Penktadienį Šv. Baltramiejaus mugėje susirinko įvairiausių amatų meistrai - puodžiai, kalviai, juvelyrai, audėjai, kitų užsiėmimų atstovai.
Norint suprasti kalvystės amatą, nebūtina gimti amatininkų šeimoje ar paties amato mokytis nuo pat mažens - kartais pakanka smalsumo ir drąsos imtis mėgiamos veiklos. DELFI kalbinti amatininkai pasakojo, kad nors žinių iš kartos į kartą jiems ir neperdavė seneliai ar tėvai, dominančia veikla užsiimti pakanka noro, o pragyventi iš tokios veiklos taip pat galima.
Ilgus amžius gyvenimas be kalvių nukaldintų įrankių buvo neįsivaizduojamas, kalviai buvo apipinti legendomis. Dabar kalvius galima vadinti menininkais, puoselėjančiais vieną seniausių ir svarbiausių lietuviškų amatų.
Lietuvių kalvių kurtos geležinės kryžių viršūnės, įtrauktos į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą, stebina ornamentais, simbolika ir kruopščiu darbu. Joms nukaldinti reikia patirties ir įgudusios rankos. O ar lengva nukalti paprasčiausią vinį? Tai sužinoti galima dalyvaujant šventėse ir edukacinėse programose.
Jų metu sertifikuoti kalvystės amatininkai pristato kalvystės istoriją, pasakoja vaizduotę žadinančias legendas ar juokingus nutikimus, rodo darbo procesą ir naudojamus įrankius - kūjį, odines dumples, žaizdrą, priekalą ir t. t. Norintys iš įraudusios geležies gali nusikalti vinį ar net laimę nešančią pasagą. Padedant tikram kalviui sunku nebus!
Kalvis - dievas ir amatininkas. Kalviu buvo graikų dievas Hefaistas, romėnas Vulkanas, skandinavas Toras - puikiai pažįstami, stotingi herojai, pasirodantys net Holivudo filmuose. O štai lietuvių mitologijoje šalia dievo Perkūno galima rasti Kalvelį su akmeniniu kūju. Kalvelis sietas su vandeniu ir ugnimi, jis galėjo nukaldinti ginklus ir net Saulę su Mėnuliu.
Lietuvoje kalviai buvo labai gerbiami - jų stipriose ir įgudusiose rankose gimdavo patys reikalingiausi įrankiai, neapsakomai palengvinę daugybę gyvenimo sričių. Metaliniai įrankiai padėjo vystytis žemdirbystei, nes įdirbti žemę ir nuimti derlių su arklais ir pjautuvais tapo lengviau. Kalvis pasitarnaudavo ir buityje - jo pagamintais peiliais moterys ruošdavo maistą, o vyrai pasagomis kaustydavo arklius.
Iš geležies lietuviai kalviai gamindavo kirvius, kalavijus, iečių antgalius, peilius, kaldino šarvus, skydus ir šalmus. Visa tai padėjo efektyviau kariauti su priešais. O štai papuošalams geležis dažniausiai nebuvo „švaistoma“.
Kalvis dirba su metalu
Kalvystės Amato Istorija Lietuvoje
Kalvystės amatas Lietuvoje buvo vienas seniausių ir svarbiausių, atsiradęs maždaug II-ajame tūkst. pr. Kr. Įdomu tai, kad seniausi dirbiniai buvo visai ne įrankiai ar ginklai, o papuošalai. Praktiški gaminiai atsirado vėliau.
Kalviai buvo nepamainomi, todėl dirbo tiek kaimuose ir dvaruose, tiek miestuose, kuriuose burdavosi į gildijas. Tapti kalviu nebuvo labai lengva - jaunuolis kelerius metus už dyką dirbdavo kalvėje ir tik išlaikęs „egzaminą“ galėjo dirbti savarankiškai. Visgi pačiam įkurti kalvę buvo labai brangu.
Ypač patyrę kalviai specializuodavosi - ginklakalys kaldindavo ginklus, auksakalys dirbdavo su tauriaisiais metalais ir t. t. Kalvystė Lietuvoje klestėjo XIX-XX a., o šiuo metu Lietuvoje yra 31 sertifikuotas kalvystės amatininkas.
Mažojoje Lietuvoje žinoma apie dvylika įvairaus profilio kalvių: vario, vinių, pasagų ir ginklų kalėjų, vežimų kaustytojų bei kitų. Kalvių mokymąsi sudarė 3 etapai: mokinio, gizelio (pameistrio) ir meistro.
