Noriu Būti Kalvos: Akordai ir Dainos Žodžiai Lietuvių Poezijos Kontekste

Lietuvių poezija - tai ne tik eilės, bet ir istorijos, jausmai, išgyvenimai, įpintos į žodžių pynę. Šiame straipsnyje panagrinėsime dainos "Noriu būti kalvos" akordus ir žodžius, įterpdami juos į platesnį lietuvių poezijos kontekstą, prisimindami tokius autorius kaip Bernardas Brazdžionis ir aptardami partizanų dainų reikšmę.

Lietuvos reljefo žemėlapis

Bernardo Brazdžionio Poezija: Tautos Sūnus

Šiandien Bernardas Brazdžionis, ištikimiausias tautos sūnus, grįžta į Lietuvą kartu su savo poezija. Jo kūryba - tai atspindys Lietuvos istorijos, skausmo ir vilties.

Svarbiausi Bernardo Brazdžionio kūriniai:

• BALTOSIOS DIENOS .................... Biržai, 1926. 16 psl.
• AMŽINAS ŽYDAS ......................... Kaunas, 1931.
• KRINTANČIOS ŽVAIGŽDĖS ....... Kaunas, 1933.
• ŽENKLAI IR STEBUKLAI ............. Kaunas, 1936.
• KUNIGAIKŠČIŲ MIESTAS ............ Kaunas, 1939, 1940.
• IŠ SUDUŽUSIO LAIVO .................. Kaunas. 1943.
• ŠAUKIU AŠ TAUTĄ ...................... Kaunas, 1941.
• VIEŠPATIES ŽINGSNIAI ............... Kaunas, 1943. 75 eil.
• SVETIMI KALNAI ......................... Ravensburgas, 1945.
• ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ .................. Vurcburgas, 1947.
• DIDŽIOJI KRYŽKELĖ ................... Čikaga, 1952.
• VIDUDIENIO SODAI .................... LosAndželas, 1961.
• VAIDILA VALIŪNAS ..................... LosAndželas, 1982.
• PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS .. LosAndželas, 1989.

Mergaitė skaitė, rydama gerklėje susidariusį kamuolį. Kamuolys jos gerklėje atsirado nuo žodžių, kurie šioje knygoje pynėsi į tokius nenusakomo švelnumo, šviesos ar skausmo junginius... Iksas... Iksas esi milijonuose iksų. Supranti. Skausmo, vilties ir meilės žodžiais didžioji Poezija nusileido į ją, ir ji aiškiai suprato, kad po šios nakties mažyčiame nuomotos palėpės kambarėlyje nebegalės būti tokia, kokia buvo iki šiol.

Partizanų Dainos: Laisvės Kovos Balsas

Partizanų dainos - tai atskira lietuvių tautosakos dalis, atspindinti kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Tai autentiški laisvės kovotojų žodžiai, atskleidžiantys jų nuotaikas, siekius ir buitį.

Partizanų aukos didelės. Tauta patyrė gilią, sunkiai užgydomą žaizdą. Buvo žiaurios. Kiekvienas jų žodis - tai savo tikėjimo išpažinimo apeiga, kuri visais laikais bus didelė ir šventa.

Štai keletas partizanų dainų fragmentų, atspindinčių jų dvasią:

• "Grąžink šiam pasauliui ramybę pirmykštę..."
• "Bet nepaliksim vergaut tėvynės..."
• "Mūs šalis ir be turtų graži..."
• "Vyrai, žūstam už tėvynę!"
• "Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo kelias - kruvina kova..."

Šios dainos yra įvairios savo forma ir liaudiškos. Jos kurtos sodžiaus ir miesto žmonių, dainininkų. Jos atspindi nusiminimą ir nusivylimą, skaudžios ir liūdnos. Jos liudija, kad partizanai mato savo kovą pralaimėtą.

Tačiau, nepaisant visko, šios dainos turi savo atskirą gyvenimą ir dainuojamos originalinėje aplinkoje.

"Baltas Lino Gyvenimas": Liaudies Dainos Gimimas

Prieš kelis dešimtmečius skambėjusi aktorių K. Kazlauskaitės ir V. Bagdono atliekama daina „Baltas lino gyvenimas“ pavergė tūkstančių lietuvių širdis. Šis kūrinys tapo tarsi liaudies daina.

