Šiame straipsnyje aptarsime, kaip mandagiai ir taktiškai išreikšti savo jausmus, norint užmegzti artimesnius santykius. Taip pat aptarsime situacijas, kai reikia atsisakyti dovanų ar pasiūlymų, išsaugant gerus santykius.
1. Kaip pasakyti "Ne"
Labai lengva ištarti. Tai paprastas, trumpas žodelis. Tad kodėl žodį „ne“ mums kartais būna sunkiausia išspausti? Nes jis taip pat yra ir labai galingas. Ir, kaip bet kuris galingas daiktas, jis gali mums padėti, o gali ir pridaryti žalos. Tik pagalvokite, kokią jėgą išlaisvinate, paprasčiausiai pasakydami „ne“.
Šis žodis gali išvaduoti jus nuo susitikimo, kuriame visai nenorite dalyvauti. Gali priversti žmones neeikvoti jūsų brangaus laiko. Gali pareikšti kam nors, reikalaujančiam pernelyg daug jūsų pastangų, kad metas liautis jumis piktnaudžiavus. Jis gali sutaupyti jūsų pinigus. „Ne“ yra nepakeičiamas įrankis, padedantis išsaugoti jūsų laiką ir energiją tiems dalykams, kurie jums iš tiesų svarbūs. Tačiau, būdamas toks galingas, šis įrankis gali tapti ir labai pavojingu, todėl juo naudotis reikia itin sumaniai. Juk jis gali įskaudinti ar įžeisti žmones, kurių nuomonė jums svarbi. Kaskart, kai atsisakote kvietimo ar atmetate prašymą, rizikuojate likti nesuprasti ar net sukelti konfliktą.
Norėdami išsiugdyti drąsą atsisakyti tikrai sudėtingose situacijose, pradėkite nuo mažo. Praktikuokitės mažiau grėsmingose situacijose, kai ant kortos pastatyta nedaug. Pavyzdžiui, pasakykite geriausiai savo draugei, kad nenorite eiti į jos pasirinktą restoraną, ir pasiūlykite kitą. Pasakykite vyrui, jog neturite noro vykti drauge su juo į ūkio reikmenų parduotuvę. Svarbiausia girdėti save sėkmingai sakant „ne“. jog kaskart tai daryti vis lengviau.
Labai tikėtina, kad apsiribosite keliomis skirtingomis frazėmis, kurios jums tinkamos ir gali būti pavartotos situacijose, kuriose atsiduriate dažniausiai. Juo dažniau jas vartosite, juo patogiau jausitės. Pirma, kai be kaltės jausmo sakome „ne“, visiems suinteresuotiesiems yra daug lengviau, jeigu darome tai kilniadvasiškumo kontekste. Tai reiškia, kad turime būti paslaugūs ir atidūs šeimai, draugams, bendradarbiams bei kaimynams visuomet, kada tik galime - kitaip tariant, kai tai nesukelia didelės įtampos ar nepatogumo ir sutinkame nuoširdžiai. Taip pat svarbu jaustis kilniu žmogumi.
Antrasis pagrindinis principas teigia: „Mažiau reiškia daugiau“. Tvirčiausi ir efektyviausi „ne“ iš tiesų yra mažiausiai sudėtingi, tačiau daugumai mūsų yra nepaprastai sunku tiesiog mandagiai atsisakyti ir padėti tašką. Ar sakome viršininkui, kad negalime darbe užtrukti iki vėlumos, ar atsisakome pavedžioti kaimyno šunį, jaučiame pareigą pateisinti savąjį „ne“ kuo išsamesniu paaiškinimu - kartais neatitinkančiu tikrovės. Iš tikrųjų tokių įmantrybių prireikia gana retai, be to, šitaip išmušame sau iš po kojų tvirtą pagrindą.