Mokslas trukdavo trejus metus. Vėliau pameistrys turėjo 2-3 metus praktikuotis (dirbti) pas meistrą vienoje iš šio krašto kalvių. Ypač dideli reikalavimai buvo keliami meistrui.
Pameistrys, norintis gauti meistro kvalifikaciją, privalėjo gerai įsisavinti teorines bei praktines žinias, gauti gerą savo meistro rekomendaciją ir išlaikyti egzaminą. Egzaminus organizavo Amatų rūmai. Iki Pirmojo pasaulinio karo egzaminai vyko Gumbinėje, vėliau - Klaipėdoje.
Išlaikęs meistro kvalifikacijos egzaminą, kalvis įgydavo teisę turėti savo dirbtuvę ir laikyti mokinių. Santykius tarp mokinių, gizelių ir meistrų reguliuodavo laisvos ir priverstinės kuopos (vok. Innungen), o kalvių kvalifikacijos kėlimą - Amatų rūmų Gizelių taryba.
Didžiausią paklausą turėjo arklių kaustytojai, todėl Kalvių sąjunga rengdavo 3 mėnesių arklių kaustymo kursus, tačiau verstis arklių kaustymu buvo leidžiama tik išlaikius egzaminą.
Svarbu paminėti:
- Kalvystė - senas amatas, ne kiekvienam gali tikti ir patikti toks užsiėmimas.
- Norint išmokti tokio sudėtingo amato pirmiausiai reikia susirasti gerą mokytoją.
- Pradžioje reikia susirasti meistrą, kuris priims tave mokytis dirbti.
Trys kalviai
Kadaise kartu su septintos kartos kalviais išmoktas pamokas dabar amatininkas bando perduoti kitiems - jau devynerius metus turi savo kalvę ir Mažeikiuose šio amato moko vaikus.
M. Mickevičiaus teigimu, tapti kalviu nėra taip paprasta kaip, pavyzdžiui, drožėju. „Pas mane pamokas lankę vaikai, kurie dabar yra pirmakursiai ar antrakursiai, neturi galimybių įsirengti kalvių. Tai ne drožyba, kai pakanka namuose pasiimti lentą ir drožinėti, - pasakojo jis. - Apskritai tie (kalvystės - DELFI) įgūdžiai jiems pravers, nes jie išmoksta tikrai labai sunkaus amato“.
Jo teigimu, sunkiausia būnant kalviu - tai, kad daiktą galima pačiupinėti tik tuomet, kai jis yra visiškai atvėsęs. „Kitas dalykas - karštis. Reikia ne tiek jėgos, kiek ištvermės. Pas mane mokosi 13 - 14 metų mergaitės, kurios puikiausiai kala, žinoma, ne didelius daiktus, bet, pavyzdžiui, strėlės antgalius, gali peilį nusikalti“, - pasakojo kalvis.
Visgi, jo teigimu, norinčių užsiimti kalvyste vis mažiau - tai lėmė technologijos, kuriomis jaunimas yra labiau susidomėję nei amatais.
Kalvių Patirtys ir Įžvalgos
Mažeikiuose gyvenantis kalvis Maksimas Mickevičius sakė, kad jis bei kolegos savo dirbiniais - atvirkščiai - stebina užsienyje gyvenančius žmones. Išvykos į svečias šalis - vienas iš būdų užsidirbti. „Daugiausiai važinėjame po užsienį, istorinius renginius, demonstruojame ir pardavinėjame savo dirbinius - praktiškai iš to ir gyvename. Žmonės labai nustemba, jog prekystaliai nukrauti daiktais ir visuomet manęs klausia, ar čia mūsų darbas“, - pasakojo jis.
M. Mickevičius sakė dažniausiai gaminantis ir parduodantis senovinių daiktų replikas. „Lankomės muziejuose, ten kai kuriuos daiktus leidžia pačiupinėti, išsimatuoti. Apskritai labai daug informacijos yra knygose, internete, taip ją ir renkamės“, - kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, dažniausiai gaminamos Lietuvoje ar Skandinavijoje rastų daiktų kopijos. Į kalvystę jo nepastūmėjo praeityje šiuo amatų užsiėmę tėvai ar seneliai - M. Mickevičius išbandyti kalvio amatą nusprendė taip pat baigęs istorijos studijas. „Pagal išsilavinimą esu istorijos mokytojas, o šis amatas tiesiog pasirodė labai įdomus. - kalbėjo jis. - Man tai nėra darbas, tai yra mano gyvenimo dalis“.
