apgyvendinti.

Hmm, kyla įtampa. Taigi, kas čia yra tas stiprus žmogus? Tas, kuris tvirtai saugo vertybes? Gal net su agresijos atspalviu sako “mums tų daug lyčių nereikia?”, “gal nereikia čia tautos erzinti ir demonstruotis”, “neleisti jų per sieną”. O gal tas, kuris į šią temą pažvelgs … tolerantiškiau. Leiskite parodyti jums vieną aspektą - tolerancija kaip žmogiška stiprybė.

Savybė, kuri augo lėtai ne vieną šimtmetį. Negalima jų žudyti. Tai viena iš pirmųjų minčių, užfiksuotų 1579 m. Utrechto unijoje, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. O tuomet prieš 5 metus Paryžiuje 1572-ais metais vyko baisioji Baltramiejaus naktis. Tiesiog ėjo naktį gatvėmis ir žudė truputį kitaip tikinčius (nužudytas ne vienas tūkstantis hugenotų).

Atrodo, pavyzdys per toli? Pasižiūrėkite filmą “Ruandos viešbutis”. Nors jis buvo sukurtas beveik prieš dvidešimt metų, iki šiol asmeniškai liko skaudus įspūdis apie tai, kaip greitai žmonės gali tapti žiaurūs truputį kitokiems. Atkreipkite dėmesį, antrą kartą naudoju žodį “truputį”. Kiek jėgų bei drąsos turėjo turėti viešbučio vadybininkas Paul Rusebagina, išgelbėjęs šimtus, kai aplink žuvo šimtai tūkstančių.

Taip, nesantaika tautiniu ar religiniu pagrindu turi tiek daug pavyzdžių, kaip pas mus įsijungia žiauriausi būdai, kuriuos mes pateisiname labai paprastai - “ko čia jiems”. O tas įsijungimas gali įvykti taip greitai ir taip nevaldomai. Iki šiol Lietuva bando suprasti, kas įvyko su mūsų piliečiais žydais, iki šiol Europa negali suprasti, kaip Serebrinecoje visai neseniai įvyko tokios žudynės. Ir po tokių pamokų suprantame, kad ne žudymas yra mūsų jėga, o gebėjimas būti su kitokiais, TRUPUTĮ kitokiais.

Per grubius pavyzdžius pateikiu? Gerai, pakeliaukime į kurį nors Lietuvos mažą miestelį. Aš jums pradėsiu sakinį, o jūs pabandykite pasakyti, ar suprantama ir normalu, kas įvyko. “Per vietos jaunimo ir atvykėlių iš Pasvalio muštynes buvo nužudytas devyniolikmetis…” Ah, deja. Bet paklausus, kas, kur ir kaip, neretai išgirsite vieną paprastą “teisingą” frazę: “ko jie čia važiavo?” Galima dar pridėti sakinį “mes jų prie savo mergų neprileisime…”. Taigi, tuos kitus iš kito kaimo galima mušti. Tokios tiesos aplinkoje teko užaugti ir Vilniuje. Man užtenka būti ne iš to rajono, kaip rizika paauga (bent jau mano jaunystės laikais). O realiai aš esu tik TRUPUTĮ kitoks, iš kito rajono.

Gal dar per grubūs pavyzdžiai?

Nepriėmimas - kasdienybė, kurios realiai nereikia

Jei pakeitėte gyvenamą vietą ir atvykote gyventi į kitą miestą ar kaimą, spėkite, kiek laiko turi praeiti, kol vietiniai jus priims į savo “gentį”? Daug žmonių taip ir jaučiasi - atėjūnai, nors gyvena naujoje vietoje gal jau virš 30 metų. Net jei ir daug daug gero padarė savo pasirinktam rajonui, vis tiek jie - atėjūnai. Gal tai ir nėra blogas žodis pats savaime, bet jis vis akcentuoja tą TRUPUTĮ kitokį bruožą. Pažiūrėkime gausybę kitų pavyzdžių: žmogus, kuris nemato, nenori, kad su juo daugiausiai kalbėtų apie neregystę. Paauglys, kuris nukentėjo nuo prievartos, nenori, kad savo mokykloje būtų įvardijamas kaip auka. Vyresnio amžiaus žmogus jauname kolektyve nenori būti nuolat išskiriamas dėl savo amžiaus, kad jam sunkiau išmokti technologijomis grįstus sprendimus darbe.