Juo smulkesnę informaciją pateikiame, juo labiau tikėtina, jog prašomas asmuo: a) mėgins rasti būdą jūsų „problemą“ išspręsti taip, kad vis dėlto įvykdytumėt tai, ko jis prašo (o jūs, suprantama, šito nenorite); b) nutars, kad atsisakymo priežastis nepakankamai rimta ir supyks; c) pagaus jus meluojant (jeigu meluojate). Kita vertus, kai tiesiog pasakote ką nors panašaus į „Atsiprašau, bet negalėsiu“ arba „Deja, šiandien esu užsiėmęs“, tai nuskamba aiškiai ir užtikrintai.
Jeigu pašnekovas vis dėlto klausinėja priežasčių, tuomet jau jis užsikrauna smalsuolio naštą. Šitaip nutikus, stenkitės išvengti spąstų, nepradėkite kurti naujų dingsčių, norėdami išsamiau paaiškinti žmogui, kuriam paprastas „ne“ nėra pakankamai aiškus atsakymas. Užuot tai darę, tvirtai laikykitės savo , kartodami tiek kartų, kiek prireiks.
Nepraraskite orumo, susidūręs su šiurkščiu , triukšmingu ar agresyviu asmeniu. Kai grindžiame gyvenimą kilnumu ir atjauta, atsisakydamas tam tikrais atvejais paaukoti nesukelia sąžinės graužaties.
1.1. Pasirengimas sakyti "Taip"
Viena iš pernelyg užimto gyvenimo tragedijų yra ta, kad jis gali nugramzdinti užmarštin dalykus, kurie jus šiame pasaulyje iš tikrųjų jaudina. Tinkamas būdas, įgalintis nepamiršti geidžiamų dalykų, yra vadinamoji įkvėpimų byla. Tai reiškia paprasčiausius užrašus segtuve, sąsiuvinyje ar stalčiuje, primenančius, kuo norėtume užsiimti, jeigu tik tam užtektų laiko ir jėgų.
Štai neišgalvota istorija, pasakojanti, kaip nuolatinis įkvėpimo idėjų puoselėjimas padeda iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Dar prieš keletą metų Petė dirbo redaktore Manhetene, gyveno ankštame bute ir kas rytą metro važiuodavo į darbą miesto centre. Sėdėdama prie savo darbo stalo ji vartydavo kalnų mėgėjų klubo kalendorių ir žavėjosi nuostabiomis didingų viršukalnių bei šniokščiančių upių nuotraukomis. „Štai kur norėčiau nukeliauti“, - dūsaudama kartodavo ji sau.
Galų gale Petė susiprotėjo , jog visai nebūtina apsiriboti svajonėmis. Juk ji galėjo įstoti į kalnų mėgėjų klubą ir savo akimis pamatyti visas gamtos grožybes. Tad taip ir padarė. Neilgai trukus ji jau beveik kiekvieną savaitgalį išvykdavo iš miesto pakeliauti Šiaurės Rytų kalnų takais. Galų gale Petės potraukis gamtai tapo toks stiprus, kad privertė ją žengti ryžtingą žingsnį. Ji išėjo iš darbo, persikėlė į Šiaurės Kaliforniją ir ėmė verstis nepriklausoma veikla, dirbdama namuose. Dabar Petei nebereikia nuotraukų - pažvelgusi pro langą nuo savo darbo stalo ji mato tikrą kalną (na, gerai, tebūnie didelę kalvą) ir gali kada panorėjusi išeiti po jį pasivaikščioti. O juk viskas prasidėjo nuo kalendoriaus.
Kalendorius - įkvepiantis gyvenimo pokyčių šaltinis
2. Pinigų skolinimas
Paskolinau dukteriai pusantro tūkstančio eurų, kad galėtų išsimokėti už namą. Ar norite išleisti šiek tiek pinigų? Tik apsidairykite aplink ir pamatysite daugybę vyrų ir moterų, pasirengusių čiupti juos tiesiog jums iš rankų. Štai prislėgtas žmogelis ant šaligatvio, kuriam praverstų truputis išmaldos. O štai balsas telefono ragelyje, aiškinantis, kodėl jo atstovaujamai organizacijai trūks plyš reikalinga jūsų parama. O ar nenorėtumėte laiduoti už giminaitį, kuris jei ne šiandien tai rytoj bankrutuos dėl skolų? Progų pasireikšti filantropui - kiek tik nori, nuo jų įvairovės svaigsta galva.