Kristina Kazlauskaitė prisimena: "Kai tik suskambėjo jos akordai, man širdį iškart užkabino. Kaip bus toliau, nieko nenujaučiau. Mane pakerėjo tas melodijos lengvumas, be to, ir tekstas apie Lietuvą tais laikais dar nebuvo įprastas. Neabejojau, kad žmonės ją greitai įsimins ir ims dainuoti. Alvydui jau tada sakiau, kad ji taps liaudies daina."

Vladas Bagdonas priduria: "Iš tiesų šiuo atveju sutapo viskas: ir muzika, ir tekstas, ir nuotaika... Mums visai nebuvo sunku."

Šios dainos sėkmė buvo svarus stimulas toliau plėtoti savo veiklą. Ši daina atsirado vidury tos muzikinės veiklos.

Liudas Mikalauskas: Nuo Akordeono Iki Operos

Gerai žinomas operos solistas, dėstytojas, televizijos laidos vedėjas, aktyvus visuomenės veikėjas Liudas Mikalauskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja atsisakęs vertingo pasiūlymo dainuoti Berlyno operoje, mat nori užsiimti įvairesnėmis veiklomis. „Nenoriu tarnauti balsui.

Ar gali būti gražesnis gyvenamosios vietos pavadinimas? „Buvau darželio vaikas, manęs tėvai ar seneliai neaugino. Vėliau mūsų vadinamieji diedukai mus prižiūrėdavo. Tai buvo močiutės sesuo su vyru. Gyvenome dviejų aukštų name. Pirmame aukšte aš su tėvais ir sese, o antrame - tie mūsų artimi giminaičiai. Jie man buvo senelių seneliai. Tik grįždavome iš darželio, mokyklos - šast į antrą aukštą ir iš karto pas diedukus. Svarbiausi vaikystės prisiminimai užsifiksavo ne su tėvais, o būtent su diedukais. Pamenu, sėsdavome į raudoną žigulį, vykdavome pas tetą Eleną į Žukus arba su seneliu prie bičių. O taip ir būna. Kaupi, kaupi. Numiršti, kas nors supjauna į malkas, sudegina. Na, toks mano ir bitininkavimas buvo, su šatrele palei laką pamaišydavau ir paskui teta man iš plaukų rinkdavo bites, - su šypsena veide vaikystę prisimena L. Mikalauskas.

Šešių arų sklypas buvo, dviaukštis namas. Mes turėjom didžiulį šiltnamį. Mano tėvai, prisimenu, vaikystėje, kai buvau mažas, augindavo rožes, jomis prekiaudavo, veždavo į turgus pardavinėti. Tą tėvų darbą gerai prisimenu, kai reikėdavo rožes laistyti, padėti nuskinti. „Nebuvom labai turtingi. Nebuvom. Nors aplinkui buvo bičiulių, draugų, kur žiūrėdavai ir galvodavai: „Matai, jo tėtis, mama, kaip jie turtingai gyvena.“ Prisimenu, gyvenom su lauko tualetu. Iki kokių gal 10 metų. Kažkaip taip buvo, kad lyg buvo patogu. Prisimenu, kad nuvažiavom į kažkokį butą, buvo daugiabutis ir tualetas bute. Tai čia buvo stebuklų stebuklas. Nors mes nebuvom labai turtingi, bet niekada nieko nestokojom.

Jau pirmoje klasėje Liudas patenka į berniukų chorą. „Tauragės moksleivių kūrybos centre buvo dainavimo specialybė. Romualdas Eičas rinko berniukų chorą. Atėjo pas mus į pirmą klasę, atsinešė akordeoną, pagrodavo ir skirstydavo: kairėn, dešinėn. Tada nebuvo klausimo, ar eiti į berniukų chorą. Jei tave atrinko, tai oho - tu eini! Kairė reiškė, kad tu niekam tikęs, dešinė - dar kažkiek pastaugi. Tada visi atsiverčia kokį „Svajoklį“, Kernagį ir groja. Paskui jis pagalvojo: „Ai, eik, įpratinsiu dainuoti.“ Pakliuvau į berniukų chorą. Tauragės berniukų chore dainuoti buvo garbės reikalas.