Nuo mėgiamo amato neatbaido net nuolatiniai sužeidimai. „Esu susižeidęs milijoną kartų, praeina, truputį paskausta. Nusideginimai labai dažni. Tačiau svarbu, kad ne į akis, ir dantų neišmuša, o visa kitai, tai...“, - šypsojosi pašnekovas.
Tautvydas Želionis iš Skaistučių k. (Lazdijų r.) vos atsikėlęs ryte su puodeliu kavos jau žygiuoja į savo kalvę, mat jam gyvenime labiausiai patinka kalviauti. Kalvystė - jo hobis.
Nors jaunas, bet jau 11 metų kaip iš rankų nepaleidžia kalvio įrankių ir metalo. Ir pasakymas, kad iš rankų nepaleidžia, nėra iš piršto laužtas, mat laisvu laiku, atostogų metu jis neišeina iš savo dirbtuvių.
„Kai jaunas buvau, kokių 16-19 metų, dirbdavau per naktis. Darbus baigdavau penktą valandą ryto. Pagauna tas įdomumas, kai viskas pavyksta, ir negali sustoti“, - „Ūkininko patarėjui“ prisipažino jis.
Dabar kalvis jau tausoja sveikatą - naktimis nedirba, o ir ausines, kaukes, akinius visada turi po ranka. „Anglį labai retai naudoju. Be akinių į kalvę neinu, nes keletą kartų į akį pateko svetimkūnis, tad dabar jau nerizikuoju. Nebent nieko nedarau“, - pastebėjo T. Želionis.
Kalvystės įrankiai
Nuo Ko Viskas Prasideda?
Viskas prasidėjo nuo saulutės iš metalo. „Mokykloje - 6 ar 7 klasėje, reikėjo rinktis, kokius būrelius lankysiu. Išbandžiau ir dailę, ir sportą, ir iš medžiu ką nors dirbti pamėginau. Po kelerius metus palankydavau, bet niekaip neradau to, kas man labai patiktų. Kartą klasiokas atsinešė gaminį iš metalo - saulutę. Tas gaminys mane labai sužavėjo. Su juo ir nuėjau pas mokytoją Juozą Varnelį“, - pasakojo kalvis.
Mokytojas parodė, kaip nukalti vinį. Tada T. Želioniui buvo 13 metų. Mėginusių tuomet kalviauti buvo ne vienas ir ne du, bet tuo užsiimančių visą gyvenimą liko vienetai. „Pamačiau, patiko. Mane tiek sužavėjo tas amatas, kad aš iškart klausiau, ar būtų galimybė užsirašyti į būrelį“, - prisiminė ŪP pašnekovas.
Buvo tik viena problema - kas jį parveš namo po būrelio užsiėmimų, nes tokiu metu joks autobusas jau nevažiuodavo. Vaikino vaikystė prabėgo pas senelius, netoli Veisiejų, Klepočių kaime. Mokėsi jis Veisiejų gimnazijoje.
„Pas močiutę irgi turėjau mažas dirbtuvėles, kuriose galėjau tobulinti savo įgūdžius. Aš vis bandžiau kažką gaminti ir namuose - tai, ką pats sugalvodavau. Įrankius nupirko tėvai, seneliai. Tėtis ir senelis buvo patarėjai Tautvydo kalvystės darbuose.
„Kai močiutė gimtadienio proga padovanojo man priekalą, buvo didžiulis įspūdis. Tai buvo kažkas nuostabaus“, - prisiminė jis ir pridūrė, kad tuomet jam buvo 14-15 metų.
Jaunasis kalvis sukosi kalvių arba šiam amatui prijaučiančiųjų draugijoje, kurie ir padėdavo, ir patardavo, ir nuramindavo, jei kas nepavykdavo. Šiandien jis dėkingas visiems padėjusiems, patarusiems, pamokiusiems ir svetimiems, gerą žodį išsakiusiems, ir giminėms, artimiesiems, palaikiusiems, išmokiusiems atsakingumo - jei jau tikrai nori tapti kalviu, tai turi dirbti, tobulėti ir skirti tam laiko.
„Į kalvę neidavau tik jei susirgdavau. Ir vieną kartą buvau koją susilaužęs, tai nėjau. Tik geležis ne taip lengvai pasidavė. Tam prireikė didžiulės kantrybės. „Kokius dvejus metus nepavykdavo padaryti taip, kaip reikia, taip, kaip norėtųsi“, - prisipažino jis ir teigė, kad viskas vyko pamažu, palengva.