Jeigu dvejojate, norėdami kam nors paskolinti, labai galimas dalykas, kad nerimaujate ne dėl pačių pinigų. Labiau tikėtina, jog tikroji abejonių priežastis yra bagažas, neišvengiamai lydintis skolą. Kuomet Ketė nutarė pagelbėti kritinėje padėtyje atsidūrusiai draugei, ji nujautė, jog tikriausiai niekada nebematys savo pinigų. Jau daugelį metų jos draugė Emė, kovojanti už būtį aktorė, neįstengė susirasti nuolatinio darbo. Ji šiaip taip sudurdavo galą su galu, gaudama retus, menkai apmokamus vaidmenis, bet daugiausia ppadedama dosnių vieno šeimos nario bei daugelio turėtų gerbėjų. Pagaliau ši labdara išseko, ir Emės reikalai visai pakriko. Sąskaitos kaupėsi, telefonas ir elektra jau buvo išjungti, o dabar iškilo grėsmė apskritai prarasti namus.
Žinoma, ji buvo teisi. Per keletą mėnesių Emė išsikapstė iš krizės ir sugrįžo prie pamėgto linksmo gyvenimo. Ji pradėjo susitikinėti su pasiturinčiu žmogumi, valgė prabangiuose restoranuose, pasiėmė atostogas ir didžiumą laiko praleisdavo miegodama iki vidudienio, apsipirkinėdama bei lankydama draugus. Toks draugės elgesys Ketę supykdė. Ji žinojo, kad pati atsidūrus Emės vietoje, nertųsi iš kailio - nesibodėtų bet kokio darbo, kol grąžintų skolą. Dabar Ketė atsidūrė išties nepavydėtinoje padėtyje: arba jai teks persekioti draugę, reikalaujant pinigų, arba visai apie juos pamiršti. Ji įtarė, kad, Emės nuomone, grąžinti skolą buvo visai neskubu, nes paskolinusi draugė turėjo gerai apmokamą darbą.
Nors Ketė ir anksčiau žinojo, kokia Emė neatsakinga, vis dėlto širdies kertelėje puoselėjo optimistinę viltį, kad dėl jos draugė pasikeis. neperėjo iš rankų į rankas, nerūpestingi Emės įpročiai tebuvo jos pačios reikalas, šypseną keliantis būdo bruožas, ir tiek. Tačiau kai Ketė pati tapo kreditore, norom nenorom ėmė daug griežčiau vertinti nerimtą draugės požiūrį į gyvenimą.juk dabar ji tapo suinteresuotu asmeniu. Ketės pyktis dėl draugės elgesio paveikė jųdviejų santykius, nes išnyko pagrindinis draugystės ramstis - pasitikėjimas. Nors banko sąskaitoje pinigų netrūko, Ketė jautėsi apgauta.
Gal tiesa, o gal ir nne, kad pinigai pakeičia viską. bet žmonių santykius jie tikrai gali sugriauti. Kaip matyti iš šio pasakojimo, asmeninė skola neretai yra daugiau negu paprastas finansinis susitarimas. Jeigu vienintelis klausimas būtų pinigai, sprendimas nekeltų jokių problemų: arba turite jų pakankamai, taigi galite paskolinti, arba ne. Štai ir viskas. Tačiau gyvenime yra kitaip. Net ir turėdami devynias galybes pinigų, galite sudvejoti. Ką jaučiate žmogui norinčiam pasiskolinti? Ar tikėtina, kad jis grąžins skolą arba bent stengsis tai padaryti? Kam jam reikalingi pinigai? Tam ttikra prasme, išgirdę prašymą paskolinti, jūs tampate prašančiojo teisėjais, turite įvertinti jo charakterį, iškilusį poreikį, nuspręsti, ar žmogus patikimas.