Liudas kuklinasi - ne tik dainavimu jis gyvas. Buvau padaręs tokią knygutę, visi mano draugai ją turėjo. Ten dainos ir akordai surašyti. Ir visi: „110 puslapis!“ Tada visi atsiverčia kokį „Svajoklį“, Kernagį ir groja. Autoritetas sako, kad tau nevertėtų stoti į akademiją, tėvai nelabai palaiko. O mano pažymiai buvo geri.

Gal ir būtų Liudas tapęs geru kultūros vadybininku, tačiau draugas jį supažindina su savo dainavimo dėstytojomis, o šios ribotų finansinių galimybių jaunuolį - su mecenatų šeima. Ji, pasirodo, paskambino Kauno notarei Rasai Inokaitienei. Ta mane buvo girdėjusi vienam renginy. Abu Inokaičiai šitą dalyką darė. Stebuklingus žmones turėjau. Porą metų buvo reikalingas toks mecenavimas. Be galo esu jiems dėkingas. Net neįsivaizduoju, visą laiką jaučiu didelę skolą.

Liudas studentiško gyvenimo ragauja neilgai - gal tik dvejus metus, mat per LIETUVOS TELEVIZIJĄ prasideda populiarusis dainų projektas „Triumfo arka“. „Tas konkursas „Triumfo arka“ pakeitė mūsų studentavimą, - šypsosi dainininkas. - Tada prasidėjo gyvenimas. Nuo to laiko mes organizuojam Tėvo Stanislovo festivalį Paberžėje. Abu kartu. Liudas „Triumfo arkoje“ 2008 m. ne tik laimi 50 tūkstančių litų prizą ir „Auksinio balso“ titulą, čia jis įgyja neįkainojamos patirties.

Ne tik priėmė į darbą, bet ir iškart net septynis vaidmenis davė. Asmeninis gyvenimas vėlgi kaip iš natų. Ir kažkaip jie mus supiršo su ta dukra. Tai aš savo uošvį ir uošvienę pažinojau anksčiau nei savo žmoną. Įsivaizduojat? Prisimenu, atvažiavau pirmąkart pas Sigutę, atsivežu saldainių, šampano. Sakau: „Kęstai, tau šampanas, Rita, tau saldainiai, o aš einu pas jūsų dukrą. Abu esam preciziški. Jei vyks ne taip, bus netvarka per mišias, tai bus mums patiems nejauku. Visi turėjo knygutes: čia atsiklaupt, čia atsistot, čia sukalbėt, čia atsakyt, čia atgiedot... Neįsivaizduoju gyvenimo, kas būtų su manimi, jei jos nebūtų. Tiesiog mes labai daug ką darom kartu, net ir darbuose, šeimoj - be kalbos. Mes simbioziškai labai gyvenam, papildom vienas kitą.

Liudui vis dažniau kyla minčių apie kelionės šioje žemėje laikinumą ir pėdsakus, kuriuos paliekame po savęs. Supratau, kad reikia rinktis kitą savo kelio receptą: ištaškysiu save, kiek įmanoma. Tikrai greitai ateis laikas, kai sveikata nebeleis nieko padaryti. Normalu, sveikata nebeleis. Jau kažkokius tokius dalykus pamažu pradedu jausti. Nors tik 40 metų, bet jau pradedi jausti, kad sunkyn darosi kai kas. Bet aš eidamas į sceną viską atiduodu. Nenoriu tarnauti balsui. Galvoju, kad balsas turi tarnauti man. Dėl to nusprendžiau nesitaupyti. Žmonės atsidėkoja, kai mato artisto nesitaupymą. Tikrai nenoriu visą gyvenimą dainuoti. Nežinau, gal atsiras kokia [kita] veikla, nes man kai kas nebeįdomu darosi. Ypač dainavime. Teatrinė veikla manęs visiškai nebedomina. Dainuoju teatre - nežinau, kodėl dainuoju.

tags: #noriu #buti #kalvos #akordai