Ir nors atrodydavo, kad viskas lyg ir gerai ir jau pavykdavo padaryti, tačiau taip nebuvo. T. Želionis net nespėjo pajusti, kaip prabėgo 4 metai, besimokant kalvystės paslapčių pas J. Varnelį.
O tai buvę tikri mokslai - kas pusmetį reikėdavo padaryti ataskaitinį darbą. Kalvystė - senas amatas, ne kiekvienam gali tikti ir patikti toks užsiėmimas. T. Želioniui patiko.
Mokytojas gabų jaunąjį kalvį pakviesdavo į muges, ten buvo galima parodyti savo darbus ir net pademonstruoti visą procesą, kaip gimsta kalvių kūriniai. Mugėse jaunas vaikinas ne vieną savo darbą išmainė į kitų amatų meistrų darbus.
„Prasidėjo COVID-19 pandemija ir viskas nutrūko. Kai pakvietė dalyvauti šventėje Rudaminoje, iškart sutikau, buvau pasiilgęs to. Net nesitikėjau, kad tiek žmonių susidomės mano amatu. Atėjo pasitarti, klausė, prašė telefono numerio, sakė skambins, nes nori pasikonsultuoti. Nustebino, kad daug kas pasakojo, jog namuose yra senelio priekalas, plaktukas, labai norėtų pabandyti ir patys kažką iš metalo pasidaryti. Tokio žmonių srauto nesitikėjau“, - buvo nustebęs ir pats kalvis.
Savęs paskutiniu mohikanu jis savęs dar nevadina ir tvirtino, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Lazdijų r. dar yra gabių kalvių, džiaugėsi, kad yra kas domisi ir vertina kalvystės amatą.
Kalvystės Muziejus-Galerija Užupyje
„Patirk, ką reiškia būti kalviu!“ - kviečia kalvystės muziejus-galerija Užupyje. Joje galima į rankas paimti plaktuką ir nusikalti suvenyrą, pajusti, ką reiškia lankstyti plieną, po truputį išgaunant norimą formą.
„Esame įsitikinę, kad gyvojo amato tradicijos, kurias pateikiame mūsų muziejuje, padės mums ir mūsų augančiai kartai išlaikyti glaudų ryšį su protėvių pasaulio ir grožio supratimo ištakomis“, - sakė galerijos vadovas Raimondas Vaitkūnas.
Galerija jau daugiau nei dešimtmetį dalyvauja Vilniaus dailiųjų amatų ir etnografinių verslų asociacijos programoje ir demonstruoja amatą gyvai.
Galerijos lankytojai - vaikų darželių auklėtiniai, mokyklų moksleiviai, turistų grupės, vilniečiai. Susitarę su galerijos darbuotojais iš anksto jie gali ne tik paklausyti pasakojimo apie kalvystės raidos istoriją, bet ir patys išmėginti savo jėgas - prisiliesti prie žėruojančios geležies apdirbimo paslapčių.
Anot R.Vaitkūno, šiais laikais veikianti kalvė miesto širdyje - gana retas reiškinys. Atveriame galerijos duris, peržengiame slenkstį ir patenkame į praėjusio šimtmečio atmosferą.
Keliolikos kvadratinių metrų patalpoje telpa viskas: tikra kalvė, kurioje visiems įrankiams - daugiau nei pusė amžiaus, čia pat patogios kaltinės kėdės, o šalia stovinčioje senovinėje spintoje ir lentynose sudėti įvairiausi dirbiniai - nuo kalvių vinių ir laimę nešančių pasagų iki subtilių žvakidžių ir kalviškos juvelyrikos pavyzdžių, įvairiausių atlikimo stilių ir paskirties suvenyrų.
Galerijoje galima pamatyti ir tai, kas įrašyta į UNESCO kultūros nematerialaus paveldo sąrašą: tik Lietuvoje išlikusias, pagonybės simboliais papuoštas ir senovės lietuvių pasaulėjautą perduodančias saulutes.
Kryždirbystės istorijai atminti ir įprasminti galerijoje veikia nuolatinė lietuviškų kryžių paroda.
Apibendrinant, kelias į kalvystės amatą yra ilgas ir reikalaujantis kantrybės, tačiau atveriantis galimybes ne tik kurti unikalius dirbinius, bet ir prisidėti prie senovinių tradicijų išsaugojimo bei puoselėjimo.