Kartais žmonės pasijunta kalti, kai nėra linkę skolinti, nors turi tam pakankamai lėšų, ypač jeigu prašytojui žinoma jų finansinė padėtis. Iš tiesų tai gana kebli situacija; nemalonu jau vien tai, kad joje atsiduriate. Tobulame pasaulyje niekam neprireiktų skolintis iš draugų ar giminių. Beveik tobulame pasaulyje kiekvienas pasiskolinęs būtų patikimas ir jaustų atsakomybę laiku grąžinti visą skolą su palūkanomis. Bet pasaulis nėra labai tobulas. Jeigu jums lemta gyventi tokiame, privalote išmokti atsakyti „ne“.
Atsisakykite paprastai, neaiškindami savo apsisprendimo priežasčių. Ribotai pateikę informaciją, perkeliame tolesnio temos gvildenimo naštą ant pašnekovo pečių. Ne. Gaila, bet negaliu. Atleisk.
3. Darbas
Labai mėgstu savo darbą. Dirbu dėl pinigų, ir tiek. (Be to, perku daugybę loterijos bilietų). Nėra visiškai nieko blogo, jeigu turite pakankamai gerą darbą.bet tikrai blogai, jeigu nuolat leidžiate aplinkybėms (arba žmonėms) sugadinti jums nuotaiką baigiantis darbo dienai. Arba jeigu dėl pasyvumo ar baimės leidžiate darbui užvaldyti savo gyvenimą, atplėšti nuo žmonių ir įvykių, kurie jums mieli, nepalikti laiko svajonėms įgyvendinti.
Kai darbe jaučiatės nelaimingi, vargu ar galite džiūgauti kitur. Žinodami, kaip reikia pasakyti „ne“ darbe, - o jeigu reikia, ir pačiam darbui - jūs galite iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Tai padeda valdyti kasdienę įtampą. Bet svarbiausia - protingai apribodami darbo valandas ir krūvį padidinate galimybes kurti visavertį, malonų gyvenimą ne darbo metu. Sustiprinę ryžtą sakyti „ne“, priartėjate prie visko, kam trokštate sakyti „taip“.
Ar kur nors dar išliko darbas nuo devynių ryto iki penkių vakaro?dauguma įstaigų, regis, atsikratė jo kartu su rašomąja mašinėle ir kopijavimo kalke. Šiais laikais mintis apie išėjima iš darbo lygiai penktą valandą be kaltės jausmo ar „namų darbų“ užantyje atrodo lyg iliuzija iš senų, naivių laikų. Kažkokiu būdu, mums nė nepastebėjus, aštuonių valandų darbo diena vis ilgėjo ir ilgėjo, kartu įtraukdama ir mus. Iš tikrųjų darbo diena nuo devynių iki penkių tebeegzistuoja. tik dabar ji taikoma dirbantiems ne visą darbo dieną! Atrodo tikrai ironiška, kad tiek daug žmonių dirba vis sunkiau, kai naujos technologijos turėtų mūsų gyvenimą palengvinti. Tačiau daugeliu atžvilgių kompiuteriai, faksai, žodinis ir elektroninis paštas bei mobilusis telefonas tik didina įtampą.
Tikra tiesa, kad darbo vietą iš esmės pakeitusios naujovės pavertė mus savarankiškesniais, įgalino keisti darbo metodus. Bet tuo pačiu metu elektroninė apskaita , telekomunikacijos ir kiti technikos laimėjimai nebeleidžia nė minutei atitrūkti nuo darbo. Kai taip paprasta palaikyti ryšį su savo įstaiga ir klientais, kai akimirksniu pasiunčiame...
4. "Taip" ir "Ne" yra lygiaverčiai
„Ar pavežti tave iki autobusų stoties?“ - paklausė Heidi, pagyvenusi šveicarė, mūsų šeimos draugė. Aš ruošiausi iš jos vasarnamio keliauti į miestą, tektų kulniuoti 3-4 kilometrus iki stotelės, o po to dar nežinia kiek laukti atvykstančio mikroautobuso (iš stoties vyksta daug autobusų į miestą), be to, netryškau noru vaikščioti. Norėjau pasakyti: „Taip, prašyčiau pavežti“, bet tuomet Heidi turėtų persirengti kasdienius drabužius, atsidaryti vartus, išvaryti automobilį iš sodo, gaišti laiką ir vežti mane. Man pasidaro labai nemalonu, todėl imu murmėti maždaug taip: „Ne, nereikia, aš tikriausiai pasivaikščiosiu…“ Heidi jaučia prieštaravimą tarp to, ką sakau, ir to, ko noriu, tad šiek tiek susierzinusi vėl klausia: „Visgi galbūt pavežti?“ Aš dar kartą atsisakau, bandydama būti mandagi, neva nenoriu varginti.