Dar pavyzdžių? Paklausinėkite suaugusių žmonių, kurie užaugo globos namuose, kaip dažnai jų gyvenime norėjosi slėpti šią savo gyvenimo patirtį. Paklauskite žmogaus, kuris turėjo problemų su alkoholiu, bet jau virš 20 metų yra blaivybės kelyje. Kai tik jis pasako “taip, aš buvau priklausomas nuo alkoholio…”, kaip jį nuoširdžiai priims dabartinė jo aplinka? Yra gerų tolerancijos pavyzdžių, deja neretai mes turime slėpti dalį savęs, kad būtume priimti, kad nematytų tų TRUPUTĮ kitokių bruožų, o jais priskirtų, lyg būtume iš kitos planetos.

Ar galima greta jūsų gyventi?

Užduosiu provokuojantį klausimą - ar sutiktumėte, kad pas jus gatvėje kaimynystėje apsigyventų tiurkų kipčiakų kelios šeimos, atidarytų kavinę, greta turėtų maldos namus? Ne? O gal taip…“…visi brunetai, tamsiaveidžiai, kumpanosiai, būdingais truputį išsišovusiais skruostais ir netgi barzdos, kurių paprastai neskuta, nesuteikia jiems rytietiškų bruožų“ - dailininko Vincento Smakausko 1841 m. prisiminimai apie karaimus. Atrodo, tikrai savi, Vytautas gi juos pakvietė. O jeigu pasakysiu, kad jie yra tiurkai kipčiakai…. Taigi, pakartosiu klausimą, ar sutiktumėte, kad greta jūsų įsikurtų tiurkai kipčiakai? Ir gali būti, kad atsakymas dabar bus taip, nes tai gi yra karaimai. Kodėl? Nes per 600 metų mes juos pažinome. Atkreipkite dėmesį, “pažinome..”. Tolerancija TRUPUTĮ kitokiems auga, kai tik vis daugiau sužinome.

Jei turite savo giminėje žmonių, kurie ragavo migranto duonos, ar nepastebite, kad jie jau rečiau kietai sako “NE visokiems babajams”. Kodėl? Nes jie juos jau iš arčiau pažino. Vėl tas pats akcentas. Štai jautri tema - ar nepastebite, kad tie, kurie savo rate turi homoseksualių draugų, žymiai tolerantiškiau reaguoja į LGBT+ bendruomenės siekius savo teisių užtikrinimui? Kodėl? Nes labiau pažino. Pakartotinai apibendrinsiu: tolerancija - tai didesnis žinojimas. Ar gali tai būti vadinamas sutrikimu ar silpnybe? Ne.

Lotyniškai tolerantia apibrėžia stipriųjų savybes - pakėlimas, kantrybė, pakanta. Merriam Webster žodynas aiškiai pasako - tai gebėjimas iškęsti skausmą ir sunkumus. Tai - teigiamas priėmimas ir atlaidumas kitam požiūriui, kitoniškumui bendrai. Tai - leidimas kitokiam būti, daryti ir veikti. Mes savo kalboje turime gražų kitą žodį - pakanta. Pakantumas kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, papročiams. O nuo savęs pridėsiu - TRUPUTĮ kitokiam. Kuo labiau įsigilini į kitų žmonių istorijas, supranti, kiek daug panašumų ir kiek nedaug skirtumų mes teturime.

Abejingumas nėra tolerancija

O dabar pabaigai - svarbus akcentas. Tolerancija nereiškia kito gyvenimo būdo ar pasaulėžiūros perėmimo, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimas. Ir pasakiau aš ne savo mintį, o perdaviau mums Viktoro Franklio mintį. Vienos universiteto profesorius psichoterapeutas turi iš patirties ką papasakoti, ką gali netolerancija. V. Franklis pats buvo uždarytas koncentracijos stovykloje. Kodėl? Todėl, kad buvo truputį kitoks. Jo tėvas, motina, žmona, brolis buvo truputį kitokie, jų neliko. Tokia patirtis atvedė prie vienos svarbios išvados - netolerancijos šaknis - baimė. Kitokių žmonių, grupių, nacijų, patirčių baimė. Ar norite, kad ji jus valdytų?

Tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių - baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys, homoseksualai ir heteroseksualai. Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų. Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Ar reikia toleruoti viską?

Iš esmės, tolerancija yra leidimas žmogui būti savimi ir gyventi taip, kaip jis nori. Tačiau tas žmogus, jo gyvenimo būdas, elgesys ir kalbos neturi pažeisti kito žmogaus teisių ir laisvių - pavyzdžiui, šmeižti ar skatinti susidoroti su juo.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa atskleidė, kad maždaug 80% Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais. Tačiau šiuo skaičiumi galima suabejoti - apklausa taip pat parodė, kad dauguma iš tų 80% negalėtų dirbti su „kitokiais“. Labai paplitusi tokia nuomonė: „Aš esu tolerantiškas, kol JŲ nematau ir negirdžiu“, arba „Toleruoju, kol tai manęs neliečia“. Tačiau tai parodo tik abejingumą kitokiems žmonėms, o ne toleranciją.

1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos Deklaracijoje teigiama, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti - nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę.

Šis straipsnis Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save - už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Kiekvienais metais lapkričio 16- ąją minima Tarptautinė tolerancijos diena. Taigi koks mūsų požiūris į kitaip atrodančius, kitaip mąstančius ar kitaip besielgiančius?

Tolerancija mokykloje

Turbūt sutiksite, kad platesnis tolerancijos suvokimas atsiranda dar mokykloje. Dažnai tenka pastebėti, kad ugdymo įstaigose vyrauja diskriminacija ir netolerancija dėl lyties, socialinės padėties ar išskirtinės išvaizdos. Viso to priežastimi galime įvardyti tolerancijos stoką, kuri atskleidžiama bendraujant tarpusavyje. Tolerancijos samprata suvokiama skirtingai, tai priklauso nuo kiekvieno individualaus požiūrio ir suformuotų nuostatų.

Apie toleranciją mokykloje, pedagogų pagalbą specialiųjų poreikių mokiniams, savo mintimis dalijasi Alytaus rajono gimnazijos 11 klasės moksleivė: „Tolerancija - kito žmogaus nuomonės, pažiūrų, išsakytų minčių gerbimas. Mokykloje besimokantys jaunesniojo amžiaus mokiniai retai teisingai supranta žodžio reikšmę. Žinome, kad kiekvienoje mokykloje yra specialiųjų poreikių mokinių, kurie reikalauja supratimo, paguodos, užuojautos, pagalbos. Ypač sunku pradinių klasių mokytojams, kurie mažiesiems turi įskiepyti šią sąvoką: pradinukai vos tik supratę, jog draugas ar klasiokas skiriasi nuo kitų, tuoj pat ima tyčiotis. Šioje situacijoje mokytojo vaidmuo išties labai sunkus. Pedagogas turi skatinti, kad vaikai toleruotų kitokį žmogų: bendrauti taip pat, kaip ir su visais kitais mokiniais, pamiršti, jog jis kitoks negu visi. Mano mokykloje specialiųjų poreikių vaikai yra toleruojami: jiems skiriamas papildomas mokytojo dėmesys, suteikiamos mokymosi lengvatos, kartais dėl to kiti mokiniai pavydi. Viktoras Hugo teigia „Tolerancija yra geriausia religija“. Iš tiesų, toleruoti kitą žmogų yra nesunku, žinoma, tai reikalauja aplinkinių kantrybės ir supratingumo, bet niekuomet negali žinoti, galbūt po kiek laiko tolerancijos prireiks Tau pačiam. Galiu teigti, kad mano mokykloje tolerancija yra netuščias žodis, nes moksleiviai supratingi, tolerantiški, gerbia vieni kitus“ (Agnė, 17 m.)

