Vytautas Didysis (apie 1350-1430) - vienas žymiausių Lietuvos valdovų, Lietuvos didysis kunigaikštis, karvedys ir politikas, turėjęs didžiulės įtakos Lietuvos istorijai ir tautinei savimonei. Jo valdymas - tai laikotarpis, kai Lietuva pasiekė didžiausią galybę, o jo asmenybė tapo lietuvių tautos valstybingumo poreikio simboliu.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į valdžią
Vytautas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės sūnus. Nuo 14 a. antros pusės jis buvo tėvo svarbiausias pagalbininkas. Turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais: po 1370 vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį, vėliau pakrikštytą Onos vardu.
1381 kilus konfliktui dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino (VO) 1380 sudarytos slaptos Dovydiškių sutarties (veikiausiai Užnemunėje) prieš Kęstutį, jį, tapusį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, rėmė, bet nepajėgė sutrukdyti maišto, po kurio 1382 06 į sostą grįžo Jogaila. Nužudžius Kęstutį 1382 rudenį Vytautas pabėgo pas kryžiuočius į Karaliaučių - į VO valdomą Prūsiją. Ordino didysis magistras Konradas Zöllneris von Rotensteinas jam pažadėjo atgauti tėvoniją - Trakų kunigaikštystę, o Vytautas pripažino šio viršenybę.
1383 10 21 Tepliavoje pakrikštytas Vygando vardu. 1384 01 30 sutartimi Karaliaučiuje pažadėjo, kai tapsiąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovu, perleisti VO Žemaitiją iki Nevėžio; tai privertė Jogailą tartis su Vytautu. 1384 vasarą Vytautas perėjo į Jogailos pusę, sunaikino VO jam duotas pilis prie Nemuno, atgavo tėvo valdytus Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir Valkaviską; žadėtų Trakų neatgavo.
Politika ir valdymas
Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats. 1392-94 atrėmė VO puolimus į Lietuvą. 1392-96 pašalino sritinius kunigaikščius Algirdaičius ir Jogailaičius iš Polocko, Severianų Naugardo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės bei Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau klusnius vietininkus, daugiausia ištikimus bajorus katalikus.
1395 prie LDK prijungė Smolenską. Dalydamas žemės valdas kūrė stambiąją bajorų (jais daugiausia rėmėsi) žemėvaldą, jie sudarė geriau ginkluotą kariuomenę. Vytauto protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė sąlygas vėliau atsirasti didikams. Į LDK politinį gyvenimą įsitraukė Katalikų Bažnyčios hierarchai.
1396 Vytautas pasiskelbė Livonijos vyskupų rėmėju. Rengdamasis žygiui į Rytus 1398 Salyno sutartimi (sudaryta Nemuno saloje, ties Nevėžio žiotimis) VO perleido Žemaitiją iki Nevėžio. 1396-98, remdamas nuverstą mongolų-totorių valstybės Aukso ordos chaną Tochtamyšą, surengė žygių į jos valdas. Sudarant Salyno sutartį Vytautas VO ir lietuvių bajorų atstovų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi pradėtos derybos dėl jo karūnavimo.
1401 Vilniaus‑Radomo susitarimu Vytautas pripažino Jogailos siuzerenitetą, bet už tai jam oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas. 1404 Raciążo sutartimi VO vėl prie savo valdų prijungė Žemaitiją ir didelę dalį Sūduvos dykros, bet Vytautas atgavo Smolenską (1401 buvo prisijungęs prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės), Lietuva buvo apsaugota iš Vakarų.
Vytautui trukdė Jogailos jaunesnysis brolis Švitrigaila, nuolat ir ilgai kovojęs dėl didžiojo kunigaikščio sosto. 1408 Ugros taika po 1406-08 karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste leido Vytautui sutelkti LDK jėgas lemiamam karui su VO (1409-10) ir paremti 1409 žemaičių sukilimą prieš VO valdžią.
Žalgirio mūšis ir jo reikšmė
Žalgirio mūšis (1410 m.) - vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje, kuriame jungtinė LDK (vyriausiasis vadas Vytautas) ir Lenkijos kariuomenė palaužė VO galybę. Ši pergalė sustabdė VO ekspansiją ir sustiprino LDK pozicijas regione.
Vidinė politika ir valstybės stiprinimas
Didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią Vytautas stiprino didindamas valstiečių prievoles ir už karinę tarnybą bajorams atiduodamas veldamus. Sukūrė ekonomiškai stiprių ir galinčių gerai apsiginkluoti žemvaldžių sluoksnį, pagal 1413 Horodlės susitarimus privilegija išplėtė bajorų luomines teises, jų aukščiausiam sluoksniui - būsimiesiems ponams - buvo suteikti lenkų bajorų herbai, įsteigtos 15-18 a. LDK aukšto rango pareigūnų dignitorijos (dignitorius).
Pasibaigus pražūtingiems karams su VO sparčiau augo miestai, kuriems Vytautas patvirtindavo arba naujai suteikdavo Magdeburgo teisę, plėtėsi prekyba. Plėsdamas tarptautinius ryšius Vytautas didino Katalikų Bažnyčios žemėvaldą, steigė vyskupijas (Voluinės Vladimiro, Žemaičių). Iš jų ir iš Vilniaus vyskupijos stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją.
Protegavo bajorus katalikus, tik jiems teikdamas privilegijų - katalikybę siekė įtvirtinti kaip valstybinę religiją. Vytautas suorganizavo didelę Didžiojo kunigaikščio raštinę; raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Jo vokiečių kalba 1390 kryžiuočiams pateiktas memorialas tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio (16 a.) pagrindu. Fundavo pirmą žinomą parapinę mokyklą Trakuose (1409).
Vytauto valdymo rezultatai ir palikimas
Vytautui valdant Lietuva ėmė sparčiau perimti Vakarų Europos kultūros vertybes. Sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus. Jo valdymo pabaigoje LDK pasiekė didžiausią galybę, jos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, ypač pasireiškęs 19 a. ir 20 a.
Vytautas Didysis, su VO sudaręs nuolatinę taiką, apsaugojo Lietuvą nuo agresijos iš Vakarų ir sudarė tinkamas sąlygas veikti Rytuose. 15 a. 3 dešimtmečio pradžioje Vytautas įgijo įtaką Aukso ordoje, dešimtmečio antroje pusėje ją valdė Vytauto statytiniai. 1426 ir 1428 žygiais Vytautas įtvirtino LDK hegemoniją Pskove ir Naugarde, jo viršenybę pripažino Perejaslavo, Riazanės, Tulos ir Okos aukštupio kunigaikštysčių kunigaikščiai; 1427 apgynė mažamečio vaikaičio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II sostą nuo kitų pretendentų.
Vytautas to norėjo, nes siekė išsaugoti didvalstybės suverenitetą - nepriklausomybę nuo Lenkijos ponų pretenzijų inkorporuoti LDK į Lenkijos Karūną.
Vytauto Didžiojo veikla ir palikimas:
| Veikla | Rezultatas |
|---|---|
| Kova su Vokiečių ordinu | Žalgirio mūšio pergalė, ordino ekspansijos sustabdymas, Žemaitijos atgavimas |
| Vidinės politikos stiprinimas | Bajorų įtvirtinimas, miestų plėtra, Magdeburgo teisių suteikimas |
| Teritorijos plėtra | LDK teritorijos išplėtimas nuo Baltijos iki Juodosios jūros |
| Kultūrinis poveikis | Vakarų Europos kultūros vertybių perėmimas, mokyklų steigimas |
| Valstybingumo stiprinimas | Lietuvos valstybingumo poreikio išugdymas tautinėje sąmonėje |
Vytautas Didysis - tai asmenybė, kurios veikla turėjo didžiulės įtakos Lietuvos istorijai ir tautinei savimonei. Jo valdymas - tai laikotarpis, kai Lietuva pasiekė didžiausią galybę, o jo asmenybė tapo lietuvių tautos valstybingumo poreikio simboliu.
Romos Gladiatoriai | Istorija, Gyvenimas ir Mirtis.
Vytauto Didžiojo vaidmuo tautiškumo ir patriotizmo ugdyme
Lietuvoje istoriškai katalikybė ir patriotizmas yra tarytum neatsiejami dalykai. Bent du kartus katalikų Bažnyčia buvo pagrindinė ir net vienintelė lietuviškojo tautiškumo gynėja. Carinės ir sovietinės okupacijos metais savaip reiškėsi valdžios neapykanta tiek lietuvių tautybei, tiek katalikybei. XIX amžiuje carizmas stojo prieš katalikybę, nes vietoje jos norėjo įdiegti stačiatikių religiją. Tai buvo rusinimo plano dalis. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje vienu metu stojo priešintis tiek nutautinimui, tiek ir katalikybės puolimui.
Sovietmetis primetė visiškai kitą santykį, bet su tomis pačiomis pasekmėmis: katalikybė buvo represuota ir naikinama, nes buvo laikoma atgyvena, prietaru, kurio turėjo atsisakyti visos sovietinės tautos. Komunistai skelbė, kad Dievo nėra, o tikintieji esą turi ilgainiui išgyti nuo savo iliuzijos. Kuriant sovietinį žmogų negalėjo likti vietos nei tautiniam mąstymui, nei katalikybei.
Tačiau sovietmečiu ir vėl būtent katalikų kunigai tapo ta grupe, kuri ilgiausiai ir principingiausiai priešinosi sovietmečio terorui. Tą darė tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, tam buvo leidžiama Katalikų bažnyčios kronika, už tai buvo tremiami kunigai. Po Alfonso Svarinsko mirties, dabartiniai vyskupai emeritai Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kauneckas yra, ko gero, ryškiausi dar gyvi šios kovos dalyviai.
Vienas labai konkretus atvejis nesenoje Lietuvos istorijoje buvo priešingas: Vilniaus arkivyskupijoje ypač XIX-XX amžiuose, iki pat II pasaulinio karo katalikybė ir lietuvybė, vadinasi ir lietuviškasis patriotizmas buvo dirbtinai ir nepagrįstai supriešinti. Kunigai turėjo milžinišką autoritetą ir juo naudojosi. Neišsilavinusiems žmonėms buvo aiškinama, kad Dievas ir Marija danguje tik lenkiškai supranta, kad lietuvių kalba - pagonių kalba ir žeidžia Dievą. Viskas daryta, kad katalikybė atrodytų niekaip nesuderinama su lietuvybe. Ir tai veikė.
Nors Bažnyčia palaiko nacionalizmą kaip siekį kiekvienai norinčiai tautai turėti savo valstybę ir laisvai puoselėti savo kultūrą, ji jokiu būdu nepalaiko bandymų vienoms tautoms žeminti ar naikinti kitas tautas. Juo labiau mėginant tą daryti instrumentiškai išnaudojant Bažnyčią. O tautas galima naikinti tiek žudant fiziškai, kaip darė naciai ar sovietai, tiek ir asimiliuojant kultūriškai, kaip Abiejų Tautų Respublikoje nyko lietuviai arba Vokietijoje išnyko prūsai.