Tada Heidi ir suteikė pamoką, kuri man padeda jau 10 metų. „Žinok, čia, Šveicarijoje, sakoma taip: „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai. Jei aš siūlausi tave pavežti, man nesvarbu, ką tu pasakysi: „Taip“ ar „Ne“. Esu pasirengusi bet kuriam tavo atsakymui, man nesunku nuvažiuoti su tavimi iki autobusų stoties, taip pat lengva likti ir namuose. Bet tu galvoji, kad vienas variantas man yra patogesnis, ir jį pasirenki, nors tau pačiai taip nėra patogu. Taip dažnai daroma Rusijoje. Bet noriu, kad suprastum,- jei nenorėčiau tavęs pavežti, nieko ir nebūčiau siūliusi. Jei tau leidžiama rinktis, vienas tavo pasirinkimas yra lygiavertis kitam. Taigi ar tave pavežti?“ Ir aš trumpai ir aiškiai atsakiau „Taip“.
Aš buvau dėkinga Heidi, kad ji pavežė mane, o dar labiau dėkinga už tai, kad išmokė mane tokios paprastos taisyklės. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai - tai kartoju sau, kiekvieną kartą galvodama, kad mano atsakymas gali nepatikti pašnekovui. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai - mintis apie tai, kad visi esame lygūs ir laisvi. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai - ne paviršutiniška etiketo taisyklė, o nuoširdžių santykių pagrindas. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai - ir nereikia tikėtis, kad kitas atspės, ko iš tikrųjų norite. Kai leidi sau būti tiesiam ir atviram, suteiki šią laisvę ir kitiems. Į bet kurį savo klausimą ar pasiūlymą esu pasirengusi išgirsti ir teigiamą, ir neigiamą atsakymą. Jeigu man priimtinesnis vienas atsakymas, tada taip ir pasakysiu savo pašnekovui, pateikdama klausimą kitaip. Pavyzdžiui, užuot neutraliai mandagiai paklausiusi „Ar užeisi į svečius?“, atsižvelgusi į tai, ko noriu, galiu tiesiog pasakyti: „Užeik, aš mielai su tavimi išgersiu arbatos ir paplepėsiu!“ (manydama, kad mūsų norai gali ir nesutapti) arba „Pakviesčiau tave į svečius, bet šiandien esu pavargusi ir noriu pabūti viena“.
Pamenu, kaip mano santykiai su drauge tapo kur kas artimesni. Ji paklausė: „Ar padėsi organizuoti mūsų festivalį?“. „Tiesą sakant, ne, aš savęs ten neįsivaizduoju. Nenoriu nieko organizuoti,“ - atsakiau, viduje ruošdamasi tolimesniems įtikinėjimams. „Oi, žinai, kaip malonu: paklausei - gavai atsakymą - eini toliau“. Aš žinau. Sunkiau, kai žmogus nėra įpratęs, kad „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai. Tada vietoj paprasto vienskiemenio atsakymo į kiekvieną „Ar važiuosi su mumis?“ ir „Ar gali padėti?“ prasideda istorijos, kokia sunki diena tavęs laukia, kiek daug reikia nuveikti ir kaip žmogus stengsis visiems įtikti, visur ir viską suspėti laiku, nieko nenuvilti. Man dažniausiai nuobodu to klausytis.