Tolerancijos stoka aukštosiose mokyklose

Nenuostabu, kad vis dažniau suprantame, kokia kritiška padėtis egzistuoja tarp studentų. Kokia besąlygiška konkurencija, noras tapti geriausiu, protingiausiu. Neretai tenka susidurti su pavydu, vyraujančiu tarp studentų. Savo patirtimi dalijasi studentai, pasakodami, kokias tolerancijos apraiškas jie pastebi, mokydamiesi Lietuvos aukštosiose mokyklose.

„Toleranciją aš suprantu kaip kito nuomonės, išvaizdos ar požiūrio gerbimą. Kiekvienas turime savo nuomonę apie tam tikrus dalykus, turime savo pomėgius, galiausiai aprangos stilių ir taip elgiamės dėl to, kad mums taip atrodo gerai, gražu, „faina“. Manau, kad kiekvienas norime būti gerbiami, kokie esam, bet pirmiausia turime gerbti kitą. Aš galiu nepritart, nesutikt su daug kuo, bet aš neturiu teisės smerkti. Apie prasčiau besimokančių studentų toleravimą, manau, kad viskas priklauso nuo bendro besimokančiųjų lygio. Jeigu klasė/grupė yra stipri ir kelia mokymosi kartelę, tai tada ir tas, kuriam sunkiau sekasi, bus priverstas pasistengti. Manau, kad tiek universitete, tiek mokykloje tolerancija laikoma pagalba tokiam mokiniui - taip pat. Gal tik yra viena sąlyga, kuri keičia situaciją - kai pats nenori stengtis. Manau, kad tavęs nelaikys nevykėliu, jeigu tu nesuprasdamas prašysi pagalbos. Čia jau daugiau nei tolerancija. Svarbu pačiam stengtis, norėti, nestatyti savęs į nevykėlio padėtį, tuomet ir kiti tave gerbs ir toleruos bei bus pasiruošę padėti. Netoleruojamas, manau, tik piktybiškas naudojimasis kitų gerais norais“. (Lietuvos edukologijos universiteto(LEU) Lietuvių filologijos 3 kurso studentė Martyna, 23 m.)

„Tolerancija - žmogaus nuomonės ir kitokios požiūrio į gyvenimą nesmerkimas. Kai priimama ir bendraujama su žmogumi koks jis yra, neišskiriant iš kitų. Ar studentai tolerantiški? Manau, labai diskutuotinas klausimas. Universitete tolerantiški dėstytojai, kurie visuomet priima ir priglaudžia mus tokius, kokie esame. Dėstytojams mes visi lygūs. Tolerancija priklauso nuo žmogaus intelekto, mąstymo ir proto dydžio. Protingas žmogus nesmerks kito, kad kitas atrodo ar elgiasi kitaip negu visi“, - atvirauja Vilniaus kolegijos (VK) Agrotechnologijų fakulteto Cheminės analizės technologijos 3 kurso studentė Jolanta, 23 m.

„Tolerancija aš suprantu, kaip supratingumą, kad visi mes esame skirtingi, bet kartu lygūs. Aš manau, kad aukštosiose mokyklose toleruojami prasčiau besimokantys studentai, nes dabar prastas mokymasis nėra kažkas nauja, o kaip tik prasčiau besimokančių studentų daugiau. Kalbant apie socialinę padėtį, esu geros nuomonės ir, manau, kad studentai yra tolerantiškesni nei mokykloje besimokantys moksleiviai. Socialinė padėtis studijų draugams nėra svarbi, jei norėsi pritapti draugų kompanijoje - pritapsi“, - teigia Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje (TTVAM) Vizualinę komunikaciją studijuojanti Greta, 19 m.

Tolerancijos nebuvimas vyresniojo amžiaus žmonėms

Kalbant apie pakantumą pagyvenusiems žmonėms, turbūt susiduriame su įvairiomis situacijomis. Akivaizdu, kad atsiranda visuomenės dalis, kuri sugeba smerkti senelius ar paslapčiomis pasijuokti iš jų. Kokiais būdais suvokiama tolerancija vyresniesiems, kurie nusipelnė būti gerbiami?

Apie tolerancijos nebuvimą ir priežastis savo mintimis dalijasi įžvalgų nestokodama sociologijos studentė Erika: „Manau, kad vyresnio amžiaus žmonės netoleruojami. Tai viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių Lietuvoje. Senyvo amžiaus individai yra netoleruojami ne tik dėl valdžios atstovų kaltės, kalbant apie juokingą pensijų dydį ir nuolatinį jų mažinimą, bet ir nepakankamų lengvatų, skiriamų pensininkams. Netolerancija pensininkams pasireiškia ir iš jaunimo pusės. Nuolat pastebiu nepagarbą viešajame transporte, kuomet paaugliai neužleidžia sėdimos vietos pagyvenusiems žmonėms. Girdžiu, kaip prekybos centre senelius apšaukia kasininkės, jeigu ilgai skaičiuoja pinigus prie kasos ir taip „sustabdo eilę“. Mūsų sociume seniems žmonėms tarsi nėra vietos; jie nespėja su konvejeriniu būdu lekiančiu pasauliu: technologijos, modernizacija, padidėjęs vartojimas, laiko svarba (XXI a. laikas tolygus pinigams) sukelia sunkumų norint paprasčiausiai sumokėti mokesčius, o pagalbos iš aplinkinių retai kada gali tikėtis. Netolerancija, kaip deviantinis elgesys, pasireiškia nuolat, ir ne tik senyvo amžiaus žmonės tai patiria, bet ir kiti socialiai pažeidžiami individai. Mano nuomone, netolerancija yra labai didelė problema Lietuvoje, kuriai panaikinti dar nėra surastą tinkamų būdų“. (Erika, 22 m.)

Kitataučiai turi teisę būti gerbiami

Kiekvieno asmens tolerancijos suvokimas yra subjektyvus, todėl natūralu, kad neįmanoma tikėtis, jog vieną dieną pradėsime elgtis tolerantiškai ir pasikeis anksčiau suformuotas požiūris. Akivaizdu, kad Lietuvoje problema tampa nepakantumas kitos tautybės piliečiams, jų veiksmams. Iš tokio piliečių elgesio galime suformuoti keistą kitataučių požiūrį į mūsų valstybę ir visuomenę. Kartais nepagalvojame, kad nuvykę atostogauti į svetimą šalį galime pasijausti nejaukiai nuo vietinių elgesio su mumis. Tuomet kodėl Lietuvoje gyvendami nesuvokiame šių paprastų dalykų ir nesugebame gerbti kitų piliečių, atvykusių gyventi į mūsų šalį? Galime teigti, kad tai lemia individualus nusistatymas, principingumas, prasilenkimas su morale. Nesvarbu, iš kokių šalių kitataučiai gyvena mūsų valstybėje, svarbu tai, kad kitos tautos žmonės mūsų šalyje jaustųsi saugūs, vertinami ir nebūtų diskriminuojami.

Tolerancijos ugdymas

Nuo pat mažens stereotipinėse šeimose tėvai vaikams bando įskiepyti teigiamas žmogiškąsias vertybes, kuriomis jų ugdytinis vadovautųsi gyvenime ir eitų teisingu keliu. Norint išsiugdyti vertybes, reikia tinkamai suvokti jų prasmę ir reikšmę mūsų gyvenime. Jeigu vaikas nesuvokia, kas yra tolerancija, nemato teisingo pavyzdžio iš šalies, tuomet jam bus sunku tai įsisąmoninti. Tolerancijos ugdymas prasideda šeimoje, vėliau tam daugiau dėmesio skiriama mokykloje, kol vaikas supranta ir geba skirti tokius dalykus kaip tolerancija ir diskriminacija, nepainioja šių skirtingų sąvokų. Teisingas požiūris į toleranciją gerina žmonių tarpusavio santykius ir padeda visapusiškam asmenybės tobulėjimui. Taigi siekiant tobulumo ir prasmingesnio gyvenimo galime užsibrėžti sau tikslą, kad stengsimės būti tolerantiškesni, pakantesni vieni kitiems. Teisingas tolerancijos suvokimas turi būti ugdomas nuolatos ir laikomas viena iš didžiausių vertybių mūsų pasaulėjautoje.

tags: #noretusi #kad #zmones #butu #samoningi #ir