Ir tai prasideda vaikystėje. Mes mokomės atspėti, kokį atsakymą iš mūsų norima išgirsti, užuot paklausę savęs. Anksti sužinome, kad klausimai „Ar tau patinka darželyje?“ ir „Ar norėtum sriubytės?“ turi tik vieną močiutei priimtiną atsakymą. Sužinome, kad atsisakę nuobodžios dovanos ar neįdomios kelionės į muziejų greičiausiai nuliūdinsime mūsų tolimus giminaičius. Sužinome, kad turime būti mandagūs ir paslaugūs. Sužinome, kad jie mūsų klausia tik iš įpročio ir iš mandagumo, o mūsų nuoširdūs atsakymai niekam nerūpi. Gerai, kad mes užaugome ir mums nebereikia žaisti tokių kvailų žaidimų.
5. Dovanų atsisakymas
Gauti dovaną turėtų būti džiugu, tačiau kartais susiduriame su situacija, kai dovana yra nepageidaujama, nereikalinga ar tiesiog netinkama. Nors mūsų visuomenėje vyrauja nerašyta dovanų etiketo taisyklė dovanas priimti su šypsena, atsisakyti tam tikrais atvejais yra ne tik priimtina, bet ir būtina. Tačiau kaip tai padaryti, neįžeidžiant gerų norų turinčio dovanotojo?
Dovanos atsisakymas gali atrodyti nemandagus, tačiau yra daugybė priežasčių, kodėl tai gali būti geriausias sprendimas. Galbūt jūs siekiate minimalizmo ir nenorite kaupti daiktų, galbūt dovana prieštarauja jūsų vertybėms (pvz., susijusi su gyvūnų išnaudojimu, pertekline prabanga), arba ji tiesiog yra netinkama, nereikalinga ar jau turima. Atsisakymas taip pat gali būti būdas nustatyti ribas, ypač jei dovanos spaudžia jus prie tam tikrų įsipareigojimų ar yra pernelyg asmeniškos.
Sėkmingas dovanos atsisakymas remiasi keliais pagrindiniais principais. Pirmiausia, visuomet išreikškite nuoširdų dėkingumą už dovanotojo pastangas ir gerus ketinimus. Pripažinkite, kad jų veiksmas yra geros valios išraiška. Antra, būkite sąžiningi, bet diplomatiški. Venkite melo ar išsisukinėjimų, kurie vėliau gali sukelti daugiau nesusipratimų. Trečia, sutelkite dėmesį į save ir savo poreikius, o ne į dovanos trūkumus. Pavyzdžiui, sakykite „man to tikrai nereikia“, o ne „ši dovana yra baisi“.
Svarbu pasirinkti tinkamą momentą ir vietą pokalbiui. Venkite viešų vietų, kur dovanotojas gali jaustis nepatogiai ar gėdytis. Geriausia kalbėtis asmeniškai ir ramioje aplinkoje. Jei įmanoma, atsakykite pakankamai greitai, kad dovanotojas neturėtų per daug vilčių ar nebūtų sugaišęs laiko. “Atsisakant dovanos svarbiausia ne tik žodžiai, bet ir tonas bei neverbalinė komunikacija.
Pavyzdžiai, kaip mandagiai atsisakyti dovanos:
- „O, ačiū jums labai už gerus norus ir dėmesį! Tai tikrai labai gražu, bet manau, kad man to nereikia / aš to negalėčiau panaudoti / jau turiu."
- „Koks malonus gestas! Jūs neturėjote vargintis."
- „Jūsų dėmesys man yra svarbiausia. Nereikia jokių dovanų."
Būkite konkretūs, jei galite, bet venkite pernelyg ilgų pasiaiškinimų.
Dovana - dėmesio ir rūpesčio išraiška
6. Bendravimo su sunkiais žmonėmis patarimai
Štai patarimai, kaip bendrauti su sunkiais žmonėmis. Laikykitės šių taisyklių ir pamatysite, kad kvėpuoti tapo kur kas lengviau.
6.1. Išlikite ramūs
Privalumai: išlaikote savikontrolę. Vengiate eskaluoti problemą.
Kaip: pirmoji taisyklė susidūrus su sunkiu žmogumi - išlaikyti savitvardą. Kuo mažiau reaguosite, tuo geriau sugebėsite valdyti situaciją. Kai esate užpykę ar nusiminę, prieš sakydami tai, dėl ko vėliau gailėsitės, giliai įkvėpkite ir lėtai suskaičiuokite iki dešimt. Dauguma atvejų dar prieš pabaigdami skaičiuoti suvoksite, kaip geriau tvarkytis su situacija, taigi problemą sumažinsite, nesiimsite jos eskaluoti. Jei vis dar būsite nusiminę ar supykę, pasitraukite ir sugrįžkite tuomet, kai nusiraminsite.
6.2. Laikykitės atstumo
Privalumai: daugiau ramybės. Mažiau trinties.
Kaip: su kai kuriais žmonėmis mūsų gyvenime tiesiog neverta prasidėti. Jūsų laikas yra vertingas, taigi nešvaistykite jo stengdamiesi pakeisti ar įtikinti negatyvų žmogų. Nesvarbu, ar kalbama apie sunkų kolegą, ar erzinantį giminaitį, būkite diplomatiški ir pasinaudokite mūsų patarimais, kai reikia su jais bendrauti. Likusį laiką laikykitės sveikos distancijos.
6.3. Pasistenkite būti objektyvūs
Privalumai: mažiau klaidingų interpretacijų ir nesusipratimų. Sukoncentruokite energiją problemų sprendimui.
Kaip: kai jus užgauna kažkieno žodžiai ar darbai, prieš reaguodami sugalvokite bent dvi galimas interpretacijas. Pavyzdžiui, aš galėčiau galvoti, kad kolega ignoruoja mano laiškus, arba manyti, kad jis tiesiog labai užsiėmęs. Kai vengiame klaidingai interpretuoti kitų žmonių elgesį, galime pažvelgti objektyviau. Žmonės elgiasi vienaip, o ne kitaip, dėl savęs, o ne dėl mūsų. Išplėskite savo perspektyvą ir sumažinsite nesusipratimų tikimybę.
6.4. Venkite tuščių kovų
Privalumai: taupote laiką, energiją ir kantrybę. Vengiate bereikalingų problemų ir komplikacijų.
Kaip: ne su visais sunkiais žmonėmis reikia tiesiogiai konfrontuoti. Galimi du scenarijai. Pirmasis - kai sudėtingas asmuo turi laikiną galią. Antrojoje situacijoje jūs, taikstydamasis su nepakenčiamu elgesiu, gaunate kažkokios naudos. Svarbu prisiminti, kad patys sudėtingiausi žmonės taip pat turi teigiamų savybių, ypač jei žinote, kaip su jais bendrauti. Abiejų scenarijų atveju jūs turite galimybę nuspręsti, ar situacija pakankamai rimta ir ar reikia konfrontuoti. Pagalvokite dusyk ir venkite bereikalingų kovų.
6.5. Atskirkite žmogų nuo problemos
Privalumai: išmokite spręsti problemas ir bendrauti su žmonėmis. Laimėkite daugiau pagarbos, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo.
Kaip: kiekvienoje bendravimo situacijoje esti du elementai - santykis su žmogumi ir aptariamas klausimas. Efektyvus pašnekovas žino, kaip atskirti asmenį nuo problemos, kaip su žmogumi elgtis mandagiai, tačiau laikytis tvirtai dėl problemos.
6.6. Paverskite juos dėmesio centru
Privalumai: būsite iniciatyvūs, išlyginsite jėgų pusiausvyrą santykiuose.
Kaip: įprastai sunkūs žmonės (ypač agresyvūs tipai) mėgsta paversti jus dėmesio centru ir priversti jaustis nejaukiai. Paprastas būdas, kaip duoti atkirtį - paversti agresorių dėmesio centru, o lengviausia tai padaryti yra keliant jam klausimų.
6.7. Tinkamai pasinaudokite humoru
Privalumai: nuginkluoja nelogiškai besielgiantį žmogų, parodo jūsų bešališkumą, neleidžia reaguoti.
Kaip: humoras - galingas bendravimo įrankis. Tinkamai naudojamas humoras gali apšviesti tiesą, nuginkluoti netinkamai besielgiančius, parodyti, kad esate aukščiau agresijos.
6.8. Perimkite bendravimą į savo rankas
Privalumas: